PETRAS PAKALNIS

KODĖL KUBOS DIKTATORIUI NESISEKA

    Nepažindama komunizmo iš arti, nemaža dalis Pietų Amerikos darbininkų, smulkių ūkininkų ir studentų ilgą laiką žiūrėjo į Castro, kaip i idealų revoliucionierių, siekianti išnaudotų žmonių gerovės. Dabar toji pagarba Kubos diktatoriui gerokai sumažėjo ir Castro žvaigždė palengva leidžiasi. Kodėl? Dėl įprastų ekonominių ir politinių klaidų, bendrų visiems tikriems marksistams.

    Kaip kiti raudonieji diktatoriai, taip ir Kubos Castro, vos paėmęs valdžią į savo rankas, kopijuodamas Leniną ir Staliną, pradėjo likviduoti politinius priešus ir valstybinti pramonę, prekybą, žemės ūkį (iki 70%) ir net didesnius privačius pastatus. Kubos piliečiams jis paskyrė juokingai mažą kompensaciją, o JAV piliečiams nedavė nieko.

    Pabūgę raudonojo teroro, Kubos inteligentai ir žymesnieji žmonės pradėjo bėgti į užsienį. Iki šiol tokių pabėgėlių priskaitoma 350,000. Tokiu būdu Kuba prarado daug vertingų talentų: ekonomų, inžinierių, technikų, agronomų, mechanikų, chemikų, pramonės, prekybos ir žemės ūkio ekspertų. 1964 m. rudenį Castro viešai nusiskundė, kad Kubos ekonomija kenčia nuo žmonių “neprityrimo, nesugebėjimo, paviršutiniškumo ir atsakomybės jausmo trūkumo”. Bet tikras kaltininkas nėra tie neprityrę žmonės, bet Castro teroras, kuris prityrusius ir nusimanančius ekspertus išvaikė iš Kubos.

    Kai Castro be jokios kompensacijos suvalstybino 1 bilijoną dolerių vertės JAV piliečių nuosavybę, JAV vyriausybė nutraukė su juo diplomatinius ir ekonominius santykius. Tai buvo antras didelis smūgis Kubos ekonomijai. Mat, 60% visų Kubos eksportų ėjo į JAV ir 95% visų Kuboje esančių mašinų prieš Castro revoliuciją buvo supirkta Š. Amerikoje. Dabar, nutrūkus ekonominiams santykiams, jei kokia nors mašina sugenda, nebegalima nusipirkti reikalingų dalių ir nemažai fabrikų turėjo sustoti. Kuboje buvo ir sabotažo aktų. Naujų mašinų užpirkimas Europoje ar Rusijoje pradėjo išsemti kapitalo atsargas, gautas iš svetimo turto konfiskavimo. Žinoma, su santykių nutraukimu sustojo ir JAV piliečių turizmas, kuris kasmet atnešdavo Kubai šimtus milijonų dolerių. Be to, kapitalą padėjo išsemti 400,000 milicininkų, didelis ginklų užpirkimas, brangi komunizmo propaganda P. Amerikoje ir 9 teroro, sabotavimo ir komunistinės propagandos mokyklos, kurios kasmet Kuboje paruošdavo 5,000 — 6,000 komunizmo agentų Venecuelai, Kolumbijai, Brazilijai ir kitoms P. Amerikos valstybėms.

    Šlubuojant pramonei, pradėjo susti ir žemės ūkis. Svarbiausias Kubos eksportas yra cukrus. Prieš Castro revoliuciją Kuba kasmet pagamindavo maždaug 6,000,000 tonų cukraus. Bet jau 1963 m. ji nebepajėgė pagaminti nei 4,000,000. Nukritus cukraus produkcijai, nukrito ir cukraus kaina nuo 13 iki 4 centų už svarą. Seniau Castro įsiūlydavo Rusijai cukraus po 6 centus už svarą, bet dabar rusai atsisakė taip brangiai mokėti.

    Gindamasis nuo ekonominių vargų, Castro sustabdė mašinų užpirkimus ir įvedė liesas maisto korteles. Pagal jas Kubos sostinėje galima gauti 3/4 svaro mėsos kas savaitę, 2 svarus vištienos, 1 svarą žuvies ir 1/8 svaro sviesto kas mėnesį, ir 1/5 litro pieno kasdien. Provincijos miestuose tos maisto kortelės dar liesesnės. Pagal maisto korteles Kubos gyventojai gauna 1,307 kalorijų į dieną, vietoj suaugusiam žmogui reikalingų 3000. Žinoma, Kuboje niekas nemiršta badu, bet juodos rinkos kainos labai aukštos (pvz. 10 dol. už mėsos svarą), o krautuvės apytuštės. Kuboje, kaip prisipažįsta pats pramonės ministeris, juntamas didelis visokių produktų trūkumas. Nors darbininkai gauna vidutiniškai 78.50 dol. algos, bet radijo aparatas kaštuoja 200 dol., pietūs restorane 12, o degtinės (whisky) butelis 60 — 100 dolerių. Kitais žodžiais tariant, ką valdžia duoda darbininkams viena ranka, tą kita ranka atsiima.

    Nuskurdinęs pramonę ir žemės ūkį, Castro laikosi virš vandens tik Rusijos ir jos satelitų pagalba. Taip, pavyzdžiui, 1962 m. Rusija paskolino Kubai 200 milijonų dol., Bulgarija — 5 milijonus, Rytų Vokietija — 10, Čekoslovakija —    40, Kinija — 60, Vengrija —    15, Lenkija — 12, Rumunija — 15. Iki šiol Kuba gavo iš komunistų 2 bilijonų dolerių paskolos 2,5%. Kinija neėmė jokių %. Bet dabar Rusijai ir satelitams nusibodo Kubą šelpti ir jau praėjo virš 3 mėnesių, kai vedamos derybos dėl naujos prekybos sutarties sudarymo ir niekur negirdėti, kad toji sutartis būtų pasirašyta, nepaisant fakto, kad derybas vedė pats Kubos prezidentas Dorticos. Šįmet prekybos sutartis sudaryta tik su komunistine Kinija 5 metams.

    1963 m. Kubą nusiautė nemažas uraganas. Kai Castro pasiuntiniai ta proga gana įžūliai paprašė Vengrijos pagalbos, Mikkos Hetvanyi, Vengrijos komunistų šulas, jiems taip atsakė: “Visa Kuba yra pilna milicininkų, kurie nieko kito nedaro, kaip valgo ir ima algas. Bet Kubos miestuose nėra gatvių šlavikų. Kuba, vietoj davusi gerą socializmo pavyzdį Vakarams (t. y. P. Amerikai), yra geras pavyzdys, kaip turtingas kraštas gali būti nususintas kelių ignorantų karščiagalvių, kurie drįsta peikti mus, o ne savo pačių tinginiavimą bei apsileidimą”. Štai kokią pagalbą gavo Castro iš Vengrijos 1963 m. Sukišę į Kubą 2 bilijonus dolerių be jokių apčiuopiamų rezultatų, buvę Castro draugai pasidarė atsargesni ir šykštesni. Be to, juk nėra jokios vilties, kad Castro savo revoliuciją galėtų eksportuoti į kitas P. Amerikos valstybes. Kam tad jį dar šelpti?

    Kad Kubos ekonominis gyvenimas tikrai skurdus, patvirtina netiesioginiai ir kiti faktai: kai kurių komunistų atstatymas iš aukštų pareigų ir jų pakeitimas nekomunistais (pav. Pedro Mirėt ir Faustino Perez), gyvulininkystės departamento direktoriaus pabėgimas į užsienį 1964 m. gruodžio mėn. ir darbo ministerio Augusto Martinez Sanchez bandymas nusišauti tą patį mėnesį. 1964 m. vasario mėn. Kuba norėjo pirkti lašinių iš JAV per Kanados tarpininką už 2,000,000 dol., bet, žinoma, jai nepasisekė. Matyt, kad iš kitur riebalų nebegauna.

    Kartu su ekonominiais nepasisekimais Castro pergyveno ir daug politinių pralaimėjimų. Padedamas kitų komunistų, Castro bandė sukelti revoliuciją Venecueloje arba bent sutrukdyti Raul Leoni išrinkimą į prezidentus. Visiems yra žinoma, kuo tas bandymas pasibaigė. Paskui, kai prezidentas Kennedy privertė Chruščiovą atsiimti iš Kubos savo raketas, Castro pasijuto apgautas, pažemintas ir vedžiojamas už nosies. Ta proga jis net žadėjo duoti Chruščiovui į ausį. Perpykęs ant Chruščiovo, jis nepriėmė Mykojano, rodos, net 2 savaites. Šiek tiek atlyžęs, vėliau nuvyko į Rusiją, bet, grįžęs namo, pradėjo derėtis su Kinijos komunistais. Nepaisydamas rusų vyriausybės prašymo, Castro iki šios dienos nepasirašė atominių ginklų bandymo sutarties, norėdamas parodyti, kad jis yra nuo Rusijos nepriklausomas.

     Praėjusį pavasari Castro nusiuntė į Venecuelą 3 tonas ginklų, bet buvo sugautas. P. Amerikos užsienio reikalų ministerial, turėdami aiškių įrodymų, kad ginklai buvo siunčiami iš Kubos, pasmerkė Castro kaip agresorių ir visi, išskyrus Meksiką, nutraukė su juo diplomatinius santykius.

     1964 m. liepos mėnesį nei iš šio, nei iš to Castro pradėjo kalbėti apie Kubos ir JAV koegzistenciją. Pasikvietęs JAV žurnalistus, jis jiems pasakė tą pati. Bet JAV vyriausybė neoficialiai jam atsakė, kad koegzistencija įmanoma tik dviem sąlygom: jei Castro atsisakys kelti perversmus P. Amerikoje ir jei jis nutrauks ryšius su Rusija. Reikia abejoti, kad jis su tuo sutiktu. Bet nėra abejonės, kad jis jaučiasi izoliuotas ir beveik visų apleistas.

     Tie patys žurnalistai parsivežė davinių apie liūdną Kubos ekonominę padėtį ir gražiai pasišaipė, kaip Castro savo namuose pradėjo auginti viščiukus. Bet kažin ar tie Castro viščiukai galės pagerinti Kubos ekonominę padėti.

     Sekant spaudoje žinias apie Kubos diktatorių, kažkaip skverbiasi į galvą sena lietuviška dainelė: “Pasigėriau, kaip gaidys. Kas gi mane pabaidys? Nei pačios, nei marčios, kas gi mane pabučiuos”. Europos komunistai Castro tikrai jau nebebučiuoja. Nebučiuoja jo ir jo paties sesuo, pabėgusi praėjusiais metais į Meksiką ir, kaip ji pati išsireiškė, dirbanti savo brolio pražūčiai.

     Tačiau, antra vertus, P. Amerika negali pasilikti tokia, kokia ji yra. Kai Jonas XXIII išleido savo socialine encikliką “Mater et Magistra”, du P. Amerikos prezidentai jam už tai nuoširdžiai padėkojo. Padėka yra gražus dalykas, bet būtų dar geriau, jei socialinis Bažnyčios mokslas būtų vykdomas P. Amerikoje taip nuoširdžiai, kaip jis vykdomas Europoje. Nei Castro viščiukai, nei kapitalistų aklas egoizmas neišspręs socialinių P. Amerikos problemų, bet tik krikščioniškas solidarumas tarp darbdavių ir darbininkų, tarp žemės valdytojų ir bežemiu, tarp valdžios ir valdomųjų. P. Amerikai trūksta ne žemės turtų, bet pagrindinių dorovės sąvoku: teisingumo, pareigingumo, atsakomybės jausmo ir daug artimo meilės.