čia spausdinami pasisakymai, reaguojantys į P. Alsino straipsni "Moteriška moteris— saulė šeimoj” ("L. L.”, 1963, spalis, 310psl.).
Vyrams GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Ir moteris nori pakilt virš kasdienybės
Moterims P. K. Ar mes savęs nepervertiname?
• Ir moteris nori pakilti virš kasdienybės
Kaip gera būtų, jei vyrai, pripažindami, kad moteris yra apdovanota jautria širdimi ir intuicija, dažniau prisimintų, jog mums taip pat duota ir galia protauti bei laki vaizduotė.
"Nebeskrajok padangėmis..." — ir viskas bus gerai. Parafrazuoju p. Alšėno straipsnyje ("Moteriška moteris...", L. L., 1963, spalis, 310 psl.) tilpusį vieno vyro patarimą savo žmonai. Man šis jo išsireiškimas priminė kai kurių vyrų nusistatymą prieš žmonos stengimąsi pakilti truputį aukščiau kasdienybės. Gal p. Alšėno minėtos šeimos tragedijoje ta frazė turėjo kitą prasmę — nežinau; tačiau ji mane paskatino pagalvoti sekančia linkme.
Per dažnai vyrai mano, kad moteris yra tik "emocijų maišelis", nepagalvodami, kad ir ji gali būti gyvenimo išmesta iš pusiausvyros. Esti moters gyvenime laikotarpių, kada ji ypatingai reikalinga supratimo, ypač, kai ji netoli keturiasdešimties. Ji yra tuomet tokiame fiziologiniame ir psichologiniame stovyje, kad reikalingas didelis taktas, atlaidumas ir supratimas iš 382 vyro ir vaikų pusės. Galima net sakyti, kad ji tuomet neatsakinga už savo irzlumą ir išsišokimus. Nesuprasta moteris tuomet pradeda gyventi fantazijomis.
Teisingai p. Alšėnas pastebi, kad pasiaukojimu moteriai yra skirta saugoti šeimos darną. Bet ar išsaugojama šeimos laimė, jei pasiaukojimas tik iš moters pusės? Jei nėra abipusio pasiaukojimo, ilgainiui kiekviena galvojanti žmona pradės "skrajoti padangėmis", bandydama išsiaiškinti sau, kodėl tik iš jos laukiama aukos.
Ir moters siela veržiasi į būties klausimus. Ji taip pat nori sužinoti "kas aš?", "kodėl iš manęs tiek daug laukiama?" Kaip pilnutinis žmogus, moteris irgi išgyvena abejones, baimę, neapsisprendimus. Būtų lengviau, jei vyrai pripažintų moterims teisę svarstyti savo egzistencijos klausimus. Tai darydama, moteris gal ir bus neramesnė, jautresnė, kaip kiekvienas vyras, esąs panašiame procese. Todėl, mieli vyrai, retkarčiais atleiskite mums už tą irzlumą ir priekabumą.
Tiesa, kad moteris buvo sukurta po vyro. Bet ir ji pilnateisis asmuo. Ir ji nori mąstyti, kurti, šviestis. Nemažas skaičius vyrų, pamačiusių vakare žmoną su knyga rankoje ar vien besiklausančią muzikos, griežtai primena jai, kad dar viena saga sekmadieniniame švarke neįsiūta, kad kantas nebe aštrus... Nors moteris savo širdį vyrui atidavus, jos sielai turi ūkti atviras kelias santykiavimui su Dievu. O tai gali būti ir knygą skaitant ir muzikos garsų besiklausant.
Moteris norėtų turėti keletą minučių ramybės — pabūti pačiai su savimi. Vienai, kai jos nesišaukia nei vyras, nei vaikai, nei kunkuliuoją puodai. Tos minutės grąžina jai dvasinę pusiausvyrą, išblaškytą kasdienybės reikalavimų. O ta kasdienybė! Argi joje nėra pykinančių ir nervuojančių situacijų?
Daug sykių esu girdėjusi, kad moderni moteris sugadinta šeimyniniam gyvenimui. Nebeužtenka jai tik vyro ir vaikų meilės. Ta prasme, gal ir sugadinta. Juk ji, pažinusi daugiau mokslo, girdėjusi daugiau koncertų ir skaičiusi gilesnių knygų, nenori visa tai pamiršti. Ji nori laikas nuo laiko rieškučiomis pasisemti iš to skaidraus šaltinio vėl ir vėl. Vyrai turėtų suprasti, kad juo ji daugiau semsis iš tos versmės, tuo daugiau ir savo vaikams duos atsigerti.
Protavimas ir kūryba nei kiek nesumažina moteriškumo pas tą moterį, kuri natūraliai jo turi.
Paskutinis prašymas vyrams: prašau neniekinti savo žmonose išsimokslinimo ir išsilavinimo, o jį dar labiau skatinti. Visuotinės Tiesos siekimas nėra vien tik vyrų privilegija.
• Ar mes, moterys, savęs nepervertiname?
Neseniai “L. L." žurnale skaičiau "Moteriška Moteris — Saulė Šeimoje" antrašte pavadintą straipsnį. Autorius surinkęs įvairias citatas, labai gražias, pačių moterų pasisakymus. Čia man ir kilo klaustukas, ar mes, moterys, savęs nepervertinam, manydamos, kad tikrai viskas tik nuo mūsų priklauso. Vienos citatos autorė A. S. sako: "Neretai moteris daro klaidą, imdamasi iš pagrindų pakeisti savo vyro charakterį. Jo nepakeisi. Tik prieisi prie dar didesnių skirtumų. Jis vedė ne su intencija vaidinti pasakos princą, bet gyventi savo gyvenimą, būti pačiu savimi" (312 psl.). Sutinku. Užsimanyti iš pagrindų keisti bet kurio žmogaus charakterį yra klaida. Žmogaus charakteris nėra medžiagos gabalas, kurį gali atkirpti, užlenkti ar kitaip prisiūti. Bet iš kitos pusės charakterio kampai gali būti tokie grubūs, kad kitas žmogus, kaip jis besitaikintų, vis užkliūtų. Ar nereikėtų prieš vedybas pastebėti protu, ne jausmais, ar pasirinktojo charakteris susilietęs su antrąja puse nepaleis kibirkštis? Ar bus įmanoma bent vidutiniškai sugyventi? Ar yra galimybė, kad ir jis imsis savo charakterio briaunas šlifuoti, ar tik tavojo charakterio aštrumus taisys? Bet autorė už kelių eilučių štai ką sako: "Gal kai kam atrodo, kad laimė vedybose priklauso nuo to, kokį vyrą gauni? Išmintinga moteris taip negalvoja. Jai yra aišku, kad, norint turėti laimingą šeimą, reikia stengtis ją tokią padaryti" (313 psl.).
Pagal autorės pasisakymą kyla klausimas, ar beverta mergaitei rinktis gerą vyrą? (p. P. K. klaidingai sprendžia apie p. A. S. nuomonę iš trumpos citatos; straipsnyje, tūpusiame "Moteryje", 1958, nr. 3, p. A. S. pasisakė visapusiškiau, kas matyti ir iš 384 psl. viršutinės citatos. — Red.). Imk pirmąjį nuo krašto, stenkis padaryti laimingą šeimą ir viskas bus gerai. Kažin? Praktiškam gyvenime ne visada taip būna. Kartais gražiausios pastangos, o vaisiai menki. Juk ir kilniausia moteris yra tik ribotas žmogus. Ar ne perdrąsu būtų visą šeimos laimę suvesti tik į moters rankas? Jos fizinės ir dvasinės jėgos gali nelauktai išsekti, jei jai reikės virš jėgų tempti šeimos naštą. Kai moteris, kad ir jauna, pertempia savo nervus, netenka fizinių jėgų, tada sunku su ja net susikalbėti, o ką belaukti iš jos pasiaukojimo, heroizmo.
Toliau straipsnyje yra vertingų citatų ir apie moters moteriškumo jėgą. Teisingai. Manau kiekviena galvojanti moteris žino, kad tikrasis moteriškumas gražiausiai išsiskleidžia kančioje ir savęs atsisakyme. Bet kiek tas atsisakymas reikalauja vidinės jėgos! Labai gražu ir nesunku apie kančią kalbėti ar rašyti, bet visai kas kita ją konkrečiai išgyventi, pasijusti kančios ugny, lyg nuolatiniam kritime, tuštumoj. Tiesa, kad moteris yra pajėgi daug duoti ir daug iškentėti, bet ir ji labai reikalinga pastiprinimo, paguodos savo jautriam ir turtingam vidaus pasauly. Tas moters fizinis trapumas ir vidinis jautrumas jai kančios nepagaili. Bet ar šitam jos kančios kely į tikrąjį moteriškumą vyras tu-
NORINT TURĖTI laimingą ir darnią šeimą, reikia stengtis ją tokią padaryti. Reikalingi ir vyro ir žmonos įnašai; ne po truputį, o tiek kiek pajėgia— viską. A. S., "Moteris”, 1958, nr. 3.
rėtų būti tik pasyvus stebėtojas, nurodinėtoj as? Logiškai sprendžiąs, kaip mokytojas klasėje, statąs vienoki ar kitokį pažymį, kad iškentėta netobulai, kad reikėjo daugiau kantrybės, kad, nors nemigusi ar susirgusi, turėjai atlikti visa laiku, sutikti mane besišypsanti, nes aš grįžau iš darbo nuvargęs. Abu esate nuvargę, abu reikalingi paguodos, padrąsinimo, atlaidumo, lyg naujo atkūrimo.
Graži tiesa, kad moterų aukos kelias labai gražus, bet jame dar daug tuščios vietos, atseit, išsitektų ir vyrai. Jei moters moteriškumas ir motiniškumas gražiai pražįsta aukos kely, tai šis kelias nemažiau išryškina ir puoselėja vyro vyriškumą, riteriškumą ir tėviškumą. Jei tobuliausias vyras — Kristus nerado kito kelio kaip aukos ir kančios, argi mūsų vyrams jis nebūtų priimtinas?
Kalbant apie moters kančią, kyla mintis — gal ne be tikslo Tvėrėjas pirma sukūrė vyrą, o paskui trapesnę būtybę — moterį, ir atidavė ją vyro globai. Pagal Genezę pirmasis vyras ją priėmė globojančiom rankom. Ir neatrodo, kad pirmoji moteris būtų bandžiusi iš tos globos veržtis. Jei šiandien moteris bando išsiveržti iš ją globojančio vyro rankų ir ieškoti kitų, kažin ar tik ji viena kalta? Ar nereikėtų tas rankas patikrinti, ar jos tiesiamos į moterį pagal artimo meilę, savęs atsižadant ir mėginant įsijausti į moters pasaulį — pagal Dievo planą, ne vien konstatuojant faktą, kad moteris pajėgesnė kentėti; taigi negailėk jai progų tą "dorybę" praktikuoti.
Nenoriu teisinti moterų, kurios palikusios savo vyrus nubėga pas kitus. Jos yra pačios nelaimingiausios, praradusios save ir gyvenimą, jų kančia neišsakoma ir tokia beprasmė. Bet ir į jas nemeskime akmens, o geriau pasimokykime, ar šios nelaimės priežastis nėra tas tekėjimas "už bet kokio vyro", tas perdėtas pasitikėjimas, kad su vidine moters jėga viską laimėsiu. Tas nelaimingąsias gali išgelbėti tik toks pasigailėjimas, kokį parodė Kristus svetimoteriautojai, pasmerktai užbaigti kančią gatvės grindiny nuo kieto akmens.
Nestatykime laimės pilių ore, bet padėkime jaunimui, einančiam į šeimos gyvenimą, atsiremti į kietą mūsų patirties pagrindą. Mes, vyresnieji, neužmerkime akių prieš akivaizdžius dienos faktus. Jei mes galvosime, kad gera moteris gali sukurti šeima su bet kokiu partneriu, ką begalvos ir kaip praktiškai elgsis mūsų mergaitės? Juk jos ir taip jau įsikalusios į galvą, kad šeimos laimė pigiai gaunama. Jei berniukas pašokdino, priglaudė, tai jau drasiai teku — jis mane myli, aš jį; nesvarbu charakteris, tautvbė ar religija; esu moteris, šeimos vairas bus mano rankose; kaip norėsiu, taip tvarkysiu.
Viena man gerai žinoma mergaitė, baigusi katalikišką universitetą, praktikuojanti katalikė, švelnios, moteriškos prigimties, buvo palikta vyro su dviejų metų dukrele. Po poros metų, kai ji truputį atsigavo po skaudžios tragedijos, kartą besikalbant paklausiau: "Sakyk, kodėl tu už jo tekėjai, jei sakai, kad žinojai, jog jis netikintis ir tokio charakterio". Ji atsakė: "Aš jį mylėjau ir dabar tebemyliu. Galvojau, kad mano meilė jam, religingumas ir tikras nuoširdus moteriškumas bus tie ginklai, kuriais laimėsiu jį sau, ir gyvensime laimingiausią šeimos gyvenimą. Kurį laiką taip ir buvo. Aš netikėjau, kad galima moteriai tokia laimė; buvau laimingiausias žmogus pasauly. Bet vieną dieną jis mane paliko. Aš beveik ėjau iš proto, roviau plaukus nuo galvos, blaškiaus kaip beprotė".
Viena mano pažįstama šeima dėl tėvo ligotumo negalėjo emigruoti. Į Ameriką atvyko vyriausia dukra, baigusi gimnaziją. Čia baigė katalikišką universitetą. Parašė man, kad susižiedavo su amerikiečiu. Kai ją įspėjau, kad gerai pagalvotų apie ateitį, ji su giliu įsitikinimu parašė: "Jūs turėtumėt tik džiaugtis, kad aš laimėsiu Bažnyčiai ir lietuvių tautai tokią asmenybę. Ne tik jį, bet ir jo šeimą". Po kelių metų Bažnyčia ir lietuvių tauta ne tik nelaimėjo tos "asmenybės" ir jo šeimos, bet prarado ir ją.