KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
WRONG ARM OF THE LAW
Neretai pasitaiko, kad anglų gamybos komedijos ekrane pateikia gana grubų ir šaltą humorą. Šiais metais vis dėlto anglai sukūrė keletą tikrai puikių komiškų filmų. Viename iš jų, surežisuotame Cliff Owen, gvildenama jau gana sena vagių ir policijos santykių problema, bet visai nauja ir neįprasta forma.
Brangų Londono madų salioną monsieur Julės naudoja vien kaip priedangą savo nelegaliai veiklai. Jis, kaip Pearly Gates, vadovauja ištisai vagių grupei. Vagystės apskaičiuojamos ir įvykdomos gana sėkmingai, bet nuo kurio laiko kartojasi nemaloni staigmena — pasitraukiant su grobiu, pasirodo policininkai, ir nors niekada nei vieno neareštuoja, konfiskuoja visą pelną ir skubiai pasišalina. Pearly susigriebia, kad kita vagių gauja juos apgaudinėja ir visuotiniame grupės susirinkime nutariama bendradarbiauti su Scotland Yard, kad pašalinus konkurentus. Policininkais apsirengę vagys žalingi abiem pusėm — nuneša vagių laimikį, bet taip pat diskriminuoja ir pačią policiją. Sudaroma su policija 24valandų paliaubos ir susitikus karuselėje kaipo neutralioje vietoje, išdirbamas persirengusių policininkais vagių gaudymo planas. Tolimesnės įvykių vystymosi eigos ir ypač nelauktos pabaigos geriau neatidengti, kad tuo filmą dar žiūrėsiantiems nesugadinus įtampos ir staigmenos malonumo.
Šiame filme visus kitus artistus savo puikia vaidyba viršija Peter Sellers dviguboje rolėje — kaip prancūziško akcento švelnus madų saliono savininkas ir kaip vagių gaujos vadas. Jis suorganizuoja vagių grupę lyg kokią prekybos ar pramonės įstaigą —
MEILĖ kaip muzika siunčiama radijo bangomis. Jei siustuvas tyli, mes nieko negirdime. Kai Dievas, kuris yra Meilė, siunčia savo bangas, mes išgirstame, išbun-dame ir savotiškai apsvaigstame. Bet ne visi pagauna tikrąją bangą. Tai priklauso nuo žmogaus...
Dr. Teodoras Bovet
su atostogomis, su balsavimo teisėmis susirinkimuose ir pan. Policijos inspektoriaus rolėje Lionel Jeffries taip pat puikus, sukeliąs juoko vien savo pasirodymu, o ypač nesėkmingu įsivėlimu į painias situacijas.
Šis nespalvuotas filmas pusantros valandos laikotarpyje suaugusiems žiūrovams suteiks keletą progų tikrai nuoširdžiai pasijuokti.
THE LILLIES OF THE FIELD
Jau nebe pirmas kartas, kai ribotu laiku su nedideliais ištekliais ir maža propaganda pagamintas filmas, išleistas viešumon, tiek kritiku, tiek plačios publikos pripažįstamas puikiu kūriniu. Pernai pradedančio režisoriaus pirmasis filmas “David and Lisa”, pagamintas su nedidele suma, susilaukė premijų bei žiūrovų gyvo susidomėjimo.
Šiemet United Artists studijos išleido filmą “The Lillies of the Field”, kurio gaminimui taip pat tebuvo išleistos labai ribotos sumos.
Pasinaudojant katalikų autoriaus William E. Barrett novele, filmo tekstą paruošė James Poe. Ši filmą pagamino ir surežisavo Ralph Nelson, pereitais metais stipriai užsirekomendavęs su savo pirmuoju filmu “Requiem for a Heavyweight”.
Penkios vienuolės, pabėgėlės iš rytinės Vokietijos, sunkiai verčiasi skurdžiame Arizonos ūkyje, kurs buvo testamentu paliktas jų vienuolynui. Nedaug pajėgdamos išgauti iš žemės ir be šalutinių pajamų, vienuolės laukia lyg stebuklo, kurs joms įvyksta negro Homer Smith asmeny. Buvęs J.A.V. kariuomenės seržantas ir iš profesijos stalius, Homer keliauja per kraštą, automobilį prisikrovęs visokių įrankių. Motina viršininkė prisišnekina nors iš pradžios nelabai norintį Homer prie kaikurių darbų. Vėliau jis pradeda seserims statyti taip lauktą koplyčią. Apylinkės meksikiečiai kaimynai prisideda darbu ir medžiagomis. Buvęs seržantas mokina seseris anglų kalbos, kas įneša keletą komiškų momentų. Negrų dvasinės giesmės prijungiamos prie lotyniškų himnų. Paįvairinimui pasitaiko ir biblinių diskusijų.
Negro Homer Smith rolę tikrai puikiai atlieka Sidney Poitier, kurs už vaidybą šiame filme susilaukė geriausio artisto premijos šių metų Berlyno filmų festivalyje. Tame pačiame festivalyje 1958 m. jis buvo laimėjęs geriausio artisto premiją už vaidybą filme “The Defiant Ones”. Motinos viršininkės vaidmenį išpildo austrė artistė Lilia Skala.
Šiame filme tautų, rasių bei religijų skirtumai pristatomi be jokio aštrumo. Meksikiečiai katalikai, keliaujantis airių kunigas, baptistas negras ir vokietės vienuolės randa būdą sugyventi, gerbiant kitų įsitikinimus ir tikėjimą.
To pačio filmų festivalio proga šis filmas laimėjo Tarptautinio Katalikų Filmų Biuro premiją dėl savo “idėjų, prisidedančių prie dvasinės pažangos”. Šiam filmui paskirta taip pat ir Tarptautinio Protestantų Filmų Centro premija dėl “Įnašo į ekumeninį sąjūdį”.
Ne dėl laimėtų premijų, bet dėl savo estetinės aukštos kokybės šis filmas nusipelno visų kino teatrų lankytojų susidomėjimo ir dėmesio.
TWO DAUGHTERS
Dar kartą indų režisorius Satyajit Ray šiuo filmu įrodo savo meistrišką sugebėjimą filmų mene, pateikdamas universalia meilės kalba porą Indijos gyvenimo iškarpų (apie S. Ray filmą “Dėvi” žr. “L.L.”, 1963, balandžio mėn.).
Originalioje laidoje šis filmas buvo pavadintas “Trys dukterys”, bet dėl savo ilgumo, patiekiant filmą Amerikos publikai, trečias epizodas “Monihara” buvo išleistas. Dviem dabartiniam epizodams medžiaga imta iš Rabindranath Tagore raštų.
Pirmajame, 20 min. ilgio epizode “The Postmaster” stebime miesto jaunuolį perimant paštininko pareigas mažame kaimelyje. Mėgstąs skaityti poeziją ateivis greit pasijunta vienišas tolimame užkampyje. Jam šeimininkauja vietos dešimtmetė mergaitė Ratan. Ankstesnio paštininko žiauriai traktuojama, dabar mažytė pirmą kartą jaučia supratimą ir įvertinimą. Sunkiai persirgęs maliarija, paštininkas nusprendžia grįžti į miestą. Jo išvykimą mažoji šeimininkė pergyvena su ašaromis.
TEIGIAM1ŽMONĖS žvelgia giliau ir plačiau... Jie neužmerkia akių blogiui, bet jį priima blaiviai, kantriai, realistiškai, kaip kasdienę žmogaus dalią, kaip gyvenimo upę, kurioje plaukia žmonės ir laivai, dumblas, sudeginta alyva ir audros nulaužtos medžių šakos.
Bruno Markaitis, S. J.
Antrajame pusantros valandos ilgio epizode “The Conclusion” jaunas Amulya, grįžęs iš universiteto, atsisako vesti motinos jam parinktą žmoną. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs į nutrūktgalvę Mrinmoyee, pasiryžta ją vesti, nors ir prieš senas tradicijas. Po vestuvių iškilmių, vakare naujoji žmona pareiškia, kad, pažeidžiant jos laisvę, ištekėti ji buvo priversta. Naktį ji pabėga, bet kitą rytą kaimynai ją pagavę, grąžina. Nuliūdęs Amulya ją išleidžia namo, o pats grįžta į Kalkutą. Jei ji norėtų su juo gyventi, tegu parašo jam laišką. Gyvendama pas tėvus, jaunuolė po ilgų savęs tyrinėjimų prieina išvados, kad vis dėlto ji savo vyrą myli. Kad galėtų jam tai pranešti, išmoksta net rašyti. Atvažiavęs iš miesto Amulya ir radęs raštelį, skuba jos ieškoti, bet ji, nors ir surimtėjusi, bet dalinai dar ta pati padauža, medžiu užlipa iki vyro kambario lango.
Šį filmą Satyajit Ray ne tik režisavo, bet taip pat jį pagamino, paruošė filminį tekstą ir sukūrė muzikinį palydėjimą. Visais aspektas jo pastangos ir rezultatai aukščiausios kokybės. Ypač didžio pagyrimo vertas trumpasis epizodas.
Gilinantis į Indijos kultūrą ir papročius, liečiama pati žmogaus širdis. Motinos autoritetas, santykiai su bendruomenės nariais, indiškos prigimties lėtumas bei jaunuolio drovumas vedybų akivaizdoje perduodami Ray filmų įprastiniu ramiu ir lėtu ritmu. Filmo pastatyme beveik nesinaudota studijų patogumais. Parodant Indijos provinciją kokia ji iš tikro yra, filmavimo darbai atlikti prie tikrų kaimo namų, miškuose bei purvinuose paupiuose.
Iš veikėjų ypač paminėtini: mažytės Ratan rolėje Chandana Bannerjee, kuri įtikinančiai žvelgia į gyvenimą su jau subrendusiu žvilgsniu; jaunavedžio vaidmenyje Soumitra Chatterjee, puikiai pasireiškęs ir nepamirštamoje “Apu” trilogijoje; debiutante filmuose Aparna das Gupta žaviai pateikia nutrūktgalvės mergaitės persiformavimą į mylinčią moterį ir žmoną.
Tikrai aukšto meninio lygio filmas, nepateikiąs jokių moralinių priekaištų, rekomenduotinas visiems šeimos nariams.
WOMEN OF THE WORLD
Italų režisorius Alessandro Blassetti 1959 m. su filmu “Europa di notte” (Europa naktį) pradėjo naują filmų žanrą, bazuojantis daugiausia erotinėmis kronikomis. Keturių metų laikotarpyje šis žanras tapo gausiausias ir pelningiausias italų filmų pramonėje.
Minėtame Blassetti filme vaizduojama Europos didmiesčių naktinis gyvenimas, skiriant apie 80 nuošimčių vietos naktinių klubų numeriams ir apie 20 nuošimčių kitiems įvairumams. Minėtam filmui komentarą paruošė Gualtiero Jacopetti.
Panašiame stiliuje pats Gualtiero Jacopetti surežisavo porą filmų — pernai “Mondo Cane” (žr. “L. L.”, 1963, rugsėjo mėn.) Ir šiemet “Women of the World”.
Tiek pirmajame, tiek dabartiniame filme prityrusio montažo ir gana ironiško sugretinimo pagalba net ir visai banalūs dalykai atrodo sensacingi, kol pagaliau, tai bekartojant iki įgrisimo, filmas visai sulėkštėja. Filme “Mondo Cane” susikoncentruojama į žmoguje slypinti gyvuliškąjį elementą; šiame filme sutelkiamas visas dėmesys į moterį, ypač į jos gyvenimo motiniškumo ir erotinius aspektus. Maišant kronikinius gabaliukus iš primityvių ir civilizuotų kraštų, pateikiamos įvairios anatominės, klinikinės bei profesinės moters gyvenimo detalės.
Filmo technika dalinai panaši į naujienų kronikas, dalinai į Walt Disney stilių, kuriuo pavaizduojamas ar tai gyvulių, ar augalų gyvenimas, ypač išryškinant atskiras detales. Tik šiame filme figūruoja antropologiniai objektai, ne kartą pateikti perdaug realistiškoje, net vulgarioje formoje. Dalinai filmuota įvykių vietovėse ir dalinai filmų studijoje. Komentuoja Peter Ustinov, pasinaudodamas kartais moraliai nepriimtinu tekstu.
Nors filmo režisorius pretenduoja į kronikinę realybę, tačiau tiek epizodų parinkimas, tiek pats pristatymo būdas, ypač kai kurie fotografavimo metodai, filmą padaro stipriai tendencingu. Taip pat morališkai nepriimtinos ir filmo įtaigojamos idėjos. Žiaurioje moters emancipacijos kritikoje bei visuomeninių santykių perdėtame laisvume moters orumas nužeminamas ir išniekinamas. Dėl minėtų priežasčių šis filmas nepatartinas jokiai žiūrovų kategorijai.
Nekartą girdime, kad skubaus dolerio troškime amerikiečiai nesiskaito su priemonėmis jo besiekiant. Ir filmų pramonėje pasitaiko asmenų, gaminančių filmus be meninės ir moralinės vertės, vien skubaus pasipelnymo tikslu. Italams nesvetimas skubios lyros troškimas.
Kronikos dėliai suminėsiu 1962 metais Italijoje pagamintus šio dokumentarinio žanro filmus: trys apie Benito Mussolini ir fašizmą, viename pateikiami vaizdai iš tropikalinės zonos tarp Venecuelos ir Kolumbijos, viename surinkti Europos sostinių vaizdai ir papročiai, viename rodomas Mao Tse Tung vadovavimas kinų komunistams, viename surinkti įvairūs svarbesni epizodai iš paskutinių 50 metų Italijos istorijos, jau minėtas “Mondo Cane”, pagaliau aštuoniuose pateikiami vaizdai iš įvairių kraštų ir miestų naktinių klubų ir paplūdymių. Proporcija aiškiai byloja ir be komentarų. Tokių filmų pastatymas daug pigesnis, nes nereikia mokėti aukšto atlyginimo profesionalams artistams. Iš kitos pusės, kino teatrų kasos pasisekimas puikus, nes, kur yra maitos, visad susirinks ir erelių.
MURDER AT THE GALLOP
1961 m. pagal Agatha Christie sukurtus veikalus paruoštas anglų komiškas filmas “Murder She Said” pristatė žiūrovams Margaret Rutherford, kuri nepalaužiamos jaunystės dvasioje atliko Jane Marple vaidmenį. Senstelėjusi, bet dar neištekėjusi Marple randa įdomumo sausainių kepime ir pagelbėdama bei sukliudydama policijai savo, kaip mėgėjos seklės, patarimais.
Filme “Murder at the Gallop”, paruoštame pagal Agatha Christie kūrinį “After the Funeral”, Margaret Rutherford vėl pasikartoja tam pačiame Jane Marple vaidmenyje. Nors ji jau 71 m. amžiaus, tačiau veržiasi nepalaužiamai kaip tankas ir tiesiog užuodžia nusikaltėlius. Ji jodinėja arkliais, šoka tvistą, savo detektyviniais gabumais sukeldama ir palaikydama filmo komiškuosius suspindėjimus.
Kaip paprastai panašiais atvejais, policija netiki Jane Marple įtarinėjimais, ypač kad jau yra oficialiai pripažinta, jog senukas turtuolis mirė nuo širdies smūgio. Vadovaudamasi savo detektyviniu nujautimu, Marple nusprendžia, kad senukas gavo širdies smūgį išgąsdintas katės. Visą amžių bijojęs kačių, jis gyveno vienišas ir užsidaręs. Kas ir kodėl tą katę įleido?
Panelė Marple nesigaili jokių pastangų nusikaltėliui išaiškinti. Apsistojusi užeigos namuose “The Gallop”, ji savo tikslą pasiekia. Kaip jai visa tai pavyksta geriau neatidengti, kad filmą dar žiūrėsiantiems nesugadinus įtampos atomazgos malonumo.
Be abejonės, filmo centrinė asmenybė yra Margaret Rutherford, nuotaikingai pasikartojanti Jane Marple rolėje. Šalutiniuose vaidmenyse režisoriaus George Polloc priežiūroje jai puikią pagalbą teikia Stringer Davis, Charles Tingwell ir Robert Morley.
Šis filmas, nors ir be ypatingų meninių nuopelnų, pajėgs pralinksminti įvairaus amžiaus žiūrovus.