KUN. V. BALČIŪNAS
OPIEŽIUS Jonas XXIII praėjusių metų lapkričio mėn. 7 d. taip įvairiaspalviams audiencijos dalyviams kalbėjo: "Susirinkimas prasidėjo ir eina, kaip ir galima buvo laukti, tvirtu bei ramiu žingsniu pirmyn. Ir gerai, kad taip jis eina. Visų pirma jis eina ryžtingai ir aiškiai, kad giliau būtų įžvelgta ir į sielas įsibrėžta įvairiausiais būdais pareikšta bei pakartota dieviškoji tiesa. Vyskupai šią tiesą saugoja, į jų rankas ji yra sudėta. Jie yra Dievo tautos mokytojai ir privalo skleisti tai, ko mokė Kristus. Dabar jie yra susirinkę, kad giliau įžvelgtų šią taip didžią tiesą, kad ją vispusiškai apsvarstytų ir, atsižvelgdami į naujas aplinkybes bei reikalavimus, nė truput nepažeistą pateiktų ją pasauliui ir nurodytų, kaip ją pažinti bei išsaugoti”.
Toliau šv. Tėvas tęsė: "Krikščionio gyvenimas tai nėra senienų rinkinys. Į jį gilintis — tai nereiškia studijuoti kokį nors praeities muziejų ar kolekciją. Be abejo, ir tai gali būti naudinga, kaip yra naudinga lankyti senovės paminklus, bet to neužtenka. Gyvenama tam, kad būtų einama pirmyn, pasinaudojant visa tuo, ką yra davęs praeities gyvenimas bei jo patirtis, kad būtų žengiama vis pirmyn tais keliais, kuriuos mums nutiesė Viešpats”.
Kai kurių būkštavimai, kad pustrečio tūkstančio viso pasaulio vyskupų suvažiuos tik priimti tai, kas paruošiamųjų komisijų jau buvo priimta ir šv. Tėvo pateikta svarstyti, supliuško, kaip muilo burbulas. Įvairių sričių klausimams svarstyti sudaryta dešimt komisijų iš įvairių kraštų atstovų. Visų šalių vyskupai labai gausiai dalyvauja diskusijose visais svarstomais klausimais. Tad visa tai rodo, jog pateikti klausimai svarstomi visiškai laisvai, rimtai, su giliu atsakomybės pajautimu. Dėl to galima tikėtis iš susirinkimo pasigėrėtinų rezultatų. O tik ką cituotieji šv. Tėvo žodžiai rodo, kaip gyvenimiškai į viską žiūri tas, kuriam priklauso paskutinis žodis.
Dar esame perdaug arti Visuotiniojo Susirinkimo, kad galėtume pilnai pagauti jo didybę, svorį bei reikšmę Bažnyčiai, pasauliui, tautoms, bendruomenėms, šeimoms ir kiekvienam žmogui, kuris yra ar turi galimybę būti Mistinio Kristaus Kūno nariu, kuris yra visos kūrinijos šedevras ir kuriam, po Dievo, turi būti palenktos tarnauti visos institucijos bei visi susibūrimai, todėl ir šitas susirinkimas.
Norėti jau dabar pilnai suprasti šio Bažnyčios susirinkimo didybę ir reikšmę, tai lyg norėti, atsistojus Himalajų papėdėje, apžvelgti visą jų didybę bei grožį. Tačiau mėginti reikia. Nekalbėsime apie grynai žmogiškąją šio susirinkimo pusę, kuri prašoka visa, ką iki šiol šioje srityje Bažnyčia yra davusi — tai imponuojąs visų rasių, visų spalvų, visų tautų pustrečio tūkstančio apaštalų įpėdinių sambūris studijuoti visiems žmogaus dvasinio gyvenimo ir kitiems su jais susijusiems klausimams, kad, žiūrint pro moderniųjų laikų prizmę, visa būtų pritaikinta dabarties reikalavimams. Čia norime ypač pabrėžti dieviškąją šio susirinkimo pusę. Norime atkreipti dėmesį į pirminį jo, kaip ir kiekvieno kito visuotinio Bažnyčios susirinkimo, veikėją — Šv. Dvasią, kuri pirmųjų Sekminių dieną pasirodė ugniniais liežuviais virš Marijos, apaštalų ir jų mokinių paskutinės vakarienės salėje. Ir šiandien toji Dvasia, toji Mistinio Kristaus Kūno siela, vadovauja į Šv. Petro baziliką susirinkusiems Bažnyčios atstovų darbams. Šia prasme visuotinis Bažnyčios susirinkimas yra įvykis, kur Mistinis Kristus — Bažnyčia pasireiškia aukščiausiu savo veiklumo laipsniu. Tad šis įvykis turi būti artimai išgyventas kiekvieno to Kūno nario: tiek popiežiaus, tiek vyskupų, tiek kunigų, tiek eilinių tikinčiųjų.
Todėl būtų visiškai nepateisinamas mūsų nesidomėjimas šiuo susirinkimu. Tai reikštų, kad esame nejautrūs ir gal visiškai dvasinės gyvybės neturį Mistinio Kristaus Kūno nariai. Geras Bažnyčios vaikas domėsis tiek žmogiškąja, tiek dieviškąja susirinkimo puse. Spaudoje skleidžiami posėdžių aprašymai bei juose nagrinėjami įvairūs klausimai turėtų visus dominti. Bet dar svarbiau ir pačiam jaustis ne tik pasyviu stebėtoju, o tam tikra prasme aktyviu susirinkimo dalyviu. Kiekvieno Mistinio Kristaus Kūno nario malda, auka, pastangos visuotiniojo susirinkimo intencija yra didžios reikšmės įnašas, nes tai yra prašymas, siunčiamas pagrindiniam susirinkimo veikėjui — Šv. Dvasiai. Todėl šv. Tėvas jau ketvirti metai, nuo pirmosios susirinkimo paskelbimo dienos, ragina tikinčiuosius, o ypač vaikučius, ligonius ir kitus vargą kenčiančius bei Dievui pasišventusius asmenis melstis ir savo gerus darbus bei kentėjimus aukoti susirinkimo intencija.
Tačiau ko labiausiai iš mūsų laukia šis susirinkimas, tai sutampa ir su jo pagrindiniu tikslu — visos Bažnyčios ir kiekvieno jos nario dvasinis atsinaujinimas. Šv. Tėvas 1962 m. spalių mėn. 24 d. kalbėjo audiencijoje Portugalijos maldininkams: "Šventoji Dievo Bažnyčia, kuri trokšta būti tautų šviesa, turi daug ką pasakyti šio meto žmonėms”. Paskui, išvardinęs eilę dalykų, jis tęsė: "Tačiau ypatingai Bažnyčia kviečia savo vaikus visu užsidegimu ugdyti dorybes, pastoviai praktikuojant gerus darbus. Tai yra tos naujos Sekminės, kurių mes maldaujame Šv. Dvasią, kaip II Vatikano Susirinkimo vaisiaus. Ir mums teikia paguodos mintis, kad daugybė tikinčiųjų visame pasaulyje sutiks, kaip dangišką įkvėpimą, šį mūsų kvietimą į vidinį atsinaujinimą, kurs yra nepakeičiama tikros ir palaimintos krikščioniškosios pažangos sąlyga”.
Taipgi, vidinis visų tikinčiųjų atsinaujinimas, Šv. Tėvo žodžiais, yra pats aukščiausias jo sušaukto susirinkimo tikslas. Tą pat teigia ir visi šio susirinkimo dalyviai. Iškilmingame atsišaukime į visą pasaulį jie skelbia: "Vadovaujami Šv. Dvasios, šiame susirinkime mes trokštame ieškoti būdų, kaip atnaujinti save, kad būtume vis ištikimesni ir ištikimesni Kristaus Evangelijai... Paklusdami Kristaus norui, kurs pasidavė mirčiai, kad pats sau paruoštų garbingą Bažnyčią, neturinčią sutepimo raukšlės, visas savo jėgas ir išmintį mes skiriame tam, kad taip atnaujintume save pačius, ganytojus, ir mums patikėtus ganomuosius, kad pasaulis pamatytų malonų Jėzaus Kristaus veidą, spindintį mūsų širdyse”.
Kad šita yra pagrindinė susirinkimo mintis, rodo ir jo darbai. Pradėta nuo liturgijos. Visi kiti klausimai, kurių ne vienas viešajai opinijai atrodo aktualesnis ir svarbesnis, palikti antroje vietoje. Mat, liturgija su šv. Mišių auka, sakramentais ir sakramentalijomis, kaip viešas viso Mistinio Kristaus Kūno kultas, yra pirminis, pagrindinis ir esmingiausias bet kokio tikro vidinio krikščionio atsinaujinimo veiksnys.
Tad ne išorinės reformos galutinai apvainikuos šio susirinkimo darbus, bet vidinis Bažnyčios nariu atsinaujinimas. Išorinės reformos gali ir privalo palengvinti ir padaryti visiems prieinamesnį šį vidinio atsinaujinimo darbą. Tai yra tu reformų tikslas. Jos vienos, be vidinio atsinaujinimo, nieko nereikštų. Mums gresia didelis pavojus sudėti per daug vilčių į jas. Jeigu kiekvienas tikintysis galvos, kad susirinkimas paskelbs kokių nors nepaprastų reformų, o jis pats pasiliks, kaip buvęs, tai ir visa Bažnyčia pasiliks, kaip buvusi, niekas nepasikeis. Tada ir susirinkimas savo tikslo nepasieks. Dėl to ir maldoje į Šv. Dvasią už Bažnyčios susirinkimą prašoma, "kad susirinkimo nutarimai susilauktų didžiadvasiško mūsų pritarimo ir uolaus įvykdymo”.
Tad jau dabar, dar susirinkimui nepasibaigus, vertėtų imtis to dvasinio atsinaujinimo darbo. Tai būtų pats sąmoningiausias mums skirtos misijos atlikimas šią lemtingą žmonijos istorijos valandą.