ALFONSAS GRAUSLYS
AŽNYČIOS tėvai sako, kad žmogaus siela savo prigimtimi yra krikščioniška. Tai įrodoma istoriniais faktais. Apčiuopiamiau šį tvirtinimą išreiškiant, galima sakyti, kad žmogus negali taip nusikratyti savo religinės prigimties, kad jos nė žymių jame neliktų. Vienas tai įrodančių gana ryškių faktų yra tas, kad tikintysis, tapęs netikinčiu, dažniausiai nepasilieka tikėjimo atžvilgiu abejutiškas, bet tasai jo netikėjimas paprastai nuspalvinamas neapykanta. Bet nekęsti to, ko, netikinčiųjų teigimu, visiškai nėra, yra nelogiška ir neišmintinga. Tad neapykantos pasireiškimas rodo, kad jie nėra pilnai įsitikinusieji netikintieji, kad jų sąžinė nėra rami, ir tasai neramumas kaip tik prasiveržia neapykantos žodžiais ir veiksmais.
Šalia to neigiamo, neapykanta pasireiškiančio tikėjimo prasiveržimo oficialiai netikinčiuosiuose tikėjimas pasireiškia ir tais teigimais, kai Dievui priklausoma pagarba, kultas, nukreipiama į kurį nors kitą objektą, kurio garbinime galima aiškiai susekti religinio garbinimo pradus. Dėl to ir tasai maištingasis, oficialiai religinei pasaulėžvalgai tolimas prancūzų rašytojas ir filosofas A. Camus sako, kad "ateistinės filosofijos, pasiekiančios savo viršūnę valstybės ir žmogaus kulte, yra tik teologiniai maištavimai... Mūsų ateistai, anot Stirnerio, yra tikrai dievoti žmonės, todėl ir jų nuodėmių gelmėse slypi dorybės ir tvarkin-go gyvenimo ilgesys” (L’homme revoke).
Čia kalbant šita neįprasta tema, kad kovojąs ateizmas nėra jau taip tolimas tikėjimui, reikia dar iškelti tą įdomų faktą, kad yra dažnesni atsivertimai iš tokios bedievybės, kuri atrodo tikra ir pilna (nes yra triukšmaujanti ir fanatiška) negu iš abejingo religinio stovio, nes toji triukšmaujanti bedievybė, kad ir atvirkščia prasme, liepsnoja ir dega tikėjimo klausimais, kai tuo tarpu tą abejingą tikėjimo stovį galimo pavadinti tikra ir pilna bedievybe, nes iš tokio stovio retai kada atsiverčiama dėl to, kad apie tikėjimą visai negalvojama. Tokį galvojimą patvirtina ir Šv. Rašto žodžiai: "O, kad tu būtumei šaltas ar šiltas! Bet kadangi tu esi drungnas... aš pradėsiu tave vemti iš savo burnos” (Apr. 3, 15-16). Tasai drungnumas, Šv. Rašto aiškintojų tvirtinimu, yra religinis indiferentizmas, kurs yra tikras atsimetimas nuo Dievo. Dėl to ir vakarų laicizmas, kurs ugdo nesidomėjimą religija, ar tik nebus pavojingesnis už anapus geležinės uždangos siaučiantį religinį persekiojimą, kurs nekartą savo grubumu, brutalumu ir melu tesukelia žmonių įgimtoje krikščioniškoje prigimtyje vien reakciją — dar didesnį religingumą? Kaip senovėje, taip ir dabar, atrodo, išsipildo toji tiesa, kad "kankinių kraujas — krikščionių sėkla”. Juk ir garsųjį anglų katalikų rašytoją G. K. Chestertoną (†1936) į tikėjimą atvertė ateistai, nors to visai nenorėdami. Todėl dar prieš savo atsivertimą jisai sakė vienam garsiam ateistui, bandančiam jį palenkti į ateizmą: "Tu mane beveik įtikinai tapti krikščioniu!”
O vis dėlto po tų svarbių įžanginių pastabų reikia pridėti, kad neapykantos įkvėpta antireliginė propaganda ir religiniai persekiojimai nemaža nekritiškų, savo prigimties gundomų ir polinkių nevaržančių sielų nugramzdina į visišką religinį abejingumą. Neturėdami progos tos propagandos diegiamų priešreliginių prietarų išsiaiškinti, negalėdami skleidžiamo melo patikrinti ir gauti gilesnio religinio išsilavinimo, milijonai atplėšiami nuo Dievo, milijonai pradeda bedieviškai gyventi. O tasai gyvenimas vis giliau juos į netikėjimą gramzdina. Kada nors ateityje norint juos sukrikščioninti, bus daug sunkesnis darbas negu misijonieriauti pagonių kraštuose. Štai kodėl mes negalime nesirūpinti antireligine propaganda.
Komunistų antireligine propaganda mums dar reikia susirūpinti ir dėl to, kad pavojingiausia ir pragaištingiausia komunizmo žymė — tai jo ateizmas, nes jis, kaip rodo praktika, dažniausiai žmoguje pasilieka ir tada, kai tas žmogus nuo komunizmo atsimeta. Tad ateizmas yra pastovesnis ir už komunizmą. Jungtinių Amerikos Valstybių sociologas G. Almond yra tyrinėjęs komunizmo ryšį su ateizmu, apklausinėdamas 221 buvusį komunistą iš įvairių valstybių ir 1954 m. paskelbęs to tyrinėjimo davinius "The Appeals of Communism” knygoje, išleistoje Princeton universiteto. Šioje knygoje jis tvirtina, kad tik labai mažas skaičius metusiųjų komunizmą, būtent 6%, grįžta į tikėjimą, o kiti, nors ir metę komunizmą, ir toliau pasilieka ateistai. Dėl to popiežius Pijus XI savo enciklika pasmerkė ne tiek komunizmą, kiek ateistinį komunizmą, nes neateistinis komunizmas gal visai kitaip atrodytų ir būtų žmoniškesnis. Kaip ateizmas yra pavojingas ir kaip ilgai jis gali kurioje nors tautoje laikytis, tai įrodo kad ir Prancūzijos pavyzdys, kur prancūzų liaudis negali dar ir šiandien atsigauti iš tenai jau beveik prieš trejetą šimtų metų skleistos bedievybės. Taip, pavojingiausia komunizme — tai ateizmas, toji šiandieninio komunizmo siela. Antra vertus, ateizmas labiausiai paruošia kelią komunizmui. Jeigu ir mūsų, čia gyvenančių lietuvių tarpe praeityje nebūtų buvusių laisvamanybės apaštalų, tai šiandien daug mažiau būtų ir komunistų.
❖❖❖
1962 m. Vakarų Berlyne Morus Verlag išleido Erich Klausener knygą, vardu "Sie hassen Gott nach Plan” (Jie nekenčia Dievo planingai). Tai knyga, kuri labai apčiuopiamais faktais kalba apie bedieviškos neapykantos persunktą antireliginę propagandą Rytų Vokietijoje, apie tos propagandos būdus bei metodus. Šita knyga dalinai įkvėpė ir šį straipsnį, nors medžiaga jam iš įvairių šaltinių buvo susitelkusi jau seniau. Straipsnio rėmai neduoda galimybės plačiau apčiuopiamomis iliustracijomis pavaizduoti tos propagandos. Tenka pasitenkinti bendrybėmis.
Visos antireliginės propagandos į-kvėpėja yra neapykanta. Atmesk neapykantą, ir iš antireliginės propagandos beveik nieko neliks. Toji neapykanta pirmiausia yra meilės priešingybė. Ji paneigia žmogaus, organizacijos, idėjos, su kuriomis kovoja, vertę. Ji užmerkia toms vertybėms akis ir jų nenori matyti. Ji nenori būti objektyvi ir nenori pažinti tiesos. Būdama, kaip jau matėme, piktos valios, neapykanta mato tik blogį tame, su kuo kovoja. Jei to blogio neranda, tai gėrį paverčia blogiu arba tą "blogį” melagingai sukuria. Kaip meilė cementuoja ir stato, taip neapykanta, apsiginklavusi melu, sprogdina, griauna ir žudo. Tokiai propagandai nėra nieko, kas būtų teigiama, girtina ir šventa priešingoje pusėje. Kaip tokia neapykanta veda net į kriminalus ir įvairius nusikaltimus, tai įrodo Šv. Rašte minimi faktai, pvz. Kaino neapykanta Abeliui ir jo nužudymas, brolių neapykanta Juozapui ir jo pardavimas vergijon. Tad nėra perdėti nė apaštalo žodžiai, kad "kiekvienas, kurs nekenčia savo brolio, yra žmogžudys” (1 Jono 3, 15). Labiau įsigilinę į antireliginės propagandos biaurų negarbingumą ir su jokiom priemonėm nesiskaitymą, dar aiškiau pamatysime, kad tie Šv. Rašto žodžiai yra teisingi.
Toji antireliginės neapykantos įkvėpta propaganda, apimanti visas gyvenimo sritis ir beveik visus už geležinės uždangos esančius gyventojus, yra taip visuotinė ir didelė, kad atrodo, jog jai tinka Šv. Rašto žodžiai, kur kalbama apie slibiną, duodantį valdžią žvėriui, kurs "pravėrė savo nasrus piktžodžiavimams prieš Dievą, kad keiktų Jo vardą” (Apr. 13). Tasai slibinas, Šv. Rašto aiškintojų tvirtinimu, esąs velnias, o žvėris — bedieviškoji diktatūra. Antireliginės propagandos neapykanta turi tikrai savyje kažką velniška.
Jeigu jau didysis nacių, nors ir labiau politinis, propagandistas J. Goebbels yra pasakęs, jog tik reikia, kad melas būtų užtenkamai didelis, tai kas nors iš jo tikrai prilips, tai šitą taisyklę vykdo antireliginė komunistų propaganda. Užtenka tik pasiskaityti ypač populiarią antireliginę literatūrą. Kiek ten melo, faktų iškraipymo, šmeižtų, tiesos nutylėjimo ir t. t. Tai pasibaisėtinai aiškėja Rytų Vokietijos leidžiamoje antirelignėje literatūroje. Čia vėl prisimena paties Viešpaties Šv. Rašte pasakyti žodžiai, kai Jis matė ir girdėjo, kaip priešų pikta valia Jo žodžius ir darbus melagingai aiškina ir prieš Jį kursto minią: "Jūsų tėvas — velnias... nes jis melagis ir melo tėvas” (Jono 8, 44).
Savo antireliginėje propagandoje komunizmas visai nesirūpina religijos pažinti nei, tikrais šaltiniais vadovaudamasis, jos skelbiamą tiesą susekti. Jis iš anksto yra nusistatęs religiją sunaikinti, nes to reikalauja Marksas,
Leninas ir kiti jų vadai, kurie nei religijos giliau nėra pažinę, nei jos šaltinių tyrinėję. Atrodo tikrai tragikomiškai, kad jie, kovodami su religija, skelbiasi kovoją su prietarais, bet jų iš anksto prieš religiją nusistatymas, jos nepažįstant ir nebandant pažinti, kaip tik ir yra prietaras! Komunizmas jau iš anksto turi pasigaminęs pažvalgas į krikščionybę, į Bažnyčią ir, nesiskaitydamas su faktų objektyvumu, faktus taiko prie savo teorijos, tuo būdu patekdamas į vienašališkumą ir paneigdamas objektyvumą. Pavyzdžiui, jeigu jų teorija sako, kad Bažnyčia yra darbo žmonių išnaudotoja, tai visi faktai, kurie tam prieštarauja, yra nutylimi arba falsifikuojami, juos nuaiškinant norima prasme, kad tik jų teorija išliktų nepažeista. Gyvenimo faktus jie prievartauja, įsprausdami juos į savo nustatytus rėmus. Religines tiesas ir religinį gyvenimą jie guldo į tirono Prokrusto lovą, prie jos pritaikydami tiesas ir faktus. Dėl to būtų vaikiška ir naivu galvoti, kad jų antireliginė propaganda tik tiek yra veiksminga, kiek mūsų religiniame ir doroviniame gyvenime yra trūkumų, klaidų ir nusikaltimų. Tiesa, tuos trūkumus ir nusikaltimus jie perdėtai ir uoliai panaudoja, bet, jei visa to ir nebūtų, jei visi tikintieji būtų šventi ir be priekaišto, vis tiek antireliginė propaganda tikėjimą pultų, nes tikėjimas jiems yra reakcinis veiksnys, todėl pašalintinas. Jeigu tų neigiamybių nebūtų, tai ateistinė propaganda jas melagingai sukurtų ir skleistų šmeižtus. Kuo šventesni būtų religijos atstovai, tuo labiau jie būtų juodinami, kad tik būtų galima pateisinti jų teorija ir ja paremti persekiojimai. Nereikia pamiršti, kad stovime piktos valios priešo akivaizdoje, kuriam tiesa visai nesvarbi! Čia įsidėmėtini Išganytojo žodžiai apie Jo priešų neapykantą: "Jie nekentė manęs be priežasties” (Jono 15, 25), t. y. be jokio objektyvaus pagrindo ir pateisinimo.
Įdomu dar ir tai, kad ateistinės propagandos ginklai yra seni, o juk komunistai skelbiasi stovį gyvenimo priekyje ir jam vadovaują! Jie nuolat remiasi senaisiais anglų ir prancūzų ateizmo klasikais iš XVIII — XIX šimtmečių, visai nekreipdami dėmesio į tai, kad net ir pasaulietiškas naujų laikų mokslas, o taip pat ir gilesnio religinio pažinimo pažanga tuos senoviškus argumentus jau smarkiai apgriovė. Galime tik nusišypsoti, kai jie kalba apie religijos atsilikimą, o patys yra šimtmečius atsilikę. Tragikomiškai atrodo ir tai, kad jų antireliginė propaganda yra vadinama "moksliniai ateistine propaganda”, o šiandien, kaip ir praeityje, absoliuti mokslininkų dauguma pasisako už Dievo buvimą.
Labiausiai priešreliginė propaganda varoma per spaudą, t. y. knygomis, žurnalais, laikraščiais. Tam tikslui turi tarnauti mokykla ir organizacijos. Į priešreliginę veiklą yra įkinkyti filmai, radijas, televizija, teatras. Maža to. Maždaug du trečdaliai visų Rytų Vokietijos gyventojų, dirbančių fabrikuose, įmonėse, įstaigose, kas savaitę ar kas dvi savaites vakariniuose kursuose ar kitomis progomis yra verčiami klausytis priešreliginio turinio paskaitų. Šiam tikslui tūkstančiai priešreliginių agitatorių lankosi po namus pas tuos gyventojus, kurie nedirba arba dėl kitokių priežasčių tų privalomų paskaitų išvengia. Tad beveik niekas negali išvengti to priešreliginio "sąmoninimo”.
Kaip jau buvo sakyta, pirmiausia čia reikia suminėti spaudą, labai planingai leidžiamą. Pirmoji vieta čia tenka mažoms knygelėms, kurios masiniai yra skleidžiamos. Tų knygelių turinys daugiausia yra: antireliginių klasiškų tekstų rinkiniai, pasaulėžiūrinė kova, atskirais gamtos mokslais paremti priešreliginiai pasisakymai, kova prieš "politinį klerikalizmą”, socialistinės dorovės pagrindai ir t. t. Yra leidžiamos to paties turinio ir didesnės knygos bei ateistinės antologijos iš pasaulinės literatūros. Visa grožinė literatūra tenai daugiau ar mažiau yra persunkta bedievybės dvasia ir išmarginta priešreliginėm karikatūrom. Toji literatūra yra paremta tiesos nutylėjimais, iškraipymais, klastojimais, melu ir šmeižtais. Kadangi tik labai maža skaitytojų dalis turi pakankamai kritiškumo ir mokslo, kad galėtų šį melą atskleisti, ir kadangi toje literatūroje minimi įvykiai dėl vietos tolumo ar kitų aplinkybių negali būti patikrinti, tai tie melai, smigdami skaitytojų dvasion, sukelia, jei ne pritarimą, tai bent įtarimą, kad kažkas tuose aprašomuose dalykuose ar asmenyse vis tiek turi būti netvarkoj, jeigu knygos taip drąsiai ir be jokio svyravimo apie tai rašo. Ypač jie stengiasi nuplėšti garbę tokiems religinės veiklos asmenims, kurie yra labiau žinomi ir turi daugiau įtakos. Toksai, pavyzdžiui, yra jėzuitas tėvas Leppich, garsusis Vakarų Vokietijos gatvių pamokslininkas, išvystęs didelę socialinę veiklą. Vienoje Rytų Vokietijoje išleistoje knygoje apie jį rašoma visokių nesąmonių ir melų, nes skaitytojai negali iš Rytų Vokietijos nuvykti į vakarus patikrinti faktų ir susekti tiesos.
Vadovaujantis melu ir suktumu, kovojant prieš įtakingus religijos asmenis, imami iš jų kalbų bei raštų atskiri sakiniai, kuriuos be konteksto galima aiškinti norima iškreipta prasme. Tokiose knygose iškeliami neva dokumentai iš archyvų, bet iš tikrųjų ten minimos tik jiems naudingos dokumentų ištraukos, kurių niekas negali patikrinti. Nekartą tokie "dokumentai” specialiai sudaromi. Aprašymuose, jeigu tai reikia propagandai, yra sukeičiamos įvykių vietos ar laikas, sugalvojamos nebūtos istorijos. Minėtoji Vakarų Berlyne išleistoji knyga duoda daugybę apčiuopiamų pavyzdžių, įvairių knygų turinio santraukų, iš kurių aiškėja suktybės ir melas.
Charakteringa tai, kad už geležinės uždangos leidžiama priešreliginė literatūra nesistengia rimta forma svarstyti religinių argumentų ir su religinių knygų autoriais rimtai ginčytis. Toji literatūra nesikreipia į protą, bet į jausmus ir į pasąmonę. Ji religinį priešą pajuokia, stengiasi žmonėse sugriauti juo pasitikėjimą, vaizduodama jį neva smukusios dorovės ir negarbingą asmenį, iš kurio negalima laukti tiesos. Tuo tarpu priešreliginius rašytojus idealizuoja, juos vaizduoja simpatingus, keliančius pasitikėjimą, kad skaitytojai pajustų, jog jų skelbiamų dalykų negalima nepriimti.
Kadangi žmonės mėgsta kriminalinius romanus, tai tokie romanai ir ten rašomi. Juose vaizduojami žymūs katalikai ar šiaip religingi žmonės, kurie religiniu auklėjimu tapę pasyvūs, lengvai pasiduodą visokiems nusikaltimams. Tokiuose romanuose vaizduojami katalikai yra pilni neišmintingo fanatiško griežtumo (taip juos vaizdavo ir bedieviškoji XVIII šimtmečio prancūzų literatūra), negyvenimiški, bevaliai, visa kam palenkiami kvaileliai, todėl pavojingi visuomenei, nes juos kapitalistai galį lengvai panaudoti prieš žmonijos gerovę. Jeigu, anot šitokios literatūros, pasitaiko tikinčiųjų ir tarp padorių žmonių, tai jie tik nesąmoningai dar tebetiki, bet anksčiau ar vėliau jie taps komunistais.
Prieškuniginės nuotaikos knygose kunigai ir vienuoliai bei vienuolės yra vaizduojami doroviniai sugedę, pilni sadistinių palinkimų, nes į vienuolynus, anot jų, patenka tik dvasiniai atsilikusieji asmenys. Jiems visiems rūpi tik pinigas, valdžia ir malonumai. Bet kadangi žmonės pažįsta ir gerų, kilnių bei simpatingų dvasiškių, tai tenka juos tokius ir knygose parodyti. Tačiau tokie gerieji kunigai priešreliginėje literatūroje vaizduojami arba kaip maištininkai, esą kivirče su Bažnyčia, arba turį slaptų, nedorų įpročių, arba esą slapti bedieviai. Visais atžvilgiais gerų kunigų priešreliginė spauda nevaizduoja. Dažnai ten yra aprašoma klebonas ir vikaras, kaip du visai skirtingi ir vienas kitam prieštaraują tipai. Klebonai — tai atsilikę, senų pažiūrų, komunizmui priešingi žmonės, o vikarai daug simpatiškesni, suprantą komunizmą ir net ateizmą, kuriems jie esą palankūs. Jie yra kunigai — patriotai. Taip ten įprasta vadinti kai kuriuos valdžiai palankius ir su ja bendradarbiaujančius kunigus.
Kadangi yra žinoma, jog lytiniai bręstąs jaunimas pergyvena įvairias sunkenybes, pasireiškiančias maištingumu, kurs kartais tampa tikėjimo lūžiu ir net pareiškimu savo nepriklausomybės nuo Dievo, tad visai nenuostabu, kad ir antireliginėje literatūroje randame lytinio palinkimo kurstymo ir pornografijos. Juk jie puikiai žino, kad maištaująs kūnas drumsčia dvasią ir pilnas kūnui pasidavimas ilgainiui užgesina dvasingumą bei tikėjimą.
Kalbant apie konkrečius krikščionybės pasireiškimus ir tikėjimo objektus, Dievas bedieviškoje literatūroje ir propagandoje vaizduojamas kaip žmonių sukurtas tvarinys, kurio dvasinis veidas įvairiais laikais ir įvairiose tautose nustatomas politinių aplinkybių. Tikinčiųjų Dievo sąvokos esančios tokios neišsivysčiusios ir kvailos, kad iš jų tegalima tik juoktis. Tokioje literatūroje Dievas padaromas visų karų ir nusikaltimų kaltininku. Dorovė, paremta šiuo tikėjimu, ir jos reikalavimai yra išjuokiami, nes pats Dievas nesąs dorovingas.
Tad visai suprantama, dėl ko jie, 1956 m. Rytų Vokietijoje minėdami rašytojo ir poeto H. Heine mirties šimtmečio sukaktį, uoliai naudojo jo priešreligines mintis savo propagandai, bet visai nutylėjo šio rašytojo grįžimą prie Dievo jo priešmirtinės ligos metu ir visai nieko neminėjo apie jo religinį testamentą. Gyvenimo pabaigoje jis savo buvusius draugus ateistus vadino "Gottlosen Selbstgoetter”, t. y. save sudievinusiais bedieviais.
Jėzus Kristus antireliginėje literatūroje yra tik pasaka, mitas, kilęs iš ekonominės ir politinės tų laikų padėties ir iš vergų buvimo Romos imperijoje. Jaunimui skirtose knygose apie Kristų yra pilna negirdėtų pasakų, nesąmonių, iškreipimų ir pornografinių scenų, kad tuo būdu visas klausimas apie Kristų virstų kažkokiu nerimtu ir dėmesio nevertu pajuokos objektu. Kai kurie kiti rašytojai Kristų vaizduoja revoliucionierium, nihilistu ir bedieviu.
Tačiau labiausiai stengiamasi kompromituoti Bažnyčią, nes jie žino, kad, sunaikinus Bažnyčią, Dievo ir Kristaus klausimas savaime išnyks. Norint sugriauti pasitikėjimą Bažnyčia, vis iš naujo kartojami tie patys jau daug kartų istorijos eigoje kartoti prietarai. Kaip nenuginčijama tiesa skelbiama, kad Bažnyčia visada stovėjusi kapitalistų ir išnaudotojų pusėje ir kad jos tarnautojai yra imperialistinio špionažo tarnyboje. Bažnyčia vaizduojama kaip gyvenimo džiaugsmo žudytoja. Jų leidžiamose knygose matome sukarikatūrintas vienuoles, rožančiais mušančias savo auklėtines. Katalikiško auklėjimo įstaigos atvaizduotos lyg pabaisos, kur labai didelis vaikų mirtingumas, kur vykdomi prievartos darbai, kur mergaitės paverčiamos viešomis nusidėjėlėmis. Bažnyčia esanti žmonių apgaudinėtoja. Visi stebuklai, taip pat ir Liurde, esąs tik apgavimas, ieškant uždarbio. Bet jie visiškai nutyli tai, kad Liurde yra tarptautinis gydytojų biuras, kuriame gali dalyvauti visi gydytojai ir mokslininkai be jokio pasaulėžiūros skirtumo, kad jie visi gali stebėti pagijusius, kad yra užregistruota daug stebuklų, kurie mokslininkų pripažinti, kaipo negalimi įvykti vien gamtos jėgomis. Bažnyčiai jie primeta visokias nedoriausias priemones savo tikslams siekti. Net ir Bažnyčios persekiojimai, anot jų, esą tyčia sugalvoti, nes tų persekiojimų visai nėra buvę. Tokiu būdu jie stengiasi pateisinti save, kuriu vadai nekartą yra pareiškę, kad "visa yra dora, kas tarnauja komunizmui”. Jie pasiekia savo priešbažnytinės propagandos viršūnę, kai tvirtina, kad jie nekovoją prieš religiją, o tik prieš religijos piktnaudojimą. Jau ir pati Bažnyčia esanti religijos piktnaudojimas, nes ji esanti "politinis klerikalizmas”. Patyrinėjus, kaip jie kovoja su tuo "politiniu klerikalizmu”, aišku, kad tai yra kova prieš Dievą, religiją, Bažnyčią ir visus jos pasireiškimus. "Politiniu klerikalizmu” jie vadina visa tai, kas tik jiems nepatinka. Jei, pavyzdžiui, Vakarų Vokietija priklauso Natui, jeigu ji leidžia įstatymus, varžančius griaunančią komunistų veiklą, tai jau yra "politinis klerikalizmas”. Šiuo vardu vadinama ir visos Bažnyčios įstaigos, jų veikimas ir katalikų suvažiavimai. Tą pat vardą jie primeta ir Bažnyčios susirinkimams, rūpinimuisi tremtiniais, katalikiškai spaudai. Šituo vardu yra vertinami ir nuvertinami visi Bažnyčios gyvybės pasireiškimai. Visas dvasiškiams keliamas bylas jie pateisina, kad čia nevedama kova prieš religiją, o vien tik prieš dvasiškių politinį veikimą, špionažą ir spekuliaciją. Jie pamiršta, kad tuo būdu tik pakartoja Kristaus kančios istoriją, nes ir Kristus buvo pasmerktas dėl "politinių motyvų”, nes save vadinęs karalium ir tuo būdu kėlęs maištą prieš ciesorių...
Visoje šitoje antireliginėje propagandoje, ypač literatūros srityje, artimoje praeityje pagarsėjo Rytų Vokietijos komunistas B. Brecht (†1956). Yra žinoma jo neapykanta, antireliginis fanatizmas, demagogija ir nesiskaitymas su faktais. Jis yra parašęs knygą apie šv. Joaną d’Arc, pavadintą "Heilige Johanna der Schlachthofe” (Šventoji skerdyklų Joana). Šventąją
Joaną jis čia paverčia Čikagos skerdyklų Išganymo Armijos apaštale, kuri vėliau tampanti komuniste ir kurią liaudį apgaudinėjantieji kapitalistai paverčia šventąja. Šito rašytojo dvasiai pažinti užtenka tik vienos ištraukos iš minėtos knygos: "Kas sako, kad yra Dievas, ir jis gali būti nematomas, ir gali jam padėti, tokio žmogaus galvą reikia daužyti į grindinį, kol jis padvės.” * * *
Dar gali kilti klausimas, kodėl jie taip tikėjimo nekenčia ir jį persekioja. Išsamiam atsakymui reikėtų atskiro straipsnio. Trumpai galėtų būti toks atsakymas:
1) Komunizmo kūrėjai — dogmatikai reikalauja religijos sunaikinimo ir tikėjimo persekiojimo.
2) Antireliginė diktatūra nekenčia religijos, nes žmogus per ją susikuria laisvą, nuo išorinės diktatūros nepriklausomą ir jos nekontroliuojamą dvasios pasaulį.
3) Komunistinis kolektyvizmas nekenčia religijos, nes religija iškelia nepalyginamą žmogaus asmens amžiną vertę, o kolektyvizme žmogus yra tik įrankis ir bendruomenės ratukas.
4) Kristus yra pasakęs, kad tikėjimo ir Jo sekėjų dalia — tai neapykanta ir persekiojimas: "Jūs nesate iš pasaulio, bet aš jus išrinkau iš pasaulio, todėl pasaulis jūsų nekenčia. Jei jie mane persekiojo, persekios ir jus” (Jono 15, 19-20).
5) Kad klaidoje yra kažkokia neapykanta tiesai, tai mįslingai nusako ir G. K. Chesterton: "Tiesa gali klaidą suprasti, bet klaida nesupranta tiesos”. Gilinimasis į šį posakį, atrodo, turėtų atskleisti tuos psichologinius tarp tikėjimo ir netikėjimo konflikto pagrindus ir negalimybę susitaikyti tamsai su šviesa.