Iš spalio mėn. numeryje tilpusio P. Alšėno ir šio J. Miškinio straipsnių atrodo, kad vyrai pripažįsta moterims svarbesnę rolę šeimoje— ne vien auklėjimo srityje, bet gal ir sugyvenime. Kažin ar ir moterys su tuo sutinka? Kažin kokį vaidmenį atlieka vyrai, padėdami moterims jų uždavinius išpildyti?
JONAS MIŠKINIS
Dabar kultūringasis pasaulis mato, kad greta mokslo ir civilizacijos įsiviešpatavo dvasios menkystė. Po antrojo pasaulinio karo daugelis tautų lyg neįstengia išlaikyti savo tradicijų, tautos sukurtų įstatymų bei papročių, ir dėl to daug kur susvyravo savigarba bei padorumas. Psichologai, auklėtojai, dvasiškiai ieško kelių ir būdų išgelbėti žmoniją iš šito blogio. Vienaip ar kitaip visi prieina tos pačios išvados, kad žmonijos išgelbėjime svarbiausias vaidmuo tenka moteriai — šeimos motinai.
Jau po pirmojo pasaulinio karo garsusis pasaulio taikos skelbėjas prof. M. Rerichas kreipėsi į moteris, sakydamas: "Tegul dabar moteris — pasaulio motina iškelia dvasinę vėliavą su įrašu: Meilė, Žinojimas, Grožis”.
Jeigu šiandien moterys, jaunos ir senos motinos, suprastų meilės paskirtį bei galybę, jeigu jos noriai pasišvęstų įkvėpti meilę savo vaikams ir ją ugdyti artimui bei visai aplinkai, tai būtų užkirstas kelias veržtis į šeimas ir į visuomenę visokioms šių laikų blogybėms. Juk moteriai yra labiausiai suprantama meilė. Jos meilė yra neišmatuojama tiek džiaugsme, tiek skausme.
Moteriai reikalingas ir žinojimas, mokslas. Iš tikrųjų, moteris daug ir žino. Ji tvarko namus, verda, skalbia, siuva, augina kūdikius ir yra pirmoji jų mokytoja. Ji išmoko kūdikį tarti pirmuosius gimtosios kalbos žodžius, išmoko jį mylėti Dievą, artimą, gamtą, visą pasaulį.
Moteris — motina turi būti ne tik gera šeimininkė, bet ir gera auklėtoja. Ji turi gerai suprasti aplinką, kurioje gyvena. Ji turi mokėti išbristi iš purvo, į kurį yra įklimpusi žmonija. Ji turi visą savo širdį ir protą pašvęsti žmogaus auklėjimui. Geriausiai šis auklėjimo darbas jai pasiseka meile ir kantrybe.
Be meilės ir žinojimo, moters gyvenime daug vietos turi būti skiriama grožiui. Minėtas prof. Rerichas sako: "Išvykime iš savo aplinkos menkystę ir šlykštumą, pasišaukdami į svečius grožį. Iššluokime šiukšles ir voratinklius ne tik iš namų, bet ir iš savo žodžių, minčių bei santykių su žmonėmis, kad dvasiai būtų lengva kvėpuoti. Pagalvokime ne tik apie pietus ir skanius valgius, bet ir apie tai, kad nebūtų dvasiai nuodų. Išmeskime ginčų, pavydų, apkalbų, šmeižtų nuodus ir užleiskime vietą džiaugsmui”.
Šiandien mes stovime šeimų pakrikimo akivaizdoje, todėl moteriai tenka dar didesnė pareiga ugdyti šeimos ištikimybę ir kovoti su išsiskyrimais bei pasimetimais. Yra būtina pakelti šių laikų šeimų dorovinį lygį. Gal didžiausias dorovės priešas yra pornografiška spauda. Ji ypač skverbiasi į jaunuomenę. Toji pornografinė ir kriminalinė spauda siūlo laisvą meilę, aprašo šlykščiausius įvykius bei žiaurumus, slopindama jaunimo atsparumą įvairioms blogybėms bei ydoms.
Kai kam atrodo, kad prieš šitą blogybę neįmanoma kovoti ir laimėti. Taip, kova labai sunki, o gal ji bus ir neįmanoma, jeigu pirmose kovos linijose nestovės moteris — šeimos motina. Jeigu ji nuo mažens tinkamai auklės vaiką, jeigu jam įkvėps tikros meilės sąvoką ir jo sieloje išugdys grožio pajautimą, tai jis taps atsparus ir toms biznierių siūlomoms pagundoms.
Antroji dvidešimtojo amžiaus pusė nepaprastai smarkiai išsiplėtojo, ypatingu gaivališkumu išjudino gyvenimo pažangą ir įkinkė į bendrąjį darbą naujas gamtos bei dvasios jėgas. Naujieji laikai naujiems ir dideliems darbams pažadino ir moterį. Gyvenimas pašaukė moterį priimti jai priklausančias teises ir numesti tylinčio sfinkso skraistę, kad tuo būdu galėtų pilnai išugdyti savo galias. Turinti valios ir dvasinės stiprybės moteris gali tinkamai atlikti savo atsakingas pareigas ne tik šeimai, bet ir tautai bei žmonijai.
Lietuviškoji šeima ilgus amžius yra išbuvusi sveika, stipri ir patvari. Tad ir dabar visa mūsų ateitis priklauso nuo šeimų. Reikia griebtis visokių priemonių, kad toji lietuviškos šeimos stiprybė nesumažėtų. Svetur gyvenantiems, lietuviškoji šeima mums turi būti tautinio gyvenimo šventovė bei tvirtovė, į kurios sienas sudužtų visos neigiamos įtakos.