BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.
KELIONĖS Į PIETŲ ITALIJĄ
Važinėdamas tarp Romos ir Cesano, girdėjau iš įvairių šaltinių, kad visi "Gustavo linijos” miestai sugriauti ir kad tenai gyvenimas neįmanomas. Kadangi Cesano stovyklos pabėgėlių dauguma buvo kilusi iš tos garsiosios karo linijos, nutariau pats ją apžiūrėti ir, sugrįžęs atgal į stovyklą, papasakoti pabėgėliams, kaip iš tiesų atrodo jų tėviškė. Tą planą galėjau įvykdyti rugsėjo mėnesio pradžioje, lydėdamas pabėgėlius iš Romos į Neapolį.
Pirmoji mano kelionė į Pietų Italiją buvo be didesnių nuotykių. Cisternos mieste, kur prieš karą gyveno 5000 - 6000 žmonių, radau tik 4 šeimas. Lipdamas per griuvėsius, vargais negalais radau taip pat pastato dalį, kurioje gyveno buvęs sandėlio vedėjas Nonne Lucca. Jis man plačiai papasakojo, kas dedasi mieste ir apylinkėse. Tikrai, gyvenimas stovykloje buvo saugesnis negu "Gustavo linijoje”.
Važiuojant toliau, prieš Terraciną kažkas pasibeldė į sunkvežimio kabiną. Liepiau šoferiui sustabdyti mašiną, o pats iššokau pasižiūrėti, ko kam trūksta. Tuo pačiu metu iš sunkvežimio iššoko gražiai apsirengęs vyras ir prisistatė kaip pulkininkas toks ir toks. Gana erzliu ir arogantišku tonu jis pradėjo mane peikti, kad aš, girdėdamas jo šunelio cypimą, nesustabdžiau sunkvežimio. Paskui šiek tiek ramesniu balsu paklausė, kur būtų galima palakinti jo šunelį.
Nors kelionės smulkmenas buvau iš anksto gerokai pergalvojęs, bet turėjau prisipažinti, kad nenumačiau, kur būtų galima lakinti šunis. Todėl paprašiau pulkininko sėsti į sunkvežimį ir palaukti, kol privažiuosime Terraciną. Gal tenai rasime vandens ne tik jo šuniui, bet ir pabėgėliams. Bet pulkininkui to neužteko. Jis pradėjo kritikuoti mūsų komisijos organizaciją, lyg norėdamas mane išprovokuoti.
— Mielas pulkininke, — tariau nuolankiai karininkui, — jūs be reikalo kritikuojate Vatikano komisiją, nes mes darome, kas tik įmanoma. Šitie sunkvežimiai, kad ir nepatogūs, yra beveik vienintelė susisiekimo priemonė tarp Romos ir Neapolio. Aš pats, kad ir svetimtautis, taip pat stengiaus jums, italams, padėti. Pirma buvau kapelionu ir komandantu Cesano stovyklos, o dabar stengiuos karo pabėgėlius nugabenti į jų tėviškę. Iš jūsų drabužių, kalbos tono ir kritikos spėju, kad jūs nesate karo pabėgėlis. Kaip ten bebūtų, sėskite į sunkvežimi ir važiuojame toliau. Nevarginkime savo kalba kitų pabėgėlių.
Karininkas truputį aprimo ir šiurkščiu balsu paklausė, kada aš buvau stovyklos komendantu.
— Ogi tada, kada jūs, karininkai, slaps-tėtės klebonijose ir vienuolynuose. Taigi, matote kokia keista gyvenimo ironija. Esant vokiečiams Romoje, jūs, karininkai, sugužėjote į vienuolynus, o mes, vienuoliai, turėjome eiti mums svetimas pareigas. Bet mes nuklydome nuo temos. Jei neklystu, esame netoli Terracinos ir gal ten rasime vandens jūsų šuneliui.
Pulkininkas nurimo, sumurmėjo keletą žodžių lyg atsiprašydamas ir įlipo į sunkvežimį. Įlipau ir aš. Važiuodamas į Terraciną, mąsčiau apie fašizmo išauklėtus karininkus. Jų pažinau jau kokį tuziną.
Terracinoje sustojome valandą, pamankštinome sustingusias kojas, atsigėrėme ir vėl leidomės į kelionę.
Iš Romos išvažiavau apie 5 valandą po pietų, o Neapolyje atsidūriau 10 valandą ryto. Taigi, 223 kilometrų kelionę atlikau per 17 valandų. Lėto važiavimo rekordą pastačiau vėliau, kai teko važiuoti anglių dujomis varomais sunkvežimiais. Tuokart tą patį kelią suvažinėjau per 26 valandas.
Sugrįžęs į Cesaną, papasakojau pabėgėliams, kaip atrodo jų tėviškė, ir patariau pasilikti stovykloje. Daugumas manęs paklausė ir išsaugojo bent gyvybę. Kiti, peranksti sugrįžę į tėviškę, žuvo nuo minų, bombų ir granatų. Dar kitus sugriebė maliarija.
Išgabenti visus karo pabėgėlius sunkvežimiais buvo neįmanoma, nes sunkvežimių buvo mažai ir tie patys išklibę. Todėl popiežiaus komisija paprašė sąjungininkų traukinio, kad vienu kartu būtų galima išvežti bent 1.ooo pabėgėlių. 1944 m. rugsėjo 30 dieną man teko lydėti traukinį, vežantį į Kalabriją ir Siciliją 1.300 pabėgėlių.
Mūsų traukinys turėjo du keleivinius ir 31 prekinį vagoną. Todėl kiekviename vagone reikėjo sutalpinti virš 40 žmonių ir jų lagaminą. Kelionė galėjo tęstis 4-7 dienas. Maisto turėjome gauti vieną kartą į dieną įvairiose stotyse, kurioms iš anksto reikėjo pranešti. Man, traukinio vadovui, buvo duoti 7 policininkai kaip pagelbininkai.
Italai yra gyvo būdo žmonės ir nemaži individualistai. Todėl sutalpinti po 40-45 žmones į vieną vagoną nebuvo lengva. Bet per porą valandų visus sutalpinau ir pranešiau konduktoriams, kad galima važiuoti. Nudžiugau pamatęs, kad konduktoriai yra amerikiečiai. Jais galėjau pilnai pasitikėti. Nedelsdami, iš stoties jie išriedėjo apie 5 val. vakaro.
Sustojęs Cassino stotyje, pamačiau, kaip iš tiesų atrodo "Gustavo linija”. Iš garsaus Montecassino vienuolyno buvo telikęs tik griuvėsių kalnas. Pats Cassino miestas atrodė visiškai sugriautas, o geležinkelio stotis buvo taip sulyginta su žeme, kad sunku buvo atpažinti, kur iš tiesų stovėjo pastatai. Geležinkeliečiai gyveno viename vagone ir prašė mane, kad atsiųsčiau vaistų pirmajai pagalbai. Mat, dažnai pasitaikydavo, kad apylinkėje sprogdavo minos ir žmonės mirdavo netekę kraujo. Po vienerių metų pats buvau tokio įvykio liudytojas.
Gerokai sutemus pasiekėme Kapuos miestą, kur amerikiečiai konduktoriai perdavė traukini italų geležinkeliečiams. Kol pasiekėme Kasertą, atėjo vidurnaktis. Čia prasidėjo eilė nuotykių, kuriuos noriu trumpai paminėti.
Pirmas įvykis buvo tas, kad stotyje nieko neįvyko. Mūsų traukinys stovėjo kaip prirakintas ir nesimatė jokio ženklo, kad jis kada nors pajudės iš vietos. Palaukęs kantriai porą valandų, nuėjau pas stoties viršininką pasiteirauti, kodėl mes nejudame iš vietos. Gavau atsakymą, kad traukinys gali pajudėti kiekvienu momentu. Taigi, pagal stoties viršininką, reikia turėti truputį kantrybės ir viskas klosis gerai.
Žodis "pazienza” — kantrybė — yra magiška formulė, kuria Italijoje rišamos beveik visos problemos. Jei žmogus kreipiasi į valdžios įstaigas bet kokiu reikalu ir po metų ar kitų negauna jokio atsakymo, tuokart valdininkas besiteiraujančiam atsakys, kad reikia kantrybės. Jei sutartu laiku nebus atliktas sutartas darbas, ir vėl išgirsi "pazienza”. Jei nustatytu laiku nueisi į kokį nors posėdį ar pasitarimą ir nerasi jokio žmogaus, tuokart pats gali sakyti sau "pazienza”.
Deja, veždamas 1.300 alkanų karo pabėgėlių neturėjau užtektinai kantrybės ir išaušus vėl nuėjau pas stoties viršininką. Šį kartą jis man pasakė, kad Neapolio stotis užkimšta traukiniais ir mums teks kantriai laukti 2 — 5 dienas.
Gavęs tokį atsakymą, kaip apkvaišęs išėjau iš stoties pastato ir pradėjau galvoti, ką daryti. Nebeatsimenu, kaip ilgai galvojau, bet šį tą sugalvojau. Sugalvojęs vėl leidaus pas stoties viršininką. Pakeliui sutikau simpatingą žmogų. Jis sakėsi esąs geležinkelių inspektorius ir pasisiūlė man padėti.
— Sakyk, pone inspektoriau, — paklausiau jo, — ar negalima kaip nors aplenkti Neapolį ir kitu keliu pasiekti Kalabriją?
— Žinoma, kad galima, — atsakė inspektorius. — Palaukite, kunige, kol pasiimsiu inspektoriaus kepurę, ir pamatysite, kad traukinys tuojau pajudės.
Deja, traukinys nejudėjo. Matyt, mums abiems dar trūko "pazienza”. Kaip ten bebūtų, po 2 ar 3 valandų mes dar tebebuvome stotyje. O kai su inspektorių vėl nuėjome pas stoties viršininką, jis mums pasakė, kad prakiuręs lokomotyvas. Pataisyti bus galima gal per 3 ar 6 valandas.
— Bet ar neturite kito lokomotyvo? — paklausiau viršininko.
— Žinoma, kad turime, — atsakė jis man pasididžiuodamas.
— Tai duokite man gerą lokomotyvą, o šitą pasitaisykite. Jei negalite duoti lokomotyvo, tai parūpinkite 1.300 žmonėms maisto. Jie dar nevalgę nuo vakar dienos.
Stoties viršininkas sukrutėjo savo kėdėje, davė įsakymą prijungti gerą lokomotyvą ir pradėjo skambinti kitoms stotims, pranešdamas, kad mes greit atvažiuosime. Po pusės valandos mes apleidome Kasertą.
Salerno mieste mus sulaikė sąjungininkų policija. Nežinodamas, kas atsitiko, išlipau iš vagono ir ėjau pagal traukinį. Po poros minučių mane sustabdė ginkluotas amerikietis ir liepė lipti į traukinį. Aš apsisukau ir ėjau į savo vagoną. Kareivis šuktelėjo itališkai, kad tuojau lipčiau į traukinį. Kitaip jis turėsiąs šauti.
— Matote, kad einu į savo vagoną, — tariau kareiviui, — o kai įlipsiu, galėsite šauti.
Kareivis gražiai nusijuokė ir nieko daugiau nesakė.
Cava dei Tirreni stotyje gavome valgyti. Gerą "pasta asciutta” mums paruošė benediktinai vienuoliai su katalikų akcijos nariais. Tai buvo vienintelis kartas, kada galėjome užkąsti.
Iš St. Eufemia stoties mūsų traukinys pasuko į Jonijos jūros pusę, nes prie Viduržemio jūros buvo sugriauti keli tiltai. Pačioje St. Eufemia stotyje turėjau daug vargo su viena astma sergančia moterimi, kuri vos nenumirė. Jos laimei pasisekė rasti paslaugų gydytoją, kuris jai galėjo padėti.
Catanzaro mieste turėjome gauti valgyti antrą kartą, bet, nepaisant, jog pranešėme keletą valandų anksčiau, nieko nebuvo paruošta. Taip ir išvažiavome nevalgę. Prieš išvažiuodamas burmistrui pasakiau maždaug tokio turinio pamokslą: "Jei su karo pabėgėliais taip būtų pasielgę vokiečiai ar anglai, tai galėčiau suprasti. Bet jūsų elgesio aš nesuprantu, o Romoj papasakosiu, kam reikia, koks buvo "vaišingas” Catanzaro burmistras”.
Nesudėjęs akių dvi naktis iš eilės, trečią naktį nutariau numigti. Todėl policijai perdaviau pabėgėlių sąrašus ir paprašiau pranešti visiems, pro kokias stotis pravažiuosime.
Numigti galėjau 2 valandas, sėdėdamas ant kieto suolo. Būčiau miegojęs ilgiau, bet kažkas man pranešė, kad vagys slankioja apie keleivinius vagonus ir jau bandė kąapiplėšti. Vagys atėmė man miegą. Tačiau, kad ir trumpai temiegojau, daiktai ir žmonės man jau nebeatrodė kaip stikliniai.
Paryčiais, apvažiavę visą Italijos "batą”, atsidūrėme netoli Reggio Calabria. Iš vienos mažos stotelės paskambinau pabėgėlių globos centrui, kad netrukus atvažiuosiu į Reggio Calabria. Valdininkai labai nustebo, kad taip greitai atvykau, ir paprašė mane palaukti stotelėje. Palaukti sutikau, bet paprašiau, kad tuojau atvyktų pas mane ir perimtų pabėgėlių traukinį. Jie taip ir padarė.
Reggio Calabria pasiekiau rekordiniu greičiu per dvi dienas su puse. Atsikvėpęs porą dienų pas Tėvus Jėzuitus, įvairiomis susisiekimo priemonėmis grįžau į Romą. Grįždamas turėjau tiek įdomiu nuotykių, kad jų užtektų atskiram skyriui. Grįžau gyvas, bet taip išvargęs, kad kelias dienas negalėjau atsiplėšti nuo lovos.
Spalio 25 dieną vėl išsirengiau ilgesnei kelionei. Šį kartą turėjau palydėti į Sardiniją 200 pabėgėlių, jų tarpe ir vieną vyskupą. Iš Neapolio išplaukėme karo laivu, vardu Montecuculli. Ši kelionė mane išvargino mažiau negu ankstyvesnioji. Laive gavau valgyti, bet miegoti negalėjau. Niekas nepasiūlė man ramesnio kampelio, o laivo kapitonas mane visiškai ignoravo. Vėliau girdėjau, kad jis ignoravo ir kitus kunigus, pabėgėlių palydovus.
Lapkričio 12 dieną tuo pačiu laivu vėl plaukiau į Sardiniją. Grįždamas į Neapolį, nemažai turėjau vargo su 150 ar 200 kalinių. Jie grįžo namo, atsėdėję kalėjime nuo 20 iki 30 metų. Vienas kalinys mirė pakeliui, beveik pačiame Neapolio uoste.
Išlipęs iš laivo, ėjau laikyti Mišių ir sutikau kapitoną Frank J. Jannuzzelli, Amerikos italą, dirbantį uosto saugume. Iš jo gaudavau leidimą vykti karo laivu į Sardiniją ir visokeriopą pagalbą Neapolyje. Dabar jis man pranešė, kad netoli geležinkelio stoties yra keli šimtai karo pabėgėlių, vykstančių iš Romos į Siciliją. Jis negalįs suprasti, kodėl popiežiaus komisija neatsiuntė jokio palydovo, kaip būdavo daroma iki šiol. Ar aš negalėčiau palydėti jų į Siciliją?
Nors buvau labai pavargęs, bet sutikau. Gavęs reikalingus popierius, pradėjau vežti pabėgėlius į uostą Jannuzzelli atsiųstais sunkvežimiais. Kol visus suvežiau, atėjo 4 val. po pietų. Tą rytą suvalgiau tik 100 gramų riešutų. Pasisveikinęs su laivo kapitonu, viceadmirolu Tallarigo ir gavęs kabiną, kritau į lovą, kaip negyvas.
Po kelių minučių mane aplankė laivo kapelionas. Iš mano pasakojimo jis suprato, kad buvau dar nevalgęs. Jis atnešė man nemažą kepaliuką duonos ir lėkštę makaronų. Bet aš buvau taip pavargęs, kad nutariau dar pagulėti. Praėjus tik kelioms minutėms, į mano kabiną įsmuko koks tai apšepęs kareivis su raudonu kryžių ant krūtinės. Supratau, kad jis buvo karo kapelionas ir paprašiau prisėsti. Jis atsisėdo prie stalo ir, nieko man nesakęs, pradėjo valgyti duoną ir makaronus. Nieko jam nesakiau, bet jis, matyt, susiprato ir paklausė, kam priklauso tas valgis. Sužinojęs makaronų paskirtį, jis atsiprašė ir paliko man apie trečdalį to, ką buvo radęs ant stalo. Valgydamas papasakojo savo odisėją.
Temstant į laivą įkopė vienas mūsų komisijos valdininkas. Iš jo sužinojau, kad laivą turėjo lydėti vienas italas prelatas, mūsų komisijos narys, ir 2 ar 3 civiliniai valdininkai. Bet jie, užuot važiavę sunkvežimiais kartu su pabėgėliais, pasiėmė automobilį, o šis pakeliui sugedo, rodos, 5 kartus. Prelatas, sužinojęs, kad aš esu laive, nuėjo į kunigų viešbutį pasilsėti. Bet aš tą pačią naktį pasiekiau prelatą ir su juo šnektelėjau ne prelatiškai. Jis šyptelėjo ir man atsakė įprastu magišku žodžiu "pazienza”. Kitą dieną jis mane numalšino garsiame Zi Teresa restorane.
Gruodžio 1 dieną į Neapolį atvežiau vėl apie 200 pabėgėlių. Grįždamas namo, parsivežiau 200 centnerių bulvių. Jas nupirkau garsiame Herculanum mieste, dabar vadinamam Resina, kuris kartu su Pompėja buvo užverstas lava per garsų Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais. Mat, Tėvas Faller buvo susitaręs su sąjungininkais ir italais, kad kiekvienas mūsų sunkvežimis, grįždamas į Romą, gali atvežti maisto produktų badaujantiems romėnams. Ta privilegija pasinaudojome beveik kiekvieną kartą, kada veždavome pabėgėlius į Pietų Italiją. Dar prieš Kalėdas iš Apulijos parvežiau apie 300 centnerių vyno ir išgyvenau sunkvežimyje apie 8 dienas.
Prieš Naujus Metus norėjau atsisveikinti su popiežiaus komisija, nes man atrodė, kad mano uždavinys baigtas. Cesano stovykloje beliko tik apie 1.500 pabėgėlių, o palydėti pabėgėlius iš Romos į Pietų Italiją galėjo bet kas. Tačiau komisijos pirmininkas ir Tėvas Faller buvo kitos nuomonės ir numatė man kitą darbą.
Tas naujas darbas buvo taip pat įdomus, sunkus ir atsakingas. Prie pagrindinio darbo prisidėjo dar kiti šalutiniai darbai. Jie mane taip pririšo prie Italijos ir Vatikano, kad tik po 7 metų galėjau persiskirti su popiežiaus komisija bei mielais bendradarbiais.