ST. GOŠTAUTAS
"Ach, Kasiulis! Tas beprotis... numirs badu... juk ne jam eiti į varžybas su Paryžium! Jau verčiau jis trauktųsi..." Taip kai kurie vertino Kasiulio donkichotišką kovą.
Bet jis nesitraukė, jis nebėgo. Paryžiaus Montmartre jį labiau traukė negu sotus duonos kąsnis, ir jis pasiliko. Pasiliko ištikimas menui ir sau. Pasiliko ištikimas Daumier, Tolouse Lautrec, Duly, Matisse likimui. Jis pasirinko geresnę, nors ir sunkesnę, dalią. Vargo palėpėse, vargo Paryžiaus tiltuose, pernešė kiekvieną nusivylimą. Paryžius jam buvo mielas, bet ir žiaurus. Paryžius nemėgsta lengvų talentų. Jis nori išbandyti kiekvieną dailininko sielos gyslelę.
Ir Kasiulis nežuvo. Ranka pavargdavo, teptukai sulinkdavo, dažai išsibaigdavo. Tada jis nebetapydavo drobėje, bet išeidavo į Paryžiaus gatves ir ten rasdavo optimizmą gyventi. Jis tapė savo sielos gelmėse, kurių nepasiekdavo kitų žvilgsniai.
Ir Kasiulis prabilo. Jo spalvos tapo kūnu ir visus nustebino. Kaip Modigliani, kaip Gauguin, kaip Van Gogh, Kasiulis kūrė vargo priespaudoj, ir toji gyvenimo tragedija jam tapo įkvėpimo šaltiniu.
Tokį Kasiulį tikėjausi sutikti D'Alessio galerijoje, Niujorke. Tai buvo mano pirmas tikras susitikimas su Kasiulio kūryba. Tiesa, daug teko matyti jo kūrinių, išbarstytų po visą Ameriką, kurių dauguma dar iš tos vargo serijos, ir tai man padarė nepaprastą įspūdį, bet Niujorke susitikau su kitu Kasiuliu.
Įėjęs į parodą, ieškojau tragiškai pasaulį mylinčio kūrėjo, ieškojau magiško koloristo, atidengiančio Paryžiaus skerstgatvių poeziją, ieškojau ano Kasiulio, pavargusio gyvenimo kelyje, o radau Raoul Dufy piešinį, Chagall žaidimą su likimu, Matisse optimistišką ir dekoratyvinę graciją. Visas fovizmas ir impresionizmas drauge viename paveiksle. Bet Kasiulis ne impresionistas, nes jis neieško šviesos ir dviejų dimensijų problemų, taip pat jis ne fovistas, nes nesiklaupia prieš spalvas, nors spalva jam yra visas pasaulis. Jo stilius aiškus, gerąja prasme naivus, pilnas gracijos ir rafinuotumo, kuriame glūdi gili barokinė ir romantinė dvasia. Jam nuotaika yra svarbesnė už idėją ir konkreti realybė— už jausmų išreiškimą. Jam visas gyvenimas ir kūryba virsta žaidimu, ir jis, kaip tas "enfant terrible" žaidžia spalvomis, figūromis, peisažais ir gėlėmis.
Kasiulio optimizmas virsta karikatūra, o kiekvienai karikatūrai piešinys yra svarbiau už viską. Vienintelis jo skirtumas yra spalvų panaudojimas tam piešiniui suderinti. Jo veidai, lyg negatyvu ar monetų reljefu, reiškiasi darnioje, gražioje, nesudėtingoje tapyboje. Visas paveikslas paskęsta bizantiškame dekoratyviškume. Šituo atveju, net daugiau negu motyvais, jis yra giminingas savo tautai. Jo spalvose dominuoja lietuviškoji gama: mėlyna paaksomuota, raudona aguoninė, intensyvi geltona ir žalia, tarp dominuojančių juodų bruožų. Jis neieško ko nors ypatingo pasakyti, visa jo vaizduotė susitelkia lengvoje, puikioje nuotaikoje, be disonansinio blaškymosi.
VYTAUTAS KASIULIS gimė 1918 m. Simne. Mokėsi Kauno meno mokykloje. 1941 m. baigė Taikomosios Dailės Institutą (dekoratyvinės tapybos skyrių). Tuoj buvo pakviestas mokytoju į tą patį institutą. Vokietijoje dėstė Freiburgo meno mokykloje 1946-1948 m. Vėliau, apsigyvenęs Paryžiuje, perėjo nelengvą kelią iki galėjo pilnai pasišvęsti tik menui. Yra suruošęs apie 20 savo kūrinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Anglijoje, JAV ir Prancūzijoje. Nuo 1950 m. pradėjo bendradarbiauti su Paryžiaus Stiebei meno galerija, kurioje kiekvienais metais yra ruošiamos jo kūrinių parodos.
Iš D'Alessio galerijos parodos
Notre Dame (guašas)
Muzikantas (aliejus) 1960
Medžiotojai (aliejus) 1960
Italų komedija (pastelė) 1961
Iš D'Alessio galerijos parodos Niujorke 1962. XI. 17— XII. 22.