EDVARDAS ŠULAITIS
Prieš kiek laiko amerikiečių spaudoje buvo plačiai rašoma apie baisų vaistą, vadinamą "thalidomide", kuris iššaukęs nesveikų kūdikių, dažniausiai be kai kurių galūnių, gimimą. Dėl to Amerikoje buvo pasireiškęs tam tikras sąmyšis tarp šeimos prieauglio belaukiančių tėvų. Buvo prieita net prie to, kad kai kurios motinos bandė įvairias priemones, norėdamos išvengti kūdikių gimimo, nes bijojo, kad jie nebūtų deformuoti.
Savaime suprantama, jog kiekvienas tėvas ar motina nori, kad jų vaikai gimtų ir augtų sveiki. Tačiau kai to siekiama, išeinant iš moralinių ir etinių normų, tai jau nėra gera. Tokie tėvai dažnai rūpinasi ne tiek vaikų gerove, kiek savo patogumais, todėl labiausiai jaudinasi ne dėl to, kad gimę nesveiki vaikai turės kęsti daug nemalonumų, bet tik dėl to, kad jie patys turės daugiau įsipareigojimų ir mažiau laiko galės skirti savoms pramogoms.
Kai Amerikoje siautė "thalidomide" sukelta isterija, teko skaityti rašinį apie vieną vaiką, gimusį be rankų ir be kojų. Tai Johnny Kemp, 12 m. amžiaus jaunuolis, gyvenąs Bismark, N. D. Jis į šį pasaulį be rankų ir be kojų atėjo, nežinia, dėl kurios priežasties, nes "thalidomide" tada dar nebuvo žinomas. Tačiau šis berniukas, kaip ir tūkstančiai jo likimo draugų, šiandien džiaugiasi gyvenimo teikiamais malonumais, gal kartais dar labiau negu rankas ir kojas turintieji jaunuoliai.
"Yra daug dalykų, kurių negalėsi daryti, bet negalvoki apie tai. Aš visada galvoju apie tuos dalykus, kuriuos aš galiu daryti", toks yra jaunojo Johnny patarimas jo likimo draugams.
Yra įdomus ir jaudinantis kelias, kurį turėjo pereiti Johnny ir jo tėvas (motina mirė, jam esant kūdikiu). Kai Johnny buvo dvejų metų, jam buvo pritaisytos dirbtinės kojos, o sulaukus trejų metų, ir dirbtinės rankos. "Šiandien, jam sulaukus 12 metų, yra maža dalykų, kuriuos normalūs vaikai galėtų geriau atlikti už Johnny", sako jo tėvas, kuris yra "National Society of Crippled Children and Adults" egzekutyvinio komiteto narys. Johnny pats valgo ir rengiasi. Jis lanko VIII parapijinės mokyklos skyrių ir moksle turi gerus pažymius. Jis lanko bažnyčią, žaidžia beisbolą ir futbolą, išnešioja laikraščius, yra aktyvus skautas. Vasaros metu jis buvo stovykloje drauge su normaliais vaikais. Be to, jis mėgsta piešti, užsiiminėti įvairiais rankdarbiais ir atrodo kaip kiekvienas kitas vaikas apylinkėje.
Daug nemalonumų jis turėjo perkęsti ir iš kitų vaikų, kurie į jį keistai žiūrėjo ir pašiepė. Tačiau visa tai pamažu išsilygino, ir Johnny tapo lygiavertis kitų vaikų akyse. "Aš noriu, kad visi tėvai žinotų, jog yra pasaulyje tinkama vieta Johnny likimo jaunuoliams. Jie gali gerai su savo padėtimi susigyventi, jeigu dirbama su meile ir supratimu. Vaikas, gimęs su trūkumais, yra gerųjų tėvų ypatybių bandymas. Yra sunku vaikui perduoti gerąsias savybes, jas išvystyti ir padėti jam tapti naudingu, savimi pasitikinčiu ir nepriklausomu asmeniu. Tai reikalauja daug darbo ir talkos iš gydytojų, terapistų ir mokytojų. Tačiau visa tai nėra negalima, jeigu tėvai tuo rūpinasi ir ieško reikiamų priemonių", sako Johnny tėvas.
Šis pavyzdys ir pamoką žodžiai mums daug ką pasako. Jie mums patvirtina seną posakį, kad nėra padėties be išeities. Šiandien, kai mūsų visuomenėje 2 ar 3 normalūs vaikai jau yra laikoma "per didele našta", ką bekalbėti apie trūkumus turinčių vaikų auginimą! Tačiau yra ir tokių, kurie nori ir moka pasiaukoti savo vaikų gerovei, nežiūrint, kokia forma tie vaikai yra pasiekę šį pasaulį. Tokie tėvai šviečia lyg žibintai šių dienų materializmo debesimis aptemdytame pasaulyje ir dirgina kitų atšalusius jausmus. Tai yra tikrieji tėvai!