DR. P. MAČIULIS
Kartą Kristus pasakė apaštalams: "Nėra gražesnio dalyko už tai, kaip savo gyvybę atiduoti už savo brolius". Pats savo siaubinga mirtimi aukodamasis už visą žmoniją. Viešpats žinojo, ko verta žmogaus auka už savo artimą, už savo brolį, už kiekvieną pagalbos reikalingą žmogų.
Bažnytiniu terminu tokį kitiems pasiaukojimą mes vadiname pašaukimu. Tiesa, nedaug kas atsiliepia į kvietimą kitiems tarnauti visa širdimi, sau pasiliekant tik vidinį džiaugsmą, kad savęs atsižadėjimu priartėjama prie Kristaus meilės įstatymo.
Girdime pasiguodžiant, kad mūsų laikai nebe tie, kaip anie, senieji laikai, kada pašaukimų daugiau būdavę. Mūsų nuomone, tai gal ne tiek pareina nuo laiko dvasios, bet svarbiausia nuo sugebėjimo atskleisti aukos ir artimui pasišventimo grožį.
Tame darbe pirmą vietą užima krikščioniškas auklėjimas šeimoje; vėliau ateina mokykla, o su mokykla rišasi tinkamas religijos mokslo (ne trafaretinis) atskleidimas, kuris paprastai pavedamas mokyklos kapelionui arba kuriai seselei-vienuolei. Vadinas, mokykloje yra labai svarbu gero religijos mokytojo parinkimas. Tik geri kapelionai tegali paruošti kandidatų į vienuolynus ir dvasines seminarijas.
Rašoma, kad net ir viduramžiais tik tie kryžiaus karai pavykę geriau suorganizuoti, į kuriuos šaukliai sugebėję daugiau širdies įdėti. Taip ir mūsų laikais nederėtų pamiršti, kad Dievas yra meilė, todėl ir pasiaukojimas tarnauti artimo naudai yra rištinas su aukos meile Dievui, nes Kristus yra pasakęs: "Ką padarysite vienam iš tų mažutėlių, man padarysite"...
Daugis bus girdėję apie tokius žmonijos geradarius, kaip Pasteur ir Marconi, arba apie tokius pasaulinį garsą pasiekusius menininkus, kaip Michelangelo ir Beethoven, bet gal retas težino, kokiu dideliu pasiaukojimu jie aukščiau iškilo už savo amžininkus. Ir jie, kaip šv. Augustinas, šv. Ambraziejus, šv. Tomas Akvinietis, tik viso savo gyvenimo auka žmonijai ką nors duoti pelnėsi žmonių pagarbą ir dievišką palaimą.
Užsiminę apie praėjusiųjų amžių žmonijos geradarius — mokslininkus bei didžiuosius menininkus, čia norime bent trumpai prisiminti jų didelio darbo ir pasiaukojimo vaisius. Visi čia išvardyti žmonijos geradariai gyveno ne vienu metu, tad ir mūsų laikams niekas neužtrenkė durų Dievo ir artimo tarnyboje pasiekti aukščiausią tobulumo laipsnį, dirbant didįjį aukos bei pasišventimo darbą.
Liudvikas Pasteuras (1822. XII. 27 — 1895. IX. 26), prancūzų chemikas, 25-rių metų jau gamtos mokslų daktaras; Dijono, Strasburgo, Lilio universitetų chemijos profesorius, eidamas vos 35-sius savo amžiaus metus; nuo 1863 metų jau Paryžiaus universiteto chemijos profesorius, o 1881 metais pakeltas į Prancūzų Akademijos narius. Tais metais jis atrado skiepus prieš juodligę, 1882 m. pagamino skiepus prieš kiaulių raudonligę ir 1885 m. — prieš pasiutimą. 1888 m. jis įsteigė Paryžiuje Pasteuro Institutą ir buvo jo direktorium iki mirties...
Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas kitų tarnybai, jo vienintelis tikslas — padėti žmogui. Visur, kur tik buvo šaukiamasi jo pagalbos, pvz. kaip išgelbėti šilkaverpių vikšrų plantacijas nuo pasireiškusio nykimo arba kaip apsaugoti alkoholio (vyno ar alaus) fermentavimąsi nuo gedimo, jis visur neatsisakė padėti, vis giliau studijuodamas gamtoje įvairiausius gyvybės reiškinius. Bet daugiausia jį sukrėtė moterų-gimdyvių karštligė, kuri tūkstančius motinų ne laiku nuvarydavo į kapus. L. Pasteuras ano meto medikams įrodė, kaip pavojinga vartoti nesterilizuotus instrumentus gimdymo metu. Ne mažesnės reikšmės buvo ir jo atrasti skiepai nuo pasiutimo ligos, išgelbėję milijonus žmonių.
Įsidėmėtina, kad L. Pasteuras iki savo gyvenimo galo kasdien melsdavosi atsiklaupęs, atsidėkodamas už visas savo žinias Sutvėrėjui. Kai vienas jo jaunų asistentų kartą pastebėjo jį susikaupusį maldoje ir paklausė, bene profesorius tikįs malda, Pasteuras savo giliai prasmingu atsakymu aną jaunuolį tiek paveikęs, kad tas visą savo gyvenimą niekad daugiau neišdrįsęs maldos reikšmės nuvertinti.
Atidavęs viską žmogaus, artimo, savo brolio gerbūviui išsaugoti, Pasteuras ir mirė giliu kataliku, kokiu jis buvo visą savo darbštų, kaip bitutės, gyvenimą.
Muzikos pasauly turime vieną didžiausių XIX amžiaus kompozitorių Liudvika Beethoveną — (1770—1827), kuris Dievo jam duotą dovaną meno srityje jau nuo 13-os savo amžiaus metų iki paskutinės gyvenimo valandos nepaprastai ištobulino. Jis sukūrė iš viso 135 muzikos dalykus, kurių dauguma susilaukė pasaulinio garso. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad, kai Beethovenas pradėjo sirgti klausos sutrikimu, kas privertė jį atsisakyti nuo skambinimo pianinu ir nuo dirigavimo orkestrui, jis savo darbo nemetė. 1819 metais jis visai apkurto. Tiesa, tai paveikė jo būdą, nes turėjo pasišalinti iš ano meto Vienos diduomenės, bet jis tą didžiausią muziko nelemtį priėmė pilnu atsidavimu Aukščiausiojo valiai: dabar jis vien tik kūrė didžiuosius savo muzikos veikalus — simfonijas. Kai kurie jo biografai net teigia, kad Beethovenas tame stovyje galėjęs giliau susitelkti, todėl ir jo kūriniai iš to laikotarpio išėję tokie gilūs. Klasikinę sonatos ir simfonijos formą jis išplėtojo iki aukščiausio tobulumo.
Kitas italų fizikas, bevielio telegrafo išradėjas, Gullielmo Marconi (1874— 1935), atostogaudamas Alpėse, susidomėjo viename žurnale smulkiai aprašytais Hertzo elektrinių bangų bandymais. Jis pagalvojo, kad tokių bangų pagalba būtų galima siųsti sutartinius ženklus (signalus), jeigu tik tas bangas pavyktų apvaldyti ir kontroliuoti. Parvykęs į tėvo ūkį, jis pradėjo daryti bandymus viename didesniame kambaryje, vėliau kieme ir už kiemo ribų atvirame lauke. Ir taip jis dirbo be atvangos iki savo mirties. Savo pasiektų bandymų rezultatus norėjo savam kraštui pavesti, bet Italijos vyriausybė abejingai pažiūrėjo į jauno fiziko pasiektus davinius, tad sakėsi neturinti tam reikalui pinigų. Tuomet G. Marconi savo išradimą parodė anglams, kurie sutiko jo tolimesnius bandymus apmokėti. Ir jau 1899 m. jis perdavė pirmą bevielę telegramą iš Prancūzijos į Angliją, 1902 m. jau iš Amerikos į Angliją, o 1903. I. 19. JAV prezidentas Rooseveltas bevieliu telegrafu pasveikino Anglijos karalių Eduardą VII. Jūrų nelaimėje pirmą kartą bevielis telegrafas patarnavo 1909. I. 23, kai keleivinis laivas "Republic" ties Sandy Hook susidūrė su laivu "Florida"; pasiuntus pirmuosius SOS signalus, buvo išgelbėta šimtai gyvybių. Didžiojoj "Titanic" katastrofoj (1912. IV. 15.) grėsmės ir pagalbos radijo signalų dėka daugelis šimtų keleivių išsigelbėjo.
Ir visa tai buvo pasiekta vieno žmogaus didžiausiu pasišventimu bei auka žmonijai. Atrodytų, lyg Marconi tiesioginiai nesiekė dvasinės pagalbos artimui, kokį mes turime prieš akis iš pasišventėlių - vienuolių, tačiau ir šitas jo darbas Visatos Kūrėjo svarstyklėse buvo atžymėtas, nes ir G. Marconi, kaip Pasteuras ir Beethovenas, buvo giliai tikintis žmogus, pasitikįs Dievu ir dirbąs Jo garbei.
Meno genijus Michelangelo, kuris buvo ir architektas, ir skulptorius, ir dailininkas, norėdamas įamžinti savo darbą Capella Sixtina lubose, pasidarė iš pastolių "antrąsias lubas" ir, gulėdamas ant nugaros, ketverius metus tapė freskas... Biografai sako, kad, laiką taupydamas, virvute užsitraukdavęs pintinėlę su užkandžiais; pasistiprinęs, vėl tęsdavęs darbą... Jis mirė Romoje, eidamas 96-ius metus. Michelangelo pasišventimas didžiajai idėjai nepakirto jo sveikatos, nors ir tokiu dideliu darbu teko jam sukurti nemarų kūrinį.
Čia prisiminti pasišventėlių žmonių pavyzdžiai kalba apie pirmąją medžiaginę pagalbą žmogui, bet visi mes žinome, kad "ne viena duona žmogus yra gyvas". Kiekvienas žmogus jaučia didesnį dvasinį alkį, apie kurį jam nuolat byloja visa gražioji gamta ir protu dar galutinai neaprėptos tolimosios dangaus erdvės... Ir paukščių čiulbėjime, ir vėjo dūsiuose, ir sunkiai akimis aprėpiamų girių šniokštime, ir jūrų ūžime, visur, visur, sako Solovjovas, "ir kiekviename žolelės šlamesy, ir kiekviename lapelio virpesy matoma skirtinga užduotis ir atsispindi kitoks grožis".
Visi šitie dalykai Amžinosios Išminties tam sukurti, kad žmogus, jais džiaugdamasis, nepamirštų tik vieno dalyko, būtent — dėkingumo savo gerajam Viešpačiui. Kartais tas dieviškųjų rankų tvarinys, kuriame paties Dievo paveikslas atsispindi, savo aklu užsispyrimu žemiau nugrimsta už neprotingą padarėlį, kol savo gležnučių sparnelių, kaip toji peteliškė, nenuskrudina ant įkaitusio lempos stiklo...
Tie būna laimingesni, kurie maldos nepamiršta, nes žmogaus protas tik maldoje vėl atsigosta, tiek prasiblaivo, kad bent akimirkai pastebi visą savo menkystės klaikumą. Kas dažniau meldžiasi, ne tik iš savo dvasinio vargo pakyla, bet įstengia ilgainiui pakilti ir prie aukštesnių idealų. Šv. Augustinas pats sau statydavęs klausimą: "Galėjo tie ir anie, tai kodėl tu, Augustinai, negali?" Jis pasiryžo ir tapo šventuoju.
Kaip be plano neįmanoma statyti pastato, taip ir jaunuolis ar jaunuolė vargiai tegalėtų sukurti savo gyvenimo gražią ir prasmingą ateitį, jei nesivadovautų tais dėsniais, kuriuos Kristus ne vien gyvu žodžiu, bet visu savo gyvenimu žemėje skelbė. Dievas tau suteiks malonę galvoti, spręsti ir tesėti pasiryžimą, jei nuoširdžiai prašysi Jo pagalbos kilniems sumanymams siekti.
Juk Kristus yra pasakęs: "Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, bus jums duota". Abejonei apnikus, melskitės kaip darė tūkstančiai šventais pripažintų ir milijonai tokiais nepaskelbtų žmonių. Jei kitas sakosi nemokąs melstis, teprisimena aną seną bandos sargą, kuris, pastebėjęs žmones skubančius bažnyčion, imdavęs Dievulį garbinti. Jis šokinėdavęs per griovį ir sakydavęs: "Tai tau. Dieve"; o atgal šokdamas: "tai man. Dieve"... Tokia malda yra Dievui priimtina, nes ji iš širdies veržiasi.
Tik kelis žymesnius asmenis prisiminę, norėjome parodyti jaunuolėms ir jaunuoliams, kurių jauno idealizmo liepsnos dar tebėra skersvėjų neužpūstos, kad jie savo gyvenimą stengtųsi taip tvarkyti, kad jais kiti galėtų pasidžiaugti, o ir patys susitaupytų tokį turtą, kurio "nei kandys nesuėda, nei rūdys nesugraužia".
Visi, didžiaisiais žmonėmis vadinami, toki pasidarė tik viso savo gyvenimo aukos bei pasišventimo dėka. Romėnai sakydavo, kad tik poetai gimsta, o kalbėtojai žymiais tampa tik didelio darbo dėka. Pagonys žavėjosi tokiais poetais, kaip Horacijus ir Virgilijus, bet tokiam Atėnų aeropago kalbėtojui, kokiu vėliau pagarsėjo Demostenis, reikėjo daug vargo pakelti. Mat, kalbėdamas jis vis iš įpročio kilnodavo vieną petį, kas geram kalbėtojui visai netiko. Kad nuo to atprastų, jis laikydavo po pažasčia pritvirtintą peilį, kurio skaudūs baksnojimai ilgainiui jį išgelbėjo nuo to įpročio.
Įsidėmėtina, kad visi garsūs žmonės visiškai neieškodavo asmeniškos garbės; jie labai retais atvejais tepajusdavo reiškiamą pagarbą ar dėkingumą, nes paprastai apie tokius dalykus jie neturėdavo laiko pagalvoti, jiems to laiko visuomet buvo per maža. Ir mūsų laikų jaunuoliui ar jaunuolei visi išorės blizgučiai neturėtų būti paskata pasirinkto tikslo siekti.
Skaičiau kartą kažkokio pamokslininko atpasakotą artimo meilės pavyzdį. Viename provincijos mieste gyvenęs gydytojas, kuris penktadieniais priimdinėdavęs arba pašauktas vykdavęs tik pas vargšus, už savo paslaugą nieko daugiau neimdamas, tik saujelę lauko gėlių. Kiekvieną naują gėlių puokštelę tas gydytojas dėdavęs greta kitų panašių puokštelių, jau nuvytusių ir sudžiūvusių. Kai kartą jo bičiulis paklausęs, ką daktaras darysiąs iš tų sudžiūvusių žolių, jis atsakęs: "Paprašysiu, kad mano karstas būtų šitomis žolelėmis išklotas... Tai bus minkšta man ant jų ilsėtis".
Taigi, gal kaip niekur kitur, pasiaukojime artimo tarnybai žmogus patiria didžiausią dvasinį džiaugsmą. Jeigu Liurde Katalikų Bažnyčia per šimtmetį pripažino tik apie 60 stebuklingų išgijimų, tai nedraudžia tikėti, kad jų būta tūkstančiai. Ir jeigu Katalikų Bažnyčia veik per dvidešimt amžių šventųjų eilėse laiko arti šešių tūkstančių palaimintųjų, tai dar nereiškia, kad jų nebūtų buvę visas milijonas ar net daugiau.
Bedieviškasis komunizmas šimtus tūkstančių visai nekaltų žmonių pavertė vergais; tūkstančių tūkstančiai yra žuvusių, kurių ir kapų nieks neatžymėjo, o Dievo akyse jie ne mažesni kankiniai už tuos, kurie žūdavo už Kristų pagonių amfiteatruose.
Didysis italų poetas Dante Alighieri savo poemoje, vardu "Dieviškoji Komedija", stebėtinai gražiai, giliai ir teisingai atskleidžia ano meto politinius, kultūrinius, socialinius ir religinius įvykius, alegoriniai paklaidžiodamas su Virgilijum kitame gyvenime, kad suteiktų savo skaitytojui atgaivos po baisių pragaro scenų, kiekvieną giesmę baigia šiais žodžiais: "Ed uscimmo di nuovo a riveder le stelle" (Ir vėl išėjome, kad pamatytume žvaigždes).
Pradėję kalbėti apie pašaukimus, dėl kurių dažnas guodžiasi, stabtelėję ties vienu kitu didingu žmogiškos aukos paveikslu, šią minčių pynę norėtume užbaigti, kreipdamies į jaunuolį ir jaunuolę, kad mes visais savo skaisčios jaunystės sparnais kiltume į visa tai, kas kilnu ir prasminga, kad ne vien savo galvas, bet ir širdis pakeltume aukštyn, kad vėl su Dante ir Virgilijum pamatytume žvaigždes.