B. MAŽEIKIENĖ
"Žinoma, svarbiausia yra tai, kad jie išaugtų gerais žmonėmis. Todėl nesvarbu, kaip jie kalbės, kur jie priklausys, kokią bažnyčią lankys — svarbu, kad jie taptų gerais žmonėmis".
Tokias mintis galima vis dažniau išgirsti iš šiame krašte subrendusių jaunuolių tėvų ir net lietuviškų jaunimo organizacijų vadovų.
Kas gi yra geras žmogus? Ar tas, kuris, užmynęs ant kojos kitam, visuomet mandagiai atsiprašo, kuris niekad nepamiršta nusiplauti rankų prieš valgį ir kuris, pagaliau, įsigijęs profesiją, veda žmoną, nusiperka gražų namą ir laimingai gyvena? Taip, jis gali būti ir geras žmogus, bet niekam nenaudingas arba net žalingas. Vadovaujantis tokia logika, galima būtų pasakyti: "Nesvarbu, kad jis komunistas, fašistas ar kitoks. Svarbu, kad jis geras žmogus". O paskirų gerų žmonių yra ir komunistų, ir kitų išsigimusių ideologijų žmonių tarpe. Bet sudėk juos visus į krūvą, ir jau gaunasi grėsmė visam civilizuotam pasauliui.
Ne, žmogui, ypatingai jaunam žmogui, neužtenka būti paviršutiniškai geru. Jam reikia duoti tvirtas šaknis bei tradicijas, į ką jis galėtų atsiremti, ir sparnus — idėjas, kuriomis jis galėtų užpildyti savo jaunatvišką nerimą. Kitaip, tas nerimas išsiverš į nuotykių ieškojimus, nusikaltimus ir visiškus šunkelius.
Kadangi mes, kad ir kaip norėdami, nepadarysim iš savo vaiko nei airio, nei škoto, tada mums nieko daugiau nė nelieka, kaip perduoti savo vaikams tas lietuviškas šaknis, tą lietuvybę, kuri reiškia ne tik "mylėk Lietuvą", bet visą lietuvišką gyvenimo būdą, papročius, pažiūras ir kultūrą. O mūsų papročiai ir gyvenimo būdas toli pralenkia šio krašto gyvenimo būdą, kaip tik dėl tos priežasties, kad mes nebuvom taip labai civilizuoti, bet vadovavomės labai sveikais, civilizacijos nesugadintais instinktais. Jei paimsime mergaičių, žemiau 20-ties metų susilaukusių nelegalių vaikų, skyrybų, jaunuolių nusikaltėlių ir kitas statistikas, pamatysime, kad šiose srityse esam dar labai "atsilikę", atseit, stovime visokeriopai aukščiau.
Jei pasiklydę savo teorijose šio krašto psichologai, sociologai ir kiti specialistai prieš porą dešimtmečių leido vaikui pačiam visur apsispręsti, ko jis nori ar nenori, kas gerai ir negerai, arba sakė, kad jaunom, netekėjusiom mergaitėm lytiniai santykiai leistini dėl tikresnio apsisprendimo, arba, kaip jos pačios sako, dėl geresnės veido "complexion", tai dabar tie patys psichologai ir sociologai ima dėstyti, kad vaikui reikia drausmės ir autoriteto. Jis nori būti draudžiamas ir net baudžiamas, nes tokiu būdu jis junta, kad tėvai jį myli ir juo rūpinasi. Taip pat ir mergaitės, nuo trylikos metų pradėję pastovias draugystes, nuvedė visą kraštą ne tik prie moralinio, bet ir materialinio bankroto, nes nelegalių vaikų išlaikymas didžiausia dalimi krenta ant visokių labdaros įstaigų.
Visą šitą išmintį, kurią tik dabar pradeda pramatyti šio krašto specialistai, mes pasisavinom seniai iš savo bobučių. Mūsų bobutės žinojo, kad religija, aukšta moralė drausmė ir pagarba vyresniajam yra pagrindinės sąlygos vaiko auklėjime. Mums tenka tik šitą bobučių išmintį savo vaikams perduoti. Aš nežinau, kaip, atsisakius lietuvių kalbos, lietuviškų tradicijų ir visa kita, galima sėkmingai perduoti visą tą sveiką lietuvišką charakterį.
Tai yra šaknys. Bet to dar negana. Jaunimui, kaip sakiau, reikia ir sparnų. O tie sparnai yra idealai.
Kokie šiais laikais gali būti kilnesni idealai, kaip noras padėti visiems žmonėms pasiekti bent vidutinio gerbūvio, išsivaduoti iš visų pančių ir vergijų, kovoti už visų tautų ir rasių lygybę, bendradarbiavimą ir pan.? Vedami tų idealų, kasmet vis didesni būriai amerikiečių jaunuolių stoja į Peace Corps ir panašias organizacijas, nusikelia į primityviausią kraštą, gyvena molinėj lūšnoj ir atiduoda visas savo žinias ir energiją tam, kad padėtų begimstančioms kultūroms ir kraštams atsistoti ant kojų. Mes tuo tarpu sakom: "Kokia nauda pūsti vaikui Lietuvos meilę, kuri yra jam tolima, svetima, nepažįstama?" Jei šio krašto jaunuoliai aukoja savo darbą ir žinias negrų ar azijatų rasei, tai kodėl lietuvių tėvų sūnus ar duktė negali panaudoti savo idealizmo Lietuvos labui? Iš tikrųjų, tai yra daug daugiau negu beprasmis pūtimas meilės Lietuvai. Tai yra ugdymas idealizmo visiems pavergtiems, nuskriaustiems, atsilikusiems. Tai yra sparnų auginimas.
Tas, kuris supras ir persiims Lietuvos kančiomis ir išsilaikymo kova, tas supras ir visos žmonijos pastangas į geresnį, šviesesnį rytojų, kur nebus vergų ir pavergėjų ir kur visi vienodai galės naudotis laisve ir kitomis kiekvienam žmogui priklausančiomis vertybėmis. Ir atvirkščiai, tas, kuriam bus svetimi ir neįdomūs Lietuvos reikalai, dažniausiai nesidomės ir jokiom kitom aukštesnėm idėjom ir, nežiūrint, kaip dažnai motina ar tėvas kartos jam "būk geras žmogus", jo visas gyvenimo tikslas bus kuo greičiausiai įsigyti automobilį ir atsipalaiduoti nuo tėvų įtakos bei autoriteto.