ALFONSAS GRAUSLYS
PIRMOSIOS SESIJOS PRADŽIA
Romos bažnyčių varpams skambant, kardinolai, patriarchai, vyskupai ir vienuolijų atstovai iškilmingai įžengė į Šv. Petro baziliką, kurioje Kardinolas Dekanas atlaikė Mišias į Šv. Dvasią. Po to Visuotinio Susirinkimo dalyviai tam tikra numatyta forma pareiškė popiežiui paklusnumą ir priklausomybę. Vadovaujant Generaliniam Susirinkimo Sekretoriui, jie atkalbėjo tikėjimo išpažinimą ir specialią Susirinkimo maldą: "Šventoji Dvasia, Viešpatie, štai čia esame...” Po Visų Šventųjų Litanijos buvo atgiedotos dvi evangelijų ištraukos — Kristaus įsakymas apaštalams mokyti ir krikštyti pasaulį bei pažadas su jais pasilikti iki pasaulio pabaigos (Mato 28) ir Bažnyčios vadovybės suteikimas Šv. Petrui (Mato 16).
Šiom religinėm iškilmėm prasidėjo dvidešimtpirmasis Katalikų Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas 1962 m. spalio mėn. 11 d., Marijos Motinystės dieną. Jau buvo praėję beveik šimtas metų nuo paskutinio tokio Susirinkimo.
POPIEŽIAUS ATIDAROMOJI KALBA
Savo labai reikšmingoje, turiningoje, prasidedančio Suvažiavimo dvasią ir gaires nustatančioje kalboje, popiežius Jonas XXIII peržvelgė Visuotinių Susirinkimų istoriją ir jų reikšmę, išryškindamas šio Susirinkimo kilmę bei tikslus.
Šiandien, anot popiežiaus, mums reikia visas tikėjimo tiesas, neišskiriant nei vienos, naujai išnagrinėti, pasisavinti ir taip išdėstyti, kad jas suprastų mūsų laikų žmonės. Savo esmėje nekintamą religinę tiesą reikia skirti nuo jos formulavimo arba kalbinio rūbo, į kurį ji įvelkama. Tiesa turi būti gyvenimiškai nusakoma, t. y. tokiom sąvokom, kurios būtų artimos šiandieniam žmogui. Įvilkimas tiesos į naują rūbą nereiškia tiesos susilpninimo ar jos praskiedinimo.
Šiandien Bažnyčia nori labiau veikti į pasaulį išaiškintos tiesos jėga, ne jos neigėjų smerkimu. Ji yra labiau linkusi elgtis kaip meilinga, gera ir kantri motina tų vaikų atžvilgiu, kurie ją apleido. O šių laikų klaidos pasireiškia tokiais vaisiais, kad patys žmonės jas pasmerkia.
Šiuo straipsniu pradedame apžvalginių straipsnių seriją apie Bažnyčios Visuotinio Suvažiavimo pirmąją sesiją. Po šio aprašymo apie sesijos pradžią seks apžvalgos apie jos nuveiktus darbus, apie katalikų ir protestantų reagavimą bei apie žymesnes Suvažiavimą svarstančias knygas.
Prie Suvažiavimo tikslų priklauso ir toji vienybė, kurios Jėzus Kristus savo kančios išvakarėse maldavo dangiškojo Tėvo. Toji vienybė turi pirmiausia pasireikšti pačių katalikų tarpe. Paskui Bažnyčia trokšta ir iš Dievo meldžia vienybės su atsiskyrusiais krikščionimis. Pagaliau Bažnyčia nori ir nekrikščionių vieningos pagarbos jai. Kalbos pabaigoje popiežius kreipėsi į Susirinkimo dalyvius ir, pabrėždamas to Suvažiavimo svarbą, kvietė juos taikos dvasioje, broliškoje meilėje, saikingai, vertingai ir išmintingai dalyvauti Suvažiavimo darbuose.
SUSIRINKIMO DALYVIAI IR DARBŲ TVARKA
Visuotinio Suvažiavimo pradžioje buvo 2540 dalyvių, kurie atstovavo beveik visą katalikų pasaulį. Iš komunistų valdomų sričių atstovų neatvyko tik iš Raudonosios Kinijos, Šiaurinės Korėjos, Šiaurinio Vietnamo, Latvijos, Estijos, Rumunijos ir Albanijos. Iš kitų komunistų užimtų kraštų vyskupų dalis galėjo atvykti. Vienintelė Jugoslavija nedarė vyskupams jokių trukdymų ir todėl iš to krašto beveik visi vyskupai dalyvavo. Iš Lenkijos dalyvavo 16 vyskupų, visų ten esamų vyskupų ketvirtadalis, kai tuo tarpu likusiems išvažiuoti valdžia nedavė leidimo. Iš Čekoslovakijos atvyko tik 4 vyskupai, o iš Vengrijos 6. Tų abiejų pastarųjų kraštų atvykę vyskupai buvo lydimi įtartinų kunigų patarėjų ir palydovų. Dar dalyvavo du vyskupai iš Bulgarijos ir keturi vyskupai iš Rytų Vokietijos. Iš Lietuvos nebuvo leista atvykti nė vienam vyskupui, atvyko tik trys kanauninkai.
Šalia tikrų, Bažnyčios įstatymais numatytų narių, turinčių teisę kalbėti, spręsti ir balsuoti, pirmoje sesijoje dar dalyvavo 334 teologijos ir bažnytinių teisių specialistai, profesoriai, mokslininkai iš 27 pasaulio kraštų; jų tarpe nemaža pasaulinio garso teologų. Nors ir nebūdami vyskupais, jie buvo Suvažiaviman pakviesti, kad su jais būtų galima pasitarti ir išgirsti jų nuomonę svarstomais klausimais.
APIE KATALIKIŠKĄ JĮ MOKSLĄ:
Mūsų uždavinys nėra tik išsaugoti šį brangųjį turtą, tarsi mums rūpėtų tik tai, kas sena. Mes norime su džiaugsmu drąsiai eiti į darbą, kurio reikalauja mūsų laikai. Norime toliau tęsti kelią, kuriuo Bažnyčia jau eina dvidešimt šimtmečių.
Jonas XXIII
Taip pat Suvažiaviman buvo pakviesti įvairių krikščioniškų bažnyčių atstovai svečių ir stebėtojų teisėmis. Toks pakvietimas buvo pirmas įvykis Katalikų Bažnyčios Visuotinių Susirinkimų istorijoje. Nors Konstantinopolio stačiatikių patriarchas ir atsisakė pasiųsti atstovus stebėtojus, stačiatikių atstovai atvyko iš Rusijos ir Šveicarijos. Savo atstovus pasiuntė anglikonai, liuteronai, evangelikai, Viešpaties mokiniai, kvakeriai, kongregacionalistai, metodistai, reformatai, senkatalikiai, episkopalai, presbiterijonai, Egipto koptai, syrų jakobitai ir kiti. Svečių sąstate tarp kitų dalyvavo ir Taize’s bendruomenės prioras R. Schutz su palydovu.
Tvarka pasiliko maždaug tokia pat kaip Pirmajame Vatikano Visuotiniame Susirinkime 1870 m. Tam tikros komisijos aptaria temas, kurios pateikiamos Susirinkimo pilnačiai dalyviams pasisakyti bei pakeitimus įnešti. Dėl tų pakeitimų komisija atsiklausia Susirinkimo pilnaties. Balsavimo keliu tie pakeitimai priimami arba atmetami. Galutinai balsuojama dėl viso teksto su pakeitimais. Teigiamai pilnačiui pasisakius, tekstas laikomas priimtas. Tie priimti tekstai tik tada pasidarys privalomi, kai Suvažiavimui pasibaigus, jie bus popiežiaus patvirtinti ir paskelbti.
Kad Susirinkimo eiga nebūtų ilgų kalbų trukdoma, kiekvienas Susirinkimo narys turi teisę kalbėti vienos temos klausimu tik dešimts minučių, iš anksto įteikęs savo kalbos santrauką. Suvažiavimo techniška eiga buvo reikalinga nuolatinio tobulinimo, kad darytųsi sklandesnė ir našesnė.
POPIEŽIAUS KALBA VALSTYBIŲ ATSTOVAMS
Tuojau po Visuotinio Susirinkimo atidarymo spalio 12 d. Jonas XXIII Sikstino 334 koplyčioje suteikė iškilmingą audienciją valstybių atstovams, pasiųstiems į Susirinkimo atidarymą. Tame atidaryme dalyvavo delegatų iš 79 valstybių.
Savo kalboje popiežius dėkojo valstybių atstovams, kad jie savo dalyvavimu parodė pasauliui šio Visuotinio Suvažiavimo ne tik religinę, bet ir socialinę reikšmę. Suminėjęs šio Suvažiavimo tikslus, popiežius pabrėžė, kad jis rūpinsis ta taika, kuri ugdo tautų sugyvenimą ir kurios tikslas yra gerbti asmenį, duodant jam laisvę Dievą garbinti ir tikėti. Kreipdamas audiencijos dalyvių dėmesį į Mykolo Angelo koplyčios sienoje nutapytą Paskutinio Teismo paveikslą, popiežius priminė valstybių vadų atsakomybę prieš Dievą už tautų likimą.
AUDIENCIJA SPAUDOS DARBUOTOJAMS
Spalio 13 d. popiežius suteikė audienciją apie 1000 spaudos atstovų, kurie Suvažiavimo atidarymo proga atvyko Romon. Tai audiencijai irgi buvo skirta Sikstino koplyčia.
Kalbėdamas žurnalistams, popiežius iškėlė spaudos ir jos darbuotojų svarbą. Jis pranešė savo norą jų darbą palengvinti ir paskelbė Visuotinio Susirinkimo proga įkurtą Spaudos Biurą ir Sekretoriatą žinioms teikti. Popiežius dar priminė, kad viena iš Suvažiavimo komisijų yra skirta pasauliečiams spaudos, radijo ir scenos apaštalavimui paruošti. Nurodydamas žurnalistų atsakomybę tiesos tarnyboje, jis taip pat pabrėžė tas neapskaičiuojamas pasekmes, kai tiesa iškreipiama. Pagundos tiesą iškreipti gali kilti, kai norima tam tikros grupės skonį patenkinti ar sensacijų vaikytis, kai vien tik išoriniai įvykiai aprašomi ir gilesnės objektyvios tikrovės nenorima ieškoti. To objektyvumo, lojalumo ir sąžiningumo popiežius prašė ypač dabar, aprašant, kas liečia Bažnyčią, religiją ir Suvažiavimą. Tarnaudami tiesai, anot popiežiaus, patarnaujame dvasių nuginklavimui, o tai yra pirmoji sąlyga tikrąjai taikai žemėje atstatyti.
ISTORINĖS DATOS
1959 m. sausio mėn. 25 d. popiežius Jonas XXIII kardinolams pranešė savo sumanymą šaukti Visuotini Suvažiavimą.
1959 m. gegužės mėn. 17 d. popiežius sudarė pirmąją Susirinkimo ruošimo komisiją.
1959 m. birželio mėn. 29 d. enciklikoje “Ad Petri Cathedram” (Prie Petro sosto) popiežius nusakė Susirinkimo tikslus.
1960 m. birželio mėn. 9 d. popiežius raštu “Su-perno Dei nutu” (Aukščiausia Dievo valia) sukūrė paruošiamąsias komisijas ir sekretoriatus.
1961 m. birželio mėn. 12 d. pirmą kartą susirinko Centrinė Komisija.
1961 m. gruodžio mėn. 10 d. popiežius enciklikoje “Aeterna Dei” nurodė krikščionių vienybės reikalą.
1961 m. gruodžio mėn. 25 d. konstitucijoje “Hu-manae salutis” (Žmonių išganymo) popiežius oficialiai paskelbė, kad Visuotinis Susirinkimas šaukiamas.
1962 m. vasario mėn. 2 d. raštu “Consilium” nustatoma Visuotinio Susirinkimo pradžios data.
1962 m. birželio mėn. 21 d. pasibaigė Komisijų paruošiamieji darbai.
1962 m. liepos mėn. 1 d. enciklikoje “Paeniten-tiam agere” (Daryti atgailą) popiežius pakvietė pasaulio katalikų vyskupus ruošti tikinčiuosius Susirinkimo pradžiai.
1962 m. liepos mėn. 10 d. pakvietimai buvo išsiųsti nekatalikų krikščionių stebėtojams.
1962 m. rugsėjo mėn. 6 d. raštu “Appropinquante Concilio” (Artėjant Susirinkimui) popiežius nustatė Susirinkimo darbų tvarką.
1962 m. rugsėjo mėn. 11 d. popiežius kalbėjo per radiją I pasaulio katalikus, nurodydamas socialines temas, kurios bus nagrinėjamos Susirinkime.
1962 m. spalio mėn. 11 d. Antrasis Vatikano Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas prasidėjo.
DIALOGAS SU NEKATALIKAIS STEBĖTOJAIS
Tą pačią spalio 13 d. popiežius Jonas XXIII pasimatė ir su pakviestais nekatalikais stebėtojais. Savo nuoširdžioje, jokiu oficialumu nedvelkiančioje asmeniškoje kalboje, popiežius pasisakė, kad mintį šį Visuotinį Susirinkimą sušaukti jis išgyveno kaip jaudinantį dangišką įkvėpimą. Prisiminęs savo praeitį, kai jis turėjo labai nuoširdžių ryšių, susidurdamas su kitatikių krikščionių atstovais, popiežius pabrėžė, kad jis degąs noru dirbti ir kentėti, kad kuo greičiau priartėtų toji vienybės valanda, kurios Viešpats savo maldoje Paskutinės Vakarienės metu maldavo.
Spalio 15 d. kardinolas Bea, S. J., taip vadinamo "Sekretoriato Krikščionių Vienybei skatinti’ vadovas, pakviestiems nekatalikų krikščionių bažnyčių delegatams - stebėtojams pasakė kalbą, pavadindamas juos broliais Kristuje, nes "krikštas, kuris mus visus jungia, yra stipresnis ryšys už visa, kas mus skiria”. Apgailestaudamas, kad tam tikra stačiatikių dalis nėra atsiuntusi savo atstovų, kardinolas pažadėjo stebėtojams visokeriopą paramą, kad jie galėtų tinkamai savo uždavinį atlikti. Jis drauge paprašė dalyvių, kad jie pareikštų visa, kas jiems nepatinka, drauge su savo pageidavimais ir įtaigomis.
Svečių stebėtojų vardu atsakė Vakarų Vokietijos Heidelbergo profesorius evangelikas dr. E. Schlink. Dėkodamas už labai nuoširdų priėmimą Romoje, jis pabrėžė šito susitikimo ir dialogo tarp katalikų ir kitų krikščionių išimtinumą. Iki šiol, anot jo, susitikdavo tik atskiri bažnyčių nariai. Čia dabar jau įvyksta oficialus susitikimas. Tai yra didelė pažanga. Neeilinis dalykas yra ir tai, kad jiems, stebėtojams, įteikiama tų pačių temų projektai su leidimu pareikšti savo nuomonę.
Kalbėtojas toliau pastebėjo, kad šitokią Katalikų Bažnyčios artumo atmosferą nekatalikams galėjo sukurti tik popiežiaus širdies pastanga. Tačiau, anot profesoriaus, yra didelių ir gilių kliūčių, kurios mus skiria; atsiskyrimas nebūtų įvykęs, jei kiekvienas savose bažnyčiose nebūtume paties Dievo įpareigoti šitam atsiskyrimui. Nežiūrint to, yra duomenų, kad pasikalbėjimai mūsų tarpe stiprės. Šitai vilčiai duoda pagrindo atidaromoje kalboje popiežiaus pareikšta mintis, kad reikia skirti mokymo esmę nuo jos formulavimo. Štai kodėl profesorius yra įsitikinęs, kad "suskilusioje krikščionybėje yra daugiau bendrų esminių dalykų, negu tai iš pirmo žvilgsnio jos formulavimuose matoma”. Viltį pasikalbėjimus tęsti duoda ir tas faktas, kad Kat. Bažnyčioje bibliniai mokslai daro didelės pažangos. "Kadangi Šv. Raštas yra mums visiems bendras ir kadangi bibliniai mokslai be tarpkonfesinio mokslininkų bendradarbiavimo nėra įmanomi, tai mes daug tikimės iš tolimesnio biblinių mokslų tyrinėjimo išsivystymo”. Kalbą profesorius baigė mintimi, kad Suvažiavimas pradėtas malda į Šv. Dvasią, prie kurios stebėtojai prisijungė, ir kad tąja malda jie ir toliau lydės Suvažiavimo darbus.
ATSIŠAUKIMAS Į PASAULĮ
Spalio 20 d. paskelbtame atsišaukime į pasaulį Susirinkimas pasisakė norįs, Šv. Dvasiai vadovaujant, ieškoti atsinaujinimo kelių, kad vis ištikimiau galėtų Jėzaus Kristaus Evangelijai atitikti, o drauge šių laikų žmonėms pilną ir gryną Dievo tiesą taip skelbti, kad ji būtų jiems suprantama ir noriai priimama. Tuo raštu Susirinkimo Tėvai skelbė norį taip tikinčiuosius atnaujinti, kad visos tautos išvystų malonų Jėzaus Kristaus vei-336 dą. Toliau atsišaukime reiškiamas rūpestis visų tautų vargais, išgąstimi, kūno ir dvasios skausmais ir drauge su Kristumi gailimasi tų, kurie negali žmogaus vertą gyvenimą gyventi. Visomis tomis problemomis Susirinkimas rūpinsis. Popiežius ypač sielosis taika tautų tarpe ir socialinio teisingumo vykdymu. Atsišaukimo pabaigoje prašomi visi su tais Bažnyčios užsimojimais bendradarbiauti.
SUVAŽIAVIMO DVASIA
Kaip dirigentas muzikos kūriniui duoda sielą ir atspalvį, taip ir popiežius Jonas XXIII Visuotinio Susirinkimo pradžiai ir jo pirmajai sesijai suteikė dar negirdėtą Bažnyčios istorijoje toną. Teisingai W. Seibel, S. J. apie popiežių rašė, kad "jis, vadovaudamas savo grynai asmenišku stiliumi, Suvažiavimui suteikė ypatingą vienkartinį antspaudą”. Tas pats autorius iškelia ir kitą Suvažiavimo savybę: nors šis Suvažiavimas yra pirmasis po to, kai Pirmajame Vatikano Suvažiavime buvo paskelbtas popiežiaus neklaidingumas ir jurisdikcijos primatas, šiandieniam Visuotiniam Suvažiavime tos popiežiaus valdžios daug mažiau juntama, negu ankstyvesniuose Suvažiavimuose. Nustatęs pagrindinius Suvažiavimo dėsnius, popiežius laikėsi nuošaliai, tuo būdu duodamas Susirinkimo dalyviams pilną laisvę pasireikšti, ir tik retkarčiais atsargiai įsiterpdavo.
Iš vienos pusės, šita nepaprasta laisvė stebino konservatyviuosius dalyvius, o iš antros, žavėjo ypač kitatikių stebėtojus. Nepamirškime, kad daugelis tų pastarųjų buvo atvykę su tuo įsitikinimu, kad tokių katalikų Suvažiavimų dalyviai yra tik statistai, kurie jokios savo nuomonės pareikšti negali ir sprendžiamojo balso neturi.
Jei popiežius kelis sykius įsiterpė į šio Visuotinio Suvažiavimo pirmos sesijos eigą, tai tas autoritetingas įsiterpimas arba atitiko Visuotinio Susirinkimo daugumos nuotaiką, arba pritarė pažangesnei narių daliai.
Atrodo, kad naujai išrinktas popiežius Paulius VI, visai atitikdamas Jono XXIII dvasią, istorijos rato nestabdydamas, laiko ženklus suprasdamas, pastūmės Bažnyčios vystymąsi sveikos pažangos keliais.