PETRAS MALDEIKIS
5. Individualaus draugavimo laikotarpis
Berniukai apie 13—14 metus, o mergaitės ir anksčiau pradeda grupiniu draugavimu nebepasitenkinti. Vietoje daugelio grupės draugų jis arba ji pradeda pasigesti vieno, bet tikro draugo, su kuriuo jungtų nebe grupės veikimo, o asmeniniai ryšiai: asmeninis artimumas, nuoširdus draugiškumas ir pasitikėjimas ir kuriam ar kuriai galėtų atskleisti savo intymias mintis ir jausmus. Jei ir toliau pasiliekama grupėje, tai jau nebe visi jos nariai laikomi lygiais. Iš daugelio grupės narių išsiskiriamas vienas kuris nors tikras draugas.
Šis laikotarpis sutampa su vadinama negatyviąja faze, kada paauglys nutolsta nuo šeimos, vengia jos įtakų ir sau artimų žmonių ieško už šeimos ribų. Pergyvendamas tėvų šeimai pasipriešinimo reakciją bei instinktyvų atsiribojimą nuo jos įtakų ir be to nebūdamas pakankamai subrendęs kritiškai dalykams vertinti, negatyvosios fazės paauglys pasidaro palankus bei imlus neigiamoms įtakoms. Atsiribodamas nuo tėvų šeimos įtakų, jis pasidaro atviras savo pasirinktųjų draugų įtakoms.
6. Berniukų ir mergaičių draugavimas
Ankstyvojoje vaikystėje berniukai ir mergaitės žaidimuose nesiskiria ir gali žaisti visi drauge. Bet jau ir tuo metu — priešmokykliniais metais — jie turi jau skirtingų interesų ir būna linkę žaisti vieni vienokiais, kiti kitokiais žaislais. Ir tuo metu žaidimai berniukų su berniukais ir mergaičių su mergaitėmis yra dažnesni negu berniukų su mergaitėmis. Ta tendencija žaisti atskirai mokykliniais metais dar padidėja. Ypač žaidimuose jie dažniau išsiskiria, artėjant brendimui. Mergaitės, anksčiau bręsdamos, berniukus pralenkia. Negatyviosios fazės neramumai vienus nuo kitų išskiria. Mergaitės savo amžiaus berniukus laiko neišauklėtais, šiurkščiais ir vulgariais, o šie apie jas sako, kad jos yra silpnos, tuščios ir nerimtos. Abeji gali būti teisingi. Dėl to anksčiau buvusios draugystės tarp berniukų ir mergaičių dažnai atšąla, o naujoms draugystėms tuo metu atsirasti nėra tendencijos. Pirmieji meilės reiškiniai dažniausiai prasideda tuo metu antrosios lyties kurio nors vyresnio ar suaugusio idealizavimu. Lygiaamžiai tuo metu neatitinka kitos lyties individo svajonių.
Amerikoje, kur berniukų ir mergaičių maišymasis yra labai dažnas, neretai pasitaiko ir to amžiaus paauglių mišrių draugysčių. Čia reikia pridurti, kad tokios mišrios draugystės čia susidaro dažnai suaugusiųjų iniciatyva ir sugestijomis. Bet tuos atvejus reikėtų laikyti nebe draugystėmis, o suporavimu. Amerikiečių tėvų pastangos suvesti savo vaikus ir paauglius į poras su kitos lyties lygiaamžiais nėra pakankamai pagrįstos. Iš to vystosi jau nebe draugystės, o nesubrendusių "boyfriendų" ir "girlfriendų" poros, kuriose vyrauja familiarumas, tik jau be romantikos, be idealizavimo ir be pagarbos moteriškumui.
7. Draugavimo reikšmė
Kaip iš šios draugavimo išsivystymo apžvalgos matome, jo evoliucija nėra trumpa. Priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus pirmieji treji metai yra būdingi tuo, kad tuo metu vaikus jungia ne draugiškumo jausmai, o žaidimas bei vaikiška veikla. 10—13 metais įsigali bendruomeninio draugavimo laikotarpis, kur vyrauja nebe pats žaidimas, o grupė. Pagaliau prieš brendimą prasideda trečias laikotarpis, kada draugavimas remiasi gilesniais asmeniniais ryšiais ir atsiranda tikros draugystės. Pirmajame laikotarpyje vaikas išmoksta būti su sau lygiu ir su juo bendradarbiauti vaikiškame veikime; antrojo laikotarpio metu vaiko draugavimas prasiplečia į grupę, į vaikišką bendruomenę, ir jis pergyvena bendruomenės vertę; trečiame laikotarpyje paauglys įauga į asmeninius ryšius ir pasiruošia bendrauti kaip asmenybė su asmenybe. Kiekvieno laikotarpio draugavimas yra tam tikra žmogaus socialinio vystymosi stadija, reikalinga pasiruošti suaugusiųjų gyvenimui. Bet kurios tų trijų stadijų iškritimas reiškia tam tikrą spragą, tam tikrą trūkumą tolimesniame žmogaus bendradarbiavime su kitais žmonėmis. Todėl vaikui draugų turėjimas turi labai didelę reikšmę.
Draugų trūkumas vėliau atsiliepia kaip vienoks ar kitoks socialumo trūkumas. Draugystės vaikystėje įveda žmogų į vaisingesnius bei sėkmingesnius santykius su aplinka. Ir kadangi linkimas bendrauti remiasi jo žmogiškosios prigimties polinkiais, tai to linkimo patenkinimas arba draugavimas vaikui ar jaunuoliui duoda daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Draugavimas yra svarbus asmenybės išsivystymo veiksnys: artimas bendravimas su kitais iškelia daugybes klausimų, pažadina žmogaus susidomėjimą naujais dalykais, skatina charakterio išsivystymą. Draugas draugui visada daro vienokios ar kitokios įtakos. Taigi, draugai draugus auklėja. Su draugais vaikui žaisti yra daug smagiau negu vienam. Be to, su draugais jis gali žaisti daug žaidimų, kurių vienas jis žaisti negali. Taigi, būdamas su draugais, jis aktyvesnis negu būdamas vienas. Žaidimas su draugais įgalina jį bendradarbiauti, lenktyniauti, varžytis, reikalauja iš jo laikytis žaidimo tvarkos, atskirų žaidimų taisyklių ir paklusti žaidimo drausmei. Jis čia patiria, kad jis kartais turi kitiems pagelbėti, kartais kitiems vadovauti, kartais kitiems nusilenkti, ir išmoksta sutikti ir laimėjimą ir pralaimėjimą. Tiek vaiko tiesioginis su draugais bendravimas, duodąs daug naujo ir naudingo patyrimo, tiek iš tokio bendravimo patiriamas bei pergyvenamas malonumas, tiek draugavimui išlaikyti reikalingas savęs drausminimas bei grūdinimas vaiką auklėja. Vaikų draugystes reikia svarstyti auklėjimo plotmėje.
8. Draugystė ir auklėjimas
Kalbant apie vaikų draugysčių auklėjamąją reikšmę, turime nepamiršti, kad jos auklėja ne tik teigiamai, bet ir neigiamai. Jos ne vien vaikus auklėja, bet neretai juos ir gadina. Tai pareina nuo to, kokioje aplinkoje vaikui tenka gyventi ir su kuo vaikui pasitaiko susidraugauti. O mums, lietuviams, šiame krašte vaikų draugystes tenka vertinti ne vien pagal tai, ar vaikas susidraugauja su geru ar blogu vaiku, bet ir pagal tai, kaip jo draugystės atsiliepia į jo lietuviškumą.
Lietuvio vaiko padėtis nelietuvių vaikų tarpe nėra lengva. Mokykloje jo tėvų kalba paneigta. Su savo kilme ir kalba kitų vaikų tarpe jis negali pasirodyti. Jo lietuviškumas jį izoliuoja nuo kitų vaikų. Kad išvengtų paniekos ir paniekinimo, jis turi prie jų prisitaikyti. Jis turi gerai kalbėti jų kalbamąja kalba ir visais atžvilgiais nuo jų neišsiskirti. Jei mes tai svarstysime ne suaugusių požiūriu, o įsijausime į jo vaikiškos sielos būseną, suprasime, kad vaikas vis tiek ieškos kitų vaikų draugystės ir stengsis nugalėti visas kliūtis jam su kitais vaikais bendrauti. O su jais draugaudamas ir jų kalba tekalbėdamas, jis neturi progos prisirišti prie savo tėvų kalbos ir ją branginti. Taigi, lietuviuko draugystės su kitataučių vaikais jį nulietuvina. Nulietuvina anksčiau negu jis spėja sąmoningai įaugti į lietuviškumą. Lietuviškumas, jo draugų įtakų dėka, pasidaro jam nepageidaujamas. Vadinasi, lietuvio vaiko nelietuviai draugai daugiau jį gadina negu kad jam gali daryti teigiamų įtakų. Gadina jį tuo, kad jame prigydo bespalvio amerikiečio sąvoką, gadina jį ir tuo, kad dar ankstyvoje vaikystėje slopina jo savarankiškumo sąmonę ir sąžinę ir daro jį prisitaikėlį, žodžiu, lietuvis vaikas, kuris per dienas žaidžia su nelietuviais draugais, ar kuris pavakariais muša beisbolą nelietuvių grupėje, bus savo nelietuvių draugų suvirškintas.
9. Vaiko lietuviškumo gelbėjimas
Turint galvoje, kad vaiko draugavimas su nelietuvių vaikais jį neišvengiamai nulietuvina, reikia laikyti, kad toks draugavimas lietuviams tėvams negali būti priimtinas, kaip normali padėtis. O visų auklėtojų uždavinys siekti išvengti bet kurio blogio, kuris tik paliečia augantį žmogų ir jį neigiamai veikia. O jei toks blogis reiškiasi draugų įtakomis, atsakingų auklėtojų uždavinys yra padaryti iš savo pusės teigiamų įtakų, kad blogos draugų įtakos būtų pašalintos. Tai gali būti pasiekta, arba sudarant sąlygas vaikui susidraugauti su kitais vaikais, arba jam uždraudžiant draugauti su negerais draugais. Abu atvejai tėvams nėra lengvi. Ypač sunkiai duodasi įvykdomas draudimas. Lengva vaiką sulaikyti nuo kurios draugystės, kol ji paviršutiniška. Juo didesnis vaikas, juo jo draugavimas gali turėti gilesnius emocinius pagrindus. Draugystę vaikai yra jau linkę laikyti savo asmeniniu reikalu, kur jie yra linkę reikalauti sau autonomijos. Vėlesniais grupinio bendravimo ir asmeninės draugystės metais įsigalėjusios draugystės jau sunkiau paveikiamos. Amerikiečiai, kurie, kaip žinome, yra linkę auklėjimo reikalavimus derinti su vaiko norais bei nusiteikimais, mano, kad negalima pedagogiškai laimėti, ardant net ir neigiamai veikiančias vaikų draugystes. Mes gal su tuo ir ne visiškai sutiksime. Kur yra teigiamai išplėtoti tėvų ir vaikų santykiai ir kur vaikai yra įaugę į šeimos susiklausymą, vaikas ir jaunuolis vengia to, kas jį vestų į konfliktą su namų nuotaikomis ir reikalavimais.
Kitas kelias vaikus nuo kitataučių vaikų draugysčių atitraukti yra sudarymas sąlygų jam susidraugauti su lietuvių vaikais. Ir tai nėra paprastas reikalas. Kaip ką nors mylėti, taip ir su kuo nors draugauti negalima paliepti. Bet sudarant sąlygas ir panaudojant tam tikrų sugestijų, galima vaikus suvesti į bendravimą, kur jau nebūtų vaikui socialinio spaudimo kalbėti nelietuviškai. Čia prisimintinas praėjusią vasarą DRAUGE išspausdintas p. Z. Juškevičienės straipsnis, kur ji ieško kelių išvengti lietuviuko bendravimui su nelietuviukais. Ji ten siūlo nepalikti vaikų vienų, kad jie, norėdami žaisti, turėtų bėgti pas nelietuvių vaikus, o kelių lietuviškų šeimų to paties amžiaus vaikus suvesti draugėn. Nors tai ne visur galima realizuoti, nes ne visur atsiras netoli gyvenančių šeimų su to pat amžiaus vaikais, tačiau mintis labai sveika ir tėvams prisimintina. Kur tai negalima įvykdyti ir kur nėra arti lietuviškų šeimų, t. y. kur nėra sąlygų lietuviams vaikams nuolat bendrauti su lietuviukais, ten reikėtų pasinaudoti bent galimomis progomis daryti šeimų bendras iškylas, kur vaikai kartas nuo karto galėtų su kitos lietuviškos šeimos vaikais pabendrauti. Tuo atžvilgiu labai vertintinos vaikų vasaros stovyklos, kuriose ilgiau pabuvę vaikai įpranta kalbėtis tik lietuviškai ir įsigyja supratimą, kad lietuviams tinka kalbėtis tik lietuviškai.
Nereikia pamiršti, kad, vaikui nulietuvėjant, jo netenka ne tik lietuvių tauta, bet ir tėvai. Tėvai vaiką augina, bet svetimos įtakos jiems jį paglemžia. Jei norima prieš tokias įtakas atsispirti, tenka prieš jas anksti pradėti kovoti. Kaip kiekvienu atveju su tokiomis svetimomis, ypač draugų įtakomis kovoti, to jau negalima apibendrinti, negalima kiekvienam atvejui siūlyti to paties recepto.