KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
IAIS LAIKAIS pasaulis eina per milžinišką kaitaliojimosi stadiją. Žmonija vis labiau pasijunta esanti viena, vienalytė ne tik bendra kilme ir bendru galimu skaudžiu likimu, bet taip pat bendru viens nuo kito priklausomumu. Žmonija ilgisi vienybės. Tačiau vienijimosi troškulio pažadinti, žmonės pasijunta susiskaldę ne vien grupėmis, partijomis, tautomis, rasėmis, religijomis bei valstybėmis, bet skirtingų mintijimų blokais: viena grupė kitos nesupranta ir, rodos, nė nenori suprasti. Aršesnieji kaltina kitaminčius uždaraprotiškumu, net nepastebėdami savojo. Pastabesnieji mato savo pačių ir bendraminčių uždaraprotiškumą. Pasigirsta vis daugiau blaivių balsų, raginančių siekti atviros dvasios bei pažvelgti už savo tvoros.
Antra vertus, milžiniškas sumasėjimo tvanas graso užlieti visą žmoniją, siūlydamas vienybę tiems, kurie atsisako visko, kas jiems brangu ir teisinga. Girdisi skatinimų prieš tokią pasaulio vienybę: "Tai yra pasaulis, kuriame kiekvienas mūsų, žinodamas savo ribotumą, paviršutiniškumo blogybes ir nuovargio baimę, turės glaustis prie to, kas jam artima, ką jis gali daryti, prie savo draugų, savų tradicijų ir savo meilės, kad netaptų ištirpdytas visuotinėje maišatyje, nei nieko nežinotų, nei nieko nemylėtų” (žymusis fizikas J. Robert Oppenheimer savo kalboje New York Columbia universiteto 200 metų sukakties proga 1955 m.).
O kaip yra su krikščionybe? Ar ji gali prisidėti prie pasaulio vienybės, ar verčiau ji turi daugiau apsitverti ir saugotis blogų įtakų? O gal, kaip kai kurie sako, ji pati yra netolerantiška, uždaros dvasios ir todėl tiktai skirianti žmones? Ką turi daryti krikščionys — atsiverti ar atsitverti?
Kad galėtume atsakyti, turime visų pirma žinoti, kas yra atviroji dvasia ir kas pagrindinė uždarumo priežastis. Tada galėsime atsakyti, ar krikščionybė yra atvira ir kaip krikščionys turėtų elgtis moderniais laikais, kad prisidėtų prie žmonijos vienijimosi.
Kas yra atviroji dvasia
Atvirumas gali būti visaip suprantamas. Tai priklauso nuo žvilgsnio gylio bei pločio. Atviras nėra tas žmogus, kuris visko klausosi, bet nieko nepriima. Tai ne atvirumas, bet kiaurumas. Taip pat atviras nėra tas, kuris, kai ką priėmęs, daugiau nebepriima. Tai ne atvirumas, bet sustingimas. Atvirumas yra augančio ir besivystančio asmens savybė. Žmogaus (net ir suaugusio) gyvenimas nėra produktas, bet procesas. Taip pat ir jo laikysena vystosi ir tobulėja: kai kam atsivėręs ir priėmęs, jis gali dar labiau atsiverti. Žmogus, jei teisingai bręsta, atvirėja.
Iškilus atviros dvasios reikalui tarp žmonių, šiais laikais akcentuojamas atvirumas kitiems, kaip pozityvi laikysena kitų nuomonei. Pamirštama, kodėl ir kam reikia būti atviram, t. y. pats atvirumo tikslas ir objektas.
Kam, iš tiesų, visuotinai reikia būti atviram? Niekam kitam kaip tik tikrovei. Mes, žmonės, ieškome ne tiek tiesos, kiek to, kas yra mumyse, aplink mus ir į ką mes turime vystytis. O tai yra tikrovė. Gi tiesa yra pažinta tikrovė.
Kaip turime ieškoti tikrovės? Turime: 1) žiūrėti į tai, kas yra; 2) ieškoti kritiškai, t. y. žvelgti tik į tikrovę, 3) atvirai, t. y. atsiverti visai (arba bent pilnesnei) tikrovei; 4) neleisti perdėtam "atvirumui” išblėsinti kritiškumo (kitaip nebe tikrovė apspręs) nei perdėtam "kritiškumui” siaurinti atvirumo (kitaip galima nebeatsiverti svarbiai, gal net esminei tikrovės daliai).
Tokia yra proto užduotis. Griežtųjų mokslų srityje to ir pakanka. Tačiau pasaulėžiūriniuose - vertybiniuose apsisprendimuose valia turi lemiamos reikšmės. Šį faktą tvirtina filosofai (pvz. Aristotelis: "Koks žmogus yra, taip jis ir sprendžia”; Hegelis: "Mūsų protavimo būdas — tai mūsų širdies istorija”; plačiau žr. A. Grauslio straipsnį "Gyvenimas apsprendžia tikėjimą”, L. L., vol. X, 1956, nr. 2), šių laikų psichologija ir mūsų pačių patirtis.
Ne vien protu, bet ir valia žmogus ieško tikrovės, jos neieško, arba savaip "ieško”. Jo geismai turi įtakos: 1) į patį tiesos ieškojimą veržlumu arba abejingumu ir 2) į protinį apsisprendimą pritarimu arba nepritarimu vienai ar kitai pasaulėžiūrai. Nuo valios priklauso, ar asmuo žiūri į tikrovę aiškiom ir atvirom akim, ar ne. Tikrovės geidžiantieji atranda ją, jos nenorintieji jos nė neieško.
Čia aiškėja naujas atvirosios dvasios aspektas pasaulėžiūriniuose - vertybiniuose dalykuose. Pasaulėžiūrą susidarydami, mes turime: 1) branginti tikrovę; 2) būti kritiški savo geismų atžvilgiu, t. y. branginti tik tikrovę, negeisti to, ko nėra; 3) būti troškimuose atviri, atsiveriant visai (arba vis pilnesnei) tikrovei; 4) išlaikyti pusiausvyrą tarp norų kritikos ir atvirumo.
Pirmiausia žmogus susiduria su savo paties tikrove, ją brangindamas ir ieškodamas savo gyvenimo įprasminimo, arba jos nebrangindamas ir nukrypdamas kitur. Ieškąs savo gyvenimo įprasminimo, sutikęs kitus, brangins ir atsivers jiems. Iškrypęs, nebranginąs savo asmens, nebrangins nė kitų, nuasmenėdamas ir ieškodamas turtų, garbės ar malonumų. Tarpasmeninė tikrovė yra pagrindinė tikrovė, kuriai žmogus turi atsiverti. Atviras ryšys su kitais, tikėjimas, pasitikėjimas ir meilė yra ne tik sąlygos tikrovei atrasti, bet ir keliai į ją.
Atvirumas yra pozityvi asmens laikysena viskam, kas yra: tai proto sakymas "taip” tikrovei, kaipo tiesai, ir valios pritarimas tikrovei, kaipo vertybei. Atvirąją dvasią lydi jautrumas tiesai, gėriui ir grožiui, proto gyvumas, valios tyrumas, pagarba viskam, kas yra, rūpestingumas save įprasminti, atsižvelgimas į kitus ir meilė jiems. Iš to aiškėja, kad pagrindinė kliūtis atvirumui yra izoliavimasis savyje, egoizmas.
Uždarumo pagrindinė priežastis
Yra keletas uždaros dvasios priežasčių, pvz. kaip ribotumas, konservatyvumas ir kt. Tačiau pagrindinė priežastis yra egoizmas (čia neteigiame, kad yra grynų egoistų; egoistinių polinkių turi kiekvienas žmogus: vieni— stipriai vyraujančių, kiti — daugiau ar mažiau apvaldytų).
Egoisto mintys, interesai, rūpesčiai, sielojimasis ir darbai sukasi apie jį patį. Kitais jis nesiinteresuoja, nebent tik tuo, ką iš jų vienaip ar kitaip galėtų gauti. Jam kiti neegzistuoja. Tačiau svarbiausioji tikrovė yra asmenų tikrovė. Deja, jis jos nepripažįsta. Jis ne tikrovės ieško, bet savęs. Tai jo iliuzija. Save ir teatranda, ne tikrovę. Tai jo tragedija. Savo paties egoizmui užsimerkia. Tai jo apsigavimas.
Kitų gyvenimas ir liudijimas galėtų egoistui atskleisti bent dalelę tikrovės. Tačiau savo išmintimi pasitenkindamas, jis kitais nepasitiki ir jais netiki. Jo kelias — egocentriškumas, izoliavimasis nuo kitų, uždarumas.
Tas uždarumas yra visada neaiškiu šydu pridengtas. Egoisto teorinė pasaulėžiūra yra kitokia negu gyvenimas. Dažnai jis prisidengia "atvirumu” arba "kritiškumu”. Bet jie yra tų kilniųjų savybių karikatūros.
Štai vienas teoretiškai save laiko atviru visais pasaulėžiūriniais klausimais. Jo šūkis: "Būk atviras viskam”. Tačiau jokiuo altruistiniu idealu neužsidega, neužsiangažuoja kitiems, nes gyvenime ieško tik savęs. Jis nėra atviras, bet kiauras, nes nieko nepriima. Jam trūksta valios kritikos, o mėgsta iliuzinėm platybėm gyventi.
Kitas (dažnai viršintelektualinio tipo) teoriškai reikalauja būti moksliškai kritišku ne vien griežtuose moksluose, bet ir pasaulėžiūroje: nepriimti nė vieno teiginio, nebent jis būtų praėjęs per kritikos sietuvą pagal jo paties įžvalgą (pagal jį nėra nieko absoliutaus, vien provizoriški teiginiai). Taip jis sumaišo griežtųjų mokslų sritį su visa žmogaus tikrove; žmogus juk nėra atomas; to pažinimo būdo, kurio pakanka atomui tyrinėti, nepakanka žmogaus pasaulėžiūrai susidaryti. Taip jis pamiršta, kad jo paties valia lenkia protavimą ieškoti, neieškoti, arba "savaip ieškoti” tikrovės. Kitus apkaltindamas nekritiškumu, pats neišvengiamai tai daro. Tad kam užsimerkti tai žmogiškai tikrovei? Neišvengiamus dalykus reikia priimti ir valios atvirumu užsitikrinti teisingą tikrovės atradimą. Be to, toks žmogus, kitais nepasitikėdamas, užsidaro nuo kitų paliudytos tikrovės. Taip savo perdėtu kritiškumu siaurina atvirą dvasią.
Visa to išvada: egoistas ieško savęs, ne tikrovės. Jis nepriima tikrovės dėsnių, bet sudaro savo dėsnius. Kas tik yra ne pagal jo skonį, jis to nevertina, nekenčia, nepripažįsta. Izoliuodamasis nuo kitų, užkerta kelią kitų paliudytai tiesai. Jis nebrangina visos tikrovės. Todėl jis nėra atviras. Jis vaizduojasi pasaulį, kurio centre yra jis pats, o visa kita yra jam. Tačiau tai nėra tikrovė, bet iliuzija. Todėl jis nėra kritiškas. Egocentriškumas yra didžiausia kliūtis atvirai dvasiai ir kritiškumui.
Ar krikščionybė yra atvira
Sprendžiant apie krikščionybės atvirumą, negalima sakyti: "Taip elgiasi krikščionys, taigi, krikščionybė yra tokia”. Ne visi daktarų veiksmai laikytini medicina, nei visas karių elgesys karo strategija. Karių dezertyravimas iš kovos lauko yra pats nestrategiškiausias dalykas, ir daktarų atsitiktinis ar norėtas nuodų pavartojimas yra priešingiausias medicinai. Taipogi ne visi krikščionių veiksmai, institucijos bei santvarkos yra krikščionybė.
Ideologijai galima priskirti ją išpažįstančiųjų elgesį, kuris išplaukia iš jos principų: negalima to padaryti, kada jų elgesys nėra pagal jos principus; tuo labiau, kada jis yra visiškai jai priešingas.
Kiekviena įmedžiaginama forma susiduria su deformavimo pavojumi. Kiekvienas žmogaus įgyvendinamas idealas, susiduria su dar didesniu pavojumi būti iškreiptas, neatbaigtas, suprastintas. Ir kuo kilnesnis idealas, tuo daugiau kliūčių bei inercijos žmoguje atranda.
Taip atsitinka su krikščionybe. Krikščionybės Autorius ir gyvasis Idealas yra Kristus. Galima tiesiog sakyti, kad Jis yra krikščionybė. Todėl, norėdami žinoti, ar krikščionybė yra atviros dvasios, turime suprasti, koks yra Kristus.
Kristus Dievo tikrovėje
Iš Kristaus gyvenimo matyti, kad Jis buvo atsivėręs kitai žmonėms nematomai tikrovei. Tai liudijo Jo žodžiai: "Aš nesu vienas, bet su manimi yra Tėvas” (Jon. 8, 16). "Tėvas yra manyje ir aš Tėvuje” (Jon. 10, 38); "Aš ir Tėvas esame viena” (Jon. 10, 30). Iš šios tikrovės Jis sėmė visą savo energiją —"Mano valgis yra daryti valią To, kuris mane siuntė” (Jon. 4, 43); visą prasmę gyventi —"Aš nužengiau iš dangaus ne savo valios vykdyti, bet valios To, kuris yra mane siuntęs” (Jon. 6, 38). Tai tikrovei žmones atverti yra Jo gyvenimo uždavinys — "Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą” (Jon. 18, 37). Dėl jos Jis miršta — "Ar tu Kristus, palaimintojo Dievo Sūnus?... Aš esu... Vertas mirties” (Mork. 14, 61-62; Mat. 26, 66).
Kristus buvo pasaulyje padėti žmonėms atrasti tikrovę.
Kristus žmogaus tikrovėje
Žmonėms pagelbėti atėjęs Kristus neieškojo savęs. "Aš neieškau savo garbės” (Jon. 8, 50). Jo priešininkai liudijo: "Mes žinome, kad nežiūri žmonių asmens” (Mat. 22. 16). Net Judas pripažino: "Nusidėjau, įduodamas nekaltą kraują” (Mat. 27, 4). Dėl to nesavanaudiškumo Jėzus neturėjo vidinių užtvarų kitiems nei paviršutinių, kitus niekinančių pažiūrų: nė vienas Jam nebuvo samarietis, nusidėjėlis, išdavikas ar priešas, bet tik asmuo. Kiekvieną Jis pripažino, pilnai pritarė jo būčiai, įžvelgė į jo giliausią tikrovę. Į pasimetusio, nepasitenkinančio žmogaus tikrovę, kuriam kažko gyvybiniai svarbaus reikia.
Pilki egoistiniai žmonės to asmens gyvybinio ieškojimo nepastebi. O nepastebėję, kaip padės? Retas dvasiškesnis žmogus, tai savyje pastebėjęs, nujaučia tą patį kitame. Bet pats alkdamas, ar kito alkį numalšins? Gi Kristus žvelgdavo pačion žmogaus gelmėn, įžvelgęs padėdavo jam praregėti, o tada prisistatydavo kaip Tas, kurio gyvybiniai reikia.
Į ką Jis vedė praregėti? Į žmogiškosios egzistencijos giliausią prasmę — kad žmogus yra skirtas pačiai aukščiausiai paskirčiai, pasiaukoti mylinčiam Dievui, ir kad tam didžiausia kliūtis yra ne išorėje, bet pačiame žmoguje — jo egoizmas. "Metanoeite, keiskitės... Dievo karalystė priartėjo... Dievo karalystė yra jūsų tarpe”. Kaip tikrovei, taip ir Dievui atrasti pagrindinė sąlyga buvo išsivadavimas iš egoizmo. Juk Dievas — didžioji Tikrovė.
Ir kodėl žmonėms reikia Kristaus? Jų dvasinės ligos diagnozei nustatyti užtektų atvirumo. Bet pažinti, kad sergi — tai ne tas pat, kaip pagyti. Žmogus būtų, kaip ir buvęs, moraliniai sergąs, bejėgis iš egoizmo savo pastangomis išsigelbėti, gi dar mažiau — prie Dievo priartėti. Todėl Kristus atėjo duoti vilčių, jėgų ir energijos.
Jėzus visų klausė: "Ko ieškote?” Ne tuščia fraze svaidydamasis, bet giliausia prasme viltingai skelbė: "Ieškokite ir rasite” (Mat. 7, 7). Gi ieškantiems apsireiškė kaip Tas, kuris gali juos vesti jų ieškojime; kuris savo pasiaukojimu gali iššaukti jų kilniausias aspiracijas, atpalaiduoti juos iš egoizmo bei atverti Dievo ir kitų tikrovei; pagaliau kaip Tas, kuris pats už juos savo gyvybę atiduoda, kad jie savo gyvenimą Dievui pašvęstų. "Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybės daugeliui atvaduoti” (Mat. 20, 28).
Kristus buvo be egoizmo, atviras Dievui ir žmonėms. Dar daugiau: Jis prasmės neieškojo, bet davė. Jis buvo ne atsiveriąs, bet atveriantis. Jo atvirumas — ne ieškančio žmogaus, bet pasiaukojančio Dievo Sūnaus. Todėl ir krikščionybė yra atvira ir atverianti.
Ieškančiojo atsivėrimas Dievui
Žmogus pirmiausia susiduria su savo paties tikrove. Jei jis savo gyvenimą brangins, tai vis neužgniaužiamu alkiu ieškos savo gyvenimo įprasminimo: Iš kur aš esu?... Kam aš gyvenu? (Gal būt, pats atviriausias Dievo ieškojimo bandymas mūsų išeivijoje yra Rimvydo Šilbajorio straipsnis "Ieškant tikėjimo”; Lietuviškasis liberalizmas, 1959> PP- 109-115).
Toks žmogus pasijunta prasmingai besirišąs su būties visuma; jaučia, kad toji būties visuma yra visos būties pirmoji priežastis; taigi, ir jojo paties; pagaliau, kad ji yra kurianti, išmintinga Būtybė — Dievas (šios pradinės racionalaus Dievo atradimo pakopos yra paimtos iš H. C. Rumke studijos "Psychology of Unbelief’, 1962). Toks kelias nėra vien gryno protavimo išdava. Riboto proto žmogui beveik niekada nėra kristaliniai aišku, kad Dievas yra. Čia nulemia valia, pritardama arba atmesdama. Tad tikintis tiki, kad Dievas yra, o "netikintis” tiki, kad Jo nėra.
Tad kuris iš jų yra teisus? Tėra tik vienas kriterijus: teisus yra tas, kuris teigia tai, kas yra tikrovėje. Bet kaip mes galime žinoti, kas yra tikrovėje? O štai kaip — tikrovę atranda tas, kuris yra jai atviras protu ir valia.
Egoistas nenori kito asmens pripažinti, ypač jei jis yra jo konkurentas ar "laisvės varžytojas”. Dievas jam kaip tik toks pasirodo. Todėl kur kristalinės šviesos nėra, kur abejonėms yra vietos, kur galima atrasti šimtus argumentų prieš, jis tame logiškame pasaulėžiūriniame svarstyme “suklups”, "įsikalbės” ir galų gale tikės, kad Dievo nėra. Bet tai nėra nei kritiškas, nei racionalus kelias. Jame yra per daug proto ir valios uždarumo.
Vyraujančio egoizmo nepavergtas žmogus neturi tokių užtvarų. Jo logika nėra trukdoma nenoro pripažinti kito. Jo kritiškumas glūdi racionaliame svarstyme ir abejonių išsiaiškinime. Jo atvirėjimas yra apdovanojamas vis tvirtesniu Dievo pripažinimu.
Ieškančiojo atsivėrimas Kristui
Šiuo vis tvirtėjančiu Dievo pripažinimu žmogaus ieškojimas nepasibaigia, bet pereina į kitą fazę. Su ta didžiąja Būtybe, iš kurios jis jaučiasi gavęs savo būtį, žmogus siekia santykiauti, jai pasišvęsti ir tokiu būdu įprasminti savo gyvenimą. Jis jaučia, kad jį, mažą ir egoistišką, skiria be galo dideli toliai nuo to didžio ir tobulo Dievo. Nežiūrint to, jis ieško Jo valios ženklų ir pėdsakų. Tiksliausius ženklus jis randa kituose asmenyse. Kiekvienas gilus susitikimas su kitu jį išveda iš savo siaurumo, atidengia kito paslaptį ir veda arčiau prie didžiojo Kito.
Tarp praeities ir dabarties žmonių jis susiduria ir su Kristumi. Iš dabarties mato, kad Kristus daro įtakos į žmonių gyvenimą: kad Jį sutikę turi apsispręsti už arba prieš. Atviras žmogus negali neatsiverti Kristaus asmenybės traukai. Jis svarstys istorinius davinius, iš kurių, be abejonės, galima padaryti išvadą, kad Kristus buvo. Bet gal Kristus nebuvo toks dieviškai kilnus, kaip Jį vaizduoja Evangelijos? Gal kas išsigalvojo Jo kilnų charakterį? Bet kas tada buvo tas kilnus autorius, kuris sukūrė tokį charakterį? O jei autorius kilnus, tai jis nebūtų pristatęs savo fantazijos padarinio, kaip tikrovės. Todėl pats Kristus turėjo būti taip kilnus.
Kristalinio aiškumo čia nepasieksi. Čia vėl lemia žmogus. Asmuo, jau atsivėręs Dievo ir savo egoizmo tikrovei, yra atviras priimti ir šią tikrovę: trokšdamas santykiauti su Dievu, bet matydamas savo egoizmą ir bergždžias pastangas iš jo išsivaduoti, jaučia, kad jis kažko gyvybiniai svarbaus stokoja. Kristuje jis randa viltį ir jėgas duodantį Išganytoją, Dievo Sūnų, Tą, ku-
rio jam reikia.Kristaus mokslo ir gyvenimo kilnumas, istoriniai šaltiniai, Bažnyčios liudijimas ir kt. jam duoda racionalaus pagrindo kritiškai priimti ir tikėti Kristumi (žr. "Gyvojo Dievo Sūnus”, L.L. 1958, vol. 9, nr. 10 ir 11; 1959, V. 10,n. 1). Jau atrastos tikrovės diktuoja atsiverti ir šiai tikrovei (vienas moderniausių tokių susitikimų su Kristumi yra rusų rašytojo, Nobelio premijos laureato, Pasternako; tai jaučiama jo poezijoje ir "Daktaro Živa-go” romane).
Gi žmogus, užsimerkęs savo egoizmo bei Dievo tikrovėms, ir čia užsimerks, išrasdamas daug argumentų, kodėl Kristus nėra Dievo Sūnus arba kodėl iš viso Jo nebuvo. Jį ves Kitą nenorinti pripažinti valia, trukdanti jam būti kritišku ir atviru. Taip jis "įsikalbės” ir tikės, kad Kristus nėra tas, kas Jis yra.
Ieškojimas, atvira dvasia ir krikščionys
Bet kaip yra su krikščionimis? Ar jie ieško tiesos, ar skaitosi atradę? Ar jie turi visą tiesą taip, kad atviros dvasios nebereikia?
Krikščionys yra pakrikštytieji. Vieni buvo pakrikštyti dar kūdikiai, kiti suaugę — daugelis iš įsitikinimo, retas kuris iš asmeniškos naudos. Kūdikystėje pakrikštyti, jaunystėje pergyvena krizę: vieni atranda Dievą ir Kristų; kiti, susižavėję savimi arba daiktais, vengia Kristaus; treti išsižada Jo. Todėl krikščionių bendruomenė yra labai heterogeniška: vieni religiją laiko gyvenimu, kiti — šalia gyvenimo, treti — nieku; vieni išpažįsta širdimi ir lūpomis, kiti — tik lūpomis, treti — nieku.
Ir krikščionių tarpe yra neieškančių, ir nekrikščionių tarpe yra ieškančių. Krikščionys nemonopolizuoja nė atviros dvasios: jos truputį atrandama visur, bet jos visur daugiau reikia. Kiekvienam žmogui reikia ieškoti, siekti savo gyvenimo įprasminimo. Ieškojimas nesibaigia pirmuoju Dievo ir Kristaus pripažinimu; tada tik prasideda nauja fazė. Todėl krikščionis turi ieškoti toliau, kaip Kristui gyventi. Gi pasakyti "aš turiu visą tiesą” gali tik tas, kuris atrado visą tikrovę. Mes visi esame dar toli nuo jos. Įsitikinęs krikščionis pradėjo žengti pirmuosius žingsnius link jos: bet tai kelio pradžia, ne galas.
Įsisąmonijęs krikščionis yra atvirėjantis žmogus, pradedąs atrasti Kristų. Jis bando sekti Kristų. Gi Kristus yra pasiaukojančiai atviras. Tokio Kristaus reikia pasauliui.
Susiskaldžiusi žmonija trokšte trokšta vienybės. Susiskaldymo priežastis yra ne grupinis įvairumas, bet pagrindinė izoliavimosi priežastis — egoizmas. Šią kliūtį nugalėti žmonija yra bejėgė: jai reikia kažko gyvybiniai svarbaus — Kristaus. Kristuje žmonija atras ne tik vienybę, bet ir tikrovę. Jį žmonijai atnešti šiais laikais gali tik Kristui atsiveriantis žmogus — įsitikinęs krikščionis.
Todėl šiandien krikščionis turi atvirėti Kristui ir pasauliui: ne vien pasauliui, atsižadėdamas Kristaus, nes tai iliuzija, tarsi pasaulis galėtų susivienyti kaip beveidžių, benoriu ir beprasmių masė; ne vien Kristui, nes ir tai iliuzija, tarsi krikščionis galėtų atrasti Kristų be pasaulio (egoistiškai manydamas, kad Kristus yra tik jam, o ne visai žmonijai); bet Kristui ir pasauliui, nes reikia būti atviram visai tikrovei: Kristui reikia pasaulio, o pasauliui Kristaus. Kristui reikia pasaulio, nes Jis nori visą žmoniją pašvęsti savo Tėvui; pasauliui reikia Kristaus, nes vien tik Jis vienija, naikindamas egocentriškumo užtvaras tarp žmonių ir rišdamas juos meilės santykiavimo ryšiais.
■
Kas nori ką nors padaryti, randa priemonę; kas nenori nieko daryti, randa pasiteisinimą.
Arabų priežodis