ALFONSAS GRAUSLYS
ISAIS LAIKAIS įvairiuose kraštuose ir įvairiose valstybėse buvo tam tikra įstatymų atžvilgiu pagrįstai ar nepagrįstai privilegijuotų ir išaukštintų žmonių nedidelė dalis, kuriuos vadindavo aristokratais. Tos rūšies žmonės turėdavo daugiau teisių ir mažiau pareigų už kitus. Juos supo tam tikra gal nuoširdi, o gal dirbtinė pagarba, kai kur jie buvo laikomi rinktiniais žmonėmis. Tai buvo riteriai, bajorai, kunigaikščiai, grafai ir įvairių kitų, ne visiems prieinamų grupių ar kastų atstovai. Jeigu šiuos titulus asmeniškai gavusieji ir būdavo kuo nors kraštui, visuomenei ar savajai grupei nusipelnę, tai jų vaikai, jau niekuo asmeniškai neužsitarnavę, tuos titulus ir privilegijas paveldėdavo vien tik gimimu, kartais būdami visai tų privilegijų neverti ir jokiomis teigiamomis ypatybėmis neapdovanoti.
To dar negana — kaip kiekviena be savų pastangų įgyta gerovė žmogų daugiau ar mažiau demoralizuoja ir net veda išsigimiman, taip ir aristokratija daugelyje kraštų dvasiniai nuskurdo ir, savo buvimo nepateisindama, revoliucijų ar kitokių visuomeninių reformų keliu buvo nušluota.
Kilmės ar kraujo aristokratijai pasaulyje nykstant, jos vietoje pradėjo atsirasti pakaitalai: kapitalistiniuose kraštuose turtuoliai, o komunistiniuose kraštuose valdančiosios partijos nariai, kurie, apdovanoti visokiomis privilegijomis, pradėjo atstovauti nekenčiamą ir sunaikintą prieškomunistinių laikų buržuaziją. Kai kur tokia išsiskiriančia ir savyje užsidariusia kasta tapo valdininkija, karininkija ar šiaip inteligentija. Bet kaip pinigo turėjimas nė kiek žmogaus dvasios nepraturtina ir nepakelia, nes turtais įsigyta prabanga tik dar labiau ugdo egoizmą ir beširdiškumą, taip ir protinis išsilavinimas dar nebūtinai padaro žmogų žmoniškesnį. Tuo labiau tenka nusivilti komunistinės partijos nariais, kuriuose ugdomas fanatiškumas ir absoliuti netolerancija bei neapykanta kitaip galvojantiems. Jie sukūrė šių laikų žmonijai nežmoniškiausią žmogų, bet kada buvusį žmonijos istorijoje.
Tie visi privilegijuotųjų pakaitalai, kad ir oficialiai nevadinami aristokratais, galėtų pasidaryti teigiamais visuomenės nariais, jei drauge taptų ir tais dvasios aristokratais, kurie į savo privilegijas pažvelgtų kaip į priemonę uoliau ir sėkmingiau už kitus tarnauti visuomenės gerovei. Reikėtų, kad ir kiekvienas žmonijos narys, nežiūrint jo užsiėmimo, išsilavinimo ar ekonominio pajėgumo, virstų dvasios aristokratu, nes tik šios rūšies aristokratiškumas, kad ir besikeičiant laiko ir gyvenimo sąlygoms, visada bus vertinamas ir branginamas.
Kas yra dvasios aristokratai?
Graikiška šio žodžio kilmė — aristos (geriausias) tiksliausiai nusako aristokratiškumo sąvokos prasmę. Aristokratai, plačiausia ir teisingiausia prasme, yra geriausi žmonės, t. y. kilniai, doroviniai nusiteikę, labai vertiną dvasines gėrybes, pilni žmoniškumo, artimo meilės ir teisingumo. Tokie žmonės paprastai vadinami širdies žmonėmis, nes kilnių nusiteikimų ir darbų įkvėpėja, kaip sakoma, yra labiau širdis negu protas. Širdis — tai tasai gerumas, apsuptas visų iš gerumo trykštančių spindulių. Širdis — tai subtiliausių jausmų ir dvasingumo židinys. Tai dėl to šiame straipsnyje yra sutapdinamos dvasios ir širdies aristokratiškumo sąvokos, laikant jas giminingos reikšmės. Dar daugiau — dvasios aristokratai čia vadinami kaip tik vien širdies aristokratų vardu, nes žmogaus žmoniškumo viršūnė — tai kilni, jautri ir švelni širdis. Tad gilinantis į tikro aristokratiškumo sąvoką ir ją nagrinėjant, reikia pirmiausia pažvelgti į tai, kuriais būdais turi reikštis jautri ir švelni širdis.
Tai svarstant, reikia pastebėti, kad širdies jautrumas ir švelnumas nėra tas pat. Gali būti labai jautrių žmonių, kurie tampa nepakenčiami savo aplinkai, nes jų jautrumas yra daugiau nervų negu širdies jautrumas. Jų jautrumas pasireiškia tuo, kad jie negali pakelti nė mažiausio priešingumo, prieštaravimų ir sunkenybių, tuo būdu pasidarydami visai nesugyvenami. Kartais jie yra jautrūs tik sau, o nejautrūs kitiems. Tai yra egoistinis jautrumas. Dažnai dėl savo jautrumo jie tiek kenčia, kad neturi nei energijos, nei laiko kitų kančią pastebėti ir į ją atsiliepti. Toksai iš dalies buvo muzikas Šopenas, kurio nežmoniškas jautrumas jį darė sunkiai sugyvenamą artimiesiems. Per didelis jautrumas daro žmogų nepastovų, įvairių nuotaikų stumdomą sviedinį, todėl nekartą net žiaurų. Tačiau jautrumas yra įžanga ir sąlyga pasireikšti širdies švelnumui, kuris yra labiau altruistinis negu jautrumas ir kuris, apvaldydamas savo nervus bei nuotaikas, apie savo artimą galvoja, jį supranta, atjaučia ir myli. Kas gėlei yra kvapumas, tai širdžiai — jos švelnumas. Jautrumas yra toji žemė, kurioje tik ir tegali išaugti širdies švelnumo gėlė, nes nejautri dvasia yra per kieta dirva, kuri nieko teigiamo artimui neišugdo.
Švelni širdis yra ta, kuri stengiasi ir moka į visus kitų žmonių stovius bei padėtis įsijausti, iš atrodančių nereikšmingų smulkmenų kitų jausmus atspėti ir į juos raminančiai bei gydančiai reaguoti. Švelni širdis visada yra susirūpinusi tuo, kaip kitiems gyvenimą pamaloninti, skausmą sutaupyti ir atnešti džiaugsmo. Susidūrę su švelnios širdies žmonėmis, pajuntame, kad mūsų dvasia atšyla, nes iki šiol ji buvo stingdoma daugelio šaldančių aplinkybių. Kieno nors liūdną veidą nuskaidrinti, ašaras šypsniu paversti — tai švelnios širdies džiaugsmas ir atlyginimas.
Viena simpatingiausių asmenybių V. Hugo kūryboje, jo "Vargdienių” sesuo Simplicija, yra švelnios širdies pavyzdys: "Ji lietė kenčiančius stebuklingais pirštais, plonais ir permatomais. Josios kalba tartum dvelkė tyla; ji kalbėjo kaip tik tiek, kiek buvo reikalinga, ir jos balso garsas būtų galėjęs vienodai pamokyti nusidėjėlį klausykloje ir sužavėti klausytojus pasaulietiškame salione”.
Švelni širdis į kančią gydančiai reaguoja, o tam gydymui juk nekartą užtenka homeopatiškų, mažiausio kiekio, vaistų. Užtenka tik prabėgančio užjaučiančios kančios šešėlio artimajame veide, kad kenčiančiam pasidarytų lengviau. "Saldusis drauge! — tarė ji taip tyliu balsu, kad tie du žodžiai atrodė ne jos lūpų, bet jos šypsnio ir sielos kūrinys. Visa jos kančia virto kažkuo tekančiu, virto viena švelnumo banga, kurie visu pasidavimu tekėjo ant draugo”, ir kuri virto vaistais, pagalba, nes jos siela "virpėjo tuo pasigailėjimu, kuris suteikė jos pirštams tokį minkštą palietimą” (G. d’Annunzio).
Švelni širdis dalinasi su kitais džiaugsmu. Kaip naiviai ir žaviai šią švelnios širdies nuotaiką vaizduoja P. Claudel savo "Apreiškimo” kūrinyje, kur jo Violena, užklausta Jokūbo, kodėl jį pabučiavusi, atsakė: "Ach, jis buvo toks liūdnas, o aš, aš buvau taip laiminga!”
Švelni širdis nesigėdi ašarų, nes ašaros — tai tirpstanti širdis, o jei tos ašaros liejamos iš meilės dėl kito kančios, kas gali būti švenčiau už jas šioje žemėje! Bet švelni širdis kartais daug daugiau verkia negu akys; dažnai tos ašaros nepasirodo akyse, bet užtat springsta jose pasinėrusi širdis.
Švelni širdis nepakelia balso tono prieš nieką ir už nieką, nes ji žino, kad tono pakėlimas dar nėra tiesos ir teisingumo įrodymas; nieko neįtikindamas, jis gali tik užgauti. Ji taip pat žino, kad jeigu vien balso pakėlimas gali sujudinti kalnų sniegynus, kurių pajudėjimas virsta katastrofa kalnų gyventojams, juos užversdamas sniegu, tai panašiai ir pakeltas balso tonas gali išpančioti audrą aprėkiamojo žmogaus širdyje, sunaikindamas jame pasitikėjimą žmogumi. Tad visai pagrįstai galima sakyti, kad "kartais viename geste slypi visa drama; vienas žodis sudrasko visą gyvenimą; vienas abejingas pažvelgimas nužudo laimingiausią prisirišimą” (Balzac).
Švelni širdis — tai drauge kilni širdis, kuri už viską yra dėkinga, kuri pamiršta ir atleidžia skriaudas, bet drauge žino, kad į nuolatinę aiškiai piktai nusistačiusią kito valią reikia reaguoti rimtumu ir liūdesiu ir kad per didelis atlaidumas bei švelnumas demoralizuoja. Tikrai švelni širdis nepriklauso prie tų, kurie mano, kad reikia atsiprašinėti kiekvieną, kuris jai sąmoningai ar nesąmoningai užmina ant kojos.
Tai tokia švelni, kilni atsargi ir budinti širdis yra dvasios aristokratiškumo pagrindas ir siela.
Švelnumas meilėje
Kaip priešvedybinėje, taip ir vedybinėje meilėje abipusiai ugdomas širdies švelnumas padeda išlaikyti meilės ryšį. Kaip giliau jaučiąs vyras, taip ypač kiekviena moteris ilgisi švelnumo, to apčiuopiamiausio dvasinio prado pasireiškimo meilėje. Tik abipusiai švelnios širdies žmonės tegali mylėtis ne eiline, bet tąja, kuri vadinama didžiąja, meile. Tik labai švelni širdis, kitai pusei padariusi kad ir mažiausią skausmą ar ją nuliūdinusi, susirūpina, kaip atsiprašymu ar padidintos meilės švelnumu atsilyginti. Tik tokios širdys tegali savo meilę paversti stebuklu. Antra vertus, galima taip pat pasakyti, kad didelė meilė švelnina širdį, todėl "širdis, toji mįslinga, dangiškoji gėlė, pilnai ir slaptingai pražysta, kai myli” (V. Hugo).
Kilniai jaučiąs vyras jaučia švelniai. Jo mylimoji moteris jam yra "širdies motina” ir, anot Tagorės, jo "sielos sesuo”. Tas pats indų rašytojas ir poetas viename savo pasakojime vaizduoja vyrą, kuris švelniai glostė savo mylimos moters nunertą šaliką ir, jausdamas minkštą vilną, jautė jos ranką savo rankoje; jį liesdamas, jis galvojo, kaip ji, naktimis su meile geras, meilingas mintis į tą darbą įpindama, nėrė jį, todėl tasai šalikas jam buvo ne iš vilnos nunertas, bet jis visas buvo sudarytas iš jos palytėjimų.
Šitokio švelnumo beveik kiekviena moteris ilgisi, o jei nesiilgi, tai tik dėl to, kad niekada nėra apie tokį švelnumą girdėjusi ir jo mačiusi. Kad tai tiesa, tai pasisako viena amerikietė rašytoja Norah Lofts savo romane "Blossom like the Rose”. Tenai vienas švelniai jaučiąs vyras pasisako turįs vesti mergaitę, nes ją pripuolamai pamatė sudriskusiuose naktiniuose marškiniuose — kitaip sakant, jis pasijuto jai intymus ir artimesnis negu kiti, jis pasijuto įpareigotas. Į tokį švelnumą reaguodama ir tą įvykį kitam papasakodama, toji mergaitė sakė: "Ar suprantate, kad jis man tada pasirodė, tartum esybė iš kito pasaulio? Pasijutau, kaip toji, kuri, nešvari būdama, pasinėrė į valančią maudyklę”. Taip, dvasinga moteris ilgisi švelnumo. "Esu labai ištroškusi gerumo, ach, niekada nesuprasi, kaip esu to ištroškusi”, taip pasisako viena moteris d’Annunzio kūrinyje. Bet ar daug tokių vyrų, kurie tą troškulį suprastų ir nutildytų? Ar daug tokių vyrų, kurie net, regisi, mylėdami, galėtų sakyti: "Visus mano troškimus galima išreikšti vienu noru — tai užžiebti laimės šviesas mylimos moters akyse” (A. Maurois)! Ar daug tokių vyrų, kurių širdis nuplautų, atgaivintų ir pakeistų moterų ašaros, pažadindamos ir prikeldamos kada nors buvusį gyvą meilės švelnumą! Ar dažnai nėra tiesos tuose liūdnuose R. Tagorės žodžiuose, kad "kuo žmona geresnė, tuo paprastai blogiau su ja elgiamasi”? Kaip dažnai čia reikėtų vyrus įspėti vieno rašytojo žodžiais, kad "tai negeras vyrų bruožas gėdytis savo širdies... Verčiau jie kai kada gėdytųsi savo proto, kuris dažniau klysta”...
Kreipiant didelį dėmesį į širdies švelnumo ugdymą meilėje, nereikia pamiršti, kad širdžiai nėra smulkmenų ir kad kasdieninėmis smulkmenomis širdies švelnumas labiausiai pareiškiamas, o meilė stipriausiai ugdoma, ir kad didelėje meilėje širdis kaip tik nemažai kenčia, jei neturi progos to švelnumo kasdieniniame gyvenime vis naujomis smulkmenomis įrodyti. Švelnumas mažiausiuose dalykuose — tai švelniausias švelnumas, kuriam viešpataujant, troba rūmais virsta, o prie virtuvės suteptas mylimas veidas nežemiška šviesa pasipuošia.
Kietaširdiškumas gresia visiems
Gyvename kietaširdiškumo ir žiaurumo laikais. Enkavedizmo žiaurumai, koncentracijos stovyklos, politinių priešų žudymai ir sau nepalankių žmonių grobimai yra nuolatiniai reiškiniai. Tie beširdiškumo pasireiškimai, tasai žmogaus gyvybės visiškas nevertinimas komunistiniuose kraštuose pasidarė taip charakteringas tos santvarkos palydovas, kad kurio nors nežinomo, neaiškaus perversmo tikrą kryptį patyrusieji pradeda ten nujausti iš žmonių šaudymo dažnumo. Vakariečiai, į tuos šaudymus nereaguodami, savo ruožtu ugdo savyje širdies kietumą. Ir jau ne vieną kartą Rytų ir Vakarų širdies kietumas susitiko kad ir prie geležinės uždangos Berlyne, kai vieni šaudė bėgančius jaunuolius, o kiti, matydami juos kraujuojančius, galėdami gelbėti, negelbėjo ir leido jiems mirti.
Blogis, į kurį nereaguojama, neišvengiamai užkrečia visą pasaulį.
Liūdniausias po šio paskutinio pasaulinio karo įvykis Vakarų pasaulyje tai buvo daugybės kovotojų prieš komunizmą, rusų, ukrainiečių ir kitų, išdavimas komunistams. Šito įvykio baisių scenų likusieji gyvi liudininkai Vakarų pasaulyje niekad nepamirš. Tie faktai pereis istorijon, kaip Vakarų pasaulio gėda ir jo nukrikščionėjimo išraiška. Artimųjų išdavimas mirčiai tai buvo dalyvavimas jų nužudyme.
Svarstydamas šių laikų širdies žiaurumo priežastis, prancūzų rašytojas A. Camus, kad ir pats netikintis, netikėjimą laiko giliausia širdies kietumo ir nežmoniškumo šaknimi. Štai ištrauka iš jo "Maištingojo žmogaus” veikalo: "Jei nieko netikima, jei niekas neturi prasmės ir jei negalime pripažinti jokių vertybių, tada viskas pasidaro galima... Kadangi nieko nėra, kas būtų teisinga, melaginga, gera ar bloga, tai reikia pasirodyti stipriausiu... Nužudymas neigime ir nihilizme turi savo privilegijuotą vietą”.
Šiandien trečdalyje komunistų valdomo pasaulio yra sistemingai ugdoma neapykanta visam Vakarų pasauliui, jo idėjoms ir vertybėms. O juk neapykanta — tai kietaširdiškumo ir žiaurumo motina. Sudaromas naujas žmogaus tipas, kuris patyrusių akių net išorinai atpažįstamas. Vienas rašytojas savo socialinio pobūdžio romane vaizduoja dviejų pripuolamai susitikusių darbininkų pasikalbėjimą. "Tu pažinsi juos iš jų šypsnio”, taip sakė jų vienas kitam apie tikinčiuosius krikščionis, "bet”, tęsė jis toliau, "aš tave atpažįstu, kad tu esi partijoje.”— "Iš ko?” — paklausė anas. "Iš tavo žvilgsnio! Tavo žvilgsnis yra komunistiškas: kietas, valingas ir bejausmis!” Taip, komunizmo kuriamas nežmoniškų žmonių tipas, apie kuriuos galima būtų Šekspyro žodžiais pasakyti: "Iš jūsų akių greičiau pabirs akmenys negu ašaros”.
Bet kietaširdiškumas gresia ir tikintiesiems, nes nekartą įsižiūrėjus vien tik į principus ir tuo pačiu mastu juos visiems taikant, be meilės, lengvai galima virsti žiauriu. Todėl yra teisinga mintis, kad daugelis žmonių vietoje širdies turi akmenį, kuriame yra iškalta dešimt Dievo įsakymų. Kad to būtų galima išvengti, švelnumą savyje ugdant, nereikia vadovautis bendrais sprendimais, bet, atsimenant, kad kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis, apie kiekvieną jų reikia atskirai spręsti. O taip pat ir sprendžiant, kiekvienas išmintingas ir atsargus žmogus žino, kad po kiekvieno mūsų sprendimo visada galima padėti klaustuką, visada galima abejoti, ar jis teisingas. Tad yra teisingi Šv. Rašto žodžiai, kad "kiekvienas žmogus yra melagis” (Ps. 115), nors jis tiesioginiai ir nemeluotų.
❖❖❖
Perskaičius čia išdėstytas mintis, vertėtų pajusti, kas yra dvasios aristokratai. Tai žmonės, kurie vadovaujasi kilniais širdies jausmais, kurių protavimai ir veiksmai yra persunkti širdimi. Tai žmoniškiausi žmonės. Jų gali būti ir yra visuose žmonių sluoksniuose. Jų net buvo daugiau, kad ir mūsų gimtajame krašte, tarp liaudies, o ne tarp mokytųjų, nes daugelis mokytesniųjų buvo apimti tos savo pranašumo ir išdidumo sąmonės, kuri kaip tik ir gesina natūralius, gerus jautrios ir švelnios širdies prasiveržimus. Į šitokį širdies aristokratiškumo ugdymą ragino ir V. Hugo, sakydamas: "Jei esi akmuo — būk magnetas; jei esi augalas — būk mimozė; jei esi žmogus — būk meilė!” Tai yra, kiekvienu atveju turėk patrauklią, jautrią ir mylinčią širdį, nes gyvenimo kaitroje galime pailsėti ir atsigauti tik širdies pavėsyje. Baigiu šiais G. Flaubert žodžiais: "Nėra aukštesniųjų klasių. Tik širdis gali mus išaukštinti”.