DALĖ KOKLYTĖ
THE ISLAND
Daug kas net nebus girdėjęs apie ši retą filmą ir gal nustebs Čia jo rastu paminėjimu. Bet pamačius, jo nepaminėti neleidžia sąžinė. Tai yra japonų gamybos filmas, tačiau kalbos barjeras čia visai neaktualus, nes filme visiškai nekalbama. Tos tylos tikslas nėra parodyti filminį mandrumą ar aktorių vaidybinius sugebėjimus. Tai beveik savaime išplaukia iš filme rodomos aplinkos.
Keturi žmonės, vyras, žmona ir du maži sūnūs, gyvena mažutėje saloje, kur nėra geriamo vandens nei žmonėms, nei augalijai. Supratus tų keturių vargingoje lūšnelėje gyvenančių žmonių aplinkos bei santykiavimo paprastumą, aišku, kad čia žodžiai visai nereikalingi. Tų žmonių kasdieninis užsiėmimas — iš netoliese esančio žemyno vandens irklavimas 5 salą nėra reikalingas nei kokių nors diskusijų, nei paaiškinimų. Sunkus vandens nešimas 5 salos aukštumoje esančius daržus taip pat nereikalauja žodžių, o tik atsidėjimo ir jėgos. Taip pat be žodžių aiški ir primityvi namų ruoša. Jausmai, kurie juos vienas su kitu riša, gal prarastų savo vertę žodžiuose. Kas gali žodžiais tinkamai išreikšti tikėjimą, meilę, džiaugsmą, baimę, kančią, sielvartą? Salos gyventojai šiuos jausmus pergyvena kaip nebyliai, bet žiūrovas juos puikiai supranta. Jie yra japonai, visai kitos kultūros atstovai, bet mums jie, kaip žmonės, artimi ir aiškūs, jų jausmai suprantami ir be žodžių.
Šią minti pajutus, išryškėja filmo grožis ir įdomumas. Čia galima daug įdomumo rasti ir įprastame orientališkame gracingume, panaudotame atvaizduoti paprastą ir pilką tų žmonių kasdienybę. Įspūdingiausi momentai, kurie ypač filme pabrėžti, nes labai svarbūs tematikos išvystymui, yra žemyne prisisemto vandens irklavimas į salą ir nešimas į kalną laistyti daržams. Tiek vyro, tiek moters irklavimo judesiai yra ritmingi, lyg modernaus šokio taktas. To užsiėmimo monotonija yra panaudota išreikšti šitų žmonių dvasiniam ramumui ir pasivedimui savo likimui. Atrodo, kad jie laimingi ir patenkinti kiekvienu savo veiksmu, kiekvienu darbu, viskuo, kas jiems skirta. Jų vienintelis tikslas ir troškimas — visa tam suteikti grožį ir prasmę. Iš tikrųjų, ar ne kiekvieno žmogaus yra toks pat tikslas, nesvarbu, kas tas žmogus bebūtų, kokiai kultūrai ar klasei priklausytų?
Kartais mums reikia pastatyti gyvenimą gryname aplinkos praprastume, kad suprastume jo prasmę ir grožį.
DAYS OF WINE AND ROSES
Alkoholizmo problema šių laikų visuomenėje nėra retenybė. Kiekvienam žmogui pasitaiko nemaža progų atsidurti tokiose padėtyse, kur gėrimas yra tapęs priimtu ritualu. Alkoholis dažnai vilioja modernaus gyvenimo įtampos išvargintą žmogų ieškoti valandėlės atsipalaidavimo nuo savo aplinkos, bėdų ir atsakomybės. Šiame filme gal pirmą kartą yra mėginta ekrane parodyti alkoholizmo žala žmogui.
Tema bandoma pristatyti kuo natūraliau ir įtikinamiau, pasirenkant San Francisco miestą ir du jo tipiškus gyventojus. Gėrimo priežastimi nurodomos veikėjų darbo sąlygos. Tuo lyg norima pasakyti, kad gėrimo problema gali iškilti kiekvienam, nors ir labai išsilavinusiam ir išauklėtam žmogui.
Filme vaizduojama mergaitė (Lee Remick) nėra nei lengvabūdiška, nei iš blogos šeimos. Net pabrėžta, kad jos tėvai religingi ir rimti žmonės. Vyrukas (Jack Lemmon) atvaizduotas jau šiek tiek lengvapėdiškesnis. Jis vengia stipresnių nusistatymų ir kelia taurę už principus, “kas jie ir bebūtų”. Tačiau tuo nenorima parodyti, kad jis būtų blogo charakterio žmogus. Priešingai, jis yra tiek patrauklus, kad sužavi tą rimtą mergaitę.
Juodviem susituokus, kyla problema dėl visiško mergaitės blaivumo. Norėdama išvengti šeimyninių nesusipratimų, pradeda ir ji gerti, palaikydama jam draugystę. Toks prisitaikymas, atrodo, laikinai išriša problemą. Bet tik laikinai. Ilgainiui pradeda ryškėti alkoholio pasekmės jų gyvenime. Jis nepajėgia pastoviai išsilaikyti darbe. Ji pasigėrus padega namus. Ir taip juodu smunka žemyn ne tik savo socialine padėtimi, bet ir savigarba. Mėginimai liautis gerti nėra sėkmingi. Jisai supranta problemos rimtumą ir ieško pagalbos. Žiaurūs alkoholizmo priepuoliai priverčia jį stoti į alkoholikų klubą (Alcoholics Anonymous). Įdomu, kad to alkoholikų klubo veikimo būdas, kurs paprastai viešai neskelbiamas, čia šiek tiek reklamiškai pateikiamas. Apskritai, visame filme dvelkia perspėjanti ir pamokanti nuotaika.
Nei vieno, nei kito aktoriaus vaidmenys nedėkingi, nors abu buvo pristatyti Oscar premijai. Būtų neteisinga sakyti, kad filmas neįdomus, tačiau reikia pripažinti, kad problema neįstengta bent kiek giliau išvystyti. Visos mintys yra meste sumestos ir tik prabėgomis paliestos, tad vos, vos sudaro norimą vaizdą. Reikia tikėtis, kad ateityje bus galima ekrane pamatyti gilesnių šios problemos analizių.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
TERM OF TRIAL
Sir Lawrence Olivier, triumfavęs karališkuose vaidmenyse kaip Hamletas arba Henrikas V-sis, per paskutiniuosius kelerius metus pateikė keletą kasdieniško gyvenimo charakterių blaiviu paprastumu ir nuoširdumu. Tik du pavyzdžiai: ’’The Power and the Glory” ir ’’The Entertainer”. Naujame britų gamybos filme ’’Term of Trial” jam tenka vaidinti mokytoją, perkrautą asmeniniais, šeimyniniais ir profesiniais rūpesčiais.
Šiaurinėje Anglijoje, industrialinio centro priemiesty gimnazijos mokytojas Graham Weir gana sunkiai tepalaiko drausmę mišrioje klasėje. Šalia gabių ir vidutinių mokinių ypač įkyri triukšmadarių grupė. Jų vadas mokytojui parodo savo vulgarumą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Namuose žmona irgi vietoj suraminimo vis prikaišioja dėl menkos socialinės padėties, nedidelio uždarbio, jo taikios laikysenos ir pan. Mokytojas bando rasti kiek užsimiršimo alkoholyje.
Tikrai nuoširdžiai žvelgdamas į savo kaip mokytojo pareigas, jis sutinka vienai iš mokinių teikti papildomas pamokas namuose, visiškai nenujausdamas, kad penkiolikmetė Shirley yra visai jį įsimylėjusi, kaip melancholiška herojų.
Pasibaigus mokslo metams, mokinių grupė vežama Paryžiun. Shirley ieško bet kokių pretekstų pasilikti viena su savo mokytoju, išreikšdama jam savo atsidavimą visos kelionės metu, bet ypač grįžtant ir praleidžiant naktį Londono viešbutyje. Susijaudinęs mokytojas švelniai bando jaunuolę įtikinti jos žingsnio neapgalvotumu ir nepasinaudoja jos nekaltybe. Shirley jaučiasi atstumta. Jos pykčio ir keršto išsiveržimu mokytojas policijoje ir teisme apkaltinamas išnaudojęs mažametę. Teisėjui paskelbus sprendimą, mokytojas jautrioje savo paties gynimo kalboje išreiškia gilų liūdesį, kad smerkiamas dėl neįvykdytos kaltės. Shirley prisipažįsta melavusi, mokytojas išteisinamas, bet jo gyvenime ir sieloj jau lieka žaizdos randas.
Laurence Olivier mokytojo vaidmeny pasirodo tikrai gyvenimiškai ir įtikinančiai, žymiai viršydamas visus kitus filmo dalyvius. Stipriausiai jis pasirodo ypač dviejose scenose — aštriame ginče su žmona miegamajame ir teisme gynimosi atveju. Simone Signoret atrodo visai nuobodžiaujanti ir abejinga žmonos vaidmenyje. Tikrai puikiai pasirodė naujokė Sarah Miles, kaipo bręstanti gundytoja. Nemaža nuostabos sukelia Terence Stamp, kaip visų klasės neramumų centras. Filme ’’Billy Budd” jis spindėjo, lyg tiesos ir gėrio herojus, o šiame antrame savo filme jis taip pat gana gyvenimiškai perteikia visiškai priešingą vaidmenį.
Režisierius Peter Glenville paruošė šiam filmui taip pat ir tekstą, pasinaudodamas James Barlow romanu.
Filmas, pasmerkdamas kai kurias visuomenės ydas ir iškeldamas idealisto mokytojo atsidavimą pareigai ir ištikimybę šeimai, pereitų metų Venecijos filmų parodoje laimėjo Tarptautinio Katalikų Filmų Biuro premiją.
SUNDAYS AND CYBELE
Visiškai skirtingai nuo ’’Lolita” ar ’’Term of Trial” filme ’’Sundays and Cy-bele” pateikiama idiliška draugystė tarp dvylikmetės, tėvų apleistos mergytės, ir karo aviacijos lakūno.
Pradinėje scenoje pastebime lakūną, apšaudantį Indokinijos gyventojus. Nusileidęs visai žemai, jis dar pastebi išgąsdintą mergytės veidą. Keletą momentų vėliau lėktuvas sudūžta, o iš po avarijos išlikęs Pierre gydomas karo lauko ligoninėj. Čia ji globoja rūpestinga slaugė, kuri vėliau sujungia su juo savo gyvenimą Paryžiaus apylinkių kaimelyje. Katastrofoje lakūnas visai prarado savo atminti ir jam svaigsta galva, ne tik žvelgiant į medžių viršūnes, bet taip pat ir į ežero vandenį.
Beslankiodamas apie stotį, atsitiktinai pastebi tėvą, paliekantį savo dukrelę seselių vedamoje prieglaudoje. Vėliau sužinojęs, kad tėvas nebegrįš, nuneša jo paliktą portfelį ir išsiveda mergytę pasivaikščioti. Jos prašomas sutinka ją išsivesti kiekvieną sekmadienį. Tarp jųdviejų užsimezgus draugystei, abu žaidžia miške, laksto paežerėje, krykštauja, bet apkalboms linkę kaimelio gyventojai dalinasi įtarinėjimais. Kalėdų naktį, kai mergytė padovanoja lakūnui dėžutėje savo tikrąjį vardą, ši idilija tragiškai nutraukiama.
Filmas pastatytas, pasinaudojant Bernard Eschasseriaux romanu ’’Les Dimanches de Ville d’Avray”.
Hardy Kruger puikiai vaidina atmintį praradusi lakūną Pierre, kurio nesavanaudiška meilė apleistai mergytei pripildo ji ramybe bei giedra ir padaro jį nauju žmogumi. Mažytės Cybele rolei buvo parinkta dvylikmetė Patricia Gozzi. Tai jos pirmas, bet tikrai įspūdingas pasirodymas filmuose.
Pirmą kartą su pilnu filmu pasirodo ir režisierius Serge Bourguignon. Anksčiau jis nekartą buvo puikiai užsirekomendavęs keletu trumpų, apžvalginio turinio filmų, bet šiuo kartu pilnai patvirtino savo režisieriškus sugebėjimus.
Ypač nuostabūs Henri Decae fotografijos vaizdai. Gausu ne vien puikių gamtovaizdžių, bet taip pat sensacingomis nuotraukomis bandoma perteikti sergančio lakūno dvasios nuotaikos, pvz. žvirgžduotas mūras atsivynioja automobilio veidrodėlyje, svečių veidai iškreipiami, žvelgiant į juos pro vyno stiklą ir t. t.
Mažiesiems šis filmas bus nesuprantamas ir nuobodus, bet subrendusieji galės pasidžiaugti ne vienu poezijos sužėrėjimu.
THE LONELINESS OF THE LONG DISTANCE RUNNER
Ir Anglijoje esama jaunuolių, besijaučiančių nuskriaustais, užgautais ir nusivylusių gyvenimu, dar prieš pradedant juo pilnai naudotis ir grožėtis. Tokios įtūžusios jaunimo dalies dvasinį stovį režisierius Tony Richardson ir bando perteikti jo paties pagamintame filme.
Aštuoniolikmetis Colin Smith, bręstąs Midlands barakų pavėsyje ir fabrikų triukšme, nuo mažens pasirodo viskam beprieštaraująs. Su draugu apiplėšia kepyklą, ir pasiunčiamas į pataisos namus, kur taip pat rodo atšiaurią panieką viršininkams.
Įstaigos viršininkas, jaunuolius perauklėdamas, kreipia ypatingą dėmesį į fizinį darbą ir sportą. Vienų žaidynių metu Colin užsirekomenduoja patvariu bėgiku, ir viršininkas nusprendžia jį pastatyti ilgo bėgimo konkurentu rungtynėse prieš valdišką mokyklą. Vienišų rytmetinių treniruočių metu jaunuolio atminty praslenka praeities vaizdai —- vargingai gyvenusio tėvo mirtis vėžiu, motinos lengvapėdiškumas, besišvaistant iš apdraudos gautais pinigais, jo santykiai su draugais bei draugėmis. Varžybų dieną jis nesunkiai pralenkia savo konkurentus, bet, prisiartinęs prie pabaigos kaspino, sustoja ir juos praleidžia, visų nustebimui ir viršininko liūdesiui.
Filmo pagrindinio veikėjo asmeny atsispindi atskiesto marksizmo dvasia: visa, kas liečia ’’juos”, yra bloga, bet, kas liečia ’’mus”, yra gera ar bent pateisinama. Darbininkas, nežiūrint kaip žioplas bebūtų, visad turi būti išteisinamas. Po tėvo mirties Colin turėjo progą gauti darbą toj pačioj dirbtuvėj, bet jo atsisakė: "Kam aš turiu prakaituoti ir jiems pelną didinti”.
Colin Smith vaidmenyje Tom Courtenay, nors dar naujokas filmuose, tikrai vykusiai perduoda pasenusio jaunuolio asmenybės vaizdą: įkritusiom akim, išsikišusiais skruostų kaulais, šaltu žvilgsniu, jei ir šypsosi kada, tai tik puse veido. Tikras režisieriaus T. Richardson nuopelnas, iškeliant naujus talentus (ankstesnis pavyzdys — Rita Tushingham filme ”A Taste of Honey”).
Labai vykusiai pataisos namų įvykių eiga perpinama bėgiko prisiminimais. Įtampai kylant abiem kryptim, jos tarp savęs nesipiauna, bet įspūdį tik papildo ir sustiprina.
Tiek vyresniam jaunimui, tiek šeimų tėvams šis filmas aiškiai pateikia nepažabotos ir neprižiūrimos jaunimo laisvės pasekmes.
STORY OF JOSEPH AND HIS BRETHREN
Šventasis Raštas, o ypač Senasis Testamentas, yra sudominęs ne vieną didžiųjų režisierių, įskaitant ir Cecil B. De Mille. Keliais atvejais pavykus sukelti publikos susidomėjimą, filmų pramonininkai paskutiniaisiais metais užtvindė ekranus vadinamais milžiniškais filmais su masinėmis scenomis ir tūkstančiais veikėjų. Tai tik pigus būdas brangiomis priemonėmis vilioti žiūrovus prie kino teatro kasos langelio. Tokiuose neva istoriniuose ar neva bibliniuose filmuose nedaug kas tėra bendra su tiesa, menu ar religija. Aiškiausiu pavyzdžiu galėtų būti, kad ir prieš kelerius metus pasirodęs filmas ’’King of Kings”.
Dabartiniu laikotarpiu italų gamybos filmas ’’Story of Joseph and His Brethren” taip pat nepakyla virš labai žemo komercinio lygio. Juozapo pardavimas, jo vargai ir pasisekimas Egipte, visos šeimos susivienijimas — visa pavaizduota banaliai ir neįtikinančiai.