ADOLFAS KREGŽDYS
Kas yra meilė? Labai aiškų ir trumpą atsakymą duoda šv. Jonas: "Dievas yra meilė" (I Jono 4, 8). Atsakymas yra, bet ar jis mums aiškus? Anaiptol! Niekas pilnai nesuvokė Dieviškosios Didybės, lygiai taip pat paslaptimi lieka meilė. Tačiau protas, kaip daugelį klausimų, taip ir šį mėgina svarstyti, išsiaiškinti ir bent dalimi pažinti. Toliau svarbu ties pažinimu nesustoti, bet reikia stengtis meilėje gyventi, nes vien tik pažinimas dar nesuponuoja tobulesnio gyvenimo. Užtat kartais gali atsitikti, kad neturįs teoretinio pasiruošimo šiuo klausimu yra pavyzdingesnis už tą, kuris yra plačiau susipažinęs. Taipgi žmonės moka mylėti, visiškai to klausimo nestudijavę, kaip pvz. nežinodami, kas yra elektra, gali ja apsišviesti bei pasišildyti. Tačiau žinojimas ir pastangos visada nuves į aukštesnes pakopas.
Įstatymo žinovas paklausė Kristų: "Mokytojau, koks didžiausias įsakymas įstatyme?" Jėzus jam tarė: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus: mylėsi savo artimą, kaip pats save. Šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mato 22, 36-40). Vėliau šv. Povilas sako: "Taigi, dabar pasilieka trys dalykai: tikėjimas, viltis, meilė; tačiau didžiausias tarp jų yra meilė" (I Kor. 13, 13). Reiškia, meilė yra didžiausia dorybė. Tokiu būdu meilė yra tarsi šaltinis, iš kurio plaukia kitos dorybės. Todėl pastangos gyventi meilėje ne tik nenustelbs kitų dorybių, bet bus joms paskata.
Be Apreiškimo ir protas sako, kad meilė pirmoj vietoj priklauso žmogaus bei visatos Kūrėjui, toliau — Jo tvariniui žmogui. Žmogaus aukščiausias tikslas bei priemonės jį pasiekti rodo Viešpaties meilę žmogui. Taigi, antroji prieinama išvada sako, kad, jei Viešpats myli žmogų, tai ir žmogus žmogų turi mylėti. Šios meilės pasireiškimas skirstosi į smulkesnes šakas: artimo siauresne prasme, tautos, vaikų, tėvų, sužieduotinių, vyro ir žmonos meilę. Apie vyro ir žmonos meilę čia plačiau pakalbėsime.
Asmuo, turėdamas laisvą valią, pasirodo kartais labai maištingas ir nueina ne tuo keliu, kuriuo reikėtų. Jeigu prokreacija būtų vien nuo žmogaus malonės priklausiusi, kažin ar jis dar šiandien vaikščiotų žemėje. Viešpats lyčių meilės įdiegimu savo planus nuo to pavojaus apsaugojo. Pirmoje vietoje Dievo duotoji meilė tarnauja Jo paties tikslams — pripildyti žemę ir dangų. Jeigu jau ir negalima sakyti, kad žmogus neturi laisvos valios kurti ar nekurti šeimą, tačiau jo valia gerokai "supančiota", nes neveda arba tie, kuriuos prigimtis nuskriaudė, arba "tie, kuriems duota" (Mat. 19, 11).
Nepaliko Viešpats žmogaus vien įrankiu, bet už tai jį gausiai apdovanojo — leido pergyventi meilės grožį bei jos teikiamą laimingumą, leido bent kelias pakopas pakilti į Taboro kalną. Dvi besimylinčios širdys šaukte šaukia Taboro kalno žodžiais: "Mokytojau, gera mums čia būti" (Luko 9, 33). Ir ne tik būti, jos amžinai norėtų ten pasilikti. Tai vienintelė duota proga pajusti dangiško džiaugsmo kibirkštėlę. Jeigu tik tokio laipsnio laimingumas būtų danguje, jau vien dėl to verta ten būtų keliauti. Gaila tų, kurie neturėjo progos pergyventi to džiaugsmo, gaila ir tų, kurie jį pergyvenę užmiršo, nes Dievas neleido nuolat gyventi Tabore, nes meilę šioj žemėj sudaro ne vien emocijos, bet ir nuopelnai — reikia geros valios, pastangų ir darbo vykdyti Jo įsakymus. Šv. Jonas sako: "Nes tai yra Dievo meilė, kad mes laikytumėm Jo įsakymus" (I Jono 5, 3).
Žiedai sukeisti — prasideda naujas, bendras gyvenimas. Įsivaizduokim, jeigu pirmoji palaiminta būklė tęstųsi, neturėtume ne tik skyrybų, bet nei pikto žodžio, nei nesuderinamo nuomonių skirtumo. Tačiau Viešpaties specialios malonės laikas pasibaigė. Jis parodė meilės grožį, o toliau tavo eilė. Atėjo nuopelnų laikas. Dabar nuo tavęs priklausys, ar tavo meilė bus galima palyginti su rūpestingai prižiūrimu ir vešliai klestinčiu, ar tik su vegetuojančiu daigeliu. Ateitis atiduota į tavo laisvas rankas. Laisvės problema buvo paženklintas dangus, laisvės problema rojuj nulėmė žmonijos ateitį, laisvės problema lydi žmogų visą gyvenimą, negalėjo ji būti išskirta ir iš meilės.
Norėdamas išsaugoti meilę, elkis taip, kaip elgeisi prieš vedybas, būdamas įsimylėjęs. Žinoma, viso to elgesio nereikia imti paraidžiui, nes visko nepakartosi. Pavyzdžiui, tau nereikės bristi kelis kilometrus per purvynėlį pas savo mergužėlę. Atsiras ir naujų galimybių: pakeisti vystyklus, pastumti vežimėlį ir daugiau kitų.
Žmogus sutvertas amžinai laimei. Natūralu, kad jis ir šioje žemėje trokšta laimės ir visur jos siekia, o ypač meilės srityje. Nerasi sužieduotinių, kurie nesvajotų apie šeimyninę laimę. Ji tampa ne tik jų svajone, bet ir siekimu. Šitoks jų nusiteikimas neturi nieko blogo savyje, tačiau, kai emocijų audrose nedaug lieka vietos kritiškumui, kuris nurodytų teisingą kelią, ateitis gali atnešti nusivylimą. Vėliau laikas parodys, kad troškimų, nors ir gražiausių, negana, kad nieks nieko veltui negauna — reikia valios, pastangų, darbo, aukos.
Nori laimės — gerai, bet pirmoji sąlyga: to noro turi atsižadėti. Tai skamba paradoksiškai, bet taip yra. Įsivaizduokim, ūkininkas tik sėdi už stalo per dienų dienas ir laukia, kada jam šeimininkė atneš skanų rūkytą kumpį, garuojančius kopūstus bei kitokių skanumynų. O ne! Šitaip jo linksmybės tuojau išsisemtų. Pirma jis turi sunkiai dirbti, daug nuovargio patirti, o jau tik po to gali pasidžiaugti gėrybėmis. Jis taipgi turi ilgai laukti vaisiaus ir nesusvyruoja, kad gal neapsimoka, nes kartais audra ar sausra gali visą jo derlių sunaikinti ir darbą paversti niekais. Panašus yra ir meilės kelias. Pirma užmiršk save, viską daryk, kad antroji tavo pusė būtų laiminga. Nenusimink, šiuo keliu eidamas, apviltas nebūsi. Tavo išsvajota laimė taps įsikūnijimu — ji kaip šviesa veidrodyje sugrįš dar galingesniu spindėjimu.
Meilė reiškiasi asmenų bendravimu. Kad nebūtų pažeistas laisvės principas vedybinės meilės asmenų bendravime, instinktyvioji meilė nėra žmogaus prigimties apribota vienam asmeniui. Kitaip sakant, nors vedybomis tavo svajonė tapo įkūnyta, bet tai nereiškia, kad negalės atsirasti nauji įsimylėjimo pavojai — gyvenime tokių pavyzdžių netrūksta. Užtat kova su šios rūšies pagundomis jau yra įnašas į kūrybinę meilę, pasireiškiančią ištikimybe. Kad riba nebūtų pažeista, — naudingas kriterijus galėtų būti toks: nedaryk to, ko negalėtum papasakoti žmonai. Šimtaprocentinis atvirumas apsaugos nuo nepageidautino žingsnio, kurio negalėtum atskleisti. Taipgi šimtaprocentinis atvirumas iššaukia šimtaprocentinį pasitikėjimą, labai reikalingą, nes be pasitikėjimo vargu ar įmanomas darnus gyvenimas.
Nė vienas žmogus nėra visais atžvilgiais tobulas. Tos moterys greičiau patrauks dėmesį, kurios pasižymi tokiomis dvasinėmis ar fizinėmis ypatybėmis, kurių žmona neturi. Tai nereiškia, kad dėl to turi vaikščioti "pelenuota galva" ar veidą apgaubęs bandito kauke. Žinok, kas galima, ir laikykis ribos. Gyvenam ne džiunglėse. Turim draugų, tolimesnių ir artimesnių. Jeigu sveikindamas draugo žmoną apkabinsi ir pabučiuosi, tai bus tik draugiškumo pareiškimas, ir dėl to nei pasaulis nesugrius, nei žmona tau akių neiškabins.
Negali būti kalbos apie meilę hareme. Ten yra visiškas moters asmens suniekinimas. Normalios padėties iškreipimą rodo ir žmonų laikymas po devyniais užraktais. Ten negali būti kalbos apie asmenų bendravimą meilėje Viešpaties nustatyta prasme. Haremai eina istorijon, bet naujieji laikai sukūrė "naujus haremus" — neištikimybę. Jeigu jau pradėsi bučinėtis, kad ir su draugo žmona, nuo savo žmonos slėpdamasis, tai jau blogai, nes tai jau bus trečio brovimasis į tarpą, kuriam čia ne vieta, nes Viešpats nori, kad būtų ne trys, ne šimtas, bet "du viename kūne". Čia kaip ir gamtos dėsnyje: toje pačioje vietoje du tilpti negali — vienas turi būti išstumtas. Argi tu išdrįstum įžeisti tą, kuri tau parodė meilės grožį, kuri tavo vyriškus jausmus subrandino?
Dievas davė žmonai ir vyrui specifines pareigas ir apdovanojo atitinkamomis fizinėmis bei dvasinėmis ypatybėmis joms atlikti. Vyras gavo pranašesnę fizinę jėgą ne tam, kad ją panaudotų pavergti žmonai. Jau jeigu ir nesinori tikėti, kad dar šiais laikais kultūringose tautose vyras "bandytų savo jėgą ant žmonos kailio", tai vis dėlto kasdieniniame šeimos gyvenime darbais įrodo, kad nenori žmonos pripažinti sau lygiateise. Nematymas reikalo dalintis pareigų našta yra lygių teisių nepripažinimas. Meilė eina toliau — ji pasiima didesnę naštą.
Viešpats vyrą įspėja dekaloge, išskirdamas moterį iš daiktų. Kai dešimtame įsakyme kalbama apie visus daiktus, tai devintasis paskiriamas specialiai moteriai, kad vyras ir jos nepalaikytų "daiktu" — tai yra, kad jis neturi elgtis su žmona vien savo nuožiūra ir nuotaika, bet kad tai yra du skirtingų prigimčių lygūs asmenys, kurių santykiavimas remiasi ne kurio vieno dominavimu, bet abipusiu, nuoširdžiu bendradarbiavimu.
Yra žmonių, kuriems siaubu skamba žodis "klausyti". Jeigu tas žodis jiems reiškia vergiškumą arba nusako nepakankamą nuoširdumą, tada jo vietoje vartoti "susiklausymą". Žmonos ir vyro santykiuose įsakymų neturėtų būti, bet užtat mylimo žmogaus pageidavimas yra daugiau negu įsakymas. Štai iškarpa iš teismo salės. Vyras ir žmona atsiduria prieš teisėją. Be abejo, prieš vedybas jie buvo "užmiršę" šitokį punktą įtraukti į savo gyvenimo programą. Be kitų iškyla ir piniginiai reikalai. Žmona kaltina vyrą išlaidumu. Vyras yra išteisinamas, išryškėjus, kad jis pakankamai duoda pinigų šeimos išlaikymui. Teismas išteisino vyrą, bet jis nusikalto meilei, nes jos įstatymai aukštesni už civilinius, ir vyras neprivalėjo daryti tai, ko žmona nenorėjo. Nei esminiuos, nei praktiniuos reikaluos nuomonių skirtumas negali būti nesuderinamas. Jei yra sričių, kurių "rateliuos girgžda žvyras", ir jau išmintis, panaudojusi visas galimybes, nesuranda būdo, kaip juos iš ten išrankioti, tai tada gera valia padės disharmonijos išvengti.
Kartais, atrodo, geros valios netrūksta, o tačiau reikalai nesivysto sklandžiai. Tokiu atveju trūksta kritiškumo. Manyti, kad turi gerą valią, neužtenka, nes čia nėra aiškios ribos, kur ji prasideda ir kur baigiasi. Kitam gali atrodyti, kad jos nėra pakankamai. Reikia neužmiršti, jog turi būti suderintos dvi geros valios, kad jos taptų viena. Tokiu atveju išmintingas sprendimas bus rastas ir tada, kai bus visai skirtingas supratimas ar pamėgimas.
Malonių reikalų svarstymas nesudaro sunkumų. Problemos kyla dėl aštresnių klausimų. Jas reikia ne tik išspręsti, bet rasti ir tinkamą būdą. Nesame nei angelai, nei velniai. Norėti amžinai skaidrios nuotaikos, tai būtų tas pat, ką norėti amžinos giedros, o to rezultatas — Sahara. Tačiau, jei esi blogoj nuotaikoj, tuomet, nespręsk galimų atidėti klausimų. O jei reikia tuojau pat spręsti, tai spręsk tinkama forma. Paniekiną žodžiai reikalo nepataisys.
Dėl sentimentų pavojaus duoti patarimą žmonai ir vyrui užsidaryti atskiruos kambariuos nakties poilsiui, tai yra žmonos ir vyro santykių arba tik teoretiškas pažinimas, arba nepakankamas į juos įsigilinimas. Dienos laiką atima pareigos, ir vakare nedaug atsiranda laisvų minučių, be to, vaikams girdint, ne visos problemos gali būti sprendžiamos. Taipgi yra didelis skirtumas tarp klausimų svarstymo prabėgom ir artimoj draugystėj. Todėl geriausias žmonos ir vyro minčių pasikeitimo laikas yra minutės prieš nakties poilsį. Kaip dvasiniuos reikaluos reguliari sąžinės sąskaita "nupučia dulkes" ir neleidžia susidaryti "purvo sluoksniui", taip ir žmonos-vyro nuolatinis, bendras žvilgtelėjimas į savo santykius padeda išsilaikyti tinkamoj aukštumoj. Tuo metu ne tik pasidalinama dienos įspūdžiais, kuriami planai, bet, kas svarbiausia, tai yra pasireiškusių nesklandumų greitas likvidavimas, nelaukiant, kol jie susirinks į nepralaužiamus ledų kalnus. Štai plieninė taisyklė! Jeigu jos laikysiesi, apviltas nebūsi. Nė vieną naktį nekeliauk sapnų karalystėn, nepabučiavęs žmonos. Nesunku tai įvykdyti geroj nuotaikoj, o tačiau ir blogoj nuotaikoj esant yra būtinai vykdytinas šv. Povilo patarimas: "Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės" (Efez. 4, 26).
Yra kiekvieno pareiga dirbti. Darbas jėgas išeikvoja, todėl privalom prarastas jėgas atstatyti. Tinkamas poilsis ir pramoga atstato jėgų pusiausvyrą, palaiko sveikatą ir gerą nuotaiką, taip svarbią šeimyniniame gyvenime. Dėl to poilsis ir pramoga taipgi yra pareiga, tokia pat svarbi kaip darbas, ir negalima į ją nekreipti dėmesio. Tik vyrai jau pernelyg pasirodo uolūs žmonas nuo šių pareigų "apsaugoti". Pasiklausę dainelės žodžių "peiliai, šaukštai ir šakutės, visi eina šokt polkutės", mano, kad ir žmonos gali su jais šokt polkutę ir joms tų linksmybių turi užtekti. Pagalvok, kaip tu jaustumeis, būdamas jos vietoj, ir tada bus nesunku suprasti, kad ir ją reikia paleisti nuo "grandinės". Aišku, kad žmona neša didesnę vaikų auginimo bei auklėjimo naštą, todėl nieko pikto neatsitiks, jei tu jai suteiksi daugiau prasiblaivymo progų negu sau.
Vyrui atiduota į rankas šeimos kūrimo iniciatyva. Tai yra privilegija, ir dėl to jo padėtis dėkingesnė. Ateina laikas už tai atsimokėti. Po vedybų jo pareiga parodyti iniciatyvą, meilės uždegtus žiburėlius paverčiant tradicija bei išlaikant gerą šeimos nuotaiką. Ir čia tinka patarlė: "Kaip pagiry šaukiama, taip girioj atsiliepiama". Deja, su apgailestavimu reikia tvirtinti, kad vyrai parodo iniciatyvos, tik tokios, kokios nereikėtų parodyti. Jis pirmas išeina vienas pramogų ieškoti, žmoną palikęs namuos; jam pasidaro per "kasdieniška" apvilkti žmoną paltu; užmiršta vedybų sukaktis ir žmonos gimtadienius.
Išsisėmimas, apsipratimas ir iš to kyląs nuobodumas yra nuolatinis gyvenimo reiškinys, todėl žmogus pasineša ar evoliuciniu, ar revoliuciniu keliu ieškoti naujovių. Nėra užbrėžtos ribos, kur reikia sustoti. Užtat kartais nueinama iki kvailysčių, bet dėl to nereikia kristi į pesimizmą ir smerkti naujovių ieškojimo. Su tokiomis nuotaikomis žmogus ateina ir į šeimą. Bendrame gyvenime asmuo pažįstamas (ar bent manoma, kad pažįstamas), tas veda irgi į monotoniškumą ir nuobodumą. Reikia naujovių žmonos ir vyro santykiuose. Tos naujovės, žmonos ir vyro asmeniškai pergyventos, pajungtos bendram interesui, papildo tradicijas, duoda naujas temas, gyvenimą atšviežina ir padaro įdomų.
Svarstytas mintis trumpai galėtume apibendrinti šiais šv. Povilo žodžiais: "Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalingai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa, visa nukenčia, visa tiki, visako viliasi, visa pakelia" (I Kor. 13, 4-7). Toks yra kūrybinės meilės kelias, kuris veda į asmens branginimą, gilų prisirišimą, ištvermę, sielos džiaugsmą. Jeigu meilę jaunystėje būtų galima palyginti pavasario žiedų grožiui, tai vėliau pastangų subrandinta meilė yra panaši į rudens spalvų žaidimą, pripildytą prinokusių vaisių.