JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
AI KURIE žmonės, išgirdę, kad koks nors jaunuolis nuėjo į kunigų seminariją ar kokia nors jaunuolė įstojo į vienuolyną, patraukia pečiais ir pro dantis iškošia klausimą: "Kas ten juos traukia?" Kiti bando rasti atsakymą, aiškindami, kad tai bailiai, kurie bėga iš gyvenimo, nes bijo jo naštos. Kiti mano, kad tai žmonės, kurie gyvenimui netinka arba gyvenimu nusivylę, kurie nesurado gyvenimo draugo ar draugės, kuriems nepasisekė vesti ar ištekėti. Ir ko dar tie žmonės neprigalvoja ir dar kokių samprotavimų bei aiškinimų nesusiieško!
Tiesa, pasitaiko tokių asmenų, kurie vienuolyne nori pasislėpti nuo per sunkaus gyvenimo arba kurie ten pa-
nuotr. Beatričės K. Kerbelienės
suka po nepasisekusios vyro ar žmonos medžioklės. Bet toki ten paprastai neilgai tepabūna — jie neturi pašaukimo. Dvasinis luomas nėra nelaimingųjų ir nusivylusiųjų prieglauda, bet ryžtingųjų kovos laukas! Tik toki ten pasilieka, kurie supranta, kad gyvenimas yra auka. Tik toki tampa Kristaus armijos kariais, kuriuos ten nuveda ne baimė ar nusivylimas, bet idealai.
Neseniai esame gavę tris modernia forma parašytus ir V. Klajūnės slapyvardžiu pasirašytus eilėraščius, iš kurių gali labiau paaiškėti kelias į vienuolyną; kurie daugeliui gal padės suprasti, kas ten tuos jaunuolius traukia. Šių eilėraščių autorė yra jauna seselė, prieš keletą metų dar mokykloje tebesėdėjusi su kitomis savo draugėmis, linksmai krykštavusi jaunimo stovyklose, bet drauge ir sprendusi rimčiausias gyvenimo problemas. Pirmame eilėraštyje, vardu "Malda", ji prašo Dievo pagalbos ir malonės, kuri ją nuvestų prie tikrų idealų, patenkinančių jos jaunos širdies troškimus.
Parodyk, kur gyveni.
Nuvesk į Izraelio kalnus
Prie Šaltinio,
Kuris pripildytų mano širdį
Dabar ir per amžius.
Nuvesk i kalnus,
Atskleisk versmes.
Ir pagaliau, tos malonės veikiama ir jai paklusdama, ji apsisprendžia. Pasauliui tai nesuprantama. Kaip žmogus gali laisvai pasirinkti gerti kančių taurę? Kaip jis gali laisvai atsisakyti žemiškų linksmybių? Bet jai šis kelias nebaisus. Jai šis kelias saugiausias. Tai kelias, kuris greičiausiai nuves į tikrą laimę ir užpildys niekad pasaulio džiaugsmuose užpildymo nerandančią širdies tuštumą.
Ne. Be Tavęs neisiu.
Man nereikia laimės be Tavęs.
Geri taurę?
Ir aš gersiu tą pačią,
Kurią lietė Tavo šventos lūpos.
Tebūna ji karti:
Panieka, plakimas, kryžius, vienuma...
Gersiu.
— Jie toki jauni abu.
Jis vos trisdešimt,
O ji — dar vaikas.
Kodėl jie geria kančios taurę?
Kiti linksminasi, geria vyną...
Kodėl juodu geria kančią?
Mes jauni.
Kaip gera būti jaunai
Ir su Tavim eiti visur!
Taurė niekad nėra tuščia:
Žmonės ją pripildo
Iš meilės ir neapykantos.
— Kiti linksminasi, — jie sako.
Bet aš niekur nemačiau tokio džiaugsmo.
Koks yra Tavo akyse,
Kai saulėleidy po tolimos kelionės,
Po alkio ir troškulio,
Koplyčioje, pasislėpę nuo vėjo,
Išgeriam paskutinį
Šios dienos kančios lašą.
Matau Tavo akyse visa tai,
Ką Tu esi sakęs apaštalams.
Ir prisiekiu: tai tiesa,
Gyva tiesa, dėl kurios Tau atnešiau
Savo jaunystę.
Pasiliksiu, gersiu Tavo taurę,
Kančios taurę saulėleidy,
Ir rasiu laimę su Tavim.
Ir pagaliau atėjo seniai lauktas įžadų rytas, kai ji savo gyvenimą galutinai sujungė su savo Išrinktuoju:
Skambėkit dainos ir gauskit varpai:
Šiandien aš prisikėliau!
Tyliai giedokit vasaros slėniai,
Džiugindami žemę savo spalvom:
Šiandien Velykos!
Jau nebe aš — o Jis!
Jau nebe man — o Jam
Mano jaunystė, mano svajonės,
Mano mirtis ši rytą.
Jis prisikėlė mano širdy —
Skambinkit Aleliuja!
Tai galutinis atsakymas į klausimą, kas ten traukia!