KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

GGIORNAMENTO ! Sušiandieninimo! Bažnyčios atsinaujinimo! Šitokį tikslą Bažnyčios Visuotiniam Susirinkimui paskyrė popiežius Jonas XXIII: "Mūsų uždavinys nėra tik išsaugoti šį brangų turtą (katalikiškąjį mokslą), tarsi mums rūpėtų tik tai, kas sena. Mes norime su džiaugsmu drąsiai eiti į darbą, kurio reikalauja mūsų laikai. Norime toliau tęsti kelią, kuriuo Bažnyčia jau eina dvidešimt šimtmečių” (Antrojo Vatikano Visuotinio Susirinkimo atidaromoji kalba).

     Nekartą jautėme, kad Bažnyčios balsas pakankamai nepaveikia naujųjų laikų žmonių, kad jos rūpesčiai, nors dideli, nedaro įtakos aplinkai, kiek turėtų daryti, kad jos santvarkoje yra savo laikus atgyvenusių dalykų. Girdėjome apie ją kitų atsiliepimų — ne tai, kad Bažnyčia būtų neteisinga, bet kad pasenusi, atsilikusi, neinanti su naujais laikais. Ne visi pasisakymai buvo teisūs. Tačiau buvo ir tiesos. Dėl to troškome ir tebetrokštame jos pajaunėjimo. Dabar esame labai nudžiugę šiomis Bažnyčios atsinaujinimo pastangomis. Visuotinio Susirinkimo pirmoji sesija, demokratiška ir atvira pakeitimams, duoda daug vilčių, kad ir tolimesnė eiga bus sėkminga.

     Tačiau visi pakeitimai pastoracijoje, liturgijoje bei organizacinėje santvarkoje turi tik vieną tikslą — kad mes, jos nariai, dvasiniai atsinaujintume ir patys darytume įtaką kitiems. Šių laikų žmogus supranta tik šių laikų kalbą ir mato tik šių laikų darbus. O kas taip kalbės ir dirbs, jei ne mes?

     Mes norime modernios Bažnyčios. Mūsų troškimai pildosi. Ji tokia tampa. O Bažnyčia nori modernių krikščionių. Ar tokiais esame? Ar tokiais tapsime?

     Pažvelkime, kokiais keliais Bažnyčia ruošiasi atsinaujinti, kad ir mes neatsiliktume, bet kad toji jaunumo dvasia, apimdama Bažnyčią, apimtų ir mus. Juk mes esame Bažnyčia.

     Keturi keliai tiesiasi prieš mus: 1) reikia prisipažinti, kad su mumis ne viskas tvarkoje, 2) priimti, kas gera, iš modernių laikų, 3) atsisakyti šių laikų blogybių ir 4) naujai persisunkti Kristaus dvasia. Pirmuoju keliu pralaušime savo uždaro sustingimo ledus ir atsiversime pažangos galimybei. Antruoju atsiversime pasauliui: priimdami, kas šiems laikams būdingai gera, rasime pozityvų ryšį su bendralaikiais. Trečiuoju atsisakysime tai, kas šiais laikais neša dvasinę pražūtį žmogiškoms vertybėms. Ketvirtuoju atsiversime Kristui, asmeniškai Jį sutikdami ir priimdami iš Jo plaukiančią prasmę, viltį, energiją bei vienijimosi galias.

Bažnyčia nepasitenkina savo padėtimi

     Pažangos nėra ten, kur pasitenkinama esančia padėtimi. Gerėti galima tik tada, kai matomi trūkumai ir norima bei siekiama juos pataisyti.

     Krikščionybės esminės tiesos nesikeičia, bet jų konkretus pritaikymas turi keistis su besikeičiančiais laikais.

     "Bažnyčia yra dinamiška institucija. Ji nuolatos plečiasi ar siaurėja. Ji negali užšalti pastoviomis formomis. Jos gyvenime yra esminių dalykų, bet šalia to visados turi būti atnaujinimų, išradimų, drąsios veiklos, naujų akiračių” (Bostono arkivyskupas kardinolas Cushing).

     Į tai neatkreipus dėmesio, Bažnyčios gyvenime įvyksta katastrofos. Pavyzdžiui, XVI-tame amžiuje Protestantų Reformacija turėjo atverti akis katalikams, kad kažkas netvarkoje. Iš to sekė dvasinė, moralinė ir santvarkinė reforma, prasidėjusi Tridento Visuotiniu Susirinkimu. Po Reformacijos Europos visuomenei vis labiau tolstant nuo krikščionybės racionalizmu, pozityvizmu, liberalizmu bei materializmu, bažnytinė vadovybė laikėsi kiek negatyviai, neidama su laiko dvasia, bet gindamasi, smerkdama ir saugodamasi klaidų. Tik pradedant Leonu XIII, pastangos pasidarė pozityvesnės ir atviresnės pasauliui (žr. Hans Kung, Konzil und Wiedervereinigung, 1960; skyrius "Katholische Restauration oder katholische Erneuerung”, ypač p. 109-113).

     Tačiau ir šiandien ne visi mato permainos reikalą. Vienas Šiaurės Amerikos vyskupas prieš mėnesį teigė: "Kodėl keisti? Mes turime instituciją, klestinčią 2000 metų”. Tai būdingas pasisakymas stebinčiųjų nuostabų istorinį faktą, kad Bažnyčia ligi šiol išsilaikė. Kiek jis teigia, tiek teisus. Kiek nutyli, tiek stokojąs. Tai ne pažangos dvasia, nes joje nėra noro gerinti padėtį. Kodėl? Todėl, kad nematoma reikalo. Bet reikalas yra. Tą reikalą skelbia pats popiežius. Šiandien, vykstant kovai "dėl žmogiško ir krikščioniško galvojimo bei gyvenimo esmės”, turime "eiti prie darbo, kurio reikalauja mūsų laikai” (Jonas XXIII).

     Bažnyčios laimei, Visuotinio Susirinkimo Tėvų dauguma mato tą reikalą ir, vadovaujant tokiems kardinolams, kaip Krikščioniškosios Vienybės Sekretoriato pirmininkas Bea, Koelno Frings, Lille’s Lienart, Milano Montini, Montrealio Leger, Briuselio Suenens, Utrechto Alfrink ir kiti, drauge su popiežium siekia reformų, sekdami "dvasią, kuri tolsta nuo senų veiklos būdų, nuo senų formų, nuo neaiškios terminologijos, nuo įpročių ir papročių, jau seniai tapusių anachronizmais” (vyskupas Mussio).

O mes ar pasitenkinsime savimi?

     O kaip su mumis?... Mes irgi galime pasakyti: buvau pakrikštytas kataliku ir štai išsilaikiau tiek ir tiek metų.

     Religijos praktika kartais atneša klaidingai saugų jausmą, kad jei pasakytume, jog ne, tai dėl to nukentėtų pati krikščionybė. Ši būsena nesumaišytina su pasitikėjimu Dievu, nes tame klaidingai saugiame jausme nepastebime savo netobulumo ir pasitikime savo religiniu "praktikavimu”. Tikrasis pasitikėjimas remiasi Dievu, netikrasis — savimi.

     Pats Kristus savo mokytinius nuo nieko kito taip neperspėjo, kaip nuo šios "su manim viskas tvarkoj” dvasios. Ta dvasia labiausiai limpa prie tų, kurie sustoja religijos paviršutinėse praktikose, nesigilindami į jos esmę. Ji kyla ne iš krikščionybės, bet iš jos nepakankamo supratimo. Krikščionybė yra savim nepasitenkinančio keitimasis per Kristų iš egocentriško į Dievocentrišką asmenį.

     Kažkas pasakė, kad "didžiausias patarnavimas, kurį būtų galima padaryti krikščionims, yra atversti juos į krikščionybę”. Tai tikriausia tiesa. Paviršiuje mes esame krikščionys. Tai gana lengva. Tačiau mes turime tapti krikščionys savo gelmėje. O tai sunku. Mums reikia jausti skirtumą tarp tikro Kristaus sekėjo ir to, kas esame. Tada nepasitenkinsime savimi. Mums reikia patirti, kaip sunku tapti giliu krikščioniu. Tada pajusime, kad mums reikia Kristaus. Prisipažinę, kad su mumis ne viskas tvarkoje, žengsime pirmą žingsnį su Kristumi link Dievo.

     Priimdamas audiencijoje Visuotinio Susirinkimo nekatalikus stebėtojus, popiežius Jonas XXIII pasakė: "Stebėdamas savo asmenišką paprastumą, aš nenorėčiau pretenduoti į ypatingą įkvėpimą. Aš pasitenkinu sveika doktrina, kuri moko, kad viskas ateina iš Dievo”. Tuo jis nepaneigė popiežiaus neklaidingumo galios. Nebuvo tai nė diplomatiška maniera, bet nuolankaus žmogaus prisipažinimas žemu, nors ir aukščiausiame Bažnyčios poste.

     Tebūnie tai mums pavyzdžiu.

Bažnyčia mokosi iš šių laiko, o mes?

     Bažnyčia jokiu būdu negali reaguoti į modernų pasaulį, vien viską peikdama. To ji niekada ir nedarė. Bet, rodos, buvo laikas, kada ji nepakankamai gyrė ir savinosi gerąsias savybes. O moderniame pasaulyje yra ne vien blogų savybių, yra ir gerų. Daugiausia tai yra idėjos ir laikysenos, kurios vienaip ar kitaip priklauso pačiai krikščionybei, bet, jas krikščionims daugiau ar mažiau pamiršus, yra naudojamos kitų.

     Vykdydami krikščionišką teisingumą ir artimo meilę, krikščionys labiausiai iš visų turėtų rūpintis teisingu materialinių gėrybių paskirstymu. Bet mūsų dauguma tą darbą baisiai apleido. Dėl to apsileidimo gimė ir įsivyravo komunizmas. Dabar mums reikia mokytis iš jų — bent uolumo konkretiems darbams.

     Pasišventimas žemei. Koelno arkivyskupas kardinolas Frings savo paskaitoje apie Visuotinį Susirinkimą pastebėjo: "Marksizmas yra vilties ideologija, kurioje Izraelio viltis ir krikščionio tikėjimas yra išversti į pasaulietiškai žemišką pažadą. Tame pažade vis dėlto dar galima atpažinti senus Dievo karalystės bruožus, tik čia ji pakeista į žmogaus karalystę. Vietoj to egzistencializmas stato beviltiškumo filosofiją. Joje žmogus, pripažinęs visišką beprasmiškumą, turi gyventi ir daryti beprotystę apsisprendusiojo užsispyrimu. Ir tame iškrypime egzistencializmas parodo pagrindinai tą patį, ką ir marksizmas — reikalą žmogui didelės ir našios vilties; pažado ne tik sau, bet ir žmonijai, žemei, visam pasauliui kaipo visumai. Gal būt, paskutinio šimtmečio krikščionija iš tiesų buvo truputį per daug užsiėmusi pavienių sielų išganymu, kurį jos turėjo atrasti Anapus. Gal nekalbėjo pakankamai aiškiai apie pasaulio išganymą, apie visuotinę krikščionybės viltį. Dėl to jai reikės šias mintis vėl iš naujo pergalvoti bei žemei pasišventusiam moderniam žmogui pristatyti pozityvų išaiškinimą pasaulio, kaipo kūrinijos, liudijančios Dievo didingumą bei paskirtos išganymui Kristuje” (Herder Korrespondenz, 1962, sausis, p. 172-173).

     Iš to matyti, kad šiais laikais Bažnyčia turi labai sunkią misiją raginti tikinčiuosius neprisirišti prie žemės ir nelaukti pažadėto dangaus, nepajudinus piršto paversti žemę pakenčiamesne vieta gyventi kitiems. Mes, katalikai, turime nė kiek nelengvesnį darbą sukrikščioninti tą modernaus žmogaus pasišventimą žemei — ne vien, sekmadienio pusvalandį paskyrus Dievui, ištisą savaitę eiti savo keliais, bet atnašauti sekmadienio Aukoje Dievui išgyventą savaitę. Tai yra, pasišventus žemei, pašvęsti ją Dievui.

     Laisvėžmogiška vertybė ir Dievo dovana. Toje pačioje paskaitoje kardinolas Frings tvirtino, kad neoliberalizme yra vertybių, vertų mūsų dėmesio: "Tolerancijos idėja, pagarba kito asmens dvasinei laisvei, besąlyginė tiesos meilė, priešinga visokiems dvasiniams šablonams, yra tikros vertybės, kurios žmogų patraukia. Ar turime mes tik kitiems leisti jas realizuoti? Ar neturime prisiminti, kad jos niekur kitur neturėtų labiau klestėti, kaip pas mus? Šių laikų žmogus nelaimingai pergyveno totalitarizmą ir dar tebeturi progos patirti jo esmę iš faktų. Jis yra tapęs nepaprastai kritiškas bei priešingas visiems totalitariško varžymo požymiams ir dėl to palinkęs bėgti į liberališkumą. Taip pat be priežasties jis įtaria paveldėtose bažnytinėse formose, pavyzdžiui indekse, totalitariškas praktikas, spėdamas, kad katalikybėje negali būti jokios tikros kovos dvasiniais klausimais, tiktai iš viršaus nurodomi dalykai tikėti, kurie turi būti išpažįstami net asmeniškai jais neįsitikinusio. Panašiai jis baiminasi, kad Visuotinis Susirinkimas nėra tikras concilium, tikrai bendras tiesos ieškojimas. Mes žinome, kad tai ne tiesa, bet ar neturėtume daugiau kaip iki šiol kreipti dėmesį tokiam žmogui iš rankų atimti tokios rūšies savo nusikreipimo nuo Bažnyčios priedangas, peržvelgdami savo visą tai liečiančią praktiką?” (ten pat, p. 173).

     Bažnyčios vadovai jaučia, kad ligšiolinė bažnytinė santvarka, nors gal tinkama praėjusiems laikams, šiems laikams yra perdaug centralizuota. Kartu akcentuojama laisvesnė dvasia. Ji skleidžiasi nuo Visuotinio Susirinkimo, kuris dalyvavusių vyskupų apibūdintas kaipo "vienas demokratiškiausių susirinkimų, kuriame kada nors teko dalyvauti” (Washingtono arkivyskupas Patrick O’Boyle), "pagal amerikietišką demokratijos idėją” (Omahos arkivyskupas Gerald T. Bergan; žr. America, 1963, sausis, p. 80). Ne tik vyskupai, bet ir nekatalikai stebėtojai panašiai teigiamai atsiliepė. Kardinolas Bea ką tik paskelbė, kad antrajai Visuotinio Susirinkimo sesijai bus pateikta deklaracija Bažnyčios tikėjimo sąžinės ir kulto laisvė.

     Toji atsakingos laisvės dvasia plinta toliau. Štai ligi šiol konservatyvios Austrijos katalikų suvažiavimui, progresyvaus Vienos arkivyskupo kardinolo Koenig pritarimu, tema parinkta "Negesinkime dvasios”. Atidaromoje kalboje žymusis teologas Karl Rahner tarp kita ko pasakė: "Bažnyčioje privalo viešpatauti meilės dvasia... Bažnyčia nėra totalitarinė sistema. Jei visi melstųsi; jei kiekvienas, žinodamas jam suteiktų dovanų ribotumą bei mažumą, Dievo akivaizdoje jaustų sąžinės išgąstį; jei kiekvienas būtų pasiruošęs gerbti kitų dovanas, nors jų pats neturi; jei paklusnumas neišstumtų drąsos prisiimti atsakomybę už savo veiksmus; jei drąsa turėti savo nuomonę neišstumtų paklusnumo; jei egzistuotų pasiryžimas daryti net radikalius bandymus, matant, kad dabarties kraštutinė situacija atsargiu slinkimu ligšioliniais bėgiais nebegali būti atlaikyta, tada, gal būt, egzistuotų erdvė, kuri taip pat priklauso prie Dievo malonių, dvasios gyvumui, kurį tegali suteikti taip pat tik vienas Dievas. Tada mums nereikėtų bijoti, kad Dievo Teisme išgirsime priekaištą, jog savo širdies tingumu ir bailumu užgesinome dvasią ir to netgi nenorėjome pripažinti” (Ateitin, 1962, rugpiūtis, p. 5-6).

     Centralizuotoje autoritetinėje santvarkoje dėl iniciatyvos stokos gali įsivyrauti pasyvumas: kas vadovauja, tas tegul daro. Antra vertus, visai decentralizuotoje santvarkoje gali kilti savivaliavimas: kai niekas nevadovauja, kiekvienas daro, kaip jam patinka. Bažnyčia, ypač šiais didelius reikalavimus jai statančiais laikais, nori ir turi pasiekti harmoningą lygsvarą tarp vadovaujančiųjų ir vadovaujamųjų broliškoje meilėje ir Dievo vaikų laisvėje. Bažnyčia tikisi ir iš mūsų, eilinių katalikų, didesnės atsakomybės, aiškesnio apsisprendimo, gilesnio įsisąmonijimo, tvirtesnio įsitikinimo ir labiau pasiaukojančio užsiangažavimo.

     Moderniame pasaulyje turi būti daugiau laisvai apsisprendusių Kristaus sekėjų, ne vien krikščionių iš įpratimo, sekančių iš paskos vien dėl to, kad jų prosenelių proseneliai tokiais būti apsisprendė. Tik įsisąmonijusieji dar galės pabudinti miegančius bendralaikius, kurių prosenelių prosenelių proseneliai už juos nusprendė miegoti.