Kaip mūsų jaunimas vertina išeivijoj pasirodžiusią lietuvių literatūrą? Ar ją skaito? Ką būtų galima padaryti, kad ja daugiau domėtųsi? į šiuos klausimus stengsimės atsakyti vyresniųjų ir jaunesniųjų skaitytojų ir bendradarbių pagalba Jaunimo Metų bėgyje. Diskusijoms pradėti ir į pirmąjį klausimą bent dalinai atsakyti talpiname dviejų kalbų - literatūros studentų nuomones.
Mūsų autoriai kreipia per didelį dėmesį į ribotas tautines problemas, dar blogiau, jų neišsprendžia... Tol kol mūsų rašytojai užsidarys tremtyje..., tolei jų kūryba liks menka...
Pernai vasarą Los Angeles Dailiųjų Menų klube išreiškiau gan nepalankią nuomonę apie mūsų tremties literatūrą, būtent, kad jinai riogsojanti ribotų tautinių ir kaimiškų temų pelkėse, mažai ką beatnešanti jaunimui, užaugusiam šių dienų plačioje pasaulėjautoje. Kaltinamas neapsiskaitymu, reikalaujamas tikslesnių, moksliškesnių įvertinimų, pateikiu šią apybraižą.
Prieš akis — keturi tremtinių kūriniai: Gliaudos “Šikšnosparnių Sostas”, Ignatonio “Lūžiai”, Mazalaitės “Negestis” ir Kairio “Diagnozė”. Jie atstovauja mūsų tremties literatūros bendrą versmę ir tikiuosi jais pateisinti savo ankstyvesnį “išsišokimą”.
Pirmaujanti kvarteto tema — tai lietuviškosios išeivijos buitis. Nors ji kiekviename kūrinyje skirtingai spalvota, jos suvestinis formulavimas būtų: vyresniosios kartos nesugyvenimas su svetimomis ir nepalankiomis tremties sąlygomis. Kiekvieno veikalo svarbiausi veikėjai, nublokšti ant žemesnio prestižinio laipto, vargsta žiauriame Amerikos pragare, kur ir nepriklausomybės prisiminimai tampa bejėgis Lazaro pirštas. Gliaudos Alksnis, dūsaudamas ir vaitodamas, sapnuoja dangiškas jaunystės “gadynes” juristo soste. Mazalaitės Danguolė ir Ignatonio Rimvydas negali užmiršti Sibiran ištremtų vyro, žmonos, dukters; Kairio Naujokaitis — idiliškų jaunystės dienų. Ši nostalgija juos atskiria nuo kasdieninio gyvenimo realybės ir apakina senų prisiminimų migla. Tik Kairio Naųjokaitienė ir šiek tiek Gliaudos Alksnienė atmeta tremties apsivylimą, pirmoji slėpdamasi kvailuose, vaikiškuose geismuose, antroji kęsdama be dūsavimų “Dievo nulemtą” buitį. Rimvydo žmona ir dukra, atvykusios iš Sibiro, gal ir per greitai apsipranta su amerikietiška tvarka ir gal tik jose sužibo sveika susipratimo šviesa.
Šalia vyresniųjų nepasitenkinimo spiečiasi tautinių vedybų klausimas. Kiekvienas autorius ji daugiau ar mažiau paliečia. Petro Alksnio jauniausia duktė Rūta, nežiūrėdama tėvų švento tautiškumo, išteka už amerikiečio biznie-rio Mortono. Naujokaičio duktė Birutė įsižiūri kažkokį Smithą, o Ignatonio romane randame meilę tarp lietuvio ir vokietės. Gliaudos kūrinyje pasirodo kitokia problema — Jono Parulio, subrendusio lietuvio, meilė jaunai portorikietei Lorai. “Svetimtautybės” tema užima svarbiausią vietą Mazalaitės “Negestyje”. Ją teks atskirai paminėti.
Mazalaitės Danguolė “visai nelauktai” įkrenta į labai keblią padėtį. Be vyro, be dukters jai sunku pakelti žiaurią išeivijos ir vienišumo naštą ir gražaus amerikiečio advokato draugystė jai virsta poilsio valandėlė. Deja, tautiniai ir moraliniai sumetimai priveda prie žvarbaus liūdnumo ir galutinio atsiskyrimo — Danguolė grįžta prie senų lietuvių draugų. Autorė siekia šia neišvengiama atgaila, šiuo atsitaisymu, atsodinti rūtas suardytame lietuviškame darželyje, bet atpirkimo gestas per greitai pasukamas kitos meilės suplazdėjimu. Nors ši trečia meilė yra tautinė, tyresnė (gi tai pirmojo vyro artimiausias draugas), mūsų Magdalena ne visai įtikina skaitytoją, bepilstydama savo ašarinius kvepalus. Staigus naujos meilės antplūdis bereikalingai sugadina ši gražų palyginimą ir nemaža dalis kvepalų lieka vazoje. Atsižvelgiant į ankstyvesnius Danguolės charakterio bruožus, paskutinė meilė visai nesuprantama ir nenuosekli.
Naujokaitytė taip pat įsižiūri amerikietį, bet čia viskas gerai baigiasi, pasipainiojus gražiems Jankaus žodžiams. Ir kyla svarbus klausimas: kodėl, pasižiūrėjus į tą didelį pasakišką tėvų patriotiškumą, vaikai visgi linkę eiti visai kitais keliais? Gliauda supažindina su jaunu Geniuku, kuris, nors tik dešimties metų, artimai draugauja su senu teisėju Petru ir pergyvena visas tėvynės skriaudas. Senio raginamas jis net prieštarauja tėvui dėl jo projektuojamų vedybų su portorikiete. Mazalaitės “Negestyje” mažasis Pilypas, pirmosios žmonos vaikas, nors svetimtautis, ypatingai domisi Danguolės pasakojimais apie Lietuvą ir reiškia didelį norą tenai nuvykti. Tėvai, be išimties, reiškia gilią, labai gilią Lietuvos meilę ir, jeigu net ir kitus pajėgia uždegti, tai kodėl taip sunku su pačiais jų vaikais? Petro Alksnio duktė pamilsta amerikietį ir gėdinasi lietuvybės. Naujokaičių Birutė irgi kratosi lietuviškumo, pakeičia savo vardą. Vaikų reakcija visai nesuderinama su autorių pristatomomis aplinkybėmis. Aišku, problema arba negerai išreikšta, arba dar nevisai suprasta.
Mūsų autoriai kreipia per didelį dėmesį į ribotas tautines problemas, dar blogiau, jų neišsprendžia. Nutautėjimas buvo ir liks socialinis reiškinys, priklausąs ne tiek nuo asmeninių, ideologinių įsitikinimų, kiek nuo materialinių, kultūrinių, civilizacinių aplinkybių. Asmeninės, tragiškos kovos tarp tautėjimo ir nutautėjimo negali būti, nes nutautėjimas reiškia meilės stoką, o tautybės išlaikymas — jos pilnatį. Šie elementai negali būti ir nebūti tuo pačiu laiku asmenyje. Tikra tragedija pasižymi kova tarp dviejų skirtingų, bet gyvų, esančių idėjų. Hamletas ne todėl tragiškas, kad jis atkeršijo už savo tėvą, bet todėl, kad jo idėjinis pasaulis jį plėšė tarp dviejų pasaulių: būti ar nebūti, ta nebūtis pasidaranti jo garsiame monologe nežinomas gyvenimas po mirties. Tai universalinės svarbos klausimas, atkreiptas į žmogaus prigimtį. Šalia Hamleto kosminio klausimo, lietuvybės klausimas pasirodo labai menkas, nes lietuvis ir nelietuvis lieka žmonės; jos apibūdinimas įdomus tik lietuviams. Literatūra, tikra literatūra, įdomi ir reikšminga žmonijai.
* * *
Jeigu tektų išrinkti geriausią šio kvarteto kūrinį, reiktų paminėti Gliaudos “Šikšnosparnių Sostą”. Gliaudos Alksnyje randasi šioks toks būtybės klausimas, jo religiniame veidmainiškume; tik, deja, ši veidmainystė niekada netampa esminiu klausimu ir nutildoma “likimo aimanavimais”. Tik Raudino ir Rataičio asmenyse randame kosminės kovos aidus. Jie kovoja prieš gyvenimą, ieško atsakymų, bet Gliaudą ne iš jų padarė savo romano ašį.
Į visą tai atsižvelgiant, šį kartą drąsiau kartoju: tol kol mūsų rašytojai užsidarys tremtyje ir jų žodžiai nesisuks toliau už lietuviško kaimo, tolei jų kūryba liks menka ir svetimųjų mažai įvertinama. Mums verkiant reikia tikros literatūros.
Margis Matulionis
Žmogaus gelmes pasiekiančios visuotinės kūrybos troškulio negalima slopinti. Priešingai, jį reikia puoselėti tiek menininkams, tiek meną vertinantiems. Visgi to troškulio vardan negalima išeivijos rašytojams siūlyti nebevaizduoti tremties buities— tos, kuri jiems yra labiausiai sava ir rūpima. Juk tik per rūpimų klausimų gyvastingą nagrinėjimą išauga ir visuotinės literatūros šedevras, ir toji kūryba, kuri prie jo bent kiek priartėja. Ir tie klausimai negali nedominti jaunosios kartos. "Nenoriu tokios ateities, kuri nutrauktų ryšius su praeitimi" (George Eliot). Tik tas žmogus sugeba vertinti ir kurti, kuris sugeba įsijausti. Jaunesniesiems reikia įsijausti į vyresniosios kartos aprašomą praeitį ir piešiamą dabartį, nes tai ir jų pačių praeitis ir dabartis vyresniosios kartos akimis. Jei jaunimas nesistengtų suprasti vyresniosios kartos literatūrinių rūpesčių ir išsisakymų, vargiai jie patys orientuotųsi kūryboje ir jos vertinime, vargiai galėtų savitu įnašu prisidėti prie kultūros kėlimo (žr. prof. V. Bieliausko str. šiame "L. L." numeryje).
Tik tas žmogus sugeba vertinti ir kurti, kuris sugeba įsijausti. Jei jaunimas nesistengtų suprasti vyresniosios kartos literatūrinių rūpesčių, vargiai jie patys orientuotųsi kūryboje ir jos vertinime.
Paliekant atskirųčia suminėtų rašytojų vertinimą kompetentingesniems kritikams, tenka pastebėti, kad Margio Matulionio iškelta mintis stengtis gvildenti visuotinius žmogaus rūpesčius yra verta dėmesio. Tačiau jis žengė vieną žingsnį per toli arba — teisingiau — pro šalį, siūlydamas mūsų rašytojams nevaizduoti to, į ką jie yra įaugę — t. y. tremties, tėvynės, nutautėjimo. Priešingai, čia yra jų tinkamiausia kūrybos dirva. Tačiau iš tėvynę praradusių, karus ir kitus sunkumus pergyvenusių rašytojų galima tikėtis vis gilesnių įžvalgų į žmogišką buities prasmę. Tos įžvalgos nebūtinai turi atsiriboti nuo tremties, nutautėjimo ar tėvynės. Neteisingai Margis Matulionis sako, kad nutautėjime negali būti konflikto. Jis tai sprendė abstrakčiai, iš sąvokų, ne iš gyvenimo patirties. Čia konfliktui susidaryti nereikia, kad nutautėjimas (meilės stoka) ir tautiškumas (meilės pilnatis) būtų žmoguje tuo pačiu metu. Juk besiblaškant ar renkantis tarp tautos — tautiečių ir savanaudiškų interesų ar ir net teisėtų troškimų (pvz. dirbti misijose), taip pat kyla didelė įtampa, galinti sudaryti visuotinės reikšmės konfliktą. Todėl derėtų siūlyti mūsų rašytojams ne nebevaizduoti tremties, bet ją pavaizduoti vis giliau ir visuotiniau.
Redaktorius
Skaitant šiuos romanus, atidengiama, kad jie ne tiek sprendžia lietuvių išeivijos problemas, kiek jas padaro suprantamesnes. O supratimas yra pirmasis žingsnis tas problemas išspręsti. Kiekviena tauta turi savitą galvoseną, taip pat ir lietuvių... O tą savitumą lietuvis studentas tik tada atras, jeigu jis skaitys su atvira širdimi.
Ar lietuvių romanai, parašyti išeivijoje, šios kartos jaunimui yra kuo nors naudingi? Atsakymas — taip. Teigiamą atsakymą duodu, remdamasi Jeronimo Ignatonio romanu “Lūžiai” ir Alės Rūtos “Kelias į kairę”. Šio pobūdžio romanai tuo naudingi šiandieninei studentijai, kad šalia lietuvių kalbos ir lietuviškos galvosenos lavinimosi jie jaunimui padeda suprasti vyresniosios kartos problemas ir parodo jaunajai kartai, kur ji stovi vyresniųjų akyse.
“Lūžiuose”, pavyzdžiui, yra iškeliama lietuvybės trūkumo problema — bet vyresniojoj kartoj; čia iš vyresniosios kartos atstovo yra reikalaujamas tas pats pasiaukojimas lietuvybei, kurio dažnai laukiama iš jaunimo: Rimvydas turi atsisakyti savo laisvalaikio ir malonumo, kad aklą senelį Martyną galėtų nuvesti į lietuvių dailės parodą. Jam, žinoma, šita pareiga stojosi didžiausiu baubu ir pirmą kartą net nuo jos pabėgo. Tačiau ar mūsų jaunimas pats dažnai taip nežvelgia į tautines pareigas? Visgi Rimvydas, padėties verčiamas, galų gale atliko savo pareigą ir päjautė tą dvasinį pasitenkinimą, kurį ir jaunuolis lietuvis jaučia dažnai beveik per prievartą atlikęs savo pareigą.
Alė Rūta vyresniąją kartą nagrinėja iš kito aspekto. “Kelyje į kairę” ji ją vaizduoja pinigo vergais. Tačiau nežiūrint to, seneliai Pušiniai, paprasti, nemokyti žmonės, priaugę prie žemelės motinėlės, yra taurūs, dori žmonės, gerbią mokslą, kad ir patys nemokyti.
Abiejuose romanuose mergaitės Laima ir Gailė vaizduojamos vėjavaikiškos ir nerūpestingos. “Lūžiuose” Laima atrodo šiek tiek išmintingesnė ir labiau subrendusi negu Gailė “Kelyje į kairę”. Bet tai gali būti ir dėl to, kad Laima gal kokiais dviem metais vyresnė už Gailę.
Kai kada Laima elgiasi ir galvoja kaip suaugusi moteris, o kartais, ypatingai kai pasirodo su drauge, labai vaikiškai. Tikrai įdomu kaip Ignatonis pagavo tą neaiškų, neapibrėžiamą devyniolikos metų amžių. Gailė atvaizduojama labai vėjavaikiška, neatsakinga. Jai vyresniųjų vargai ir rūpesčiai visiškai nesuprantami ir net juokingi. Kai tėvų gyvenimas jai atrodo jau nuobodus, ji paleidžia kokią paslaptį, kuri turėtų bent kiek neramumo namie sukelti —- “tai bus juoko!” Gailė gal truputį net perdėtai atvaizduota: aš abejoju, ar daug yra šešiolikmečių panašių į Gailę savo sadizmu. Iš kitos pusės, Laimos charakteris man atrodo labai realistiškas. Ji turi savo amžiui atitinkamus vaikiškus momentus, bet yra atsakinga ir savo amžiui pakankamai subrendus.
Studentas, skaitydamas tas knygas, ras tai, ko jis jokiam svetimam romane negali rasti: jis ras lietuvišką mintį, lietuvišką galvoseną. Kiekviena tauta turi savitą galvoseną, taip pat ir lietuvių; ir todėl, kad mes esame lietuviai ir to nepakeisime, turime suprasti savo kultūrinį jausmą. Skaitydami lietuviškus romanus, turime to savitumo ieškoti, o ne kokios kitos tautos idealo. O tą savitumą lietuvis studentas tik tada atras, jeigu jis skaitys su atvira mintimi; jeigu jis duosis autoriaus paimamas už rankos ir vedamas į naują, jam tik labai mažai pažįstamą minties pasaulį. Daug, ką jis pamatys, jam gali nepatikti, bet jis pažins tai kaip sava ir pasimokys. Daug, ką jis pamatys, jam bus pirmą kartą matoma, bet jam patiks, ir jis pasidžiaugs. Beskaitydamas jis sužinos dalį atsakymo į tą neaiškų klausimą, kodėl esu lietuvis.
Skaitant šiuos romanus, atidengiama, kad jie ne tiek sprendžia lietuvių išeivijos problemas, kiek jas padaro suprantamesnes. O supratimas yra pirmasis žingsnis tas problemas išspręsti.
“Kelias į kairę” savo pagrindiniu tikslu turi charakterių atvaizdavimą ir jų analizavimą. Alė Rūta tai atlieka labai įdomiai. Autorė, taip sakant, įsistoja į kiekvieno veikėjo batus ir pasakoja jų dalią jųjų lūpomis; kai kuriais momentais — taip tiksliai, lyg ji būtų pati viską pergyvenusi. “Lūžiai” duoda tikrai lietuvišką, bet realistišką, neperdėtą intrygą. Todėl galima pasakyti, kad lietuvis studentas, skaitydamas šitokio pobūdžio lietuvišką romaną, netik kad įgyja didesni lietuviškumo supratimą, bet ragauja ir grožinės literatūros kūrybingumo vaisių.
Aldona Zailskaitė