ALFONSAS GRAUSLYS
IRMAJAME šiuo klausimu straipsnyje nagrinėjome tris pirmuosius šaltinius, iš kurių trykšta laikinė ir antgamtinė palaima, gaivindama tas sielas, kurios gyvena Viešpaties palaiminimų dvasia ir nuotaika. Šitą dvasią ir nuotaiką, anot didžiausių katalikų teologijos autoritetų, šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio, žadina Šv. Dvasia savo teikiamomis dovanomis. Tai galima pasakyti apie visus aštuonis palaiminimus.
Pirmajame straipsnyje mes sąmoningai sustojome tik prie pirmųjų trijų palaiminimų, nes, teologų tvirtinimu, tie palaiminimai yra tarpusavy giminingi, ypač ta prasme, kad jų visų trijų palaima galų gale kyla iš bendro šaltinio — iš nuodėmės vengimo ir kovos prieš ją. Ir tikrai, argi, pirmuoju palaiminimu kovojant už neprisirišimą prie turto, tuo pat nekovojama prieš didįjį nuodėmių šaltinį? Ar turtas, turimas ir valdomas be pirmojo palaiminimo dvasios, nepasidaro puikybės ir negailestingumo šaknis? Ar jis nesunaikina pačių didžiųjų krikščioniškųjų dorybių, pvz. nuolankumo, Dievo ir artimo meilės? Ar antrojo palaiminimo romumo dvasia neslopina pykčio ir keršto, tų gausių nuodėmių versmių? Ar trečiuoju palaiminimu nenutraukiamas ryšys su nuodėme, kai dėl padarytųjų nuodėmių liūdima ir verkiama?
Likusieji penki palaiminimai, kuriuos čia pagvildensime, giminingumo atžvilgiu taip suskirstomi: a) ketvirtasis ir penktasis, kuriais trokštama teisybės ir daroma viskas, kad būtų galima ją įvykdyti bei gailimasi kenčiančiųjų — tai krikščioniškojo veiklumo palaiminimai; b) likusieji trys, būtent, širdies švarumas, taika su Dievu ir žmonėmis ir dėl Dievo kenčiamas persekiojimas mus ypatingai prie Dievo priartina ir su Dievu sujungia.
* * *
“Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti” (Mato 5, 6)
Modernieji šio palaiminimo aiškintojai sako, kad pirmoje eilėje čia galvojama apie tuos, kurie kenčia ekonominį skurdą, nes jie kaip tik alksta ir trokšta teisybės — socialinio teisingumo. Sotieji tokio alkio nejaučia ir nesupranta. Pagal šio palaiminimo dvasią, Kristaus sekėjai turėtų labiau už visus kitus nerimauti ir kankintis dėl socialinio neteisingumo bei ekonominio skurdo pasaulyje ir drauge turėtų daryti visa, ką tik gali, kad socialinis teisingumas būtų vykdomas.
Bet vien šia prasme palaiminimo turinys neišsemiamas. Palaiminime minima teisybė yra taip pat aukštesnė tobulybė ir šventumas, kurių krikščionis privalo ilgėtis; tai yra artėjimas prie Dievo, kurs įprasmina gyvenimą, nes "žmogus yra gyvas ne viena duona” (Mato 4, 4). Teisybė, imama giliausia prasme, reiškia atiduoti Dievui tai, kas Jam priklauso. O Dievui priklauso viskas. Tai dėl to reikia Dievui viską aukoti ir Dievui gyventi. Tad šio palaiminimo turinys — Dievo garbės troškimas.
Kas alksta ir trokšta teisybės, t. y. Dievo, tas, Dievo ilgėdamasis, Jo ieško. Dievo ieškoti tai reiškia rūpintis vis giliau Jį pažinti, vis glaudžiau su Juo susijungti, vis apčiuopiamiau Jį išgyventi. Tikintysis negali visa to nenorėti, tad negali Dievo neieškoti. Netikintysis, jei tik rimtai žiūri į gyvenimą, jei tik ieško jo gilesnio įprasminimo, nejučiomis ir nesąmoningai tampa Dievo ieškotoju. Vienuolynai savo giliausia esme turėtų būti vietos, kur ieškoma Dievo, kur kitiems Dievo šviesa spinduliuojama ir padedama Jo ieškoti.
Šia prasme yra tiek daug ketvirtojo palaiminimo dvasios žadinimo psalmėse! "Kaip stirna trokšta vandens upelių, taip mano siela geidžia Tavęs, Dieve... Tik Dievuje ilsisi mano siela... Tavęs trokšta mano siela, Tavęs geidžia mano kūnas, kaip sausa ir trokštanti žemė be vandens... Aš pailsau bešaukdamas, mano gerklė užkimo, mano akys pavargo, belaukiant mano Dievo... Neslėpk savo veido nuo savo tarno” (Ps. 41, 61, 62, 68). Tai yra įkvėpti Dovydo psalmių žodžiai.
Šventieji ir kontempliatyvūs vienuoliai, bet ką veikdami, niekad iš akių neišleido šių psalmės žodžių: "Mąstykite apie Viešpatį... ieškokite visados Jo veido” (Ps. 104). Tokie didieji Dievo ieškotojai kaip šv. Augustinas, o naujaisiais laikais kard. Newman, ištisais metais į religinę tiesą gilinosi, tos tiesos ieškojo ir vis giliau stengėsi į ją įsišaknyti. Jei pasiskaitome jų vieno ar kito raštus, koks tenai pastebimas kankinimasis dėl dieviškos tiesos, koks aistringas rankų tiesimas į ją, koks jos branginimas! Tikrai, šio palaiminimo dvasios apšviestas, šv. Augustinas galėjo sakyti, kad "ne tik išminties suradimas, bet jau ir jos ieškojimas daugiau reiškia už turtus, tautų karalystes ir kūno malonumus”.
Laicizmas, gyvenimo supasaulietinimas yra nuslopinęs šiandieninės žmonijos Dievo alkį ir troškulį. "Duona ir žaislai” — tai dvi gėrybės, kurių šiandien žmonės ieško. Įvairių susikurtų stabų garbinimas nukreipia dėmesį nuo vieno Dievo. Išblaškytas gyvenimas, neturėjimas laiko galvoti, todėl visiškas negalvojimas, nutolino žmogų nuo gyvenimo prasmės ir jo Įprasmintojo ieškojimo. O jeigu dar prisiminsime milijonų žmonių nuolatinį buvimą sunkių nuodėmių stovyje, kurs, anot šv. Tomo Akviniečio, slopina dvasinių vertybių alkį, tai nenuostabu, kad jie negirdi Viešpaties raginimo: "Jei kas trokšta, teateinie pas mane ir tegul geria” (Jono 7, 37).
Bent mes, lietuviai tremtiniai, taip neseniai visko, ką turėjome ir branginome, nustoję, dar labiau turėtume savyje ugdyti dvasines neišplėšiamas vertybes. Juk mes savo krašte bažnyčiose giedodavome : "Mes trokštam Dievo, o Marija!”
“Palaiminti gailestingieji, nes jie laimės gailestingumą” (Mato 5, 7).
Tolimesnėje kalno pamokslo tąsoje aiškėja, kaip gailestingumas turi reikštis, būtent: "neteiskite... atleiskite... duokite...”
Gailestingas yra tas, kurs palenkia savo širdį prie kenčiančiojo, kurs kankinasi dėl kito kančios ir graudinasi dėl artimo ašarų, kurs, matydamas kito žmogaus kūno ar dvasios skurdą, stengiasi jam palengvinti. Gailestingas yra tas, kurs dalį artimo naštos užkrauna ant savęs. Nors kartais teisingumo vardu jie galėtų nuo tikrai nusikaltusio artimo ir nusigręžti bei jį pasmerkti, bet, nors ir pagrįstai svyruodami tarp teisingumo ir gailestingumo, jie pasisako už gailestingumą, tuo būdu įkvėpdami teisingumui sielą, nes teisingumas be jokio gailestingumo gali būti tik žiaurumas.
Būti gailestingu — tai pirmiausia neteisti. "Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami” (Mato 7, 1). Neteisti tai reiškia gerbti žmogaus paslaptį, nes daug yra gėrio net ir nedoriausiame žmoguje ir daug blogio doriausiame. Štai kodėl teisingas dorovinis žmogaus pasvėrimas bei palyginimas su kitu ir įvertinimas yra taip nelengvas ir dažnai klystantis. Kiniečių patarlė sako, kad "kas turi siaurą akiratį, tas negali būti kilniaširdis”. Reiškia, negalima žmogaus vertinti iš atskirų posakių ir poelgių, bet reikia apie jį spręsti iš jo gyvenimo visumos. Tik tada vertinimas bus teisingesnis. Bet tos gyvenimo visumos žmogus negali apimti, nes tai yra žinoma tik Dievui. Žmogaus akiratis šiuo atžvilgiu yra neišvengiamai siauras, todėl jo sprendimai apie kitą yra neišvengiamai neteisingi ir dėl to negailestingi.
Būti gailestingu tai reiškia atleisti, pamiršti įžeidimą ar skriaudą. Tai reiškia pirmam ištiesti ranką susitaikyti. Pamiršti ir susitaikyti reikia stengtis kiek galima greičiau, tą pačią dieną, nes apaštalas sako: "Saulė tegul nenusileidžia ant jūsų rūstybės” (Efez. 4, 26). Tai yra toji saulė, kurios spindulių, anot kalno pamokslo, Dievas neatsako nė piktiesiems (Mato 5, 45).
Būti gailestingu — tai duoti, ir duoti plačiausia prasme: gerą užuojautos žodį kenčiančiam, medžiaginės pagalbos vargstančiam. Kaip ir kada duoti, nurodo katekizme išskaičiuoti labdarybės darbai kūnui ir sielai. Duoti privalo ir tas, kurs mažai turi, nes jei duoda iš to, ką turi, su didele meile, jis daug duoda. Ir taurė vandens, paduota artimui, anot Išganytojo, yra vertinga dovana (Mork. 9, 40). Kiniečių posakis teigia, kad ir vienintelis nuoširdus žodis gali žmogų tris žiemas šildyti.
Gerasis Samarietis ir Gerasis Ganytojas, kuriuos Viešpats vaizduoja evangelijose, yra mums duodami pavyzdžiai, kaip reikia susirūpinti artimo kūno kančia ar jo sielos pavojais. Kalbėdamas apie ruošiamas puotas, Išganytojas ir čia nurodo, kad reikia į jas kviesti ne tokius, kurie ir mus atsilygindami pakviestų, bet beturčius, kurie neturi kuo atsilyginti (Luko 14); tokių Jis gailėjosi ir to gailestingumo iš visų norėjo: "Aš noriu pasigailėjimo” (Mato 9, 13). Gailestingumo reikia ypač tiems, kurie neturi turto, nes turtas gali apsaugoti bent nuo dalelės kūno kančių, kai nuo dvasios kančių vienintelė apsauga yra gilus tikėjimas.
Penktasis palaiminimas į gailestingumą ragina tuo pažadu, kad ir mūsų bus pasigailėta gyvenimo atskaitomybės dieną. O to gailestingumo tada mums taip reikės! Gyvenimo išsiblaškymas ir nesigilinimas į savo darbus, mintis bei jausmus mūsų dvasios akims uždengia mus pačius ir mūšy neapsakomą dvasios skurdą, tą visuose dalykuose savęs ieškojimą ir tuos egoistinius akstinus, įkvepiančius visus mūšy pasireiškimus. Jei visa tai nujaustume, tada suprastume tragišką psalmininko dejavimą: "Iš gilybės šaukiuos į Tave, Viešpatie... Jei tu laikysi nusikaltimus atmintyje, Viešpatie, Viešpatie, kas išsilaikys?” (Ps. 129).
Tik suprasdami, kad esame patys gailestingumo reikalingi, būsime kitiems gailestingi.
“Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie matys Dievą” (Mato 5, 8)
Čia minima širdis tai yra žmogaus vidaus pasaulis. Reikia, kad žmogus būtų doroviniai švarus savo išoriniu elgesiu, bet dar labiau to švarumo reikia jo vidaus — dvasios pasauliui, nes žmogus išoriniai nusikalsta, jei jo vidus nusikalsta. Tasai vidus — tai jo svajonės, mintys, jausmai, troškimai, nusistatymai ir t. t. Kai tas vidaus pasaulis yra tiesus, be melo, be veidmainystės, kai jame nėra piktos valios drumzlių ir kai jis yra skaidrus bei permatomas, tai sakoma, kad tas žmogus turi nesuteptą širdį. Tariant askezės sąvoka — jis vaikščioja Dievo akivaizdoje. Nesuteptos širdies žmogus pajunta net ir mažiausią dvasinį susitepimą; jo vienintelis noras — kaip galima greičiau nusivalyti. Toks žmogus atidžiai klauso sąžinės balso ir, mistikų žodžiais tariant, Šv. Dvasios įkvėpimų, kad galėtų ištikimai jiems paklusti.
Tokios širdies žmonės "matys Dievą”. Čia, aiškintojų tvirtinimu, turima galvoje ne vien būsimas Dievo regėjimas amžinybėje, bet ir gilesnis Dievo regėjimas — pažinimas šioje žemėje. Juk šiam žemės gyvenimui visų yra taikomi ir šie Kristaus žodžiai: "Kas mane myli... ir aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu” (Jono 14, 21). Todėl nesuteptos širdies žmonės turi ir gilesnį tikėjimą, jiems tikėjimo tiesos yra lengviau įtikimos ir labiau priimtinos. Jie giliau įžvelgia ir Šv. Rašto žodžių tikrąją prasmę. Jie labiau jaučia Dievo Apvaizdą, jos veikimą ir planus pasaulyje. Jie mato Dievo ranką, visur veikiančią. Jų nesuteptas gyvenimas, juos labiau sudvasindamas, tartum padaro permatomesnę tą gyvenimo uždangą, kuri skiria laikinybę nuo amžinybės. Jų tikėjimas tiek sustiprėja, kad jie visur Dievo pėdsakus suranda ir mistiškai išgyvena Dievo artumą. Neveltui ir šv. Augustinas, pats pirma tai patyręs ir pergyvenęs, rašė: "Tu esi nesuteptos širdies gyvenimą teikianti prabanga” (Išpaž. 13, 21).
Tokia nesutepta širdis — tai Šv. Dvasios dovana. Reikia pačiam nuolat valytis ir būti Dievo valomam, kad toji dovana, tas palaiminimas įsiviešpatautų mūsų gyvenime. Kalbant mistinės teologijos sąvokomis, čia reikia aktyvaus ir pasyvaus apsivalymo. Reikia patiems valytis budėjimu, sąžinės sąskaitomis, gailesčiu, atgailomis, išpažintimis. Juk net ir gana tobulame žmoguje yra tiek daug kasdieninių nuodėmių, netobulybių, viską teršiančio savęs garbinimo ir savęs ieškojimo. Štai kodėl, nors tai atrodytų ir keista, mums reikia pabusti ne tik iš savo nuodėmių, bet ir iš savo dorybių, kurios labai dažnai yra tik tariamos dorybės. Jos dažnai yra tariamos todėl, kad žmogus, tą truputį gėrio savyje jusdamas ir jį išdidžiai savom jėgom priskirdamas, nekartą savo išdidumu atsiriboja nuo Dievo ir aptemdo savo dorybę. Tokiais atvejais nusidėjėlis, jeigu tik jis yra nuolankus, būna vertesnis Dievo akyse ir artimesnis dorybei.
Norint įsigyti nesuteptą širdį ir artimybę Dievui giliu tikėjimu, dar labiau reikia, kad Dievas mus valytų. Tik prisiminkime Išganytojo žodžius: "Aš tikrasis vynmedis, ir mano Tėvas vynininkas. Kiekvieną vynmedžio šakelę manyje, nenešančią vaisiaus, jis atima ir kiekvieną, kuri neša vaisiaus, jis apvalo, kad neštų daugiau vaisiaus” (Jono 15, 1-2). Tasai valymas — tai Dievo mums siunčiami kryžiai ir kančios, tai yra toji ugnis, kuri, kantriai pakeliama, išdegina nešvarumą. Čia prisimintinas krikščioniškosios askezės posakis "per crucem ad lucem” — per kryžių į šviesą, per valančią kančią į aiškesnį Dievo matymą.
“Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais” (Mato 5, 9)
Šis palaiminimas lietuviškame vertime dvelkia pasyvumu. Atrodo, kad čia turima galvoje pirmoje eilėje tie, kurie nesibara, nesikeikia ir mėgsta ramybę. Tačiau kitose kalbose tas palaiminimas vertėjų išreiškiamas žodžiais, labiau iškeliančiais veikliąją palaiminimo pusę. Palaimintais jų yra vadinami tie, kurie taiką skleidžia, kitus sutaikydami ir juos nuo nesantaikos sulaikydami. Prancūziškame tekste jie yra vadinami "pacificateurs”, o vokiškame — "die Friedenstifter”. Žodžiu, "palaiminti taikieji”, t. y. tie, kurie, laimėję taiką ir ramybę su savimi savo sąžinėje, o tokiu būdu ir su Dievu, tą taiką savo buvimu ir veikimu skleidžia visur, kur tik pasirodo. Tokie palaiminime vadinami Dievo vaikais, nes ir Kristus — Taikos Karalius (taip Jį vadina liturgija) sutaikė žmoniją su Dangiškuoju Tėvu.
Gilinantis į šio palaiminimo turinį, reikia pasakyti, kad taika sieloje tai yra Dievo malonė, joje viešpataujanti. Jei teisingai sakoma, kad taika yra tvarkos vaisius, tai Dievo malonė kaip tik ir yra tvarkos su Dievu išraiška. O kas yra tvarkoje su Dievu, tam nėra sunku išlaikyti tvarką, t. y. taiką, ir su žmonėmis. Toji taika įsiviešpatauja tada, kai Dievas ir Jo įstatymai pergali mus silpninantį ir neramumą keliantį mūsų vidaus chaosą.
Šio palaiminimo dvasia gyvenantieji niekada ir niekur per daug nesijaudina, nes niekada nepamiršta, kad turi Tėvą danguje. Jie žino, kad bet kuri taika nėra pagrindžiama nuolaidomis nedorybei ar netiesai, bet ji tėra galima, kai pilnai nusilenkiama nepraskiestam gėriui ir nesusilpnintai tiesai bei teisingumui, nes tik tokiose sąlygose "teisybė ir taika pasibučiuos” (Ps. 84, n).
Metant žvilgsnį į viešąjį tarptautinį gyvenimą, reikia pastebėti, kad niekada nebuvo tiek daug kalbama apie taiką kaip mūsų laikais, ir apie ją daugiausia kalba tie žmonės, kurie labiausiai ją drumsčia. Ir rytuose, ir vakaruose kalbama apie taiką, visur ji garbinama, bet niekur nepabrėžiama teisinga taika. Dar blogiau — Ši taika, apie kurią kalbama, kaip tik prileidžia, kad įvykusios tarptautinės neteisybės ir toliau turi pasilikti neatitaisytos, kad reikia joms akis primerkti ir jų nematyti tokios taikos gerovei. Tad šiandieniniame pasaulyje kalbama apie neteisingą, neteisybės pakentimu paremtą taiką; bet tai nėra taika. Taika, kuri palieka neatitaisytą neteisybę, yra tik tariama, laikinė taika. Jos pogrindyje kunkuliuoja neteisybės paliestųjų pagieža, kuri tik laukia progos, kad prasiveržtų neramumais. Tokia "bet kuria kaina taika” yra bedieviška taika. Tai yra tasai evangelijoje minimas ant smėlio pastatytas namas, kuriam gresia griuvimas.
Kalbėdamas apie savo nešamą taiką, Kristus pabrėžė: "Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę; ne kaip pasaulis duoda, aš jums duodu” (Jono 14, 27). Tad Kristaus nešama taika yra kitokia negu pasaulio, kuri ir šiandien skelbiama. Anot popiežių visuomeninių raštų, ne bet kokia, bet Kristaus taika tegali klestėti Kristaus karalystėje. O toji karalystė nepažįsta kompromisų su blogiu. Evangelijos dėsniai aiškiai nurodo, kad taika nėra pati didžiausia gėrybė, nes yra aukštesnių dvasios vertybių, kurių negalima dėl taikos išlaikymo atsižadėti. Kristaus skelbiami principai stovi aukščiau už šiais laikais skelbiamą bedievišką taiką. Kas tokios taikos vardan tų principų išsižada, tas išsižada Kristaus. Naudinga čia pasiskaityti šv. Mato ir šv. Luko evangelijas. Štai kelios ištraukos: "Nemanykite, būk aš atėjęs ramybės atnešti žemėn (čia turima galvoje eilinė, be aukštesnių principų taika, A. G.), ne ramybės atnešti aš atėjau, bet kalavijo. Nes aš atėjau sukelti žmogaus prieš jo tėvą, dukters prieš jos motiną ir marčios prieš jos uošvę, ir žmogaus namiškiai bus jo priešai. Kas myli tėvą ar motiną labiau nekaip mane, tas manęs nevertas; ir kas myli sūnų ar dukterį labiau nekaip mane, tas manęs nevertas” (Mato 10, 34-37). Ar šis pamokymas aiškiai nesako, kad, jei Kristaus mokslo negalima kitaip išlaikyti, kaip kitiems nepatinkant ir jiems prieštaraujant, tai su tokia netaika tenka sutikti ir sekti Kristaus mokslą. Kitais žodžiais išreikštą tą pačią mintį randame ir šv. Luko evangelijoje: "Ar jūs manote, kad aš atėjau duoti ramybės žemei? Ne, sakau jums, greičiau ne-sandoros. Nes nuo šio laiko penki, gyvenantieji vienuose namuose, bus pasidalinę: trys stos prieš du, ir du prieš tris” (Luko 12, 51-52).
Šiomis mintimis čia nenorima bet kuria kaina siūlyti karo, kad ir prieš neteisybę. Nors Kristus ir yra pasakęs "ne ramybės atnešti aš atėjau, bet kalavijo”, tačiau tas kalavijas čia yra apskritai kovos simbolis dėl Kristaus skelbiamų principų. Kokia turi būti tos kovos forma, tai palikta spręsti Kristaus paliktiesiems Jo žodžių aiškintojams. Viena tik aišku, kad prieš neteisybę reikia protestuoti, kovoti, nors ir ne karu. Negalima taikos grįsti neteisybe ir tokia taika džiaugtis. Kristaus aiškių principų paneigimas vienoje srityje veda į visišką visų krikščionybės principų atmetimą. Tokiais atvejais, kai negalima laimėti teisingos
taikos, neatsižadant krikščionybės skelbiamų dvasios vertybių, kad ir visas taikias priemones naudojant, pasilikti pacifistu yra visiškas dvasinių vertybių nebranginimas, nesupratimas jų pirmenybės ir nuo jų atsimetimas.
Štai kodėl posakis "geriau raudonas negu lavonas” yra dvasinio išsigimimo, visiško ateizmo ir dvasinės vergystės išraiška.
Čia dar reikia pridėti, kad kovojimas su nuodėme, bet kur ir bet kaip pasireiškiančia, yra svarbiausias bet kurios taikos šeimoje, tautoje ar pasaulyje veiksnys, nes, kaip rodo patyrimas, kiekvienos atskirų asmenų ar tarptautinio gyvenimo netvarkos šaltinis yra asmeniniai arba visuomeninio pobūdžio nusikaltimai. O kadangi su nuodėme kovoja religija, turėdama tai kovai sėkmingiausių priemonių, tai yra visiškai suprantamas nepamainomas religijos talkininkavimas kovoje už teisingą taiką.
“Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes ju dangaus karalystė”
(Mato 5„ 10)
Šis palaiminimas šv. Mato evangelijoje dar praplečiamas ir apčiuopiamiau išaiškinamas pridedant: "Palaiminti, kai jums piktžodžiauja ir persekioja jus ir meluodami sako visa pikta prieš jus dėl manęs” (Mato 5, n). Tą patį palaiminimą, kad ir truputį kitais žodžiais, išreiškia ir evangelistas šv. Lukas (6, 22-23).
Tie persekiojami dėl teisybės — tai persekiojami dėl dorybės ir tikėjimo. Tikintieji už geležinės uždangos gyvena šio palaiminimo dvasia. Pažvelgę į šventųjų gyvenimus, matysime, kad jie visi yra kentėję persekiojimus, buvo nesuprasti, įtariami ir šmeižiami, nors tik dalis jų buvo kankiniai tiesiogine prasme. Juk ir šv. Joną Bosco vežė uždaryti į bepročių namus. Prieš šv. Joną Vianney buvo renkami parašai, kad vyskupas jam uždraustų išpažinčių klausyti ir pamokslus sakyti. Didysis mistikas šv. Jonas nuo Kryžiaus buvo pačių vienuolių uždarytas į tamsų kalėjimą ir mušamas. Šventieji gerai suprato, kad taip turi būti, nes juk ir Išganytojas buvo sakęs: "Mane persekiojo, ir jus persekios” (Jono 15, 20). Todėl jie gerai suprato, kad niekas nėra taip geras Kristaus atvaizdavimas, kaip neteisingai persekiojamieji. Dėl to ir šv. Povilas sakė: "Aš džiaugiuos kentėjimais už jus, ir, ko Kristaus kančioms trūksta, tai aš papildau savo kūne” (Kol. 1, 24). Šitie šventojo apaštalo žodžiai mums primena paslaptingą krikščionybės tiesą, kad patsai Kristus kenčia Bažnyčioje savo persekiojamųjų teisingųjų asmenyse. Šventieji išsigąsdavo tokių savo gyvenimo laikotarpių, kai nebūdavo persekiojami ir kai nekentėdavo, nes galvodavo, kad gal jau yra Dievo atmesti, jeigu kančia, toji išrinktųjų žymė, nelydi jų gyvenimo.
Krikščionybė yra persekiojama, nes ji priekaištauja nedoriesiems, jos dėsniai prieštarauja pasauliui, ji neleidžia užmigti jo sąžinei. Persekiojimas yra krikščionybės dieviškumo įrodymas. Tai gerai supranta ir šių laikų tikėjimo persekiotojai, todėl jie tikėjimo persekiojimą užmaskuoja, persekiojamiesiems melagingai keldami politines bylas. Jie bijo kankinių, įrodančių krikščionybės tiesą. Antra vertus, jei krikščionybė nebūtų persekiojama, tada jau galėtų kilti įtarimas, kad ji jau taip yra supasaulėjusi, prie blogio prisitaikiusi ir nukrikščionėjusi, kad pasaulio dvasiai nepavojinga.
Šitame palaiminime glūdi visi kiti palaiminimai ir dorybės, nes už tikėjimą pralietas kraujas iškalbingiausiai kalba apie tų kankinių gilų tikėjimą, karštą meilę ir nepalaužiamą viltį Dievo pažadais. Nenuostabu, kad ir Bažnyčia, kuri, skelbdama ką nors palaimintuoju ar šventuoju, kiekvienu atveju reikalauja bent dviejų stebuklų to asmens šventumui patvirtinti, kankiniams daro išimtį. Kad kankiniai būtų paskelbti palaimintais ar šventaisiais, stebuklų nereikia, nes iš įsitikinimo ir Dievo meilės pralietas kraujas jau yra stebuklas.
Prancūzų katalikų rašytojas G. Bernanos palaiminimus vadina gyvuoju auksu. Gal jis čia turėjo galvoje šventumą ir tas visas dorybes, kurias palaiminimai pažadina ir kurios, tartum paauksuoti bažnytiniai indai, Bažnyčiai teikia šviesos aureolę.