Iki šiol lietuviškoje spaudoje mažai keltas rasinis klausimas “L. L.” buvo paliestas G. Kijausko, S. J., rugsėjo mėn. str. “Rasinis teisingumas ir dorovinė bei religinė krizė”. Visa eilė žmonių tam pritarė tartu ir rašytu žodžiu (žr. taip pat šio numerio “Skaitytojo žodžio” skyrių). Vis dėlto vienas asmuo atsiuntė porą laiškų, kuriuose išreiškė nusistebėjimą tiek ano straipsnio mintimis, tiek bendrai kunigų, Amerikos vyskupų ir net popiežių pasisakymais, užstojam negrų teises, kas, jam atrodo, yra ėjimas iš vien su komunistais. Jo nuomone, negrai yra iš prigimties žemesni už baltuosius; vienintelė išeitis būtų arba negrus iš Amerikos išvežti į Afriką, arba apgyvendinti juos atskiroje valstybėje (rašiusiam paprašius, jo laiškų nespausdiname).
Žmogiškieji ir krikščioniškieji principai yra aiškūs: teisingumas ir artimo meilė. Jie, o ne nuo vergovės laikų užsilikęs pažeminimas, yra išeities taškas. Tiesa, negalima užsimerkti blogybėms, kurių negrai turi; tačiau jie nėra įsikūnijęs blogis be vilties žmogiškesnėse sąlygose pasitaisyti. Blogis juose yra viena konflikto priežastis, bet ne vienintelė. Kita konflikto priežastis yra mūsų, baltųjų, negrus žeminantis žvilgsnis. To turime mes pirma atsisakyti. Konfliktas bus išrištas ne vien tik tada, kai negrus priimsime, jei jie taps kultūringi, bet ir kai juos priimsime, jei mes tapsime kultūringi.
Tų žmogiškųjų ir krikščioniškųjų principų šviesoje G. Kijauskas, S. J. pasisako apie esminę baltųjų ir negrų lygybę bei apie kitas priežastis, kodėl mes turime negrus užstoti.
Redaktorius
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Krikščioniui skirta kiekviename amžiuje įspausti aiškią žymę istorijos tekimėėje. Jam ypatingai tenka spręsti laiko krizes žmogaus gyvenime ir jas nušviesti Dievo gailestingumu ir tiesa.
Krizės tašką šiandien pasiekė rasės teisingumo problema Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir daugelyje kitų kraštų. Nerimtai galvotume, sakydami, kad tegul negras važiuoja į Afriką ir taip visi rasės klausimai išsispręs. Būkime tikri, negras čia pasiliks. Problemos, susiję su rasių sugyvenimu, savaime neprapuls. Mums tik lieka geriau suprasti negrą, kuriam šios problemos labai realios ir skaudžios. Aišku, galime pasitraukti į saugų kiautą ir nesisieloti kitų žmonių kančia. Šio krašto krikščionys maždaug taip ir elgiasi.
Kai kurie baltieji ir dabar stebisi, kam čia negras demonstruoja ir kelia triukšmą: "Jis niekad taip gerai negyveno..." Greitai pristato duomenis: negrų uždarbis greitai kyla; daug negrų važinėja brangiais automobiliais; dvidešimt milijonų negrų Amerikoje turi daugiau automobilių, kaip šimtas penkiasdešimt milijonų Afrikos negrų ir du šimtai milijonų Rusijos gyventojų; be to, Amerikoje suskaičiuojama trisdešimt penki negrai milijonieriai.
AR NEGRAI TURI SAVO TEISES?
Vis dėlto, konkrečiame gyvenime juodaodis amerikietis neturi teisės gyventi ten, kur jis nori; valgyti ten, kur jis nori; eiti į mokyklą ten, kur jis nori; dirbti ten, kur jis nori. Jam lieka teisė paduoti į teismą savininką, kuris paneigia jam šiuos dalykus. Bet argi kiekvieną kartą, kai savininkas neparduoda lemonado butelį, eis negras į teismą? Greičiausiai pasitenkins getu.
Tomas Williams, gimęs Čikagoje, po pirmųjų gimnazijos metų siūlėsi darbui į vieną darbovietę. Susitarė per telefoną. Savininkas pažadėjo ir net pasakė, kiek mokės. Tomo širdis plakė greičiau, kai jis užpildė priėmimo raštą. Vėliau prisistatė pasikalbėjimui. Jaunuoliui stovėjo prieš akis šviesi ateitis. Senstelėjęs, pražilęs savininkas tiesiog apstulbo, pamatęs prieš save juodaodį jaunikaitį. Vos dalį priėmimo rašto perskaitęs, jis ieškojo visokiausių priekaištų. Jų susitikimas pasidarė dirbtinas ir abiems nemalonus. Savininkas nutarė, jog, negalint jaunuoliui vairuoti automobiliu (tas nieko bendro neturėjo su darbu), darbo nebus. Tomas jautėsi be žado, labai paniekintas ir supykęs. Jam išeinant, baltieji darbininkai jį lydėjo keistomis akimis. Jie, tur būt džiaugėsi, kad jiems niekad taip neatsitiks. Savininkas, lyg norėdamas atitaisyti, ką buvo padaręs, siūlė jaunuoliui kelionpinigių. Jaunuolis stebėjo baltose rankose sidabrinį pinigėlį, kuriuo savininkas norėjo išpirkti šiam negrui kelią iš savo gyvenimo. Šiandien kelionpinigiai jaunuoliui primena Judą; tuo momentu jis jautė didelę gėdą.
Tūkstančiai panašių įvykių rodo, kuo negras šiandien laikomas Amerikoje: pusžmogiu. Juodaodis amerikietis gi reikalauja būti pripažintas pilnu žmogumi, kuris turi savo teises ir gali jomis naudotis laisvai. To jis siekia savo demonstracijose. Kai kurie baltieji jam atkerta: žiūrėk į Ralph Bunche, Marian Anderson, George Washington Carver ir visą eilę kitų pasižymėjusių negrų. Juos baltieji žmonės pripažįsta ir jie tai atsiekė be demonstracijų. Kodėl panašiai neįrodo savo vertę ir kiti negrai?
Neperseniai Barbara Fields rašė The Washington Štai laikraštyje, kad taip galvoja tik savotiški baltieji žmonės. Jie mano, kad negras turi būti mokslininkas genijus, jei jis nori valgyti tame pačiame restorane su vargingiausiu baltuoju; jis turi išsiskirti kaip Nobelio premijos laimėtojas, kad jam leistų pasinaudoti nešvariausiu gazolino stoties poilsio kambariu; išsiskirti iš kitų puikiausiu operos balsu, kad galėtų važiuoti su negabiausiu pardavėju; prašokti kitus Einšteino gabumais, kad galėtų sėdėti viename suole su nepažangiausiu baltuoju žmogumi.
Ką, iš tiesų, taip galvojantys baltieji sako? Negras turi stengtis gauti kaip atlyginimą tai, ką baltasis žmogus paveldi kaip gimimo teisę; negras turi pirma pasirodyti kaip kuriozas, jog jam pripažintų gyvenime tas teises, kuriomis baltieji džiaugiasi vien tik gimdami žmonėmis.
NETEISINGA, kad vieni žmonės iš prigimties yra kilnesni, o kiti— žemesni. Visi žmonės yra lygūs savo įgimtu kilnumu. Tad negalima jokiu būdu pateisinti rasinės diskriminacijos.
Jonas XXIII, "Pacem in terris”
Dabartinė negro padėtis yra itin skaudi. Jis yra baltojo žmogaus kultūros kankinys ir, nežiūrint to, jam durys užtrenktos į tą kultūrą. Baisioji tragedija nupasakojama taip: baltieji varu įvarė negrą į savo kultūrą. Jie nustatė priėmimo taisykles. Kada visi reikalavimai buvo patenkinti, jie paneigė negrui laimėjimą dėl vieno trūkumo: baltos odos.
AR NEGRAI TURI SAVO KULTŪRA?
Bet jei negrai lygūs baltiesiems, tai kur yra jų kultūra? Tokį klausimą atsakyti reikėtų pilnos knygos. Čia sustosime tik trumpai. Civilizacijų atsiradimui patiekiama daug teorijų. Nacių istorikai sumini kaip priežastis kraują, rasę ir šiaurietį žmogų. Marksistai viską suveda į ekonomiją. Kiti istorikai atmeta abi šias teorijas. Jie skiriasi detalėse, bet bendrai sutaria, kad civilizacijos kūrimo priežastys yra sudėtingos ir skait380 lingos, kurios nieko bendro neturi su spalva ir krauju. Iš tiesų, svarbiausias civilizacijas sukūrė skirtingų rasių ir spalvų žmonės.
Klimatas, geografinė padėtis, lenktyniavimas, svarbių problemų išsprendimas, kontaktas ir maišymasis, bendrai kultūros plėtimas ir daugybė kitų priežasčių prisideda prie kultūros atsiradimo. Tam tikrame istorijos laikotarpyje tauta, pavyzdžiui Graikija, pasiekia aukštą kultūros tašką; kitu metu (be jokio kraujo pakeitimo) ta pati tauta stovi gana žemai. Šiaurės tautos vėliausiai buvo civilizuotos ir tokios pasidarė tik susitikę su graikų-romėnų kultūra. Graikija, Egiptas, Persija, Sicilija, Kinija, Indija vienu laiku buvo civilizuočiausios pasaulio tautos, o kitu — labiausiai atsilikusios. Istorijos žinovai sutinka, jog nei kraujas, nei spalva čia nieko lemiančio neturi.
Modernioji etnologija ir archeologija atkasė keletą aukštų negrų civilizacijų Afrikoje, kurios buvo sukurtos prieš negro pavergimą. Šiauriečių proseneliai labai menką įnašą padarė į civilizaciją, kol nebuvo susitikę su Viduržemio Jūros kultūromis. Jei dykumos ir džiunglės būtų trukdžiusios šį kontaktą, tur būt, dauguma iš mūsų nemokėtų nei skaityti, nei rašyti. Kultūra nėra vienos tautos ar rasės monopolis. Be to, tauta gali būti aukštai pakilus vienoje srityje, o žemai stovėti kitoje. Ar lyginsime Amerikos įnašą į muziką Italijos įnašui? Arba šių dienų Italijos įnašą į politiką Jungtinių Amerikos Valstybių įnašui? Matome kultūros istorijos sudėtingumą, tačiau spalva čia nieko nenulemia (žr. Tėvo C. J. McNapsy,
S. J., Let's Talk Sense About the Negro, 1961).
Psichologinės ir sociologinės studijos Amerikoje rodo, kad negras jau nėra taip negabus, kaip kad segregacijos šalininkai tvirtina. Pravesti tyrimai parodė, kad baltieji iš Mississippi ir Georgia valstybių žemiau stovi už negrus, kurie gyvena Illinois ir Ohio valstybėse. Matome, kad juodųjų kontaktas su kultūra bei civilizacija ne tik pakelia jų bendrą išsilavinimą, bet atveria jiems galimybes susilyginti su baltaisiais (žr. Otto Klinberg, Social Psychology). Kas iš to seka? Ne spalva padeda žmogui žengti į priekį, o išsiauklėjimas bei pasinaudojimas duotomis galimybėmis.
KRIKŠČIONIS IR RASINIS TEISINGUMAS
MOKSLAS NEGALI užtikrintai tvirtinti, kad ši ar kita rasė yra kilnesnė ar žemesnė. Jis taip pat negali pareikšti, jog visos rasės yra lygios biologiškai ar kultūriniai. Tik žinome, kad kiekvienoje rasėje protinio pajėgumo skalė svyruoja nuo negabiausiųjų iki genijų.
Ernest E. Hooton, Harwardo antropologijos profesorius
Ar gali būti kas skaudesnio ir kenksmingesnio žmogaus dvasiai kaip žmogaus pasmerkimas dėl jo odos? Žala yra ne vien tik negrui, kuris pasmerkiamas, bet ir baltajam, kuris niekina kitame žmoguje Dievo paveikslą, paslėptą po juoda oda. Kur žmoniškumas ir krikščioniška meilė, kada juodaodis katalikas turi eiti į "juodųjų" bažnyčią, kadangi "baltieji" katalikai nenori kartu su juo melstis? Arba "juodasis" turi sėdėti specialioje bažnyčios vietoje ir eiti prie Dievo stalo tik tada, kai visi "baltieji" priėmę Kristų grįžta į savo vietą? Ir toks baltasis katalikas tiki, kad jis yra pašvenčiamoje Dievo malonėje...
Pagonys stebėjosi pirmųjų krikščionių dvasia: "Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli". Šiandien jie tikriausiai piktinasi: "Mes girdime žodžius ant krikščionių lūpų, bet jų darbų mes nematome".
Mūsų laikų krikščioniui tenka ypatinga pareiga teisingai ir Evangelijos dvasioje išrišti rasinio teisingumo klausimą. Ilgiau miegoti jau nėra kada. Jei baltasis krikščionis ir toliau pasitenkins gražių pažadų pažėrimu, tai ateis komunistai ir kiti žmonės, kurie savo iškreiptiems tikslams panaudos negro teisingus reikalavimus.
Ypatingose lietuvio tremtinio sąlygose mums gal ir neteks tiesioginiai įsijungti į rasinių problemų sprendimą. Tačiau kiekvienas iš mūsų turėtume teisingai vertinti negro padėtį. Tėvai, kurie skiepija savo vaikuose rasinės neapykantos bei šališkumo jausmus, kenkia patiems savo vaikams. Nusistatymas prieš bet kokią rasę ar tautą visuomet paliks vaiką sužalotą; jo dvasia suparalyžuota iš mažens pasodintais neapykantos ir keršto diegais.
Mūsų tad pareiga aiškinti ypač jaunimui skaudžią negro padėtį istorijos perspektyvoje. Teisinga, kad negrai nusikalsta daugiau negu baltieji. Bet ar užtenka sustoti tik ties šaltomis statistikomis? Matome, jog istorijos bėgyje Amerikos negras buvo stumdomas; jo šeimos ryšiai sąmoningai ardomi; jis pats laikomas tamsoje; bet koks troškimas save patobulinti ar gyvenime prasimušti į priekį slopinamas; neduota jam progos pagerinti savo skurdžią padėtį. Reikalaujame, kad negras pasirodytų išmintingesnis, negu mes esame, tolerantiškesnis, narsesnis, kilnesnis, mandagesnis. Statistikose dažnai randame tik dalį tiesos. Kiekvieną kartą, kai juodasis kitam ištraukia piniginę, tuoj užrašoma į knygas. Bet kai baltieji degina negro namus, kadangi jis registruojasi balsuoti, šie nusikaltimai nepakliūva į statistikas. Pagaliau žmogaus nepažeidžiamų teisių atėmimas ar suvaržymas be pateisinamos priežasties yra nusikaltimas prieš patį žmogaus asmenį. Tie nusikaltimai nesurašyti statistikose.
Juodaodį amerikietį išstūmė iš žmonių tarpo skaudi ir ilgai užsitęsusi praeities sistema — vergovė. Sugrąžinti jį į normalias vėžes užtruks ilgai. Pirmiausia daug kur reikės pakeisti šio krašto visuomenės veidą ir panaikinti įsisenėjusį neteisingą negro traktavimą, kuris jį atskiria nuo kitų žmonių ir pasmerkia vien tik dėl jo juodos odos. Pačiam negrui teks sparčiau save patobulinti, susirūpinti rezidencijos pagražinimu, savo uždarbio geresniu panaudojimu. Abiem rasėm bendradarbiaujant, bus galima tikėtis geresnių vaisių.