1965 Vol. XVI Nr. 10 LAPKRITIS — NOVEMBER
Prof. V. Bieliauskas JAUNUOLIO VYSTYMASIS TARP DVIEJŲ KULTŪRŲ 328
A. Saulaitis, S. J. ATEITININKAI IR SKAUTAI STOVYKLAUJA 336
A. Grauslys LIGONĮ APLANKYTI 340
B. Krištanavičius, S. J. VAIKŲ STOVYKLOS 342
M. Matulionis ir A. Zailskaitė
STUDENTAI APIE IŠEIVIJOS LITERATŪRĄ 346
G. Ivaškienė ADVENTAS ŠEIMOJE 350
Moksleiviai JAUNIMO ATSILIEPIMAI 353
A. V. KAS DVIVEIDIS LIETUVOJ 356
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 358
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko. Fotografijos Algimanto Kezio, S. J
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams — 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 300. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
Palūžę namai ir belapiai medžiai
tolyn nulinko ir klausosi žingsnių
keisto keleivio iš būsimo laiko.
Juozas Kėkštas, “Rudens dugnu”
■ JAUNIMO METAMS PRASIDĖJUS
Mūsų mintys ir vėl sukasi apie jaunimą: šiame "L. L." numeryje prof. Vyt. Bieliauskas svarsto, ar jaunimui įmanoma pakibti tarp dviejų kultūrų (328 psl.). Ant. Saulaitis, S. J., įvertina skautų ir ateitininkų stovyklas (336 psl.), o pats jaunimas reiškia savo nuomones apie išeivijos literatūrą (346 psl.) ir religijos priespaudą okupuotoj Lietuvoj, kaip ją pavaizdavome "L. L." rugsėjo numeryje (353 psl.).
Jeigu reikėtų ieškoti progos šio numerio rūpesčiui jaunimu, tektų ją rasti Jaunimo Metuose, kurie prasidėjo spalio 8-10 d. Kanados Lietuvių Jaunimo Kongresu.
Ne progos ieško rūpesčių, bet rūpesčiai progų. Patys Jaunimo Metai yra kilę iš susirūpinimo mūsų jaunimu. Juos tęsiant tenka tą rūpestį toliau žadinti, vyresniesiems kartu su jaunaisiais bendrus reikalus išsiaiškinti, o išsiaiškinus stengtis pagerinti padėtį.
Vienas iš pagrindinių rūpesčių yra jaunimo dvilypė padėtis "tarp dviejų kultūrų". Ar kai kurie jaunesnieji teisingai daro, jei ji "ištirpsta" gyvenamajam krašte? Ar kai kurie vyresnieji teisingai sprendžia, kad reikia visai atsitraukti nuo svetimos aplinkos? Apie tai susimąstyti verčia prof. Vyt. Bieliausko straipsnis "Jaunuolio vystymasis tarp dviejų kultūrų".
Jaunimo Metų proga skelbiame rašinio konkursą suaugusiems ir jauniams tema "Jaunimo gyvoji atsakomybė dabarty" (plačiau žr. 3 viršelio psl.).
■ ATSTOVAI AR STOVYKLOS?
Į Čikagoj rengiamą Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą sekančią vasarą kviečiamas jaunimas iš viso laisvojo pasaulio; atstovams, ypač iš nepasiturinčių kraštų, numatoma net apmokėti kelionės išlaidas.
Kai kurių (pvz. Pietų Amerikos) kraštų, o tuo pačiu ir ten gyvenančių lietuvių, finansinė būklė yra sunki. Dėl to keblu ten vietoj organizuoti jaunimo stovyklas — suvažiavimus. Kainos už kelionę iš ten į JAV yra stambios, ypač vietiniu standartu matuojant. Kyla klausimas, kas daugiau padėtų jaunimui ir lietuvybei: vieno ar dviejų atstovų atvykimas ir dalyvavimas kongrese ar vietinis jaunimo suvažiavimas — stovykla jaunimo metų proga? Žinoma, norėtųsi kongrese matyti atstovus iš visų kraštų, tačiau problema kyla pagalvojus, kad už vieno ar dviejų atstovų bilietus būtų galima išlaikyti visą jaunimo stovyklą.
Prieš galutinai nuspręsdami, Pasaulio Jaunimo Kongreso organizatoriai turėtų apie tai rimtai pasvarstyti ir gal net atsiklausti anų kraštų jaunimo. O gal būtų galima sutelkti pakankamai finansų ir atstovų kelionei, ir vietinėms jaunimo stovykloms?
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Autoriai ir žmogaus vystymosi stebėtojai yra linkę sutikti su bendrąja nuomone, kad bene sunkiausias ir su daugiausia krizių surištas žmogaus vystymosi laikas yra jaunatvė (adolescencija). Skaitydami šiandienines statistikas ir dienraščių pranešimus, be abejo, greit pamatysime, kad visuomenė ir šiandien turi daug problemų, kurios surištos su jaunimo elgesiu ir iš jo kilusiais socialiniais sunkumais. Ir taip dažnai nevienas mūsų, skaitydamas tokius pranešimus ir stebėdamas bendrą visuomenės susijaudinimą, neretai pasako arba bent pagalvoja, kad sunku yra šitame krašte auginti jaunimą ir kad sunku čia yra užaugti. Mes pagalvojame, kad čia viskas yra taip skirtinga ir kad sunkumai yra toki dideli, kad net baimė suima, palyginus tai su ramiu gyvenimu Lietuvoje. Nebuvo ten tiek konfliktų: tėvai mokė vaikus ir vaikai klausė tėvų. Kraštas buvo pirmoj eilėj valdomas krikščioniškosios pasaulėžiūros principais. Nebuvo ten progų automobiliais važinėti, nebuvo tiek daug biznio, kuris skatintų malonumų ieškojimą; nebuvo ten tiek daug žmonių, kurie žmogaus vertinti nesugebėtų. Ir taip nevienas ima sakyti, kad mūsų jaunimas neturėtų problemų, jeigu jis augtų savoje, lietuviškoje kultūroje. Dabar gi šio krašto kultūra neduodanti progos jaunimui tinkamai išsivystyti. Ir taip pamažu mes užmirštame, kad jaunatvė yra surišta su krizės pergyvenimu kaip fazė; mes kaltiname kultūrą, o ne žmones, kurie yra tos kultūros nešėjai (Amerikos kultūros nešėjais, be abejo, esame ir mes). Ir taip vietoj stengęsi suprasti jaunatvės kaip tokios konfliktus, mes pradedame viską aiškinti kultūrų konfliktu, ir tuo būdu arba nusiplauname rankas, arba mėginame kurti savą kultūrą kito krašto kultūroje, stengdamiesi pabrėžti jų skirtingumą ir priešingumą. Mes galvojame, kad tokiu būdu sukuriame geresnes sąlygas savo jaunimui augti ir jaučiamės atlikę didelį tautinį darbą. Kai mes, senoji karta, tuo esame patenkinti, jaunimas, kuris auga ir gyvena šiose sąlygose, pergyvena ne vieną sunkumą ir ne vieną konfliktą, kurie galėtų būti išvengti ir be kurių energija galėtų būti geriau sunaudota, negu emocijų įtampai tvarkyti.
Šio straipsnio tikslas nėra analizuoti mūsų senesniosios kartos motyvus jaunimą auginant ir auklėjant. Motyvai yra visi geri, nes mes visi norime padėti savo vaikams ir savo jaunajai kartai kuo daugiausia atsiekti ir tapti svarbiais ir naudingais žmonėmis. Skirtumai būtų tik metoduose, kuriuos mes naudojame. Mano tikslas yra pažvelgti į jaunuolio vystymąsi dviejų ar daugiau kultūrų įtakoje iš jaunuolio pusės ir pamėginti nustatyti, kas vyksta jaunuolyje ar jaunuolėje šiose sąlygose. Kaip vieną iš pagrindinių tezių noriu duoti savo jau 1946 m. paskelbtą tezę, pagal kurią ne kultūros, bet tik žmonės gali būti vienas kito priešai; tautos kultūrinėmis savo varžybomis viena nuo kitos nenutolsta, bet priartėja; kultūros negali prieštarauti viena kitai, nes jos tikrumoje yra tik vienas didžiulis žmogaus dvasios produktas, kuris yra virštautinis ir viršteritorijalinis (Vyt. Bieliauskas, Žmogus šių dienų problematikoje, Miunchenas, 1946). Jaunatvė taip pat kaip ir kultūra yra visuotinis pergyvenimas, ir dėl to konfliktai, kuriuos jaunimas pergyvena ir kurie yra pastiprinami kai kuriuose kraštuose ir kai kuriose kultūrose, yra ne kultūriniai ar tautiniai, bet iš žmogaus prigimties išeiną konfliktai.
įspūdžiai iš vasaros stovyklų
ANTANAS SAULAITIS, S. J.
Po dvidešimties skautų stovyklų ir vadovo pareigų skautų stovyklose per dešimtį metų, niekad su ateitininkais neveikus, pagaliau šią vasarą man susidarė sąlygos pirmą kartą gyvenime dalyvauti ir vadovauti ateitininkų stovyklose. Vien tik “Ateitininkų ideologiją” ir “Ateitininkų vadovą” perskaičius negali susidaryti ateitininkų stovyklos tikslų ir praktikos vaizdo. Į stovyklas Dainavoje (JAV) ir Wasagoje (Kanadoje) atvykęs, nežinojau, kas vyksta ir ko tikimasi. Nujausdamas vienų ir kitų jautrumą, stengies išvengti sau taip gerai žinomų “skautiškų” dalykų, ir tuo pačiu metu visomis jėgomis prisidėti prie ateitininkų stovyklos. Daug padėjo atsiminti aštuonias berniukų stovyklas Kennebunkporte ir šį tą iš mergaičių stovyklų Putname ir Dainavoje. Nors tarp šių dviejų pagrindinių lietuvių jaunimo organizacijų visuomet vyksta sveikos varžybos, atrodė, kad nė stovyklautojai, nė jų vadovai nenešioja su savim iš Lietuvos atsivežto (ir kai kada svetur persodinto) raugo: jų pažiūros nuskaidrintos svarbiausiu rūpesčiu ir domėsiu — kad jaunimas organizacijose dalyvautų ir nepražūtų. Asmeniui, dėvinčiam ir skautininko, ir dvasiškio, ir žmogaus uniformą pagal reikalą, prie abiejų stovyklų rūšių prisidėti nebuvo sunku. Yra jaučiamas tarp vadovų reikalas pasidalinti patyrimu, vadovais, programomis, ypatingai, kai lietuvių jaunimo stovyklų svarba kasmet didėja. Norėtųsi tad palyginti skautų ir ateitininkų vasaros stovyklas: vadovus, tvarką, religingumą, programą, lietuviškumą ir kitus klausimus.
VADOVAI
Pirmasis netikrumas atvykus į ateitininkų stovyklą yra: ką aš, kaipo vadovybės narys, turiu daryti? Kokios yra įvairių vadovų pareigos? Sociologiniai tarus, kokia rolė ir koks statusas? Skautuose į stovyklą atvyksta jau įprasta hierarchija, neretai tie patys ištisus metus vadovavę asmenys — tam tikra prityrimo ir pareigų tvarka; ir stovykloje pareigomis pasiskirstyti lengva: kiekvienas vadovas žino savo vyresniškumą ir pareigas pagal laipsnį. Matosi kiekvieno patyrimas, specialybė; žinai savo pareigų tikslą ir ribas. Nereikia stovykloje dieną, dvi laukti, kol vadovavimo praktinė struktūra išaiškėja. Ir stovyklautojai skautai prie tokios vadovybės pripratę.
Ateitininkų stovykloje kiek sunkiau. Stovyklų vadovai nėra tie patys, kurie vadovauja vienetui — kuopai namie, nėra vadovavimo žodyno - terminų, nėra išorinių žymių — uniformos. Stovyklautojai ir vadovai pradeda stovyklą socialiniam mišiny, kol įtaka ir veiklumas išryškina pareigas. Svarbiausia, vadovas nestovi ant tvirtų socialinių kojų — jam nėra aiški jo padėtis vadovybės rėmuose, nėra taip saugu, (ar “prieš” ar “su” stovyklautojais) ypatingai pirmą kartą stovykloje vadovaujančiam. Ir nors kai kurie neskautai pasijuokia iš trumpų kelnių ir uniformos ženklų, Wasagoje, pavyzdžiui, visi ateitininkų stovyklos vadovai, kaipo ženklą, nešiojo baltą virvutę su švilpuku apie kaklą, net išvykoje i Midlando šventovę ar Šekspyro dramą Stratforde. Dainavoje visi (pusiau juokais) dėvėjome šiaudines kepures. Išorinis ženklas, vadovybės simbolis, užtikrina vadovo saugią padėtį.
Šeštasis gailestingumo darbas kūnui
ALFONSAS GRAUSLYS
Sunki liga — tai mirties beldimasis į mūsų gyvenimo duris; lengva — priminimas, kad esame mirtingi. Kiekvienu atveju liga yra kančia, kuri išbando mūsų krikščionybės gyvumą ir gyvenimiškumą ar jos paviršutinumą. Šia prasme M. M. Teilhard de Chardin, žinomo jėzuito mokslininko sesuo, yra rašiusi: “Yra trys bandymai, kurie tik tada pasidaro vaisingi, kai jie apvaldo-mi: pagunda, skrupulai (t. y. nepagristi kankinantys sąžinės svyravimai ir abejonės. — A. G.) ir liga”. Liga yra tikrai moralinis žmogaus išbandymas, nes vienus ji sugniuždo, kitus gi dvasiniai pakeičia ir subrandina. Čia svarstomas labdarybės darbas bent dalinai nori padėti sergančiam jo bandymą pakelti ir laimėti.
LIGONIS IR LIGA
Sunkus ligonis yra žmogus fizinės negalios stovyje. Jam reikia svetimų rankų, kojų, akių patarnavimo, kad jam ką atneštų, kur nors už jį nueitų, ką nors jam paskaitytų ir t. t., nes jis pats yra prirakintas prie vienos vietos.
Dvasine prasme toksai ligonis yra nekartą visiško abejingumo (taigi pusiau mirusiojo) padėtyje. Jo niekas nedomina. Grožis jam neegzistuoja. Jam viskas vis tiek pat. Jis išgyvena pačią didžiausią kankinančią vienatvę, nes niekas jo kančios negali nei iš jo atimti, nei ja pasidalinti, nei ją pilnai suprasti. Visą kančios naštą jis turi patsai vienas pakelti. “Kas gali būti asmeniškesnio už kančią? Baisus yra tasai mūsų pastangų bejėgiškumas pavaizduoti kitiems mūsų kančios tikrovę. Antra vertus, tragiškas yra ir tų žmonių užuojautos neatitikimas tai kančiai. Tai vis perdaug aiškus įrodymas, kad kančia negalima su nieku pasidalinti. Labiausiai yra vienišas žmogus, kai jis kenčia” (Th. Merton).
Sirgdamas žmogus dvasiniai kenčia ir dėl to, kad “liga yra vienas didelis žmogaus pažeminimas” (Z. Maurina). Jos metu pasirodo žmogus visame savo vargingume ir priklausomybėje nuo kitų. Nekartą ligoje suaugęs žmogus virsta bejėgiu vaiku. Gulėdamas ligoninėje, pažeminimą nesykį jis patiria ir iš ligoninės kai kurių tarnautojų, kurie apsipratę su ligoniais net ir visai be kaltės neturi to jautrumo, kurio taip reikia ligoniui. Patyrimo įkvėpta Z. Maurina yra rašiusi apie tokius tarnautojus, kad “kiekvienas jų pažvelgimas gesina gyvybę”. To pažeminimo patiria ligonis ypač neturtingiems skirtose ligoninėse, kai jis įvairių gydytojų ar studentų (kad ir mokslo tikslais) apžiūrinėjamas virsta tartum daiktu.
Šis pažeminimas ligoje kyla ir iš to, kad ligoje žmogus lyg tampa tik kūnu, nes kūno kančia dažniausiai visą ligonio dėmesį sutelkia į kūną. Štai kodėl sunkios ligos atveju taip nelengva pakelti akis į dvasines aukštybes. Anot vieno posakio, pasitikėti paskutinių valandų atgaila negalima, nes sergančio žmogaus pati atgaila serga. Apie tą žmogaus sunkios ligos metu virtimą kūnu, apie tą dvasingumo aptemimą subtiliai yra rašęs Th. Mann “Zauberberg” romane.
BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
Savo laiku Adrijos ir Tirėnų jūros pakraščiuose Benito Mussolinis buvo pastatęs daug gražių vasaros stovyklų, kuriose darbininkų vaikai praleisdavo atostogas. Tos stovyklos buvo tikrai gražios: gražūs pastatai, gražios apylinkės, rinktinis personalas ir moderniškas stovyklų įrengimas.
Pasibaigus karui, daugelyje tų stovyklų apsigyveno karo pabėgėliai. Tačiau stovyklų idėja pasiliko gyva ir mūsų komisijos pirmininkas, rodos, 1946 m. ryžosi jas atgaivinti. Sušaukęs artimus bendradarbius, jis išdėstė savo mintį ir klausė mūsų patarimo.
Daugiausia kalbėjo vienas buvęs fašistas karininkas, ilgus metus dirbęs Musolinio įsteigtose stovyklose. Jis turėjo patyrimą ir žinojo, kaip stovyklos organizuojamos. Bet dabar stovykloms pastatų nebebuvo ir stovyklų mintį reikėjo įgyvendinti kitose aplinkybėse.
DVIEJŲ RŪŠIŲ STOVYKLOS
Vedant ilgas diskusijas, išryškėjo galimybė steigti dviejų rūšių stovyklas: taip vadinamas pastovias stovyklas, kuriose vaikai gyventų dieną ir naktį, ir dienos stovyklas, kuriose vaikai praleistų tik dieną. Jei kur nors atsirastų koks tinkamas pastatas, pavyzdžiui, mokykla, ten būtų galima steigti pastovią stovyklą; kur pastato nėra, ten užtenka įrengti virtuvę ir valgyklą. Prasidėjus darbui, patyrimas parodys tolimesnį kelią.
Man, turėjusiam iki šiol daugybę virtuvių ir neblogą personalą, nebuvo sunku organizuoti dienos stovyklas. Vietos kunigai, atsakingi už stovyklų gyvenimą, mokytojų ir katalikų akcijos narių tarpe galėjo susirasti gerų bendradarbių. Kiekvienam mieste ir miestelyje buvo gydytojų, kurie mielai sutiktų rūpintis stovyklautojų sanitarine priežiūra. Reikėjo surasti tik šiokią tokią pastogę nuo lietaus, tinkamą žaidimų aikštę ir porą futbolų. O tai padaryti buvo nesunku. Sunkiau buvo organizuoti pastovias stovyklas. Jas reikėjo priglausti prie mažiau nuo "karo nukentėjusių našlaitynų ir seselių mokyklų. Tokių buvo nedaug ir mano darbo srityje pirmaisiais metais pastovių stovyklų skaičius buvo labai ribotas.
Įgijęs šiek tiek patyrimo, antraisiais ir trečiaisiais metais beveik kiekviename mieste ir miestelyje įsteigiau daugybę dienos ir keliolika pastovių stovyklų. Vaikų jose buvo jau virš 20,000 ir malonu būdavo jas aplankyti.
Kaip mūsų jaunimas vertina išeivijoj pasirodžiusią lietuvių literatūrą? Ar ją skaito? Ką būtų galima padaryti, kad ja daugiau domėtųsi? į šiuos klausimus stengsimės atsakyti vyresniųjų ir jaunesniųjų skaitytojų ir bendradarbių pagalba Jaunimo Metų bėgyje. Diskusijoms pradėti ir į pirmąjį klausimą bent dalinai atsakyti talpiname dviejų kalbų - literatūros studentų nuomones.
Mūsų autoriai kreipia per didelį dėmesį į ribotas tautines problemas, dar blogiau, jų neišsprendžia... Tol kol mūsų rašytojai užsidarys tremtyje..., tolei jų kūryba liks menka...
Pernai vasarą Los Angeles Dailiųjų Menų klube išreiškiau gan nepalankią nuomonę apie mūsų tremties literatūrą, būtent, kad jinai riogsojanti ribotų tautinių ir kaimiškų temų pelkėse, mažai ką beatnešanti jaunimui, užaugusiam šių dienų plačioje pasaulėjautoje. Kaltinamas neapsiskaitymu, reikalaujamas tikslesnių, moksliškesnių įvertinimų, pateikiu šią apybraižą.
Prieš akis — keturi tremtinių kūriniai: Gliaudos “Šikšnosparnių Sostas”, Ignatonio “Lūžiai”, Mazalaitės “Negestis” ir Kairio “Diagnozė”. Jie atstovauja mūsų tremties literatūros bendrą versmę ir tikiuosi jais pateisinti savo ankstyvesnį “išsišokimą”.
Pirmaujanti kvarteto tema — tai lietuviškosios išeivijos buitis. Nors ji kiekviename kūrinyje skirtingai spalvota, jos suvestinis formulavimas būtų: vyresniosios kartos nesugyvenimas su svetimomis ir nepalankiomis tremties sąlygomis. Kiekvieno veikalo svarbiausi veikėjai, nublokšti ant žemesnio prestižinio laipto, vargsta žiauriame Amerikos pragare, kur ir nepriklausomybės prisiminimai tampa bejėgis Lazaro pirštas. Gliaudos Alksnis, dūsaudamas ir vaitodamas, sapnuoja dangiškas jaunystės “gadynes” juristo soste. Mazalaitės Danguolė ir Ignatonio Rimvydas negali užmiršti Sibiran ištremtų vyro, žmonos, dukters; Kairio Naujokaitis — idiliškų jaunystės dienų. Ši nostalgija juos atskiria nuo kasdieninio gyvenimo realybės ir apakina senų prisiminimų migla. Tik Kairio Naųjokaitienė ir šiek tiek Gliaudos Alksnienė atmeta tremties apsivylimą, pirmoji slėpdamasi kvailuose, vaikiškuose geismuose, antroji kęsdama be dūsavimų “Dievo nulemtą” buitį. Rimvydo žmona ir dukra, atvykusios iš Sibiro, gal ir per greitai apsipranta su amerikietiška tvarka ir gal tik jose sužibo sveika susipratimo šviesa.
Šalia vyresniųjų nepasitenkinimo spiečiasi tautinių vedybų klausimas. Kiekvienas autorius ji daugiau ar mažiau paliečia. Petro Alksnio jauniausia duktė Rūta, nežiūrėdama tėvų švento tautiškumo, išteka už amerikiečio biznie-rio Mortono. Naujokaičio duktė Birutė įsižiūri kažkokį Smithą, o Ignatonio romane randame meilę tarp lietuvio ir vokietės. Gliaudos kūrinyje pasirodo kitokia problema — Jono Parulio, subrendusio lietuvio, meilė jaunai portorikietei Lorai. “Svetimtautybės” tema užima svarbiausią vietą Mazalaitės “Negestyje”. Ją teks atskirai paminėti.
ADVENTAS— didžiojo laukimo laikas. Dvasiniai ruošiamės trejopom Dievo Sūnaus atėjimui: tam, kuris įvyko prieš 2000 m., kasdieniniam atėjimui Šv. Mišių Aukos metu ir paskutiniajam — kai ir laikas bus sustojęs.
Labiausiai šį laukimą išsako kasdieninis dalyvavimas Šv. Mišiose. Gera yra ir savo namuose Kristaus atėjimui ruoštis. Nupinkime advento vainiką. Nors tiesioginių ryšių su Bažnyčios liturgija jis ir neturi, tačiau šis paprotys, prasidėjęs Vokietijoje, sparčiai plinta ir kituose kraštuose. Jo prasmė— priminti laikus, kai Senojo Testamento žmonės klaidžiojo beprasmybėje, kai vėliau Dievo įkvėpti pranašai pradėjo skelbti Atpirkėją ateisiant ir kai žmonių širdys, ištroškusios Atėjimo, suliepsnojo lūkesčio ugnimi. Visa tai simbolizuoja žalias vainikas ir jame lygiais tarpais įstatytos keturios žvakės: trys violetinės ir viena ružava. Trys atgailos sekmadieniai ir paskutinysis — atšviečiąs artėjantį džiaugsmą. Vainikas padedamas pagarbioje vietoje. Pirmąjį advento sekmadienį (ir kitomis tos savaitės dienomis) vakare uždegama pirmoji violetinė žvakė. Antrąjį sekmadienį dega jau dvi ir taip toliau, kol įžiebiamos visos keturios.
Vakare, kai visa šeima gali sueiti, užgesinamos kitos šviesos ir prie advento vainiko kalbamos maldos ar apmąstoma praėjusio sekmadienio liturgija. Vaikams— tai nepaprastas įspūdis, nukreipiąs dėmesį nuo įkyraus prieškalėdinio komercializmo. Ką daryti, kad šventojo Kalėdų džiaugsmo neišeikvotume jau advento metu? — Nuo Padėkos dienos nebeveskime vaikų į krautuves ir negrokime prieš laiką kalėdinių plokštelių. Pradėjus visą mėnesį per anksti, visai nublunka pačių šv. Kalėdų šventimas.
Patiems mažiesiems gal prasmingiausias būdas pavaizduoti advento laukimo dvasią, yra pirmąjį to laikotarpio sekmadienį jiems prieinamoje vietoje pastatyti prakartėlę su tuščiomis ėdžiomis. Jau beveik viskas yra, tik Šventoji Šeima vėliau, palaipsniui, atsiras. Kas vakarą kiekvienas šeimos vaikas į ėdžias įdeda po šiaudą ar vilnonį siūlą— už kiekvieną gerą darbelį. Taip jie Užgimimui ruoš savo širdeles ir vis minkštins Kūdikėliui guolį.
apie “L. L.” rugsėjo numeryje vaizduojamą religijos priespaudą okupuotoje Lietuvoje
Man šios visos naujienos labai didelį įspūdį padarė. Aš niekad pirmiau nemaniau, kad taip komunistai daro... Man, kaip katalikei, labai skaudu, kai sužinau, kaip žmonės šneka ir rašo apie mano religiją. Aš dar nesu girdėjus, kad taip baisiai apkalbėtų lietuvių ar bendrai katalikų tikėjimą.
Regina Baikaitė, Worcester, 13 m.
Rugsėjo “L. L.” numeris man parodo labai aiškiai, kad komunizmas labai daug remiasi savo propaganda. Norėdami panaikinti religiją, komunistai negali paprastai pasakyti, kad religija ir tikėjimas Dievu yra draudžiami, bet jie įmaišo Dievo vaizdą į visokius juokus, kurie Jį išniekina ir nužemina. Tai yra aiškiai pavaizduota komunistiniu humoru šiame numeryje.
Taip pat komunistai labai mėgina įkalti žmonėms į galvas, kad kiekvienas žmogus turi dirbti komunizmui. Žmogus gali būti pats geriausias daktaras ar specialistas, bet jeigu nėra pasiryžęs dirbti komunizmui, jis yra niekis. Tai galima labai lengvai suprasti perskaičius “Tik pusė žmogaus”.
Patrimpas Prapuolenis, Čikaga, 16 m.
Aš niekad nežinojau, kad Lietuvoj tokie dalykai yra daromi. Mano nuomone, šitas yra biauru... Lietuva ilgai išsilaikė ir gal dar ilgai ten bus religija, bet kada nors ir į Lietuvą ateis ateizmas, nes komunistai yra tokie gudrūs ir naudoja tokias priemones... Vaikai negauna tiesos, tai kaip jie galės savo vaikus teisingai mokyti. Mokykose ir visur yra naudojamos visokios priemonės pakeisti žmonių galvojimą.
Patricija Sulaitė, Čikaga, 15 m.
Perskaičius šituos straipsnius, many sukilo labai didelis skausmas. Anksčiau, kai aš nesupratau, kokia padėtis yra Lietuvoj, man nebuvo toks įspūdys būti gerai ir ištikimai savo Tautai. Aš nemaniau, kad aš (anksčiau) jutau tokią atsakomybę, kad, jeigu aš nebūsiu ištikima Lietuvai, jeigu aš nesistengsiu būti pilnai susipratusi lietuvė, tai aš esu vienas didelis nulis pasaulyje.
• Popiežius Jungtinėse Tautose
“Žmonija privalo užslopinti karą; kitaip karas užslopins žmoniją”, šiuos žuvusio prezidento Kennedžio žodžius popiežius Paulius VI ypač pabrėžė, pareikšdamas savo kalboje Jungtinių Tautų atstovams, kad jis atvyko į Niujorką su misija — skelbti tautoms taikos reikalą: “Tenebūna daugiau karo, niekuomet daugiau tenebūna karo!”
Jungtinių Tautų organizacijos reikalą ir autoritetą popiežius patvirtino ne tik atvykimu, bet ir žodžiais. Jos tikslas, sakė jis, yra jungti tautas, sudaryti sąlygas tarpusavy bendradarbiauti ir padėti atsilikusioms tautoms ekonominiai ir socialiniai. Šv. Tėvas ragino tautas siekti taikos, nusiginkluojant (“jei norite būti broliai, teiškrenta ginklai iš jūsų rankų”), sunaikinant baisius ofenzyvinius ginklus ir skiriant už ginklus išleidžiamų pinigų dalį atsilikusių tautu gerovei kelti. Jis skatino verčiau dauginti duoną, kad jos užtektų žmonijai, negu dirbtina gimdymų kontrole “mažinti svečių skaičių gyvenimo puotoj”; tik kovodami prieš badą ir pasotinę kitus žmogaus būtinus reikalus, sukursime taiką.
Popiežius priminė, kad taikos rūmas remiasi žmogaus sąžine. Tad yra atėjęs laikas asmeniniam pasikeitimui, vidiniam atsinaujinimui. Modernioji civilizacija turi remtis aukštesnės išminties principais, pagrįstais tikėjimu Dievu.
Popiežiaus kelionė į Niujorką naujai parodo, kad šiuo metu Bažnyčia rūpinasi ne tik savimi, bet ir visu pasauliu. Tai patvirtino popiežius, vos grįžęs Romon, savo kalboje vyskupams, o tuo pačiu ir visiems tikintiesiems: “Mes skelbėme taiką. Dabar labiau negu bet kada mes turime būti taikos darbuotojai”.
• Vyskupų senatas
Atidarydamas Antrojo Vatikano Susirinkimo ketvirtąją sesiją, popiežius Paulius VI pranešė, jog Susirinkimui pasibaigus jis sukvies vyskupų sinodą jam padėti tvarkyti visos Bažnyčios reikalus. Šis sinodas bus pastovus, tik jo nariai bus renkami arba skiriami iš naujo kiekvienam suvažiavimui. Yra minimi trijų rūšių sinodai, kurie atitinka skirtingoms jų darbo sąlygoms. Sinodo tikslas būsiąs pasikeisti informacija ir nuomonėmis įvairiais klausimais. Teisę įstatymus leisti jis turės tiktai popiežiui tai įpareigojus. Sinodo darbotvarkė, susirinkimo vieta ir data yra popiežiaus nuožiūroje. Sinodui pirmininkaus popiežius arba popiežiaus paskirtas asmuo. Sinodo nariai bus renkami tautinių vyskupų konferencijų arba skiriami popiežiaus (šieji niekuomet neviršys 15% visų narių).
Pirma talpiname iškarpą iš okupuotoj Lietuvoj pionieriams leidžiamo laikraščio, paskui komentuojame.
“Šiaulių miesto ateistų tarybos pirmininkas A. Šidlauskas, atvykęs į Plungės rajono jaunųjų ateistų tretįjį sąskrydį, pasakoja sekantį nutikimą.
Atvykę į Plungę, aplankėme bažnyčią. Pasienyje pamatėme beklūpantį jūsų bendrametį (maždaug 11-13 metų — A.V.) V-VII klasės mokinuką. Kažkuris mūsų neiškentęs garsiai nusistebėjo:
— Žiūrėk, koks pavyzdingas maldininkas!
Matyt, buvo pasakyta per garsiai. Mokinukas atsisuko ir, mūsų nuostabai, pasigyrė:
— Manęs niekas nevaro. Aš pats lankau bažnyčią.
Vaikinukas, pasirodo, ne iš tyliųjų. Paaiškino mums, kiek klasėje pionierių, kaip mokosi, ką veikė per pavasario atostogas. Ir baigdamas, lyg tarp kitko, pridūrė:
— Aš taip pat pionierius. Matote, ir tarp jūsų, jaunieji draugai, pasitaiko dviveidžių. Sėdi toks pionierius sueigose, antireliginiuose klasės susirinkimuose, o po jų užbėga į bažnyčią dievuliui pasimelsti. Kartais kalti dėl tokio savo draugų elgesio buvote ir jūs, ateistai. Atsiminkite, kad ateistas visada ir visur yra geriausias ir nuoširdžiausias tikinčiojo draugas, o ne priešas, kuris kiekviena pasitaikiusia proga juokiasi iš draugo įsitikinimų”. (“Lietuvos Pionierius”, 1965 m. gegužės 5 d.).
Sovietinėj spaudoj pirmą kartą užtikome tokį apibūdinimą, kad “ateistas... yra geriausias ir nuoširdžiausias tikinčiojo draugas, o ne priešas, kuris kiekviena pasitaikiusia proga juokiasi iš draugo įsitikinimų”. Tačiau tam įrodyti reikia ne žodžių, bet darbų. Pakol kas nei pats žodžių autorius neparemia darbais, ką sako žodžiais: 1) jis aplankė bažnyčią ne kitais sumetimais, bet pašnipinėti, kas matyti iš jo paties raporto laikraščiui, ir 2) neteisingai tikintį berniuką pravardžiavo “dviveidžiu”. O tas, kuris rašo viena, bet pats daro visai priešingai, yra tikras dviveidis.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
DARLING
Prieš keletą metų italų režisorius Federico Fellini sukėlė šiek tiek kontroversijų, savo filme “La Dolce Vita” pakritikuodamas italų turtingesnės ar aukštesnės klasės moralinį nuosmuki. Anglų režisorius John Schlesinger, iki šiol užsirekomendavęs su “A Kind of Loving” ir “Billy Liar”, šį kartą kritikos pilną žvilgsnį nukreipia į Anglijos diduomenę.
Tarp abiejų filmų surandant eilę panašumų, vis dėlto tenka pastebėti, kad Schlesinger pasižymi didesniu realizmu ir aštresniu kaltinimu. Originaliame tekste Frederic Raphael iškelia visą eilę visuomenės atstovų, paliesdamas skirtingas kategorijas: neturtingieji ir paprastieji panaudoja savo intelektualinius gabumus ar fizinį grožį, kad išsikovotų socialinį pajėgumą ir pozicijas, gi turtingieji ir taip vadinami mėlynkraujai pasinaudoja turima visuomenėje galia, kad tuo užsitikrintų intelektualų draugiją ir sensualines įvairenybes.
Pagrindinė filmo veikėja Diana, priemiesčio modelė, nuolat sminga į moralinį nuosmukį abiejose britų kanalo pusėse, bet tuo pat laiku kyla socialinėje padėtyje. Vienas iš jos meilužių ruošia radijo programą, apklausinėdamas gatvėje sutiktus asmenis: “Kas netvarkoje su šių dienų Anglija?”. Įvairių atsakymų sulaukiama iš gatvėje užklaustųjų, įvairius atsakymus iššaukia ir pats filmas. Neapsistodamas prie atskirų charakterių, režisorius pristato juos kaip atskiros klasės atstovus.
Iki šiol pastebėta tik poroje smulkesnių vaidmenų, Julie Christie šį kartą pasirodo artistiškai subrendusi, puikiai atlikdama ilgą ir sudėtingą Dianos rolę. Jai gabiai bendradarbiauja Dirk Bogarde, kaip radijo ir televizijos korespondentas. Laurence Harvey pasikartoja jam įprastu ir būdingu stiliumi išnaudotojo ciniko vaidmeny.
Dėl keliamų klausimų prigimties bei pristatymo būdo filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams. Nevienam rimtesniam žiūrovui filmas paaštrins rūpestį ateities svarstymuose: “Kas toliau?”
APIE LIETUVĄ
Naujasis “Laiškų Lietuviams” sąsiuvinis (8 nr.) skirtas pavaizduoti religijos persekiojimui pavergtoje Lietuvoje. Sutelkta medžiaga redaktoriaus labai sumaniai atrinkta, atitinkamai iliustruota, akivaizdžiai rodanti tą pikto siautėjimą, tą žmogaus dvasios prievartavimą, bet taipgi ir herojišką lietuvių tautos spyrimąsi prieš pragariškas okupanto užmačias.
Draugas, X 9
Prieš pusvalandį laiškanešys atnešė rugsėjo mėn. “Laiškų” sulaužytus lapus. Godžiai ir paskubom permečiau akimis nuo A iki Z ir vėl labai nustebau. Kokia puiki, vertinga ir išsami studija ateistinių pastangų palaužti tikinčią lietuvių tautos sielą. Koks įspūdingas paminklas didvyriškam atsparumui! Ir koks akstinas mums laisvėje neišsigimti ir nesuglebti visokiausių patogumų “pūkuose”, bet išlaikyti savo tikėjimą gyvą, vyrišką, dievišką, o sykiu nuolat atsiminti, ką dėl jo kenčia mūsų broliai tėvynėje.
Kiek tas numeris kainavo Jums darbo! Bet ir sukūrėte šedevriuką! Sveikinu ir labai džiaugiuosi! Būkit tikras, jog visą numerį išnaudosiu savo redaguojamos “Mūsų Lietuvos” skaitytojų labui.
Jonas Kidykas, S. J., Sao Paulo "Mūsų Lietuvos" redaktorius
Ką tik atėjo naujausi (rugsėjo) “L. L.”. Perskaičiau vienu atsisėdimu. Tai bent darbelio įdėjot, redakcija! Dar niekur lig šiol nebuvau užtikus tiek įdomios medžiagos.
Galėsime su šeštadieninės mokyklos vyresniais mokiniais apie tai padiskutuoti. Iš viso, šie “L. L.” turėtų atsirasti kiekvieno lietuvio šeimoje, o dalimis išvertus į anglų kalbą — pasiekti ir amerikiečius katalikus.
Nors faktai liūdni, bet, baigus skaityti, vistiek liko optimistiška nuotaika. Čia ir yra Dievo buvimo įrodymas — kad per tiek metų, tokiose sąlygose, dar vis likę tikėjimo žarijų.
Taigi, noriu padėkoti redakcijai už tokį kruopštų darbą ir tą optimizmą, kurį perdavėte.
Gintra Ivaškienė, Stratford
KONKURSAS APIE JAUNIMĄ
Didžiai vertindami paskelbtuosius Jaunimo Metus, “Laiškai Lietuviams” jungiasi į talką juos prasmingai paminėti. Tuo tikslu žurnalo redakcija skelbia rašinio konkursą tema “Jaunimo gyvoji atsakomybė dabarty” (atsakomybė apibūdinama gyvąja, kad jos aptarimu išryškėtų jos pagrindas ir praktika: 1) jos pagrindas, ją išvystant iš pačios jauno žmogaus būties bei jo bendravimo su kitais šeimoj, draugų rately, tautoj, išeivijoj, žmonijoj ir krikščioniškoj bendruomenėj; ir 2) jos praktika, ją svarstant konkrečiose gyvenimo situacijose).
Rašinys (straipsnis, beletristinis vaizdelis ir kt.) turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir išsiųstas kartu su atskirame vokelyje Įdėta tikrąja autoriaus pavarde bei adresu “Laiškų Lietuviams” redakcijai, 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636, U.S.A. Konkurso terminas — 1966 m. vasario 1 d. (pašto antspaudo data). Atsiųsti rašiniai tampa žurnalo nuosavybe ir gali būti jame spausdinami. Skiriamos trys premijos: I — 70 dol., II — 40 dol. ir III — 30 dol.
Ta pačia tema skelbiamas rašinio konkursas ir jaunimui, ne vyresniam kaip 20 metų amžiaus (rašiniai turi būti pažymėti “jaunimo konkursui”). Skiriamos dvi premijos: I — 30 dol. ir II — 20 dol.