B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Kristaus Kūno šventė)
Ketvirtadienio rytą stovyklos gyvenimas vystėsi gana ramiai ir sklandžiai. Kun. Sagasta suruošė jaukią ir įspūdingą pirmosios Komunijos šventę, seselės pagamino vaikams šiokius tokius pusryčius, popiežiaus atsiųsti drabužiai ir batukai taip pat prisidėjo prie geros nuotaikos. Pusryčių pabaigoje pakviečiau visus dalyvauti Kristaus Kūno šventės procesijoje. Procesijoje turėjo dalyvauti pirmosios ir antrosios grupės vaikai, apsirengę pirmosios Komunijos drabužiais. Savaime aišku, kad vaikai turėjo pakviesti savo tėvus, o šie savo kaimynus. "Kadangi nežinau", taip kalbėjau visiems, "kaip ilgai mes gyvensime čia kartu, tai bent prieš išsiskirstymą susirinkime visi Kristaus Kūno procesijai".
Išeidamas iš salės, mačiau, kad žmonės man pritarė.
Iš salės nusivedžiau visą būrį mokytojų gaminti makaronų. Visų pirma atsinešėm iš sandėlio miltų, paskui vandens ir keletą stalų. Tvirtesnės mergaitės minkė tešlą, kitos ją kočiojo, dar kitos piaustė į mažus gabalėlius ir dėjo ant stalų džiovinti. Kai stalų neužteko, dejom ant paklodžių, patiestų ant žemės. Sekretorės sesuo prižiūrėjo, kad tešlos gabalai nepereitų į privačią nuosavybę.
Kai darbas įėjo į gerą ritmą, nuėjau pažiūrėti virtuvių ir nustebau, kad dar nėra duonos. Kas pasidarė kepykloje? Teiravausi ir vienur, ir kitur, bet niekas nežinojo, kodėl taip patikimas policininkas dar neatgabeno duonos. Galų gale jis man pats pranešė, kad, dėl karo veiksmų nutrūkus elektros srovei, kepykla šiandien neveikia.
Vakar vakare ir stovykloje nebuvo elektros srovės, bet aš nepagalvojau, kodėl jos nėra. Dabar supratau, kad tą reikalą nebus lengva sutvarkyti.
Švęsti tokią didelę šventę su viena sriuba buvo neįmanoma. Bet ką daryti? Juk ir rankom minkyti tešlą nebėra laiko. Nesugalvodamas nieko geresnio, nusprendžiau vietoj duonos duoti kiekvienam pabėgėliui po 100 gramų miltų.
Pietų metu žmonės, gaudami miltus, pradžioje murmėjo, bet kai sužinojo, kodėl dalinami miltai, o ne duona, man priekaištų nedarė. Tačiau vienas kitas pastebėjo, kad Kristaus Kūno procesija bus neįmanoma. Juk pabėgėliai, gavę miltų, bandys patys išsikepti kokį nors paplotį. O tam reikia laiko.
Tikrai, Kristaus Kūno procesija ir man atrodė neįmanoma. Todėl ją tuojau ir atšaukiau. Tačiau atšaukdamas paraginau visus susirinkti į koplyčią ir prašyti šv. Juozapą, kad Vatikanas skubiai atsiųstų pagalbos.
Jei šiandien nėra elektros srovės, kas žino, ar jos bus rytoj? Todėl ir rytoj galime pasilikti be duonos. Duonos klausimą reikia tučtuojau išspręsti. Gal vyresnioji, sandėlio sargas ar Farina galėtų ką patarti? Reikia juos sušaukti pasitarimui.
Pasitarimas buvo visiškai nenaudingas, nes kiekvienas man pritarė, ką tik besiūliau. Mačiau, kad visi buvo išvargę ir niekas neturėjo energijos pergalvoti mano pasiūlymą iki galo.
Padėkojęs patarėjams, pasilikau vienas ir dar kartą pergalvojau visas galimybes. Labiausiai man patiko planas organizuoti vyrų būrį, kuris 3 ar 4 pamainomis dieną ir naktį keptų duoną. Apsisprendęs nusiunčiau policininką pasiteirauti kepykloje, ar toks planas priimtinas. Tuo tarpu paprašiau Fariną, kad atrinktų 12 patikimų vyrų.
Policininkas grįžo su gerom žiniom. Kepyklos savininkas mano planą priėmė ir pats žadėjo pamokyti vyrus. Darbą galime pradėti tuojau, nes suminkyti tešlos 24 maišams duonos nebūsią lengva.
Praėjus gal kokiam pusvalandžiui, 4 vyrai, lydimi policininko, jau žygiavo į Cesano miestelį ir nuėmė man didelį rūpestį nuo širdies. Išlydėdamas policininką paprašiau, kad jis ir rytdienai parūpintų bent 4 avis.
Viena bėda — ne bėda. Jei elektros srovės nėra kepykloje, jos nėra ir malūne. Kaip sumalsiu kviečius, kai pasibaigs miltai? Taigi, maisto problema be Vatikano pagalbos negali būti išspręsta. Reikia tučtuojau pasiekti popiežiaus komisiją, nors į Romą tektų eiti pėsčiomis.
Tokią išvadą padariau, peržiūrėdamas liūdną maisto padėtį.
Po pietų pasakiau Jam. Sagastai ir vyresniajai, kad einu į Romą. Juodu man nesipriešino, nes patys matė, kad susisiekimas su Roma būtinas. Juk pabėgėliams trūko ne tik maisto, bet ir visko: vaistų, drabužių, muilo ir pan. Vykdamas į Romą, nieko nepralaimėsiu, bet tikrai ką nors laimėsiu.
Išeidamas iš stovyklos, dėl visa ko užsukau į policijos būstinę pasižiūrėti, ar negrįžo policininkas su motociklu. Deja, jo dar nebuvo. Viršila jautėsi labai nesmagiai, o aš nenorėjau tą nesmagumą padidinti. Sukandęs dantis, pro ligoninę ir chemijos įmones leidaus Romos pusėn.
Paėjęs gal pusę mylios, pajutau, kad toli nenukeliausiu. Šaltas prakaitas pasipylė ant kaktos, o kojos linko, kaip girto. Kadangi jau anksčiau buvau pergyvenęs fizinių jėgų išsekimą, dabar supratau, kas darosi. Todėl atsiguliau į griovį, atsisegiau apikaklę ir pradėjau giliai kvėpuoti. Po kelių minučių pajutau savotišką snaudulį ir tarsi malonumą. Rodos, gulėtumei taip valandų valandas, nepaisydamas nė kaitrios saulės.
Nebeatsimenu, kaip ilgai gulėjau, ir būčiau tikriausiai gulėjęs ilgiau, jei nebūčiau išgirdęs automobilio dūzgimo. Kai išgirdau, pašokau iš griovio. Pašokęs pamačiau amerikiečių jeep'ą, važiuojantį į stovyklos pusę. Jame sėdėjo 3 kareiviai. Pamatę mane, jie sustojo.
Amerikiečiams prisistačiau, kaip Vatikano kunigas. Sakiau, kad esu stovyklos komendantas ir šiandien būtinai noriu nuvykti į Romą. Gal jie galėtų mane pavežti?
Kareiviai šypsojosi, ar iš mano kalbos, ar iš mano išvaizdos. Buvau apdulkėjęs, susivėlusiais plaukais ir, kaip vėliau pastebėjau, veidą išsitepęs dulkėmis. Tačiau, nepaisant mano išvaizdos, o gal dėl jos, kareiviai liepė sėsti į automobilį. Kviesdami sėstis, jie man paaiškino, kad visų pirma nori aplankyti pabėgėlių stovyklą, o paskui Bracciano miestelį. Bet vienur ir kitur ilgai neužtruksią.
Netikėta pagalba ir važiavimas automobiliu mane atgaivino. Stovykloje užtrukome tik keletą minučių, o Bracciano miestelyje gal kokį pusvalandį. Pakeliui mačiau kelis negrus ir baltus kareivius, taisančius geležinkelio tiltą. Pavažiavę gal kokias 5 mylias į Romos pusę, sutikome Vatikano automobilį.
Kai Vatikano automobiliui pamojau ranka, kareiviai sustabdė jeep'ą. Žaibo greitumu iššokau iš mašinos ir abiem rankom pradėjau mosuoti saviesiems. Jie mane pastebėjo ir tuoj pat sustabdė mašiną. Dabar padėkojau amerikiečiams ir leidaus pas komisijos atstovus.
Prie automobilio radau T. Faller ir T. Egger. Visų pirma pasidžiaugėm, kad neprasilenkėm, o paskui pradėjom vieni kitus klausinėti.
Iš jų klausimų pastebėjau, kad mažai ką susivokia apie dabartinę stovyklos padėtį. Todėl tuojau paklausiau, ar mano pasiuntiniai juos pasiekė.
Taip, pasiuntiniai juos pasiekė. Bet komisija pagalbos siųsti negalėjusi, nes sąjungininkai nedavę leidimo išvažiuoti iš Romos. Tik šiandien jiems pasisekę išvažiuoti iš Romos ir atvežti pagalbos.
— Pagalbos? — šūktelėjau nustebęs.
— Kur ji yra?
T. Faller paprašė šoferį atidaryti automobilio bagažinę ir man tarė:
— Pagalbos, tiesa, atvežėm nedaug, bet porai savaičių užteks.
Kai pamačiau atvežtą pagalbą, pradėjau isteriškai juoktis. Mašinoje gulėjo du apytušti maišai ir pora butelių alyvos. Maišuose galėjo būti ne daugiau, kaip 100 svarų ryžių ir makaronų.
— Ko jūs juokiatės, tėve? — tarė man t. Faller truputį užsigavusiu tonu. — Argi jums neužteks tų produktų dviem savaitėm?
— Man gali užtekti ir porai mėnesių, — atsakiau, — bet ką darysiu su pabėgėliais? Juk esu stovyklos komendantas ir turiu visų pirma rūpintis žmonėmis.
— Komendantas? — nustebo t. Faller ir pridėjo, kad jis čia nieko nebesuprantąs.
Paaiškinti buvo lengva. Bekalbant pasirodė, kad nei Katalikų Akcijos vyrai, nei policininkas neužsiminė kad vokiečiai man paliko komendantūrą. Todėl, kai prašiau pagalbos, jie manė, kad aš pats ko nors reikalingas. Su-
graibstę porą maišų, jie man dabar juos ir atvežė. Žinoma, su 100 svarų ryžių ir makaronų pavalgydinti 8.000 žmonių buvo neįmanoma. Dabar jie suprato, kodėl aš juokiaus.
Paaiškėjus padėčiai, prašiau t. Faller, kad tuojau grįžtų į Romą. Bet jis visų pirma norėjo pasižiūrėti stovyklos. Šiandien jis suspėsiąs užeiti į Va-tikaną, o rytoj apie 10 valandą galėsiąs atsiųsti sunkvežimį.
Tebūna ir taip.
Atvežtus maisto produktus, ryžius, makaronus ir alyvą, iškroviau ligoninėje ir paprašiau seseles, kad padidintų ligoniams maisto davinį. Paskui visi užsukom į stovyklą. Žmonės, pamatę Vatikano automobilį, kažką nujautė ir pradėjo jį sekti. Mes pasukom tiesiai į koplyčią. Buvau užmiršęs, kad raginau žmones pasimelsti. Dabar iš tolo išgirdau, kad kun. Sagasta su pabėgėliais kalba rožančių. Kai įėjome į koplyčią, jie kalbėjo ketvirtą antros dalies paslaptį: Kristaus prikalimas prie kryžiaus.
Nuslopinęs susijaudinimą, nutraukiau maldą ir tariau gana ramiu balsu: "Gerai, kad užėjote į koplyčią pasimelsti. Dievas išklausė jūsų maldas. Jei ne jūsų, tai tų vaikučių, kurie šiandien priėmė šv. Komuniją. Štai, šitie du kunigai atvažiavo iš Vatikano ir prižadėjo atsiųsti pagalbos".
Kai pabaigiau kalbą, viena moteriškė šūktelėjo: "Tegyvuoja šv. Tėvas!" Prie jos prisidėjo ir kiti. Tie džiaugsmo garsai išsiliejo ir už koplyčios, kur buvo susirinkusi nemaža žmonių minia.
Buvau besirengiąs eiti iš koplyčios, kai kažkas mane sustabdė ir pasiūlė daryti Kristaus Kūno procesiją. Pasiūlymas atrodė neblogas. Pamojęs tad ranka, nuraminau žmones ir paklausiau, ar jie nori procesijos.
Visi, lyg susitarę, šaukė: "Norim, norim!"
"Gerai", atsakiau jiems, "procesiją pradėsime už valandos. Tegul visi pirmosios Komunijos vaikai apsirengia popiežiaus padovanotais drabužiais, o jūs, vyresnieji, pasakykite savo kaimynams, kad ir jie ateitų. Kol aš išlydėsiu svečius, kun. Sagasta ir seselės paruoš altorius".
Su svečiais užėjau trumpam laikui į komendantūrą ir išdėsčiau stovyklos reikalus. Pamatę šautuvą, rankines granatas ir mauzerį, jie stebėjosi, kad aš taip apsiginklavęs. Noromis nenoromis, turėjau jiems papasakoti ir tų ginklų istoriją. Vėliau toji istorija, eidama iš lūpų į lūpas, gerokai išsiplėtė ir pasiekė popiežiaus ausis. Gal todėl jam įstrigo į atmintį ir mano pavardė.
Išlydėjęs t. Faller ir t. Egger, nuėjau į koplyčią, apsirengiau liturginiais rūbais, pasiėmiau Švenčiausiąjį ir pradėjau Kristaus Kūno procesiją. Kai priėjau prie pirmojo lauke pastatyto altoriaus, pajutau, kad jėgos vėl mane apleidžia. Tačiau procesiją tęsiau toliau ir šiaip taip pasiekiau antrąjį altorių. Dabar akyse pasidarė tamsu., o šaltas prakaitas vėl pasibėrė ant kaktos. Atsisegiau apikaklę, abiem rankom įsikabinau į altorių ir pradėjau giliai kvėpuoti. Tas man padėjo. Atsipeikėjęs paėmiau Švenčiausiąjį ir ėjau prie trečiojo altoriaus. Eidamas jaučiaus gana tvirtas. Pabaigęs procesiją, nusiskubinau namo, išgėriau porą stiklinių vandens ir pakeičiau visiškai suprakaituotus baltinius.
Mano silpnumą, žinoma, pastebėjo kun. Sagasta ir kai kurios seselės. Uždarę koplyčią, jie atėjo manęs aplankyti. Nuo jų nieko neslėpiau, bet prašiau žmonėms nieko apie tai nesakyti. Jei vyrai anksčiau tarėsi išplėšti sandėlį, tai dabar, man vos bepavelkant kojas, tą planą jie galėtų įvykdyti. Šiandien, žinoma, anksti eisiu gulti. Dar turiu tik pasižiūrėti, ar policininkas rado avių. Mat, jei Vatikanas dėl kokių nors priežasčių neatveš pagalbos, rankomis darytų makaronų užteks, bet kuo užtrinsime sriubą? Kur dingo policininkas, prižadėjęs parūpinti avis?
Nežinau, kas suieškojo policininką ir atvedė pas mane. Deja, jo žinios šiandien buvo negeros. Avių jis niekur neberadęs, todėl sukonfiskavęs asilę.
— Bet ar asilas valgomas? — paklausiau jį.
Policininkas man užtikrino, kad valgomas. Tačiau jo balsas buvo toks netikras, kad aš pradėjau įtarinėti, jog čia kas nors yra negera. Kai policininkui padėkojau, netrukus atėjo vyresnioji ir pranešė, kad dėl asilo žmonės pradėję maištauti. Mat, papiovę asilę, pamatė, kad ji esanti nėščia, o nėščios asilės mėsa kenkianti sveikatai.
Kad žmonės nusiramintų, liepiau asilę užkasti. Paprašiau vyresniąją, kad rytoj visą alyvą supiltų į sriubą, o jei sandėlyje alyvos nebėra, tegul pasiskolina iš ligoninės. Juk Vatikanas žadėjo padėti. Kai tik atveš, grąžinsiu ligoninei.
Išleidęs vyresniąją, nuėjau gulti.
Pirmą kartą po kelių savaičių taip anksti atsiguliau ir taip vėlai pabudau. Miegojau gal 10 valandų, ir būčiau miegojęs ilgiau, jei nebūtų reikėję laikyti Mišių.
Po Mišių ir po pusryčių nuėjau į virtuvę. Ten išgirdau, kad rankomis darytų makaronų dar negalima virti, nes jie neišdžiūvę. Taigi, šios dienos maisto davinys visiškai priklausys nuo Vatikano malonės.
Atėjo 10 valanda, o Vatikano sunkvežimio nesimatė. Atėjo 11 valanda, o mes vis dar tebelaukiam. Puoduose kunkuliavo vanduo, žmonės rinkosi apie virtuvę, o sunkvežimio nėra. Atėjo 12 valanda, o sunkvežimio — nė dulkės. Mano nervai išsitempė, kaip stygos, bet prieš žmones turėjau vaidinti, kad viskas tvarkoj. Galų gale 12 valandą ir 30 minučių pasirodė Vatikano sunkvežimis.
Sunkvežimį sutikome, lyg juo būtų atvažiavęs pats popiežius. Praėjus maždaug valandai, paragavom ir popiežiaus sriubos. Paragavę užmiršom vargšę asilę, sukėlusią stovykloje daug neramumo.
Po pietų tuo pačiu sunkvežimiu išsiunčiau į Romą apie 30 karo pabėgėlių. Jie gyveno Romos apylinkėse ir buvo labai išsiilgę namų. Vėliau sužinojau, kad pirmą naktį jie apsigyveno šv. Petro aikštėje, tiesiai po popiežiaus langais. Paskui jie traukė namo.
Kai kurie pabėgėliai vietoj namų rado griuvėsių krūvą. Jie grįžo vėl į tą pačią stovyklą, nes nebeturėjo jėgų pradėti griuvėsiuose naują gyvenimo laikotarpį. Grįždami jie atnešė į stovyklą malarijos ligą, kuri čia pareikalavo nemaža aukų.
