KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.
CLEOPATRA
Reklamos ir propagandos reikšmė tikrai yra didelė. Tiesioginiai ir netiesioginiai išgarsinus daugiausia gamybos išlaidų sudariusį filmą “Cleopatra”, smalsuolių masės dar prieš pasaulinę premjerą išpirko bilietų už 19 milijonų dolerių. Birželio 11 d., premjeros išvakarėse, filmą gaminusios Twentieth Century Bendrovės akcija buvo 35 dol. vertės. Po premjeros pasirodė didžiųjų Niujorko ir Londono dienraščių filmų kritikų labai skirtingos apžvalgos. Tarp kritikų nuomonių ir įvertinimų skilimas buvo daug gilesnis ir už pačią giliausią Kleopatros dekoltę, iš 57 filme vartojamų galimybių. Neigiamiems atsiliepimams žymiai viršijant teigiamus, gamintojų bendrovės akcijos birželio 13 d. vakare buvo kritusios iki 32.25 dol.
Gamintojai skelbiasi (girdamiesi ar dejuodami?), kad pastatymui išleista arti 40 milijonų dolerių. Didelė dalis šių pinigų išeikvota vien dėl žmogiškų fizinių bei moralinių silpnybių, bet dalis tos sumos, žinoma, atiteko ir tiesioginiam filmo paruošimui. Šis filmas, nežiūrint kuriuo požvilgiu bebūtų vertinamas, be abejo, pateks į filmų dar ne taip ilgą istoriją.
Vienas kanadiečių žurnalistų, lyg ir pasipiktinęs neigiamų kritikų puolimu, mėgina teisinti filmo silpnąsias puses, girdi, gamintojams buvę svarbu pateikti ne kokį meno šedevrą, bet tik progą masėms pasilinksminti. Vis dėlto iš tokio pajėgaus režisoriaus, kaip Joseph L. Mankiewicz, kurs didele dalimi paruošė ir šio filmo tekstą, laukiama daug daugiau, ypač kad pastatyme nesivaržyta su išlaidomis.
Neskaitant uvertiūros ir pertraukos, 221 minutę trunkančiame filme pateikiama Egipto karalienės Kleopatros politiniai ir asmeniniai santykiai — pirmoje dalyje su Romos Imperijos Julium Cezariu, o antroje — su Markum Antonijum.
Režisorius pakartotinai rodo tendenciją ne tiek paduoti bendrą panoramą, kiek susikoncentruoti prie atskirų charakterių tobulesnio perdavimo. Tačiau dažnai pasitaiko, kad net ir vidinėse scenose, kur lyg labiau stengiamasi apšlifuoti pavieniai charakteriai, vėl kurį nors besivystantį dialogą pertraukia masės tarnų ar tarnaičių, būriai karių ir pan.
Dar filmo pradžioje Cezaris primena Kleopatrai, kad ji per daug kalbanti. Tą pat būtų galima pasakyti ir apie visą filmą — neproporcingai gausu kalbų.
Jei kas, sudomintas Taylor-Burton užkulisių nuotykiais, bandys to ieškoti filme, bus apviltas. Filmo intymesnėse scenose Burton ypač atrodo abejingas, nuobodžiaująs ir, vieno amerikiečių kritiko išsireiškimu, lyg ir išsisėmęs “po per gausių repeticijų”.
Bendrai paėmus, Richard Burton vaidyba šiame filme yra neabejotinai pati menkiausia visoje jo filmų ir teatro karjeroje. Triumfavęs teatro scenoje, ypatingai Hamleto rolėje, šiame filme Markaus Antonijaus vaidmeny jis pasirodo nesaugiai ir neįtikinančiai. Burton prieš filmavimo aparatą jaučiasi nejaukiai, lyg vengdamas fotografų, besiskverbiančių į jo privatų užkulisinį gyvenimą.
Nedaug geriau pasirodo ir Elizabeth Taylor. Iš jos tikrai daugiau laukta. Kleopatros rolėje ji visiškai neišlaiko karalienės orumo, neišvysto savo emocijų. Jei istorinė Kleopatra tebūtų buvus vien Taylor pavaizduojamo lygio, tai ir Cezaris, ir Antonijus lengvai būtų sulaukę gilios senatvės ir neįsivėlę į jos pinkles. Vienos Hollywoodo kritikės nuomone, vargiai beatsiras filmų bendrovė, kuri po šio filmo dar norėtų mokėti milijoną dol. už Taylor vaidybą.
Be abejo, visi filmo geriausieji momentai yra susiję su Rex Harrison virtuoziška vaidyba, pirmoje dalyje perduodant Romos politinį ir karinį genijų — Julių Cezarį. Harrison tikras savimi, sąmojingas, bet kurios padėties valdovas.
Tarp gausių šalutinių artistų visa galva prasikiša Roddy McDowall Oktavijano rolėje, kaipo nenuorama sąmokslininkas ir organizatorius bei karvedys.
Didis yra Leon Shamroy nuopelnas, pripildant didžiuli Todd-AO ekraną puikiai spalvota fotografija. Tikrai puikūs fotografiniai efektai, kai, atskirų laikotarpių įvykius pasakotojui jungiant savo paaiškinimais, privedamoji scena matoma senoviniame freske, kol pagaliau visa išryškėja ir tampa gyva.
Iš masinių scenų ypač didingos dvi — Cezario atvykimas į Aleksandriją ir Kleopatros įvažiavimas į Romą milžiniško sfinkso papėdėje. Tiek sausumos, tiek jūros mūšių įvykiai paduodami labai trumpai, tik prabėgom, daugiau dėmesio nukreipiant į atskirų asmenų veiklą.
Moraliniu atžvilgiu šis filmas taip pat sulaukė nusiskundimų. Gausiai vartojami nekuklūs rūbai, įtaigojančios situacijos, keletas kabaretinio stiliaus šokių privertė Legion of Decency šį filmą priskirti “B” kategorijai — dalinai netinkamas ir nepatartinas net ir suaugusiems.
_81/2_
Italų režisorius Federico Fellini tiek problematiniais filmais “La Strada” ir “Nights of Cablria”, tiek kontroversiniu filmu “La Dolce Vita” patraukė publikos bei kritikų dėmesį ne vien Italijoje, bet ir už jos sienų. Koks bus ateinantis šio režisoriaus žingsnis? Publikai dideliu smalsumu laukiant, o kritikams galandant peilius, Fellini planavo gana originalų filmą, parodant dabarties žmogų, paskendusį kasdienybės gyvenime, prislėgtą sunkių kasdienybės problemų, susimaišiusį įvairiuose religiniuose bei moraliniuose klausimuose, bet galų gale viską baigiant optimistiška išvada.
Pasitarus su filminių tekstų paruošėjais Flajano ir Pinelli, šie paruošė keletą projektų ir bandymų, bet, pradedant statyti šį filmą, ne tik spaudai, bet net ir patiems artistams nebuvo pateiktas pilnas filmo siužetas. Tik diena iš dienos buvo apreiškiamos naujos scenos. Žurnalistai tai palaikė reklaminiu gestu, bet filmą baigęs, nuoširdžiame spaudai skirtame pasikalbėjime su savo ankstesniu biografu Angelo Solmi Fellini pareiškė, kad, pradėjus sukti filmą, siužeto aiškios eigos ir pabaigos nežinojęs nė jis pats. Stengėsi tik vystyti ir konkretizuoti iš anksto susidariusią apytikrę idėją. Šis filmas, nors nėra griežta prasme autobiografija, turi labai daug nuoširdžių autobiografinių bruožų. Fellini kiek laiko neapsisprendė, kuriai profesijai turės priklausyti filmo pagrindinis veikėjas. Pagaliau apsistojo prie filmų režisoriaus.
Režisorius Guido Anselmi, 43 metų (Fellini amžius) angoje jaučiasi fiziniai pavargęs ir dvasiniai išsekęs. Mineralinių vandenų vasarvietėje jis bando kūniškai sustiprėti ir vidiniai atsikvėpti. Jis žvelgia į save, koks jis yra, koks buvo ir koks turėtų ir galėtų būti. Peržvelgia savo praeities gyvenimo svarbesnius momentus nuo pat vaikystės dienų. Jo sapnuose svarbų vaidmenį užima mirę tėvai, su kuriais tačiau jis maloniai pasišneka, lyg su gyvais. Maišosi taip pat ir jo ateities planai ir svajonės. Senatvės ir mirties baimė jam pasireiškia vaizdais, kuriuose įžvelgia save patį jau mirusį, nors aplink ūžia gyvenimas. Pagal sutartį su gamintojų bendrove Guido jau turi pradėti sukti naują filmą, bet nė pats dar nežino nei to naujo filmo vardo, nei siužeto ir nekartą jau nori pareikšti gamintojams, kad filmo nebestatys. Prie imponuojančio scenarijaus (raketos į erdvę modelis), apsuptas artistų, scenaristų, mechanikų ir pagelbininkų, Guido pasiryžta nepasiduoti ir iš žemiško purvo žengia aukštyn. Pripažindamas savo, kaip žmogaus ir kaip menininko, ribotumą, Guido priima save patį ir kitus taip, kaip randa, iškeldamas solidarumą, jungiantį gyvus su mirusiais ir geruosius su blogaisiais. Galutinai visu atsidėjimu ir nuolankumu priima sau gyvenime skirtą uždavinį. Baigminė vaikučių vizija, pristatanti režisie-riaus vaikystės dienas, meta niūrion realybėn skaisčios ir giedrios ateities viltį.
Tai gana painus savęs tyrinėjimas, lyg esant psichiatro sofoje ar darant viso gyvenimo sąžinės sąskaitą. Filmo eiga vystosi lyg trijuose aukštuose. Pirmas aukštas — reali dabartis, kur Guido yra ne vien veikėjas, bet taip pat ir stebėtojas. Antrajame — atnaujinami vaikystės prisiminimai ir nagrinėjama jų įtaka dabarčiai. Trečiame aukšte iš dabarties ir praeities davinių veikėjo fantazijoje vystosi simboliniai ir kartais nerealūs vaizdai. Visa tai nesujaukta, bet sujungta į darnią visumą.
Fellini gausiai vartoja simbolinius bei kontrastinius vaizdus. Pvz. filmo pradžioje veikėjo dvasinis prislėgimas bei baimė išreikšta ir išoriniai — tirštame judėjime įkliuvus su automobiliu tunelyje. Durys jokiu būdu neatsidaro ir jam neleidžia išlipti... Vaikystės prisiminimuose baltos bendrabučio sienos sudaro griežtą kontrastą su juodais dvasiškių rūbais, juodomis klausyklomis ir t.t.
Dar prieš filmo prejerą Fellini pastebėjo, kad kai kurių intelektualų jam bus primetama Bergman, Proust ar Resnais įtaka. Į tai jis iš anksto atsakė, kad matęs tik vieną Bergman režisuotą filmą, apie Proust nieko nežinąs, o “Last Year At Marienbad” taip pat nematęs.
Pavadinimą naujam filmui “81/2” pasirinkęs, norėdamas susumuoti visą savo ankstesnę veiklą filmų režisavime — anksčiau yra surežisavęs 6 ištisus filmus ir 5 gabaliukus sudėtiniuose filmuose.
Šiame filme artistų gana gausu. Stipriausiai pasireiškia režisoriaus Guido vaidmenyje Marcelio Mastroianni, o jo žmonos vaidmenyje — Anouk Aimee. Trumpai keletoje scenų pasirodo ir Claudia Cardinale — garsėjanti italų artistė.
Publika šį filmą sutiko įvairiai. Pasaulinės premjeros metu šiek tiek plojo, bet nekvietė autoriaus. Vėliau vieno pietinės Italijos miestelio publika beveik primušė kino teatro savininką, kam rodė šį filmą, kur nieko nesą galima suprasti, ir reikalavo atiduoti bilietui išleistus pinigus. Tai gali būti perspėjimas nepasiruošusiai publikai.
Žiūrovui, subrendusiam ne tik fiziniai, bet taip pat ir etiniai bei estetiniai, kurs žvelgia į filmą ne vien kaip į galimybę pasilinksminti, praleisti laiką, užsimiršti ar paviršutiniškai pasijuokti, bet taip pat kaip į priemonę tarp atskirų asmenybių dalintis mintimis, dvasiniais atradimais, atverti savo sielos gilybes ir kitus bent truputį dvasiniai pakelti, šis filmas bus malonus šedevras.
MONDO CANE
Kronikos ir apžvalgos forma italų filmas “Mondo Cane” (Šuniškas pasaulis) surankioja iš skirtingiausių pasaulio tautų ir vietovių įvairius žmonių papročius, kuriuose daugiausia atsispindi žmoguje slypįs gyvuliškasis elementas. Tos žmogiškosios silpnybės ypač išryškinamos, montažo pagalba sugretinant atskirus epizodus, kurių filme iš viso pateikiama 27. Palyginimų ir kontrastų šviesoje gana keistai pasirodo net ir visai savyje nešuniški momentai.
Filmas pradedamas buvusiam filmų pasaulio “stabui” Rodolfo Valentino skirto paminklo atidengimu jo gimtajame miestelyje Castellaneta. Dabartiniai miestelio gyventojai stebi iškilmes visai žmogiškomis akimis. Kitame epizode italų artistas Rossano Brazzi, atėjęs į siuvyklą marškinių, užpuolamas būrio siuvyklos merginų. Gretimame epizode Havajų salų merginos gaudo sau vyrus. Trumpai peržvelgus alkias vyrų akis, godžiai stebinčias bikini pridegtas merginas prancūzų Rivieroje, kitame epizode senstelėjusi moteris Naujoje Gvinėjoje nuoga krūtine žindo paršiuką. Los Angeles priemiesty, Pasadena kapinėse laidojami šunes su specialiomis apeigomis, o gretimame epizode — Formozos restorane svečiai iš narvų pasirenka šuniukus, kuriuos jie pageidautų suvalgyti pietų metu. Kitame epizode Niujorko aukštesnės klasės restorane puošnūs svečiai ir viešnios užkandžiauja keptom skruzdėm ir kimštais vabalais. Nors Čia komentatorius ir nedaro ypatingų sujungimų, bet aiški montažo peršamoji idėja — nereikia vykti nė į Kiniją ieškoti keistų papročių, nes jų gausu ir mūsų pačių tarpe. Strasburge žąsys penimos prievarta, o Japonijoje veršiai girdomi alumi. Arcipelago laukinių tautelių vado būsimos žmonos tukinamos įvairiais patiekalais, gi kontrastiniame epizode amerikietės moterys Vic Tanny sporto įstaigose stengiasi numesti nepageidaujamus svarus. Kituose epizoduose jūrų rykliai pagaunami ir, įgrūdus į gerklę spyglių gnūžtę, vėl paleidžiami į jūrą skausmingam nugaišimui; jaučiai skerdžiami, kalaviju nukertant galvą; paršai penkmečio šventėje laukinių užmušami lazdomis... Jūrų vėžliai, po atominių bandymų, praranda krypties jausmą ir, sudėję savo kiaušinius smėly, keliauja sausumos link, kur išgaišta nuo karščio. Ir t. t.
Nors filmo pradžioje pareiškiama, kad čia pristatoma bešališki ir nepasaldinti faktai iš kasdieniško gyvenimo, vis dėlto galima labai abejoti gamintojų nuoširdumu. Filmo epizodų parinkimas atrodo gana tendencingas ir vienašališkas.
Filmą surežisavo ir tekstą paruošė G. Jacopetti, P. Cavara ir F. Prosperi. Ryški spalvota fotografija.
Dėl gausiais žiaurumais perpintų vaizdų filmas toleruotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.
THE PLAYBOY OF THE WESTERN WORLD
Airių dramaturgo John Millington Synge komedija “The Playboy of the Western World”, dideliu pasisekimu vaidinta teatrų. scenose nuo pat jos premjeros 1907 m., mėgėjų masėms pateikta taip pat ir 1955 m. “Angel” bendrovės plokštelėse, pagaliau susilaukė filminio pastatymo.
Pajūrio miestelio nuošalion smuklėn užklysta išgąsdintas jaunuolis ir prisipažįsta negyvai primušęs savo tėvą. Naujienų ištroškusiems smuklės lankytojams jis tampa didvyriu, o neištekanti savininko duktė jame jau įžiūri savo busimąjį vyrą. Apylinkės žmonės, ypač merginos, juo taip pat domisi ir jį aukština, kol pasirodęs tėvas, nors ir su kruvinu raiščiu ant galvos, bet vis dėlto gyvas, visą padėtį “sugadina”. Visi atsimeta nuo jaunojo Christi garbinimo. Naujame ginče su tėvu, ir vėl jį pritrenkdamas, Christi šį kartą susilaukia kaimiečių pykčio. Jie jau ruošiasi jį nulinčiuoti. Bet tėvas ir vėl pasirodo gyvas, šį kartą padėtį išgelbėdamas. Išvadavęs sūnų, kartu su juo pranyksta pajūrio tolumoj. Pegeen su liūdesiu žvelgia į tolstantį Christi, kaip vienintelę ištekėjimo blėstančią viltį.
Veiksmas daugiausia vyksta minėtoje užeigoje. Tad ir filmas tiek vienodomis dekoracijomis, tiek nesibaigiančiais airišku akcentu dialogais daugiau panašus į teatrinį pastatymą. Filminis gyvumas kiek pasireiškia negausiais momentais, kai veiksmas daugiau išsiveržia į kaimelio mugę bei pajūrio kopas.
Režisorius Brian Desmond Hurst paruošė šiam filmui taip pat ir tekstą, nedaug nutoldamas nuo originalios komedijos. Spalvota Geoffrey Unsworth fotografija perduoda keletą tikrai puikių gamtovaizdžių, filmuotų Dingle Bay, Airijoje.
Tarp airių artistų būrio ypač išsiskiria Gary Raymond, kaipo nenuorama jaunuolis Christi, ir Siobhan McKenna — smuklininko dukters rolėje.
Tiek suaugusiems, tiek vyresniam jaunimui artistų ilgi lyriniai dialogai vis dėlto gali atrodyti nuobodūs. Kartkartėmis pasitaiko progų, kur, galint lengvai išsiversti paprastu “ačiū”, panaudojama kad ir toks išsireiškimas: “May God and Mary and Saint Patrick bless you and reward you for your kindly talk”.
ALĖ RŪTA
THE STRIPPER
Visoms paauglėms mergaitėms verta pamatyti šį filmą, kuriame parodoma, kaip gali būti jaunystė ir grožis sutrypta į purvus, jei nesisaugoma gudrių apgavikų, dažnai kalbančių apie meilę ar pasisekimus.
Jauną, gražią ir gabią merginą, vardu Lila, įtikinamai atvaizduoja artistė Joanne Woodward. Vaikystėje ji turėjo gražių svajonių ir norėjo savo gabumais prasiveržti į scenos žvaigždes. Iš pradžių jai sekėsi, ir gyvenimas atrodė viliojantis, daug žadantis. Bet, kai Lilą grįžta į savo gimtinę ir į vaikystės prisiminimus suaugusia mergina, ji, pati nepajutusi, jau yra įklimpusi į nebešvarią draugystę su pagyvenusiu, pinigą tevertinančiu vyru ir jau aptaškiusi savo vaikystės svajones gyvenimo ratų purvais. Lila yra nuoširdi, atvira, entuziastinga, kiekvieną greit pamilstanti, bet neatsargiai vaikšto bedugnių pakraštėliais. Nedorasis vyras ją palieka ir vėl susiranda, nustumia ir prisitraukia, lyg kokį daiktą, kartodamas: “Tu esi niekas, niekas!” Ir nieko nebepagelbsti per vėlai surasta didelė ir tyra meilė: kartą paslydusi, mergaitė slysta žemyn ir žemyn, vis labiau susipurvindama ir labiau niekinama net ir to, kuriam ji uždirba didelius pinigus. Filmo pabaigoje Lila dar mėgina sukaupti savo valią ir gelbėtis pati, bet nėra daug vilčių, kad ji išsigelbės. Filmas liūdnas, bet gera vaidyba ir problemos rimtumas žiūrovui neleidžia nuobodžiauti; ir vėliau yra daug medžiagos mąstymams bei išvadoms. Mažiems vaikams filmas būtų dar nesuprantamas ir nenaudingas.
TOYS IN THE ATTIC
Dean Martin, Geraldine Page ir Yvette Mimieux šiame filme vaidybiškai gerai pasirodo. Tai nenormalios ir nelaimingos šeimos vaizdas šių dienų Amerikoje, Šiame ne pramoginiame, o psichologiniame ir problematiniame filme, kaip veidrody, atsispindi nemažai modernaus gyvenimo ligų ir nepagydomų ligonių, kurie nė nelaikomi ligoniais, jiems net besimaišant socialinio, ekonominio ir meninio gyvenimo viršūnėse. Tai daugelio tragedijų pradžia, deja, ne pabaiga. Tai nelaimingų žmonių, besisukančių užburtame rate, nesibaigianti agonija. Turtų troškimas, nesveika meilė, neištikimybė, apgaulės, intrigos, pavydas, tuštumas, vienišumas iki beprotybės, gyvenimo baimė, teroras, šeiminė diktatūra, — visa tai galima rasti šiame sufilmintame draminiame veikale, parašytame Lillian Heilman. Filmas sunkus ir suprantamas tik giliau galvojantiems suaugusiems. Įdomus ypač psichologams ir pedagogams. Gali būti gilesnių diskusijų objektu.
Pramogautojai ir vien poilsio ieškotojai geriau tegu šio filmo nežiūri.