J. VAIŠNYS, S. J.
IETUVIŲ Skautų Sąjunga 1963-sius metus pavadino jubiliejiniais, prisimindama svarbias sukaktis: 45 m. nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir lietuvių skautų įsteigimo, 100 m. nuo Lietuvos sukilimo, 70 m. nuo Kražių skerdynių, 700 m. nuo Mindaugo mirties, 40 m. nuo "Skautų Aido" pasirodymo.
Mintimis siekdami mūsų tautos praeitį ir prisimindami tuos herojus, kurie aukojosi ir kovojo už tai, kas kiekvienam lietuviui ir kiekvienam žmogui turi būti brangiausia, įsitikiname, kad mūsų tauta — didvyrių žemė, kad mūsų protėviai buvo narsūs ir garbingi. Jie gerai suprato laisvės vertę, todėl jai išsaugoti ar prarastai išsikovoti nepabūgo nė didžiausių aukų, savo drąsa ir didvyriškumu atkreipę ir kitų dėmesį bei sukėlę to meto Europos valdovų nusistebėjimą. Ir skautiškasis lietuvių jaunimas šiais metais ryžtasi prisiminti tuos savo tautos herojus, iš praeities semtis stiprybės ir neišsižadėti tos paveldėtos garbės "dėl trupinio aukso ar gardaus valgio šaukšto". Jubiliejinių metų šūkiu pasirinkti prasmingi žodžiai:
"Lietuviais esame mes gimę,
Lietuviais norime ir būt.
Tą garbę gavome užgimę.
Jai ir neturim leist pražūt!"
Šia proga gal bus pravartu mesti gilesnį žvilgsnį į skautų organizaciją, kuri daugelio yra nesuprasta ir pilnai neįvertinta. Bet šitai jaunimo organizacijai šiltų žodžių nėra gailėjęsi net popiežiai, valstybių vadai ir žymiausi pedagogai. Ir mūsų filosofas, ateitininkų ideologijos kūrėjas, Stasys Šalkauskis yra pasakęs, kad geras ateitininkas turi būti perėjęs skautų eiles. Mat, jis gerai suprato jaunuolio psichologiją ir žinojo, koki metodai jo auklėjimui yra naudingiausi. Stengdamasis iš 10 ar 12 m. vaiko padaryti visas gyvenimo apraiškas kritikuojantį visuomenininką ar mokslinių ir literatūrinių referatų skaitytoją, norimo tikslo tikrai nepasieksi, o išauginsi tik pasipūtusį, bet lėkštą diletantą, su kuriuo vėliau bus sunku susikalbėti.
Šio amžiaus jaunuolis yra linkęs žaisti, veikti, tyrinėti jį supančias konkrečias apraiškas. Filosofinės abstrakcijos — dar ne jo amžiui. Gamta jam yra Įdomiausia ir naudingiausia knyga. Jis ją mielai skaito ir iš jos daug ko išmoksta. Tad skautybė paprastai ir vadinama auklėjimosi mokykla, gyvenimu po atviru dangumi, didžiuoju žaidimu. Taip, ji yra ne tiek auklėjimo, kiek auklėjimosi mokykla, tas auklėjimasis vyksta ne tiek uždarame kambaryje, kiek atviroje gamtoje, ir jis vyksta ne paskaitomis, bet žaidimais, veikla, tyrinėjimu. Skauto gyvenimas yra žaidimas, bet ne paprastas, o didysis žaidimas, nes jis žaisdamas ruošiasi gyvenimui, ruošiasi laimėti didįjį gyvenimo žaidimą ir gauti tikrosios laimės premiją.
Visas skautiškasis gyvenimas ir skautiškoji veikla susideda iš smulkmenų. Tos smulkmenos, atskirai paimtos, atrodo tokios nesvarbios ir nereikšmingos, bet jos sudaro skautiškojo auklėjimo visumą. Jos, paimtos drauge, sudaro visą auklėjimo turinį, tam tikrą skirtingą gyvenimo būdą, kurs jaunuolį uždega, sudomina ir paskatina tokiems žygiams bei užsimojimams, kurie jo amžiui, atrodo, nėra proporcingi. Kai jaunuoliu pasitikima, kai jam duodama atsakomybė, iš jo galima labai daug tikėtis. Šią mintį labai gerai suprato skautų įsteigėjas Baden Powell ir ja pagrindė visą skautų sąjūdį. Tai yra pati skautiškojo auklėjimo esmė.
Būtų visiškas skautybės esmės nesupratimas ir visai nenaudinga vadovo veikla, jeigu jis pats viską stengtųsi atlikti, nepavesdamas svarbesnių užsiėmimų patiems skautams, jais nepasitikėdamas ir nepavesdamas jiems svarbesnės atsakomybės dalies už visą vieneto veiklą. Taip pat būtų visiškas skautybės dvasios nesupratimas, jeigu jis nekreiptų dėmesio ir numotų ranka į vieną ar kitą specifinį skautų paprotį, laikydamas tai nereikšmingu ir nesvarbiu dalyku, dėmesio neverta smulkmena. Dar kartojame, kad iš smulkmenų susideda skautiškasis gyvenimas ir skautų auklėjimo metodas. Tad jeigu į tas smulkmenas pradėsi nekreipti dėmesio, vieną po kitos iš skautiškosios veiklos išleisi ir pamirši — neliks jokio skautavimo, jokio skautiško metodo, ir tavo darbas bus leidimas laiko veltui.
Skautybės tikslas yra siekiamas ugdant:
1. Būdą,
2. Sveikatą ir jėgą,
3. Rankų darbus ir nagingumą,
4. Tarnavimą kitiems.
Kai kurie prie šių keturių punktų prideda dar penktąjį — tarnavimą Dievui. Bet tai yra greičiau tik neapgalvotas persistengimas. Baden Powell to punkto šioje vietoje neminėjo. Ir neminėjo visai sąmoningai, kaip galima aiškiai suprasti iš kai kurių jo pasisakymų knygose bei kalbose. Juk tuose keturiuose punktuose yra minimos priemonės, o tarnyba Dievui yra tikslas, kurio siekiama, ugdant būdą, sveikatą ir jėgą rankų darbais bei tarnyba artimui. Tad tikslo pastatymas vienoje eilėje su priemonėmis būtų to tikslo nuvertinimas.
Savo amžiaus pabaigoje Baden Powell susumavo skautybės tikslą šiais žodžiais:
a) Visuomet prieš akis turėk pagrindinius skautybės tikslus, nepaskęsdamas tik priemonėse siekti pagrindiniam tikslui.
b) Neleisk, kad techniškoji dalis nustelbtų morališkąją. Stovyklavimas, iškylavimas, gyvenimas gamtoje, gerasis darbelis ir draugystės ugdymas pasaulinėse džiamborėse yra tik priemonės, bet ne tikslas.
c) Tikslas yra charakterio ugdymas, tarnaująs dar aukštesniam tikslui — kad ateities kartos būtų sveikos nesveikame pasaulyje ir išvystytų didesnį tarnavimą kitiems bei pareikštų aktyvią meilės ir pareigos tarnybą Dievui.
Charakteris tai yra žodis, kurį Baden Powell dažnai vartodavo, aiškindamas pagrindinį skautybės tikslą. Kaip matyti iš jo raštų bei kalbų, šiuo žodžiu jis supranta asmenybę. Tad pagrindinis skautybės tikslas yra asmenybės ugdymas. Dar 1913 m., aiškindamas auklėjamąjį skautybės pobūdį, B. P. nurodė, ką jis supranta asmenybe. Tai yra žmogus, kurs siekia aukštų idealų, gerbia save ir kitus, pasitiki savimi, turi pareigos jausmą.
Skautybės ideologiją aiškiai išreiškia skauto įžodis, šūkis, įstatai. Įžodžiu jaunuolis laisvai, niekieno neverčiamas, savo garbe pasižada tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Konkrečiau toji tarnyba yra nurodyta įstatuose, kurių pagrindas — 10 Dievo įsakymų.
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad įžodis yra duodamas laisvai. Jeigu būtų koks nors vertimas ar spaudimas, jis nustotų savo moralinio įpareigojimo. Laisva valia duodamas pasižadėjimas įpareigoja jaunuolį asmeniškam atsakomingumui, kurs jam duoda daug tam tikslui reikalingos jėgos.
Kitas svarbus išsireiškimas įžodyje yra "brangindamas savo garbę". Viena svarbiausių skautų vadovo pareigų yra išugdyti jaunuolyje garbės jausmą. B. P. sakė, kad nuo to priklauso visas skauto ateities elgesys ir drausmė. Tai reikia jam pabrėžti ne kaip įsakymą, bet kaip atsakomingumo suteikimą, žiūrint į jį kaip į tokį asmenį, kuriuo galima pasitikėti. Pasitikėjimas iššaukia pasitikėjimą.
Trečias labai svarbus dalykas, kurio protingas ir apdairus skautų įsteigėjas neužmiršo, tai yra žodžiai "stengsiuosi" arba "visomis jėgomis stengsiuosi" (angliškai — I will do my best). Tai buvo reikalinga pabrėžti, žinant, koks svarbus dalykas įžodžiu prižadamas. Toji triguba tarnyba tai yra aukštas idealas, tai yra pati krikščioniškojo mokslo viršūnė, į kurią galima nuolat vis aukščiau kopti, bet joks žmogus šioje žemėje jos pilnai nepasieks. Tad žmogus, matydamas, kad jam toji viršūnė dar toli, neturi nusiminti, jeigu jis nuolat stengiasi ir iš savo pusės daro visa, kad tik aukščiau pakoptų.
Kadangi skautas savo įžodžiu pasižada tarnauti Dievui, tai jis būtinai turi būti tikintis ir praktikuojantis kurią nors religiją. Tur būt, dėl to, kad skautu gali būti kiekvienos religijos asmuo, kai kurie pakankamai skautybės nepažįstą asmenys galvoja, kad skautų organizacija daug dėmesio nekreipia į religiją ir kad skautų ideologija savo narių neįpareigoja uoliai praktikuoti kurią nors religiją. Bet kažin ar gali būti didesnė klaida ir didesnis skautybės nepažinimas už tokį galvojimą! Juk jau pats žodis "scout" reiškia žvalgą, o žvalgas kare negali būti paskutinėse linijose. Jis eina net prieš pačias pirmąsias kariuomenės eiles. Tad visai teisingai, prisiminęs šio žodžio reikšmę, ir popiežius Pijus XI pasakė, kad skautai, taip pat ir religijos srity, turi būti pirmieji iš pirmųjų.
Baden Powell savo raštuose nuolat pabrėžia, kad skautas būtinai turi išpažinti ir praktikuoti kurią nors religiją. Užteks tik pacituoti jo žodžius, aiškinančius skautų įžodį: "Pirmasis įžodžio pasižadėjimas yra: "Aš pasižadu tarnauti Dievui". Įsidėmėkite, kad čia nepasakyta: "Pasižadu būti ištikimas Dievui", nes tai būtų tiktai nusistatymas, dvasios laikysena. Bet skautas pasižada daryti kažką, kuo reiškiama pozityvi, veikli laikysena" ("Skautų Vadovui", 67 psl.). Čia aiškiai steigėjas reikalauja tikybos praktikavimo, pabrėždamas, kad neužtenka tik tam tikro vidujinio dvasios nusistatymo. Ten pat jis nurodo, kad draugininkas turi su skautais kalbėti ir religiniais klausimais, pasikviesdamas talkon kapelioną.
Skautas pasižada tarnauti ir tėvynei, dirbdamas, kiek gali, jos gerovei. Kaip skautybė neprirašo visam sąjūdžiui kurios nors vienos religijos, taip ji nesiūlo nė kurios nors vienos partijos arba politinės filosofijos, bet ruošia gerus piliečius, kurie suaugę patys apsispręs, kuria forma geriau atlikti savo pilietines pareigas. Jie, žinoma, gali partijai priklausyti kaip piliečiai, bet ne kaip skautai.
Ypatinga skautybės žymė yra tarnyba artimui, nes ir Kristus yra pasakęs, kad iš to bus galima pažinti Jo vaikus, jeigu jie mylės vienas kitą. Skautų patyrimo laipsnių programa ir specialybės yra tam, kad jie geriau pasiruoštų būti naudingais ir galėtų padėti kitiems.
Skautas vykdo savo tarnybą Dievui, Tėvynei ir Artimui laisvai, be jokios prievartos, su šypsena veide. Toji šypsena ir linksmumas yra išorinė kiekvieno skauto žymė, kuri kyla iš jo ramios, religiniu gyvenimu nuskaidrintos sąžinės. Jo veikla turi būti visuomet nauja, įdomi, pritaikyta vietos bei laiko sąlygoms, be jokios sustingusios rutinos. Labai svarbu iniciatyva. Ir paprastas skautas, ir dar labiau vadovas turi nuolat išgalvoti ką nors nauja. Tik tada skautiška veikla bus patraukli.
Žinant, kad paaugliai mėgsta veikti grupėmis ir noriai pasiduoda, kad jiems vadovautų vienas jų grupės draugas, kurs juos įvertina ir parūpina įdomių užsiėmimų, skautiškame gyvenime yra įvesta skilčių sistema. Skilčiai vadovauja vienas sumanesnis jaunuolis, bet kiekvienam skilties nariui pavedama kokia nors atsakinga pareiga. Teisingas skilčių sistemos supratimas ir pritaikymas yra skautiškosios veiklos pasisekimo paslaptis.
Stasys Šalkauskis, kalbėdamas apie skautų pasaulėžiūrą, yra pasakęs: "Lietuvos skautai galėtų pasidaryti jaunuoju avangardu tolimesnėje mūsų valstybinio, tautinio ir dvasinio atgimimo eigoje, jei sugebėtų tinkamai susiorganizuoti ir prisitaikyti prie mūsų gyvenimo aplinkybių".
Drįstame tikėtis, kad šiais jubiliejiniais metais bus apie tai rimtai pagalvota. Tik nereikia pamiršti, kad Baden Powell nuolat skautų vadovams kalte kalė, jog skautavimas turi būti kuo paprasčiausias, jo nekomplikuojant ir necentralizuojant, bet leidžiant parodyti iniciatyvą kiekvienai grupei ir kiekvienam skautui. Juk skautybė nėra teisininkų surašyta įvairiausių nuostatų knyga, bet didysis žaidimas. Jeigu kas nors pasakys, kad tvarkingam žaidimui reikalingi ir nuostatai, tai manome, kad jų jau pakankamai turėtume turėti, nes praleidome šimtus valandų, juos kurdami ir svarstydami. Dabar jau laikas susirūpinti skautu, laikas pradėti žaisti didįjį žaidimą ir uoliau skaityti paties Kūrėjo parašytą nuostabiąją gamtos knygą, iš kurios paryškės ir Jo pėdsakai. Jais sekdami, susieisime į vieną kelią ir pradėsime dirbti vieningą darbą.