• Kartais nepatenkinančios
• Kartais skubotos
• Visada nepaprastos
Šie pasisakymai vaizdžiai parodo, ko mes siekiame šiuo skyriumi; t. y. leisti asmenims pasisakyti aktualiais — kasdieniškais ir šventadieniškais, teoretiškais ir praktiškais — klausimais tam, kad būtų galima prieiti prie išvados arba (kas atsitinka šiuo atveju) bent prie aiškesnio problemos bei jos paliestų žmonių supratimo.
P. Jonas V. pastato praktišką išpažinties klausimą. Jam atsako Tėv. J. Kidykas, S. J., savu laiku misijas vedęs beveik visose J.A.V. lietuvių parapijose. Gale Tėv. K. Trimakas, S. J. pristato motyvą dvasiniam žvilgsniui.
• Kodėl kartais nepatenkinančios
"Laiškuose Lietuviams" skaičiau Tėvo K. Trimako straipsnį "Išpažintis, psichoterapija, pasitaisymas" ("L. L.", 1963, liepa, 224psl.). Čia noriu pridėti keletą minčių, kurios kilo straipsnį perskaičius.
Ar nebūtų mažiau dvasios įtempimų ir nervų pakrikimų, jei žmogių būtų galima atverti visą savo širdį kunigui per išpažintį? Vienas dažniau, kitas rečiau patenkame į įvairias bėdas, atsiranda labai opių klausimų ir nemalonių reikalų. Taip norisi pasitarti su išmintingu žmogumi ir gauti gerą patarimą. Seniau, Lietuvoje, į kunigus buvo žiūrima kaip į dvasios tėvus, su kuriais galėjai viską aptarti. Ne retas išbūdavo klausykloje po pusvalandį ir ilgiau. Dėl to niekas nesistebėjo ir visi kantriai laukė savo eilės, nes suprato, jog negalima gauti gerą patarimą per vieną dvi minutes. Bet šičia, kur aš gyvenu, ir, tur būt, kone visose lietuviškose parapijose, kuriose man teko pabuvoti, viskas eina paskubom. Anot žemaičių patarlės: "Duok man, še tau ir — bėk!"
Vienas misijonierius misijų pradžioje pasakė: "Per išpažintį sakykit tik savo nuodėmes. Visa kita kunigui neįdomu, kaip ten kas buvo. Reikia tik save apkaltinti". Ar nuodėmklausis neturi padėti žmogui išbristi iš savo nuodėmių? Ar jis neturi būti sielos gydytojas, kaip daktaras — kūno? O kaip kūno gydytojai apklausinė-ja pacientus, kas skauda, kada pradėjo skaudėti, ką valgė, ką gėrė, kokius darbus dirbo, kaip ilgai ilsisi, ar miega, ir t.t., ir t.t.! Gydytojas turi pažinti žmogaus ligos istoriją bei aplinkybes, nes tik taip tegalima jam padėti. Ar sielos negalavimuose ne tas pats? Pasakai nuodėmes, gauni atgailą ir išeini šaltas, prislėgtas, jausdamas, kad kunigui nerūpėjo, kodėl tu nusidedi, nerūpėjo padėti surasti priemones nuodėmėms išvengti. Tu sau žinokis! Tada išpažintis tampa našta. O kaip kunigas galės patarti, kaip nurodyti priemones nebenusidėti, jei nenori pasiklausyti ir pasiteirauti, kokiose aplinkybėse žmogus gyvena, kas jį vargina, kokį turi charakterį, su kokiais žmonėmis susitinka, kokia jo sveikata, palinkimai, ir t.t., ir t.t...? Ar tai gali būti nesvarbu kunigui, kuriam rūpi žmogaus sielos kultūra? Ar gali kunigas duoti žmogui teisingą patarimą, nežinodamas visų svarbesniųjų jo elgesio ir gyvenimo aplinkybių?
Girdėjau iš kelerių žmonių, kaip jie skundėsi, jog labai laukę atvažiuojant misijonieriaus, kuriam rengėsi viską išsipasakoti, atverti savo širdis ir sielos gelmes, ir kaip skaudžiai tas misijonierius juos apvylęs, užčiaupdamas jiems burnas savo pasakymu: "Pasakok tik savo nuodėmes. Visa kita man neįdomu". Jei būtų bent pasakęs: "Visa kita nereikalinga nuodėmei atleisti". Ne, "Visa kita man neįdomu!" Rašau tai, nesmerkdamas minėtą misijonierių ir į jį panašius kunigus, bet tik išdėstydamas faktus ir norėdamas paaiškinimo. Juk, galų gale, kunigai eina klausyklon ne "įdomybių" klausyti, ne kaip automatai nuodėmes atleidinėti už vieną kitą "Sveikamariją", bet padėti nusidėjėliui išbristi iš nuodėmių. Argi tai galima padaryti per porą minučių? Ar tokios išpažintys nevirsta tuščiu mechanišku šablonu, grynu formališkumu, ir ar tenka stebėtis, kad ir po daugelio metų nusidėjėlis nepasitaiso iš savo nuodėmių?
Mano supratimu, kunigui reiktų tik džiaugtis, kad žmogus parodo tiek pasitikėjimo, kad bando atverti visą savo sielą ir priimti jo nurodymus. Ar jis nepagalvoja, kad, sykį užčiaupus žmogui burną, tas gali niekada daugiau nebeateiti išpažinties? Kur turi eiti vaikai pasitarti ir pasiguosti, jei jų nenori išklausyti tėvas ir motina? Šiuo atveju vaikas dar galėtų rasti bent kunigą. Tačiau kai ir kunigai "nebeturi laiko" ar nenori kantriai pasiklausyti, tai kur tada eiti? Kam tada patikėti savo sielos vargus? Tada ir katalikui belieka šauktis psichiatro pagalbos, kuri iš tolo negali prilygti kunigo pagalbai (į psichiatrą paprastai kreipiamasi tik protinio susirgimo atveju, kada jo pagalba sveikatai atstatyti dažniausiai ne tik prilygsta, bet ir prašoka kunigo pagalbą; tikimės, kad neužilgo kompetentingas psichologas mūsų žurnale nagrinės šią temą: "Psichoterapija ar kunigo dvasinė-religinė pagalba" — Red.).
Baigdamas dar kartą prašau suprasti, kad tai rašau ne kritikuoti norėdamas, ne priekabių ieškodamas, o trokšdamas atkreipti gerbiamųjų kunigų dėmesį į tikrai rimtą reikalą.
Jus gerbiąs
Jonas V.
• Kodėl kartais skubotos
Ne Tamsta pirmas skundžiatės, jog nebegalima rasti gero dvasios vado, kuris mielai išklausytų visą žmogaus sielos istoriją ir jam padėtų kilti, tobulėti. Šv. Teresė Didžioji turi šiuo klausimu daug skaudesnių eilučių, negu Tamstos parašytosios. Jos veikalai yra atspausdinti su vyskupų aprobatomis, tad Bažnyčios autoritetai nesibijo leisti iškelti pasitaikančius rimtus net ir dvasiškių trūkumus. Kitas klausimas yra, kaip tai pataisyti.
Nemanau, kad nors vienas kunigas norėtų "užčiaupti" nusidėjėliui bumą. Manau, jog kiekvienas kunigas jaučiasi labai pagerbtas, kai žmogus patiki jam intymiausias savo gyvenimo problemas, kurių nepatikėtų nė artimiausiam savo draugui. Tai kodėl kai kurie jų taip stipriai pabrėžia ko trumpiausiai sakyti tik savo nuodėmes? Negaliu į tai atsakyti už visus kunigus. Iš savo patyrimo galiu štai ką pasakyti:
1. Tur būt, kiekvienoje parapijoje pasitaiko tam tikras skaičius žmonių, kurie kiekvienam kunigui, per kiekvieną išpažintį nori išpasakoti visų savo giminių ir kaimynų istorijas, kurios, tiesa sakant, neturi nieko bendro su išpažintimi. Vieni jų yra paprasčiausi plepiai. Kiti nebuvo išmokyti, kaip atlikti išpažintį. Treti yra taip vadinami skrupulatai, kurie vis bijo, kad jų išpažintys bus negeros, jei nepasakys kunigui viską, kas ateina jų galvon. Nors ir 10 kartų per dieną jie eitų išpažinties, vistiek jiems atrodytų, kad ne viską pasakė, kad kunigas jų nesuprato ar nenorėjo suprasti. Tokius dalykus žinodamas, misijonierius ir galėjo įspėti žmones sakyti tik savo nuodėmes, o kitais nesirūpinti, ir už tai jo negalima papeikti; tik, gal būt, galėjo kaip nors tai švelniau pasakyti. Bet kas mūsų visada pasakome taip, kaip būtų geriausia?
IŠPAŽINTIS yra tiek pajėgi, kiek yra pajėgus Dievas ir žmogus. Ji yra tiek pajėgi atleisti, kiek Dievas atleidžia; tiek pataisyti, kiek žmogus pasitaiso.
Dievui atleidžiant, žmogus gali tik nekliudyti.
Žmogui pasitaisant, Dievas gali tik padėti.
2. Išpažintyje skirtini du dalykai: tai, kas reikalinga nuodėmei atleisti, ir tai, kas naudinga sielovadai, t. y. padėti žmogui nusikratyti nuodėmių ir vesti tobulesnį gyvenimą. Parapijose vykstančių misijų tikslas yra padėti žmonėms geriau suprasti nuodėmės baisumą sužadinti gerą gailestį ir atlikti gerą išpažintį. Jos nėra skiriamos tobulybei mokyti. Kadangi per misijas išpažinties eina daugiau tų, kurie tik sykį ar du per metus tepasirodo prie klausyklos, kadangi išpažinčių yra daug daugiau negu šeštadieniais ir sekmadieniais, tai misijonierius nespėtų išklausyti visų norinčiųjų, jei leistų visiems kalbėti, kiek tik jie nori. Todėl ir prašo trumpai ir aiškiai pasakyti savo nuodėmes, kiek reikia atleidimui gauti. Leidžiant žmogui užtrukti klausykloje 5, 10, 15ar daugiau minučių, kiti laukiantieji ima nerimauti ir net bėgti nuo klausyklos, nes mano, jog misijonierius yra labai griežtas. Pats reikalas verčia misijonierių negaišinti žmonių laiko.
3. Tiems, kurie turi rimtesnių sielos problemų, kurie nori gauti ypatingų kunigo
nurodymų, kaip kovoti su savo nuodėmėmis ir silpnybėmis, kaip gyventi tobulesnį ir šventesnį krikščionišką gyvenimą, patarčiau susitarti su misijonierium ir ateiti išpažinties tuo metu, kai mažai tėra žmonių bažnyčioje. Tektų pasakyti kunigui, jog turite svarbiais reikalais pasitarti, kad nenorite sulaikyti žmonių prie klausyklos ir todėl prašote skirti kitą laiką. Arba galima eiti klausyklon vienam iš paskutinių ir tuojau įspėti kunigą, jog norite gauti iš jo ypatingos pagalbos, ne vien išpažintį atlikti. Vargiai rasite misijonierių ar kunigą, kurs, tai žinodamas, "užčiauptų" jums bumą. Dar geriau būtų tokiems dalyvauti uždarose 3dienų rekolekcijose.
4. Panašus dalykas pasakytinas ir apie parapijų kunigus. Daugumoje parapijų Amerikoje ir Kanadoje išpažintys teklausomos tik penktadienio rytą ir šeštadienį po pietų bei vakare. Kai penktadienio rytais jų nėra daugiausia, tai šeštadieniais, ypač didelėse parapijose, būna gana daug. Skiriant tik 2minutes vienai išpažinčiai (kaip vidurkį), kiek valandų reikėtų sėdėti klausykloje, turint 100, ar daugiau išpažinčių? Kiek žmonių norės taip ilgai laukti savo eilės?
Lietuvos gyvenimas ėjo daug lėtesniu žingsniu. Buvo kitos darbo sąlygos, todėl, bent didžiuosiuose miestuose, kad ir Kaune, žmonės galėjo ateiti bažnyčion kada norėjo, ar rytą, ar vakarą. Ilgos eilės susitvenkdavo tiktai prieš didesnes šventes. Ar daug žmonių galėtų čia ateiti bažnyčion bet kurį savaitės vaka-rą? Dar sunkiau rytais, kai reikia skubintis darban. Vakarais čia vyksta įvairūs susirinkimai ir posėdžiai, kur gana dažnai ir kunigams reikia dalyvauti.
Abiejų partnerių norams ir pajėgoms esant nelygiems, išpažinties rezultatai dažnai yra tokie; daug atleidžiama, bet mažai pasitaisoma.
Žmogiškasis ribotumas nulenkia žemyn žmogaus galvą. Tik dieviškasis atlaidumas ją aukščiau pakelia.
Visa tai išdėsčiau ne tam, kad pateisinčiau kunigų skubotumą, ar kad mūsų dabartinė bažnytinė tvarka būtų šimtu procentų gera. Tik norėjau atkreipti Tamstos dėmesį į tas aplinkybes, kurios kartais verčia kunigus skubotai klausyti išpažinčių.
J. Kidykas,S. J.
• Kodėl visada nepaprastos
Atgailos sakramente dalyvauja trys asmenys: žmogus, kunigas ir Dievas. Žmogus atsiprašo. Kunigas tarpininkauja. Dievas atleidžia. Savo straipsnyje "Išpažintis, psichoterapija, pasitaisymas" ("L. L." 1963, 7nr.) paliečiau tik pirmąjį, pabrėždamas asmeniško pasitaisymo svarbą. Ponas Jonas V. atkreipė dėmesį į antrąjį, būtent, kunigo reikšmę — ne atleidime, bet sielovadoje. Tėvas Kidykas nusakė išorines priežastis, kodėl kartais kunigai turi skubotai išpažintis klausyti, ir nurodė išeitį, kaip ir kada būtų galima ilgesnę išpažintį atlikti ar patarimą gauti. Aš noriu pridėti vieną pastabą apie trečiąją svarbiausią tikrovę, iš kurios abu pirmieji gauna savo reikšmę bei prasmę.
Išpažintyse dažniausiai pasakomos pilkos, kasdieninės nuodėmės, plaukiančios ne tiek iš blogos valios, kiek iš žmogiškos silpnybės. Čia kaip tik yra pavojus ir išpažintojui, ir kunigui: išpažintojui — tai laikyti neišvengiama, todėl nevengtina; kunigui — įprasta, todėl paprasta. O tikrai, kiekvienos išpažinties metu įvyksta kažkas nepaprasto — Dievas atleidžia. Į tai labiausiai mūsų dėmesys turi krypti.
Neneigiu kunigo laikysenos ar patarimų svarbos: priešingai, pabrėžiu: žmogui subjektyviai — kiek tai liečia jo asmenišką nusistatymą — tai gali dažnai turėti daugiau reikšmės negu pats nuodėmių atleidimas. Kunigas, būdamas tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, atstovauja (tiesa, labai ribotai) Dievą. Jo reagavimas— jo rūpestingumas arba nerūpestingumas — palieka žmogui įspūdį. Vos prieš kelias dienas gavau vieno jaunimą auklėjančio asmens laišką, kuriame rašoma: "Kiek teko kalbėtis su mergaitėmis, tai didžiausios įtakos visoms padaro, tiek teigiamos, tiek neigiamos, tai kunigai išpažinties metu". Toji įtaka jaučiama ir visų kitų. Tad kunigo reikšmė išpažintyje yra labai didelė. Tačiau iš kur tos dvasios kunigas sems? Tiktai iš tikėjimo, kad išpažintyje įvyksta didelė paslaptis — žmogus sugrįžta pas Dievą ir Dievas jam atleidžia. Iš to kyla pagarba žmogui, pagarba sakramento iškilmingam momentui, garbė pačiam Dievui. Iš to seka pastangos žmogų suprasti (pasinaudojant ir asketinėmis, ir psichologinėmis žiniomis) ir noras jam padėti.
Bet taip pat ir išpažintojas, ne tik kunigas, turi tą tikrovę pergyventi. Tada, supratus, kad Dievui rūpi, kad Jis atleidžia, nereikės niekada (net ir kunigo neišklausytam) po ramybės ir susitaikymo sakramento jaustis, jog, kaip p. Jonas V. sako, "išeini šaltas, prislėgtas, jausdamas, kad kunigui nerūpėjo..." Tada ir jo paties pasitaisymo pastangos bus kur kas sėkmingesnės.
Tik žiūrėdami į atleidžiančio Dievo tikrovę, ir kunigas padėdamas, ir išpažintojas pasinaudodamas išgyvens šio atgailos sakramento pilnumą.
K. Trimakas,S. J.