SESUO MARIJA JURGITA
(“L. L.” konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)
ASAULYJE yra daug oro ir vandens, daug žemės, nemaža ugnių ir daiktų, panašių į ugnį. Yra daug žmonių, kuriuos galima suskirstyti į dvi kategorijas: laimingus ir nelaimingus. Deja, neturime duomenų galutiniam sprendimui, kurios rūšies daugiau. Aišku, galima spėlioti. Yra taip pat gėris ir blogis. Šie vartoja slapyvardžius, vienas iš nuolankumo, kitas iš gėdos. Žmogaus charakteryje vartojami slapyvardžiai yra "dorybė” ir "yda”, pasirašą visokiomis vingiuotomis linijomis, daugiau ar mažiau išskaitomomis.
Šie visi daiktai, kurių yra daug, kovoja. Ugnis su vandeniu, dangus su žeme; žmogus su žmogumi ir su savimi; gėris su blogiu. Kovos centras, pats mūšio laukas, kuriame nelieka medžių, už kurių galima pasislėpti, yra žmogus. Jame vyksta kova, galutinė, lemiamoji kova. Gėris ir blogis visu smarkumu kaunasi: jei gėris laimi, žmogus laimingas, jei blogis — jis laimės neturi. Labai paprasta.
Įdomu būtų sužinoti, ar yra daugiau laimingų, ar nelaimingų žmonių... Ar dorybė valdo šalis ir miestus ir kaimus, ar yda... Mes matome tik realybės nuotrupas, didžiosios žmogaus realybės, todėl negalime ir neturime teisės apgraibomis spręsti.
Žinoma, sprendžiam. Kiekvienas pretenduoja į teisėjus.
Dorybės. Dorybė yra gėris, pastoviai veikiąs žmoguje; yda — blogis. Gal užeina pagunda atsisėsti ir surašyti dviejose eilėse savo dorybes ir ydas. Gal dar didesnė pagunda surašyti kaimyno. Ieškoma dorybėlių. Vien faktas, kad reikia ieškoti, parodo trūkumą arba objekte, arba dažniausiai ieškotojuje. Man atrodo (gal klystu), jog vienas iš pirmiausių charakterio bruožų, kuriuos ypač jaunas asmuo norėtų sau priskirti, yra linksmumas. Tai visai natūralu ir populiaru. Jis gali būti dvejopas: arba gimstąs iš laimės, arba "linksmumas” (kabutėse), kuris nekartą pažymi šios dienos ir šios šaunios civilizacijos žmogų.
Vaikščiodamas mieste, sėdėdamas prieš televiziją, užėjęs į krautuvę — kur tik pažiūrėsi, visur dantys. Dantys skelbia gėrimą, kuris, deja, tuos pačius dantis sugrauš; dantys krautuvėj už stalo laukia, kad užėjęs maloniai pasijustų ir — pirktų, pirktų, pirktų. Televizijoje vebrų dantys skelbia pastą, kuri padarys pirkėjo dantis blizgančius ir malonius, bendraujant su žmonėmis: šypsena be baimės. Dantų era. Nieko prieš dantis neturiu: jie yra naudingi, jie padaro šypseną atvirą, draugišką. Jie šypsenai padeda, bet jie nėra šypsena.
Sakykim, nusiperki tą gėrimą. Geri, geri — o nei linksmiau, nei sveikiau. Galop keliauji pas dantų gydytoją. Vėbras, aišku, nekaltas, kad jo dantis skelbimams vartoja. Dantims pasta irgi naudinga. Bet ne nuo jos šypsena ar laimė pareina.
Užeini į krautuvę. Šypsosi. Atrodo, viskas gerai, kol žiūri į dantis. Pažiūri į akis, ten tikėdamasis kažkokios liepsnelės, ir baigta! Absoliučiai jokios išraiškos.
Nagrinėjam linksmumą. Šypsena juk yra jo žymė. Gal dantų rodymas yra lengvas gilios problemos išsprendimas.
Palieskim juoką. Juokas yra tartum daug šypsenų, sudėtų kartu: jos susijungia, smarkesnio akstino iššauktos. Būna ir garsas. Garsas išreiškia žmogų: žodžiais jis išreiškia vidines mintis, daina — nuotaiką, juoku — neapskaičiuotą džiaugsmą. Bet juokas yra trapus ir jautrus dalykas. Jis nepakelia dėmesio. Jo aplinka turi būti nepaprasta savo paprastumu. Kad jis būtų natūralus, jis negali būti įtemptas, kad grynas — negali turėti sarkazmo arba ciniškumo priemaišų. Tikras juokas yra retas, retas dalykas, nes tikras džiaugsmas yra reta, reta savybė.
Kas jį turi? Ryškiausiai vaikai. Vaikai jį neša pasauliui: tik vaikai dvasioje.
Nuostaba supa vaiką. Ką tik jis paliečia, tampa gyva, jam kalba. Jis bėga su šuneliu ir juokiasi iš grynos laimės. Mergytė renka gėles, šypsodamasi nekalčiausia pasauly šypsena, prisimindama mamą, kuriai ji puokštę nuneš. Kiek toli nuo jų pasaulio išsišiepę, bejausmiai dantys! Tiek toli, kiek beprasmiškumas nuo vaikiškumo.
Gyvenimo pradžia ir galas: ir gale matome džiaugsmą — močiutės gerose akyse, senelio mistiškoj ramybėj.
Tarpsnyje — keturiasdešimt, penkiasdešimt, gal net daugiau, metų. Kas tada? Kiekvienas žmogus skirtingas, aišku. Bet gyvenimo laikotarpiai kažkaip supanašina, pergyvenimai suveda.
Pradžios mokyklos amžiaus mergaitė juokiasi, lyg pūsdama burbuliukus. Lengvas, trumpų posmų juokas. Nesustabdomas. Suaugusiems tai kartais įkyrus "kikenimas”. Neturėtų būti. Mergaitė pradeda surasti kitus. Kai buvo kūdikis, šypsojosi, nes buvo patenkinta. Paskui pradėjo juoktis, gal dėl dovanėlių, kurias gavo. Sekė tas dangiškas nekalto vaiko juokas. Dabar tačiau ji pradeda atrasti žmones. Ji nežino, kur pati pritaps, bet taip įdomu ir keistai linksma.
Šitas juokas turi refleksijos priemaišą, nes yra sąmoningas santykis su kitais, todėl grįžtąs savin. Jis tinka mergaitei mokyklinio amžiaus. Jis netinka suaugusiems, nes jį iššaukią pergyvenimai jau praėję. Jie nebegali būti linksmi tuo būdu, nes gyvenimas nebe toks. Todėl burbuliukai jiems ne vietoj.
Linksmumas turi eiti iš žmogaus širdies, iš širdies tokios, kokia ji yra šiandien, dabar, ne tos, kuri plakė vakar, ar gal plaks rytoj. Todėl anos širdies juokas nebetinka šiai dienai.
Yra mada garsiai juoktis. Tas tvarkoj, jeigu staigiai kas nors tikrai juokinga. Gyvenimas, nors jame daug priežasčių šypsotis, neša mažiau priežasčių garsiam juokui. Dažnai, dažnai garsus juokas nėra nuoširdus, nėra juokas. Ypač draugystėje, prie kurios asmuo dar nepritapęs, jis dažnai girdimas. Užmaskuoja baimę, netikrumą... ir kiti manys, kad čia būta drąsaus žmogaus. Trūksta paprastumo. Kur užtektų nuoširdžios šypsenos, duodamas visas griaustinis. Ne vietoj, ne laiku.
Tuščias juokas. Jis charakterizuoja nusivylusį žmogų. Jam nieks nerūpi. Ciniška. Šitame mažiausia laimės. Lyg juokas iš kapo. Linksmumas niekinamas savo pačia išraiška. Kartus juokas, kurį išgirdus klaiku; nuskriausto, peraugusio vaiko juokas.
Dirbtinis juokas — kaukė. Ji slepia tūkstančius neišlietų ašarų, kurios, išlietos, būtų priartinusios laimę. Mūsų pasaulis — šaunusis dvidešimto amžiaus pasaulis — daug juokiasi, bet neturi džiaugsmo, ir per mažai verkia. Ir vis tos bejausmės, šaltos akys!
Džiaugsmas turi būti gailestingas. Kartais laimingieji, ilsėdamiesi savojoj laimingoj būklėj, stebėtinai šiurkščiai praeina pro kenčiančius, žiūri, kaip į Jobą, kuris dėl kažkokios žinomos ar nežinomos kaltės yra nubaustas. Ar gal tai tik nuotaika — praeis. Greičiausiai, jų pačių linksmumas yra nuotaika, kuri praeis, išdžius neišsiliejusi.
Juoktis pro ašaras — tai heroiška. Liūdni klaunai; bet tai daugiau jų pasiaukojimas, juokavimas iš reikalo negu džiaugsmas. Juokas negali būti forsuojamas. Džiaugsmas turi kilti ramia liepsna; jis heroiškas, kada gilaus skausmo akivaizdoje neparduoda savo karalystės.
Puikybė kartais uždeda kaukę: kiti tenemato, nepakeliu užuojautos, teneniekina manęs, teneatstumia, nes kenčiu. Tai nesąžininga. Tegul atstumia. Tegul gailisi. Ne nuo to laimė ar nelaimė priklauso.
Juokas ir šypsena išreiškia sielos linksmą nuotaiką, vieną didžiausių dorybių. Atskirti nuo tų šaltinių, jie klaikūs.
Jaunime yra tyro džiaugsmo. Jis ypačiai suliepsnoja, kai atrandamas gyvenimo kelias, kai meilė — suaugusi, pasiaukojanti — atspindi jų akyse mylimojo šypseną, aidi jų balsuose surastojo juoką, kai jie pradeda gyventi nebe sau.
Jauna motina, jauna mergaitė — tai pasaulio tyrumas.
Berniukai, pirmą kartą pajutę stiprybę savo kraujuje ir drąsą širdyje, yra džiugūs. Jie žino, kiek jie pasauliui reikalingi, ir junta už tai atsakomybę. Tada jie yra vyrai — tai pasaulio stiprumas.
Prieš šiuos džiaugsmo momentus eina ilgos ieškojimo, kančios, nesugyvenimo valandos. Žmogus abejoja, gal net paneigia laimę, nes jo gyvenime tos šviesos nėra. Tada — klaikus juokas. O vis dėlto dažnai, kada vien liūdesys ir skausmas supa, džiaugsmas yra — kažkur giliai, beveik tik potencialiai, tartum sėkla: ta meilės ir atsižadėjimo sėkla, kuri, išdygus, reikš užaugimą ir ramybę.
Ne visur ji užauga, nes yra trapi. Ne visada ji išsilaiko: užauga, trumpai pražysta, galutinai nuvysta. Jai reikia meilės, kančios, artimumo. Reikia, kad žmogus atrastų save, ar bent ieškotų, nes ieškojime yra vilties. Tik neieškojime ir pasidavime nevilčiai šaknys išrautos. Jei nėra Dievo, jei jo nenorima, džiaugsmas visai svetimas. Gal todėl šiandien yra tiek visokių linksminimosi priemonių: žmogus nori laimės, bet nenori jos auginti, laukti, nenori jos jungo nešti, neieško savęs. Išorinės išraiškos tuščios, kada širdis tuščia.
Žmoguje daug paslapčių. Jame tuo pačiu laiku egzistuoja priešingybės. Subrendimas reiškia jų suderinimą. Liūdesys ir džiaugsmas: šie turi kartu būti žmoguje, kad jis būtų laimingas. Bet liūdesys turi turėti savyje vilties. Ir džiaugsmas turi neužmiršti antros pusės.
Grįžkime prie pradžios. Kalbėjome apie dantis ir garsą: priemones išreikšti tikrą vidinę nuotaiką. Akys, ir veidas, ir tonas. Viskas kartu, vienoje pilnumoje.
Ar yra daugiau nelaimingų, ar laimingų žmonių?
Mes panašūs į žydų tautą, klajojančią tyruose. Taip greit nustojam vilties, taip greit nebepasitikim. Klajojant ištroškę. Atsiranda Mozių, kurie užlipa į kalną, kad atneštų laimę. Nusileidę jie randa nelaiminguosius brolius besilinksminančius prie auksinio veršio. Jie sudaužo savo misiją, ir tik Dievas ją gali sulipdyti.
Kompleksai, neurozės, persitempimai. Gaila tų, kurie taip kenčia. Gaila ir tų, kurie sąmoningai nenori atpirkimo.
Gal kas sakys, laimė ar nelaimė ne nuo mūsų pareina. Dalinai tai tiesa. Bet džiaugsmas yra nusistatymas, ne nuotaika, ir laimė yra Dievo ir žmogaus sutarimo vaisius, ne sąlygų ir įvykių pynė. Asmeninė laimė visiems atvira, tik vieniems ji sunkiau prieinama. Kažkaip širdis labiau linksta prie tų, kuriems sunkiau. Šie — pasaulio nesuprastieji, gyveną naktyje. Visai netikėtai kada nors jiems išauš, ir tada jų akyse matysime dangų.
Džiaugsmas ateina netikėtai. Žmogus turi turėti vilties. Laukti. Kada nors netikėtai išauš...
Blogai tik su tais, kurie nenori. Čia uždari vartai. Čia klaikus juokas ir beprasmis švaistymasis. Sėkla kyla iš juodos žemės, pamažu...
Tik amžinybėje būsime laimingi. Ten laukia džiaugsmas. Amžinybė ištroškusiam keleiviui, kaip oazė, atrodo baisiai toli. Be vandens jis neištvers. Reikia vandens dabar, laimės dabar, aišku — su skausmu, su liūdesiu, su mirtimi — bet dabar — širdyje, sieloje, veide. Čia ne vien šventumo klausimas: tik taip galima neišeiti iš proto.
"Ir kas bus davęs vienam šitų mažiausių atsigerti tik taurę šalto vandens... iš tikrųjų, sakau jums, nepraras savo užmokesčio” (Mt. 10, 42). Keliaujame, ištremti, per karštus gyvenimo tyrus. Mes, kuriems laimė dar miražas, galime su pasitikėjimu žinoti, pažvelgę į Mesijo akis, kad jei ne šiandien, tai rytoj žiedas pražys, ir mes žinosime, kas yra tikrasis, gyvasis džiaugsmas. Tada su taure rankose, eisime gaivinti savo kenčiančių brolių ir pakeisti nuliūdusį pasaulio veidą.
Pasaulyje yra daug visokių daiktų ir dalykų, kurie tarp savęs kovoja. Smarkiausia gėrio ir blogio kova vyksta žmogaus sieloje. Yra laimingų ir nelaimingų žmonių, ir šie kovoja. Tik viena reikia pakeisti: kad jie nekovotų vieni prieš kitus, bet kovotų vieni už kitus.