1965. Vol. XVI NR. 3. KOVAS — MARCH —
Liturg. Konstitucija AKTYVUS DALYVAVIMAS 73
Prof. J. Eretas TREMTIS KAIP ISTORIJOS REIŠKINYS — II 76
Ant. Nakas ir K. Trimakas, S. J. POKALBIS APIE PAMALDŲ REFORMAS 83
Prof. V. Bieliauskas KADA VEDYBINIS GYVENIMAS PRASIDEDA... 88
G. Kijauskas, S J. VAIKO KELIAS Į DIEVĄ 92
A. Grauslys BUVAU IŠALKĘS IR JŪS MANE PAVALGYDINOTE 96
M. F. C. Caron DARBO PAMĖGIMAS 98
P. Pakalnis FIDEL CASTRO VIŠČIUKAI 103
K. Bucmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 105
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevieius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30į. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
PASKUTINĖJE Vakarienėje, tą pačią naktį, kada jis buvo išduotas, mūsų Išganytojas įsteigė savo kūno ir kraujo Eucharistijos auką.
Tai jis padarė šimtmečiams sudabartinti kryžiaus auką, iki jis vėl ateis, ir pavesti savo mylimai sužadėtinei Bažnyčiai savo mirties ir prisikėlimo paminėjimą— tai yra meilės sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį,
Velykų puotą, kurioj valgomas Kristus, siela pripildoma malone ir mums duodamas ateities garbės laidas.
Todėl Bažnyčia karštai trokšta, kad Kristaus ištikimieji, kada tik dalyvaus šioje tikėjimo paslaptyje, nebūtų svetimi ir tylūs stebėtojai, bet, gerai suprasdami apeigas ir maldas, aktyviai įsijungtų į tą šventą veiksmą, suvokdami ką darą su pamaldumu ir pilnu bendradarbiavimu.
Iš liturgijos konstitucijos
■ PERMAINOS PAMALDOSE
Pagal naujos liturgijos sąjūdį visame katalikiškame pasaulyje vykdomos permainos Mišių apeigose bei jose įvedama gimtoji kalba. Įvairiuose gyvenamuose kraštuose tie pakeitimai skirtingai paliečia ir išeivius lietuvius: vienur — daugiau, pavyzdžiui, Urugvajuje, kitur — mažiau, pavyzdžiui, Anglijoje. Kaip ir bet kokia kita permaina, ji iššaukia įvairių reakcijų: teigiamų, neigiamų, indiferentiškų. Kyla klausimas, kokia gi prasmė tų pakeitimų.
Šiame numeryje tikimės atskleisti bent dalį tų pakeitimų gilesnės prasmės, vedamajai minčiai parinkdami ištrauką iš naujos liturgijos konstitucijos (73 psl.) bei užmegzdami pokalbį tema, ar pamaldų permainos yra "prasmingos ir išganingos", ar ne (83 psl.).
■ PRITARIA PAKEITIMAMS
Anglijos hierarchija atsiklausia pasauliečių nuomonės dėl Mišių apeigų reformos. Dauguma anglų pakeitimams pritaria, pvz. šiaurės vakarų Londone 81% pasisakė už, 15% — prieš, o 4% liko neapsisprendę. įdomu, kad nesimato skirtumo tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų: permainoms pritarė proporcingai tiek pat asmenų virš 50 m. amžiaus, kiek ir žemiau 25 m. Darant pakeitimus bus stengiamasi atsižvelgti į tikinčiųjų sugestijas.
■ DINGĘ SUTVĖRIMAI?
1964 m. gegužės "Gyvenimui tekant" skyriuje skelbėme, kad vienos lietuvaičių korporacijos paskelbto konkurso jury komisija nerado nė vieno premijuotino romano, vaizduojančio teigiamą moters tipą. Tada klausėme: "Kaip gyvenime, taip ir raštuose? Nejaugi nebėra teigiamo tipo moterų?... O gal greičiau rašančiųjų, teigiamas savybes pastebinčių?..."
"L. L." šių metų rašinio konkursą buvo laikinai ištikęs panašus smūgis. Terminui 74 pasibaigus vasario 10 d., tebuvo atsiųsti 6 suaugusiųjų ir 3 jaunimo rašiniai, pora gal premijuotinų, tačiau neproporcingai mažai tokiai aktualiai temai apie santykius tarp tėvų ir bręstančio jaunimo. Todėl turėjome paleisti S.O.S. signalą į spaudą, pratęsdami konkursą iki vasario 28 d.
Gal vertėtų ir šia proga klausti: Argi nebeliko tėvų ir bręstančių jaunuolių? O gal tik išdrįstančiųjų rašyti apie tą "keistą nesusipratimą" būti tėvais ir apie tuos nuo žemės paviršiaus dingusius priešistorinius padarus, kadais vadintus "bręstančiais jaunuoliais"?
Jeigu taip, tai... iš tikro yra reikalas rašyti apie jų santykius.
PROF. JUOZAS ERETAS
Pirmoje dalyje autorius nurodė, kad tremtis nėra vienkartinis mus ištikęs fenomenas bet dainas istorinis reiškinys. Šioje dalyje pavyzdžiais įrodo egzilę nesant fatališkai žlugdančią, bet— siekiant — kūrybišką.
Į KURIUOS KRAŠTUS DAUGIAUSIA EMIGRANTU BĖGA?
Kaip yra kraštų, iš kurių tradiciniai bėgama, taip yra kraštų, į kuriuos tradiciniai bėgama. Europoje tokių kraštų priešakyje stovi Šveicarija ir Prancūzija, o Amerikos kontinente — Jungtinės Valstybės. Pasitenkinsiu Šveicarijos pavyzdžiu. Pilnumo dėliai vis dėlto noriu pridurti, kad ir Prancūzija daug yra priėmusi emigrantų, tačiau tik po 1789 m. revoliucijos. O apie Jungtines Valstybes tenka pasakyti, kad jos, pačios būdamos bėglių kūrinys, per visą savo istoriją tremtinius mielai priglaudė. Jūs patys esate gyvas paliudijimas to reikšmingo fakto, kurį čia šiltu dėkingumu norime pabrėžti.
Šveicarija
Manau, kad neskaitysite už propagandą, jei čia itin nušviesiu savo pirmosios tėvynės reikšmę emigrantams, ypač atvykusiems iš Pabaltijo.
Šveicarija jau nuo pat Viduramžių traukte pritraukė tremtinius, nes dar 13-tame šimtmetyje įvykęs apie Keturių Kantonų ežero susispiečiusių valstiečių sukilimas prieš svetimus valdovus ir sudarymas demokratinės sąjungos, užtikrinančios visų piliečių laisvę, per kelis šimtmečius buvo tas pavyzdys, kuris paskatino kovą vis naujų laisvės siekėjų. Retas kuris iš jų sau nestatė klausimo: kodėl mano tautai neturėtų pavykti, kas pavyko paprastiems kalniečiams? Jų siekiuose Šveicarija užėmė lemiamą vietą, suteikdama galimybę, išlaisvinimo planams sudužus, rasti joje prieglobstį.
Pažymėtina, kad laisvės kovotojų fantazija itin susižavėdavo Vilium Telliu. Jo vardas daug kam pavergtuose kraštuose buvo žinomas, dar prieš pasirodant Schillerio dramai, o, tam kūriniui pasirodžius, Tellis beveik visuotinai tapo tuo pavyzdžiu, kurio pėdomis visi veržėsi pirmyn. Dėl to ši vokiečio, ne šveicaro, parašyta drama bematant buvo išversta į daugybę kalbų ir engiamų tautų vaidinta. Antai, Kudirka dar pirmoje savo jaunystėje išvertė tą veikalą į lietuvių kalbą, tuo pašaukdamas tą šveicarų herojų į kovą ir su carų galybe. O estai, rusams dar tebevaldant kraštą, savo tautinį teatrą Taline atidarė "Tellio" pastatymu.
DONIUS REMYS
|
ATEIK
Ateik
Tik neprimink man nuostabų |
MALDA
Viešpatie,
Viešpatie,
Viešpatie, |
Senas yra vanduo
Ši reprezentacinė fotografija buvo Illinois valstybės fotografu 1964 m. rinkinyje “Direction”. Algimantas Kezys, S. J. yra pakviestas rengti foto parodą Illinois Meno Institute Čikagoje š. m. V. 22 — VII. 18.
ANTANAS NAKAS ir KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.
Šiuo metu vienas šs opiausių bažnytinių klausimų, liečiančių tikinčiuosius, yra liturginė reforma, populiariau suprantama pamaldų keitimo vardu. Kadangi tai liečia jautrius pamaldumo reikalus, gyvai tuo klausimu pasisakoma vietovėse, kur tie pakeitimai įvedami. Mūsų dėmesį atkreipė "šių metų sausio 15d. "Dirvoje” atspausdinta Antano Nako ''Nuomonė dėl pamaldų reformos” , kai kuriais atžvilgiais būdinga prie naujų pamaldų nepritampantiems ar joms nepritariantiems. Išdėstytos mintys yra atviros, stačios, vaizdingos. Talpindami čia kai kurias ištraukas (kursyvu), norime savo skaitytojus supažindinti su tomis mintimis, o taip pat komentuoti, papildyti ir atsakyti, tokiu būdu užmezgant pokalbį, kurio tikslas yra pilnesnis reformų prasmės supratimas. Tad prašome nesusidaryti klaidingo vaizdo. Tai daroma nei su kartumu, nei su atstumiančiu jausmu, tarsi pasaulietis neturėjo kištis''ne į savo reikalą”. Mes tvirtiname, kad tai yra p. Nako ir kiekvieno pasauliečio reikalas. Todėl džiaugiamės, kad kas iš rūpesčio pasisakė tuo svarbiu klausimu, nors ir neigiamai. Jei kas atidžiai sekė "L. L.”, turėjo progos pastebėti beveik kiekviename numeryje, ypač "Gyvenimui tekant” skyriuje, jog šitokius pokalbius ir vertiname, ir tiesiog prie jų vedame. Kai iš paties p. Nako sužinojau, kad jis yra aną straipsnį pasiuntęs "Dirvai", užtikrinau, jog, jei jis nebūtų ten spausdinamas, jis būtų talpinamas "Laiškuose Lietuviams”. P. Nakas pripažino, kad savo straipsnyje pavartojo daug druskos ir prašė manęs atsakant taip pat nevartoti sachariną ar cukrų, bet druską. Tuo prašymu čia pasinaudoju. — Red.
ANTANAS NAKAS— muzikas ir teisininkas, Čikagoje veda fortepijono muzikos studiją bei dažnai rašo spaudoje.
P. Nakas savo straipsnį pradeda: Vatikano Antrasis Susirinkimas nustatė naujas liturgines apeigas. Naujos apeigų reformos išdėstytos konstitucijoje... Nors Bažnyčios susirinkimas šias reformas vadina "Konstitucija", tačiau reikia manyti, kad tai yra tik laikinos taisyklės, nes jose nėra jokio pastovumo ir reformos dar neužbaigtos. Čia norisi patikslinti, kad tą konstituciją sudaro ilgalaikiai principai ir bendros normos, pagal kurias reformos bus planuojamos ir vykdomos, atsižvelgiant į žmones, vietą ir laikus. Dabar vyksta Bažnyčios eksperimentas su tikinčiaisiais. Atidžiai stebima, kaip tikintieji reaguos į naujas reformas ir kaip jie jas pasisavins. Žodis "eksperimentas" čia netiksliai pavartotas. Kaip naujos melodijos pagrojimas pianinu, norint suteikti gaivaus malonumo, nėra eksperimentavimas su klausytojais, bet verčiau su pianinu, taip ir apeigų reformos nėra eksperimentavimas su tikinčiaisiais, bet su apeigomis, norint jiems padėti geriau jas suprasti ir aktyviau jose dalyvauti. Žmonės nėra liturgijai, bet liturgija žmonėms. Juk argi ne į žmones atsižvelgdama Bažnyčia įvedė gimtosios kalbos vartojimą ir jų didesnį bendradarbiavimą pačiose pamaldose?
Ypač naujomis reformomis yra susirūpinę tėvai Jėzuitai, kurie mėgsta naujoviškumus.Hmm-m?... Dalyvavimas bendroje maldoje, taip kaip buvę prieš du tūkstančius metų, esąs prasmingas ir išganingas. Taip, jis prasmingas ne dėl to, kad buvo daroma prieš du tūkstančius metų, bet jau vien dėl to, kad, (vieno dailininko entuziastingu posakiu po dialoginių Mišių) "kai bendrai susirenkame, verta kartu pasimelsti" — nekalbant jau apie tai, kad tuo metu vyksta už visus Kristaus Auka, kurioje ir mes kartu aukojamės. Viso šio pagerinimui į liturgines apeigas įvedama tautinė kalba.
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
TĘSINYS STRAIPSNIO "VEDYBINIS GYVENIMAS PO 40-TŲJŲ METŲ"
Nežiūrint to, kad vedusieji gali tapti nebetikri vienas kitu, pergyventi emocinę "spygliuotą" įtampą ar net sukilti viens prieš kitą,autorius - psichologas "gyvenimo pasikeitimą" vadina amžiumi, "kada vedybinis gyvenimas iš tikro tik prasideda". Kodėl?
PROBLEMOS SUAUGUSIŲJŲ VEDYBINIAME GYVENIME
Ankstyvesni vidutinio amžiaus fiziologinių, psichologinių ir sociologinių savybių apibūdinimai aiškiai nurodo, ko galima tikėtis to amžiaus žmonių vedybiniame ir šeimyniniame gyvenime. Savaime suprantama, kad ši fazė sudaro krizę ir šeimai, ir pačiam vedybiniam gyvenimui. Tai patvirtina šeimų išsiskirimų statistikos, palyginant jas su išsiskiriančių jų amžiumi. Daugiausia išsiskirimų pasitaiko tarp tų, kurie vedė dar nesulaukę 20-tųjų amžiaus metų, ir tarp tų, kurie yra vedę ir pasiekę 40-50 metų amžiaus. Žinoma, statistikos parodo tik vaizdo dalį, bet, kaip ten bebūtų, ši dalis kalba ryškiai už save. Dėl to yra verta atidžiai pažvelgti į vedybinio gyvenimo ir šeimos sunkumus šiame žmogaus vystymosi laikotarpyje ir pasvarstyti “suaugusiųjų” vedybinio gyvenimo problemas.
1. Santykiai tarp vedusiųjų
Šiuo metu santykiai vedybiniame gyvenime yra krizėje. Vyras ir žmona arba pradeda vesti nepriklausomą gyvenimą, arba tampa nebetikri vienas kitu. Jiems kyla abejonės dėl jųjų vaidmens. Jie pergyvena nusivylimą savimi ir kartu mano, kad jie nuvilia savo partneri. Dažniausia, vietoj savo problemas pripažinę ir aptarę kartu su antra puse, jie “sukyla”.
Šis “sukilimas” yra labai įdomiai aprašomas Edmund Bergler knygoje “Revolt of the Middle Aged Man”, kur mėginama psichoanalitiniu žvilgsniu persvarstyti vidutinio amžiaus žmogaus elgsenos priežastis. Bergler, sutikdamas su šiuo autoriu, vidutinio amžiaus sukilimą lygina su emociniais paauglio pergyvenimais. Ši revoliucija veda į rimtas emocines įtampas, nesusipratimus ir sunkumus susiderinti. Bergler mano, kad daug vidutinio amžiaus vyrų kenčia dėl nesąmoningo noro save kankinti arba, vartojant psichoanalitinį terminą, dėl masochizmo. Nesvarbu, ar mes sutinkame, ar nesutinkame su šia psichoanalitine interpretacija, viena yra tikra, kad tokia kančia yra paties asmens pasidaryta.
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
"L. L.” 1964m. lapkričio numery viena jauna motina laiške pastebi apie vieną jai (be abejo, ir kitiems tėvams) rūpimą temą— mažo vaiko supažindinimą su Dievu. Tuo klausimu talpinime šį straipsnį. Paskutiniuosius laimėjimus vaiko psichologijoje pritaikysime mažo vaiko religinių idėjų formavimui. Pirmiausiai mesime žvilgsnį į 3-5m. vaiko psichologinę būklę, jos reikalavimus bei jo dvasinį pajėgumą. Iš to spręsime, koks turėtų būti to amžiaus vaiko religinis auklėjimas. Ypač pabrėšime artumą ir panašumą tarp vaiko sielos ir gyvybingų religijos šaltinių Šv. Rašte ir liturgijoje. Šis straipsnis remiasi didele dalimi dviejų tėvų jėzuitų Xavier Lefebvre ir Louis Perin studijomis (prancūzų k.— "L’enfant devant Dieu”; anglų k. vertimas— "Bringing Your Child to God”).
Abstrakčias idėjas 3-4 metų vaikas nesupranta, jis nepajėgia suvokti dvasios, negali pažinti Dievo per aiškinimus ar paprastus pasakojimus. Pavyzdžių pagalba jis pasisavina įspūdžius, kurie pamažu padeda jam sąmoningai jausti Dievo artumą. Vaiko religiniam formavime pagrindinis veiksnys yra gyvas pavyzdys ir laikysena to, kuris meldžiasi su vaiku, ir religinių pasakojimų kokybė. Per juos vaikas jaučia didingo ir gero asmens artumą, kuris jį saugoja. Šio amžiaus vaikui reikia tokio asmens, kuris jį saugoja, prižiūri, juo domisi, jam padeda vystytis, jį myli. Kuo didesnis kito dėmesys juo, tuo didesnis valko džiaugsmas ir ramybė, kadangi jis mylimas.
Pats auklėjimas bei religinis formavimas turi vertinti pagrindinius vaiko reikalavimus šiame jo gyvenimo tarpsnyje. Neužsidaryti savo atbundančios asmenybės egoizme šio amžiaus vaikui, o augti Dievo meilėje: 1) jaunam “nugalėtojui — magikui” reikia realios ir tuo pačiu nuostabios religijos, 2) norinčiam vystytis vaikui reikia religijos, kuri skatina augimą, 3) išsiilgusiam meilės vaikui reikia religijos, kuri pagauna širdį.
Pirmasis gailestingumo darbas kūnui— alkaną papenėti
ALFONSAS GRAUSLYS
Meilės arba gailestingumo darbai gali būti vykdomi žmonių pavieniui arba sutelktinai per labdaros draugijas. Kaip vienas, taip ir kitas būdas vartojamas nuo pirmųjų krikščionybės dienų. Pirmiesiems krikščionims duonos netrūko, nes jie viskuo, o ypač duona, savitarpyje dalinosi (Ap. d. 2, 44; 4, 34). Krikščionims padaugėjus, apaštalai pašventino pirmuosius septynis diakonus organizuotai labdarai vykdyti (Ap. d. 6, 2-3). Nors organizuota labdara gali plačiau ir sėkmingiau medžiaginiai padėti vargstantiems, tačiau ji negali atleisti pavieni krikščioni nuo labdaros pareigos. Pagal Evangelijos dvasią kiekvienas tikintysis turi pareigą asmeniškai ir nuoširdžiai jo artumoje esančiu vargu ir skurdu susirūpinti. Ką jis turi ir gali čia padaryti, apie tai pamoko jį Bažnyčia, primindama septynių gailestingų darbų kūnui ir tiek pat jų sielai pareigą.
Kadangi pats pavojingiausias žmogaus gyvybei ir jo kūno bei dvasios išsivystymui yra būtino maisto trūkumas, tad pirmiausiai reikia padėti badaujančiam ar pusbadžiu gyvenančiam. Šią gailestingumo darbo pareigą ir tenka pirmiausiai svarstyti.
KAS YRA BADAS
Jau tuo pačiu, kad žmogus atėjo į ši pasauli, jis turi teisę į orą, vandenį ir duoną, nes jis turi teisę gyventi. Badaudamas žmogus labiausiai jaučiasi nuskriaustas. O tačiau pusė žmonijos alkana; kas trečias pasaulyje badauja. O nepriteklių kenčiančių žmonių gali pastebėti kiekvienas savo aplinkoje net ir turtingam krašte.
Pusbadžiu gyvenant, gyvybė senka lašas po lašo, o draug su ja ir gyvenimo džiaugsmas. Liūdesys ir neviltis temdo sąmonę. Dvasiniai reikalai pasitraukia į pasąmonės pogrindi. Žmogus tik jaučia kūną, virsta kūnu. Niekada dar taip žmonijai nėra paaiškėję, ką jaučia badaujantis, kaip artimoj praeity ir dabarty — sovietų ir nacių koncentracijos stovyklų laikais. Daugelis karo eigoje išsigelbėjusiųjų yra aprašę badavimo nuotaikas savo raštuose.
Štai, viena Sibiro Vorkutoje badą patyrusi moteris taip rašo: “Yra sunku apie badą rašyti, sunku tą šaltą, kankinančią, ryjančią tuštumą, kurią su savim velki, pavaizduoti. Jau nesi, tik badas yra; tu gi esi tik abejingas, bevalis, mieguistas padaras, kuris vargingai kuriai pastangai, žodžiui ar minčiai ryžtasi. Mes susiriečiame ir miegame, o kai miegame, tik apie valgį sapnuojame. Kad bent sapne pavalgytume! Bet kur tau, tik prieš save matome gardumynų krūvas... Mes nenustojamai apie valgį kalbame. Atrodo, kad viskas apie mus tokias kalbas žadina. Muilo šmotelis mums primena duonos gabalėlį. Medvilnės stiebas atrodo kaip šokoladas. Muilo putos, kaip grietinėlė. Mus stačiai persekioja vaizdas: kur tik nepažvelgsi, visur matome maistą”.
I PAGARBA negali nekilti, prisiminus Viešpaties pasakymą "Aš— gyvenimo duona" (/on. 6, 35) arba jo žodžius apaštalams po stebuklingai padaugintos duonos pavalgymo: "Surinkit kas liko trupinių, kad nepražūtų" (/on. 6, 12). Juk duona, kaip ir vanduo, vynas ar aliejus, vartojami liturgijoje, kad jie virstų antgamtinių sakramentų malonės nešėjais. Todėl vienuolynuose, krikščionių liaudies papročiuose ir literatūroje nekartą surandame mistinės pagarbos duonai pavyzdžių. Gražų pavyzdį duoda mums karmelitės: prieš duoną valgydamos ją peržegnoja ir pabučiuoja, o baigdamos surenka likusius trupinius nuo stalo ir juos taip pat suvalgo.
Ypatingos pagarbos duonai yra rodęs 19-tojo šimtmečio anglų rašytojas Thomas Carlyle. Jis net senatvėje, suradęs gatvėje duonos gabalėlį, lenkdavosi, pakeldavo jį ir kur nuošaliai padėdavo, kad nebūtų sumindžiotas, bet kokio tvarinio pastebėtas ir suvalgytas. "Geriausias kvapas— tai duonos, geriausias skonis tai druskos, o geriausia meile myli vaikai" — rašo šių dienų anglų katalikų rašytojas Graham Greene.
MARIE F. C. CARON
Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė
Sena poema nusako, kad Dievas, išvarydamas žmogų iš žemiško rojaus, jo pasigailėjo ir, kaipo kompensaciją, davė jam darbą... Bet su ironija ta poema prideda, kad žmogus nesuprato Dievo begalinio gerumo.
Aš norėčiau, kad tu, būdamas dar labai jaunas, suprastum tą puikią dovaną žmogui — pamėgimą dirbti. Aš norėčiau, kad tu žinotum, kad nėra tikros ir harmoniškos egzistencijos, nėra realios nepriklausomybės, jei tai nėra pagrista darbu. Nuo jo vieno priklauso laimė, ta pastovi laimė, kuri sukuriama savo nuosavomis rankomis ir savo nuosavo valia...
Kiekvienas turi savyje darbo pamėgimą; kartais jis pasireiškia netvarkingoj ar neveiksmingoj formoj, kartais jis išviršiniai atrodo kaip nieko neveikimas. Bet nereikia apsirikti; toks elgimosi būdas yra tiktai ženklas sumišusios lygsvaros arba nagrinėjimo. Nieko neveikiantis žmogus niekuomet nėra laimingas: jis yra nepastovus, kuris kenčia dėl savo nepastovumo, nežiūrint viso to, ką jisai apie tai galės sakyti ir ką apie tai bus galima galvoti...
Pradedantis gyventi žmogus, tai yra vaikas, instinktyviai turi pamėgimą dirbti. Pas ji tai pasireiškia žaidimų forma, bet i tai jis įdeda tokį užsidegimą, tiek pastangų, tokį realų norą tai puikiai atlikti, jog yra neįmanoma neįžiūrėti tame darbo paveikslo.
Saugok nuo vaikystės tą dvasinį stovį, iš ko susideda darbas — tai yra džiaugsmą ir žaidimą, ir tu būsi teisus; žiūrėk į jį ne kaip į sunkią prievolę, bet kaip i suklestėjimo ir moralinio praturtėjimo galimybę, kaip į forma, daugiausiai įrodančia tavo gyvybingumą ir inteligenciją, kaip tikriausia priemone neeikvoti veltui tų trumpų valandų, kurias mums duoda gyvenimas.
Visu pirma tai yra valios klausimas, nes jaunas žmogus yra viliojamas malonumo ir nerūpestingumo, kurie dažnai yra ta pavandeninė uola, i kuria sudūžta pamėgimas dirbti. Aš norėčiau, kad tu turėtum jėgų tam atsispirti; tam yra reikalinga, kad tu turėtum, pirm negu koki kitą jausma, pagarbą darbui.
KOL YRA TOKIŲ VAIKŲ
Mane labai paveikė žinutė apie New Haven, Conn., lietuviukus, kurie savo tėvams Kalėdoms užsakė “Laiškus Lietuviams”. Kol yra tokių vaikų, tol nereikia bijot, kad nebus, kas neš Lietuvos vėliavą ateity. Ypač švenčiant Vasario šešioliktąją šilta ant širdies tuos vaikus prisiminus. Pagarba ir jų tėvams. S. L.
PRITARIMAS
“Laiškų Lietuviams” gruodžio numeryje radau puikią mintį jauniesiems lietuviams pasidarbuoti Vasario 16 Gimnazijoje. Tam kvietimui visu nuoširdumu pritariu...
Kun. Br. Liubinas, Vokietija
TROŠKIMAS
Vienu metu pasigedome iš lietuvių tarpo tokio nuoširdaus entuziazmo Bažnyčios atsinaųjinimui... Trokštame, kad “L. L.” taptų tuo gyvu raugu mūsų visuomenėje, kur būtų nevengiama pristatyti pačių naujausių minčių, kur būtų nuolat gvildenami klausimai, rūpimi ne tik lietuviams, bet ir visai žmonijai. Vienu žodžiu, kad plėstųsi ir horizontaliai ir vertikaliai.
G. I.
LABAI SEKU
Dėkoju už tokį labai įdomų ir naudingą žurnalą, nes jis duoda naudos ir dvasiniai, ir drauge gvildena aktualius klausimus. Aš jį labai seku ir jaučiuosi esanti Lietuvos visuomenėje... Jis tinka visiems: in inteligentui, ir mažiau mokytam... Jame daug randu, kas man ir mums yra reikalinga, ypatingai kai mes auklėjame daug mergaičių nepilnamečių nusikaltėlių...
Sesuo Aloyza Gonzaga, Prancūzija
PETRAS PAKALNIS
KODĖL KUBOS DIKTATORIUI NESISEKA
Nepažindama komunizmo iš arti, nemaža dalis Pietų Amerikos darbininkų, smulkių ūkininkų ir studentų ilgą laiką žiūrėjo į Castro, kaip i idealų revoliucionierių, siekianti išnaudotų žmonių gerovės. Dabar toji pagarba Kubos diktatoriui gerokai sumažėjo ir Castro žvaigždė palengva leidžiasi. Kodėl? Dėl įprastų ekonominių ir politinių klaidų, bendrų visiems tikriems marksistams.
Kaip kiti raudonieji diktatoriai, taip ir Kubos Castro, vos paėmęs valdžią į savo rankas, kopijuodamas Leniną ir Staliną, pradėjo likviduoti politinius priešus ir valstybinti pramonę, prekybą, žemės ūkį (iki 70%) ir net didesnius privačius pastatus. Kubos piliečiams jis paskyrė juokingai mažą kompensaciją, o JAV piliečiams nedavė nieko.
Pabūgę raudonojo teroro, Kubos inteligentai ir žymesnieji žmonės pradėjo bėgti į užsienį. Iki šiol tokių pabėgėlių priskaitoma 350,000. Tokiu būdu Kuba prarado daug vertingų talentų: ekonomų, inžinierių, technikų, agronomų, mechanikų, chemikų, pramonės, prekybos ir žemės ūkio ekspertų. 1964 m. rudenį Castro viešai nusiskundė, kad Kubos ekonomija kenčia nuo žmonių “neprityrimo, nesugebėjimo, paviršutiniškumo ir atsakomybės jausmo trūkumo”. Bet tikras kaltininkas nėra tie neprityrę žmonės, bet Castro teroras, kuris prityrusius ir nusimanančius ekspertus išvaikė iš Kubos.
Kai Castro be jokios kompensacijos suvalstybino 1 bilijoną dolerių vertės JAV piliečių nuosavybę, JAV vyriausybė nutraukė su juo diplomatinius ir ekonominius santykius. Tai buvo antras didelis smūgis Kubos ekonomijai. Mat, 60% visų Kubos eksportų ėjo į JAV ir 95% visų Kuboje esančių mašinų prieš Castro revoliuciją buvo supirkta Š. Amerikoje. Dabar, nutrūkus ekonominiams santykiams, jei kokia nors mašina sugenda, nebegalima nusipirkti reikalingų dalių ir nemažai fabrikų turėjo sustoti. Kuboje buvo ir sabotažo aktų. Naujų mašinų užpirkimas Europoje ar Rusijoje pradėjo išsemti kapitalo atsargas, gautas iš svetimo turto konfiskavimo. Žinoma, su santykių nutraukimu sustojo ir JAV piliečių turizmas, kuris kasmet atnešdavo Kubai šimtus milijonų dolerių. Be to, kapitalą padėjo išsemti 400,000 milicininkų, didelis ginklų užpirkimas, brangi komunizmo propaganda P. Amerikoje ir 9 teroro, sabotavimo ir komunistinės propagandos mokyklos, kurios kasmet Kuboje paruošdavo 5,000 — 6,000 komunizmo agentų Venecuelai, Kolumbijai, Brazilijai ir kitoms P. Amerikos valstybėms.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
ZORBA THE GREEK
Vienas iš žymiausiu graikų teatro ir filmu režisorių Michael Cacoyannis vis labiau pažįstamas ir šiapus Atlanto. Jis ne vien tik filmu statytojas ir režisorius, bet dažniausiai pats paruošia ir savo filmu tekstus. Cacoyannis dažnai įkvėpimo semiasi iš Euripides ir Kazantzakio, pabrėždamas jų kūrinių visuotinumą labiau negu tautini aspektą, nors niekad neišleidžia iš akių ir charakteringų kilmės bruožų.
Iki šiol Amerikoje labiausiai įvertintas jo filmas “Electra” seną Euripides dramą atgaivino ekrane: nuostabiai prisiderinta ir prie veikalo originalios dvasios, ir prie modernių filmų žiūrovų emocingumo.
Tarp Cacoyannio pasisekimu scenoje paminėtinas bent jo surežisuotas Euripides veikalas “The Trojan Women”, po
1963 m. gruodžio 23 d. premjeros išsilaikęs Niujorko teatre virš metus laiko, pateikiant daugiau negu 400 spektakliu. Tai buvo absoliutus rekordas bet kokiai klasikinei graikų tragedijai. Savo artistinėje veikloje mėgdamas įvairumą, režisorius ir vėl pateikia stambų ir didingą filmą.
KVIETIMAS Į ŠVENTĘ
Baleto menininkai Violeta Karosaitė ir Jaunutis Puodžiūnas, kurie išpildys “Laišku Lietuviams” šventės programą balandžio 10 d. 7:30 v.v. Jaunimo Centre.
“Laiškų Lietuviams” žurnalo 15 m. sukakčiai paminėti yra ruošiama šventė balandžio 10 d. 7 val. 30 min. vakare Čikagoje Jaunimo Centre. Jos pradžioje bus paskelbti rašinio konkurso laimėtojai bei jiems bus įteiktos premijos. Vakaro programą išpildys baleto menininkai VIOLETA KAROSAITĖ ir JAUNUTIS PUODŽIŪNAS. Čikagos ir apylinkių lietuvišką visuomenę nuoširdžiai kviečiame atsilankyti šioje šventėje, pasigėrėti iškilių lietuviu šokėjų baleto menu ir tuo pačiu paremti jau 15 metų jums tarnaujančio žurnalo leidimą.