PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Autoriai ir žmogaus vystymosi stebėtojai yra linkę sutikti su bendrąja nuomone, kad bene sunkiausias ir su daugiausia krizių surištas žmogaus vystymosi laikas yra jaunatvė (adolescencija). Skaitydami šiandienines statistikas ir dienraščių pranešimus, be abejo, greit pamatysime, kad visuomenė ir šiandien turi daug problemų, kurios surištos su jaunimo elgesiu ir iš jo kilusiais socialiniais sunkumais. Ir taip dažnai nevienas mūsų, skaitydamas tokius pranešimus ir stebėdamas bendrą visuomenės susijaudinimą, neretai pasako arba bent pagalvoja, kad sunku yra šitame krašte auginti jaunimą ir kad sunku čia yra užaugti. Mes pagalvojame, kad čia viskas yra taip skirtinga ir kad sunkumai yra toki dideli, kad net baimė suima, palyginus tai su ramiu gyvenimu Lietuvoje. Nebuvo ten tiek konfliktų: tėvai mokė vaikus ir vaikai klausė tėvų. Kraštas buvo pirmoj eilėj valdomas krikščioniškosios pasaulėžiūros principais. Nebuvo ten progų automobiliais važinėti, nebuvo tiek daug biznio, kuris skatintų malonumų ieškojimą; nebuvo ten tiek daug žmonių, kurie žmogaus vertinti nesugebėtų. Ir taip nevienas ima sakyti, kad mūsų jaunimas neturėtų problemų, jeigu jis augtų savoje, lietuviškoje kultūroje. Dabar gi šio krašto kultūra neduodanti progos jaunimui tinkamai išsivystyti. Ir taip pamažu mes užmirštame, kad jaunatvė yra surišta su krizės pergyvenimu kaip fazė; mes kaltiname kultūrą, o ne žmones, kurie yra tos kultūros nešėjai (Amerikos kultūros nešėjais, be abejo, esame ir mes). Ir taip vietoj stengęsi suprasti jaunatvės kaip tokios konfliktus, mes pradedame viską aiškinti kultūrų konfliktu, ir tuo būdu arba nusiplauname rankas, arba mėginame kurti savą kultūrą kito krašto kultūroje, stengdamiesi pabrėžti jų skirtingumą ir priešingumą. Mes galvojame, kad tokiu būdu sukuriame geresnes sąlygas savo jaunimui augti ir jaučiamės atlikę didelį tautinį darbą. Kai mes, senoji karta, tuo esame patenkinti, jaunimas, kuris auga ir gyvena šiose sąlygose, pergyvena ne vieną sunkumą ir ne vieną konfliktą, kurie galėtų būti išvengti ir be kurių energija galėtų būti geriau sunaudota, negu emocijų įtampai tvarkyti.
Šio straipsnio tikslas nėra analizuoti mūsų senesniosios kartos motyvus jaunimą auginant ir auklėjant. Motyvai yra visi geri, nes mes visi norime padėti savo vaikams ir savo jaunajai kartai kuo daugiausia atsiekti ir tapti svarbiais ir naudingais žmonėmis. Skirtumai būtų tik metoduose, kuriuos mes naudojame. Mano tikslas yra pažvelgti į jaunuolio vystymąsi dviejų ar daugiau kultūrų įtakoje iš jaunuolio pusės ir pamėginti nustatyti, kas vyksta jaunuolyje ar jaunuolėje šiose sąlygose. Kaip vieną iš pagrindinių tezių noriu duoti savo jau 1946 m. paskelbtą tezę, pagal kurią ne kultūros, bet tik žmonės gali būti vienas kito priešai; tautos kultūrinėmis savo varžybomis viena nuo kitos nenutolsta, bet priartėja; kultūros negali prieštarauti viena kitai, nes jos tikrumoje yra tik vienas didžiulis žmogaus dvasios produktas, kuris yra virštautinis ir viršteritorijalinis (Vyt. Bieliauskas, Žmogus šių dienų problematikoje, Miunchenas, 1946). Jaunatvė taip pat kaip ir kultūra yra visuotinis pergyvenimas, ir dėl to konfliktai, kuriuos jaunimas pergyvena ir kurie yra pastiprinami kai kuriuose kraštuose ir kai kuriose kultūrose, yra ne kultūriniai ar tautiniai, bet iš žmogaus prigimties išeiną konfliktai.
Turėdami galvoje šias pagrindines tezes, mes mėginsime pažvelgti į jaunimo vystymąsi svetur, pasvarstysime socialines ir tautines diskriminacijas, kurias jaunimas turi pergyventi ir taip pat pamėginsime duoti vertinimą socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo, kurio jaunimas negali išvengti. Po to pamėginsime iškelti keletą klausimų, liečiančių mūsų baimes ir neramumus dėl galimo tautinio ir kultūrinio sunykimo, prarandant lietuviškumą ir lietuvybę.
JAUNATVĖ — UNIVERSALI PATIRTIS
Norman Kiell 1964 m. paskelbė gana išsamią knygą, kurios titulas yra "The universal experience of the adolescence" (universali jaunatvės patirtis). Šioje knygoje jis pateikia įvairių rašytojų pasisakymus, pagal kuriuos galima aiškiai matyti, kad bent Vakarų kultūroje kiekviename krašte jaunimas pergyvena labai panašias problemas. Negatyvizmas, konfliktai su vyresniąja karta, mokyklos lankymas ir ten vykstą sunkumai, religiniai sunkumai, lytinio brendimo problemos, pašaukimo ieškojimas, identifikacija, kriminaliniai nusikaltimai, melavimas, sukimas egzaminuose, vagystės ir kt. yra pergyvenimai, užtinkami lygiai kaip Amerikos taip ir Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Brazilijos, Rusijos, Japonijos, Australijos, Kanados ir Meksikos jaunuolių tarpe. Nėra jokios abejonės, kad tas pat yra pergyvenama ir Lietuvos jaunimo.
Be to, šis panašumas yra galimas pastebėti ne tik jaunimo pergyvenimuose, bet taip pat metoduose, kuriuos įvairios tautos ir valstybės naudoja, norėdamos problemas pašalinti. Pagal Kiell, skirtumai yra ne kultūrose ir kraštuose, kuriuose yra jaunimas, bet daugiau tik istorinių epochų skirtingume. Bet net ir studijuojant įvairius istorinius laikotarpius, pagal Kiell, jaunimo pergyvenimuose mes galime lengvai konstatuoti daugelį bendrų bruožų, kurie yra viršistoriniai. Šitas jaunimo pergyvenimų universalumas jau seniai buvo pastebėtas, kaip tai patvirtina šia tema kalbėjusių žymių žmonių išsireiškimai. Kaikurios Marko Aurelijaus pastabos nedaug skiriasi nuo jaunatvės aprašymų, randamų F. Schillerio ir W. Goethės kūriniuose. Tą patį galima pasakyti ir palyginus pastarųjų rašytojų stebėjimus su dabartiniais moderniųjų psichologų išvystytais principais. Gal būt, skirtumai yra tik tarp primityviosiose kultūrose gyvenusio ir dabar Vakarų kultūroj esančio jaunimo. Pavyzdžiui, M. Mead aprašo gana skirtingus jaunatvės pergyvenimus tarp Samos salos čiabuvių jaunimo, palyginant juos su dabartiniu kultūringų tautų jaunimu. Nors tai ir yra įdomus faktas, vis dėlto jo svarba yra ribota, nes tenka abejoti, kiek vertės turi tokie lyginimai tarp kultūrų tautų, kurios yra gana skirtingose kultūrinės evoliucijos fazėse.
Žinoma, nežiūrint to, kad esminės jaunatvę liečiančios problemos yra virškultūrinės ir gal net viršistorinės, vis dėlto yra visa eilė neesminių dalykų, kurie duoda joms tam tikrą prasmę ir skirtingą atspalvį. Nėra abejonės, kad yra skirtumai tarp kaimo ir miesto jaunimo pergyvenimų; nėra abejonės, kad jaunimo intelektualiniai ir mokykliniai skirtumai turi įtakos į jų pergyvenimus ir tų pergyvenimų įvertinimus. Dėl to, nežiūrint to fakto, kad yra daug panašumų tarp įvairių jaunatviškų pergyvenimų, mes negalime sakyti, kad dėl to mes juos galime lengvai suprasti, remdamiesi savo pačių patyrimais. Tie neesminiai skirtumai negali būti užmiršti. Negalima pradėti lyginti savo pergyvenimus, sakysim, Lietuvos kaime su pergyvenimais Niujorko didmiesčio skubesy. Nėra abejonės, kad jaunimui gana juokingai skamba mūsų ir jųjų jaunatvių palyginimai. Net ir labai malonūs duktė ar sūnus kiek šypsosis, kai jam aiškinsim, kad, jei mes, būdami net 20 m. amžiaus, nevažiavome automobiliu, tai kam jam to reikia turint 16 metų. Neužmirškime, kad nevienas mūsų Lietuvoje, sulaukęs 10-12 metų amžiaus, jau arklius tvarkyti mokėjome, o mūsų vaikai čia to nė 50 m. amžiaus turėdami, tur būt, nemokės, nes jiems to nereiks. Taip pat neužmirškime, kad, jei būtume gyvenę Lietuvoje, būtume irgi turėję gana skirtingas sąlygas, negu buvo tos, kai mes augome. Taigi, jaunatvės patyrimai negali būti be tam tikrų pataisų perkeliami iš kartos į kartą. Be to, mes tuos jaunuolius kaip vaikus neauginome taip pat ir tokiose pat sąlygose, kaip mes buvome auginami. Nevienas jų augo ne vienos, bet trijų ar keturių kultūrų įtakoje, kas reiškia, kad ir mums ir jiems gali būti net sunkiau vieni kitus suprasti. Mūsų kiekvieno praeitis buvo gana individualiai skirtinga, besitaikant prie dabartinių sąlygų. Taigi, sutinkant, kad jaunatvė yra universali patirtis, neturime užmiršti, kad konkretūs individualiniai pergyvenimai yra ir bus skirtingi. Ir šie skirtumai bus daugiau individualiniai žmogiški, ne pirmoj eilėj tautiniai skirtumai.
JAUNUOLIO VYSTYMASIS SVETUR
Tautiniu atžvilgiu žmogus yra namie tik ten, kur yra jo tauta, jo praeitis ir kur jis gali tapti pilnateisiu nariu esančioje bendruomenėje ar jos formose. Jei šito nėra, tai žmogus jausis esąs svetur. Tam tikra prasme žmogus gali jaustis svetur net ir tada, kai jo protėviai ir tėvai buvo savo šaknis turėję toj pat vietovėj kaip jis. Bene geriausias pavyzdys tokio negalėjimo jaustis namie yra žydų mažumų pergyvenimai tiek Amerikoj tiek Europoj. Jeigu žmogui reikia gyventi aplinkoj, kuri yra pilna pagiežos prieš jį dėl jo tautybės ar dėl jo rasės, tai nėra abejonės, kad jis tokioje aplinkoje nesijaus namie. Žinoma, net ir "namiškiai" pergyvena socialinę ir klasinę diskriminaciją, bet ji neturi tokių visuotinumo ir nepataisomumo bruožų, kaip grupinė diskriminacija. Žmogus priimtas, nežiūrint jo tautinio ar religinio priklausomumo, dar turės savo keliu užsitarnauti socio-ekonominę vietą ar lygį. Bet šitai jis, pavyzdžiui Amerikoje, gali padaryti; tačiau savo tautinio, rasinio ar religinio priklausomumo jis negali pakeisti, nepaneigdamas savo principų ar nepasidarydamas dviveidis. Taigi, kiekvieną kartą, kai žmogus gyvena kitame krašte, jis gyvena svetur. Bet tas svetimumo patyrimas yra surištas su krašto ar vietovės diskriminacijos stiprumu.
Amerika, nežiūrint visų savo rasinių ir socio-ekonominių diskriminacijų, paskutiniu metu rodo mažiau ir mažiau noro ilgai pasilikti svetimu kraštu naujiesiems emigrantams, ypač tiems, kurie yra iš Vakarų Europos. Daugumoj lietuviai, atvykę į šį kraštą po antrojo pasaulinio karo, buvo gana trumpai laikomi svetimais, ir tie, kurie 330 norėjo, dabar jau ne tik formaliai yra tapę piliečiais, bet tokiais taip pat gali pilnai jaustis. Žinoma, diskriminacija yra surišta su vietove, su darbo ir kaimynystės rūšimi ir pagaliau su kiekvieno individo sugebėjimu jos išvengti, ją sumažinti arba sustiprinti. Nereikia užmiršti, kad svečias yra ne tik tas, kuris yra svečias, bet ir tas, kuris jaučiasi svečiu. Taigi diskriminacija gali būti iš abiejų pusių: iš naujai atvykusiųjų nemažiau kaip iš vietinių. Pirm negu pradėsime svarstyti specifines lietuvių emigrantų problemas, pamėginkime susipažinti su diskriminacijos pasėkomis bendroje plotmėje. 1959 m. psichiatras L. J. Radginski paskelbė gana įdomų straipsnį apie naujai atvykusiųjų emigrantų nutautėjimą ("The American melting pot — its meaning to us", American Journal of Psychiatry, 1959, 115, 873-886). Jis kritikavo istorikų ir sociologų nuomonę, kuria tikima, jog socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka padeda kultūros nešėjams tapti kūrybingesniais. Radginski, kritikuodamas tokią pažiūrą, sako, kad kultūrinis progresas nėra vykdomas masių, bet tik mažumos. Daugumoj atvejų gi tos kultūrai svarbių įnašų duodančios mažumos kenčia diskriminaciją. Tad jos stengiasi įrodyti, kad jos yra ne tik lygios, bet net stipresnės už vietines mases. Pagal tą autorių Amerikoje per 80 paskutinių metų vyksta vis didėjanti konglomeracija tarp rasinių ir etninių grupių, kas, jo nuomone, duoda rimtą kultūrinę dekadenciją. Dėl to savo straipsnio pabaigoje autorius kelia klausimą, ar net nereikėtų Amerikoje skatinti tam tikrą diskriminaciją mažumoms, kad tuo būdu joms nebūtų leidžiama prarasti kūrybinio stiprumo. Nors šitoks samprotavimas skamba gana juokingai, bet tikrumoje jis turi savyje šį tą naujo, kas yra verta dėmesio. Per socialinį prisitaikymą ir patogų be konfliktų gyvenimą žmogus gali prarasti norą ką nors kurti ar ko nors didesnio atsiekti. Net kai kurie psichoanalistai yra tos nuomonės, kad labai gabaus paciento nereikia pabaigti analizuoti; reikia jame palikti šiek tiek įtampos, kuri jam neleistų per daug patogiai atsileisti, bet verstų jį ko nors naujo ieškoti.
Šita pati idėja buvo patvirtinta North Carolina Universiteto profesoriaus H. G. McCurdy tyrinėjimais ("The childhood pattern of genius", žr. R. A. King, Readings for an Introduction to Psychology. New York: McGraw-Hill, 1961, 269-278 psl.). McCurdy studijavo 20 genijų iš įvairių tautų, kreipdamas ypatingą dėmesį į jų namų gyvenimą, į jų vaikystės ir jaunatvės patyrimus. Jo grupėje buvo genijai, kaip Goethė, Pascalis, Voltairas, Leibnizas, J. S. Millis, Pittas, Mussetas, Melanchtonas ir kt. Nors veik kiekvieno tų genijų vaikystė ir jų aplinka buvo gana skirtingos, McCurdy rado ir kai kurių bendrumų. Pavyzdžiui, beveik visi šie žmonės savo vaikystėje turėjo labai mažai draugų ir iš viso jų kontaktai su kitais, išskyrus jų šeimos narius, buvo gana riboti. Daugumoje jie jautėsi gana savotiški ir tam tikra prasme nebuvo priimti teigiamai kitų. Daugumas jų turėjo stiprią vaizduotę, kurios pagalba jie galėdavę susikurti sau tarpžmogišką kontaktą, kurio jiems trūko. Kitas charakteringas dalykas: daugumoje šie žmonės turėjo gana artimus ryšius su savo tėvais, kurie jiems, tur būt, davė emocinę paramą, kai jiems jos reikėjo ir kai jie jos negalėjo gauti iš kitų. Taip pat tie tėvai turėjo specialią savybę, kad jie leido savo vaikams likti vieniems, kai tie to norėjo. Svarbiausia šių tėvų savybė buvo ta, kad jie žinojo, kada leisti savo vaikams patiems apsispręsti. Tuo būdu šie genijai jau vaikystėje buvo priversti būti individais: kiti jų nemėgo dėl jų savotiškumo ir jų tėvai jiems neuždėjo savo valios. Šio viso rezultatas: tam tikra prasme, diskriminacija, nepatogus gyvenimas, bet tai buvo duoklė už tapimą genijum.
Atrodo, kad per didelis prisitaikymas prie visuomenės (nors jis ir gali duoti tam tikrų patogumų) vis dėlto individo kultūrinei potencijai daug nepradeda. Nėra abejonės, kad tas, kuris yra visiškai diskriminacijos skriaudžiamas, negalės daug kultūrai pasidarbuoti, kaip kad daugelis mokslininkų nieko nepadarė nei nacių nei sovietų koncentracijos stovyklose. Bet ten, kur diskriminacija nėra tapusi persekiojimu, kur ji individui duoda progą parodyti savo pajėgumą, ji gali turėti ir teigiamų pasėkų. Viena iš tokių teigiamų pasėkų būtų atkreipimas dėmesio, kad individas yra skirtingas, kad jis nepriklauso masei, kad jis turi ieškoti stiprybės savo paties šaltiniuose. Žinoma, diskriminacija gali būti ne tik kitų, bet ji gali išeiti ir iš "savųjų" tarpo. Gali kartais atsitikti, kad svetimas kraštas invidą gali priimti, bet savo krašto žmonės jo gali nepripažinti, kas irgi reikštų jam diskriminaciją ir duotų daug nemalonių pergyvenimų, jeigu jis ieškotų tokio pripažinimo. Tokiu atveju jo kūrybingumas irgi galėtų būti paskatintas. Atrodo, kad šitokiu pavyzdžiu galėtų būti Oscar Milašius, kuris buvo ir yra prancūzų grupės gana šiltai priimtas, bet kurio lietuviai namie nesuprato arba bent kuris jautėsi jų nesuprastas. Adomas Mickevičius taip pat parašė "Gražiną" net nemokėdamas lietuvių kalbos ir tikrumoje nesijausdamas lenku nei nesugebėdamas rasti pilno priėmimo tarp lietuvių. Atrodo, kad tokių pavyzdžių savo tautiečių tarpe galėtume nemažai surasti, kad mes irgi galėtume surasti, palyginant, nemažai lietuvių, kurie padarė ir tebedaro žymių įnašų į pasaulio kultūrą.
Šitaip kalbėdami, be abejo, neišvengsime ir kiek konkretesnių klausimų, kurie yra surišti su mūsų pačių emigracija ir mūsų pačių padėtimi. Mūsų jaunimas šiandien dažnai pergyvena konfliktus, kurie yra mūsų emigraciniai konfliktai ir kurie kartais neduoda jokios naudos, o tik verčia nevieną daug kentėti. Jau nekartą girdime, kad nereikia tuos vertinti, kurie duoda savo kūrybinį įnašą anglų, vokiečių ar prancūzų kalba. Reikia tik tuos vertinti, kurie reiškiasi lietuvišku žodžiu ir tarp lietuviškos visuomenės. Konkrečiai tai imant, reiškia, kad mes norime turėti lyg savo getą ir pripažinti kaip kultūrinius darbuotojus tik tuos, kurie dirba mūsų tarpe. Taigi tie, kurie eina į šeštadienio mokyklas, kurie dalyvauja lietuviškame veikime, kurie kalba gerai lietuviškai ir prastai kitomis kalbomis, kurie sielojasi Lietuvos reikalais, net nesigilindami į bendrą pasaulio ar kitų tautų gerovę, jie visi turėtų būti skaitomi geriausiais patriotais, o kiti turėtų būti atmesti ir diskriminuoti, Tokia diskriminacija jau yra savotiškas priešingumas, nes ji svečių diskriminacija prieš savuosius, o ne vietinių prieš svečius. Bet tai yra istorinis neužginčijamas faktas, kad tokia diskriminacija egzistuoja kiekvienoje emigracijoje. Negalima paneigti ir to fakto, kad tokia diskriminacija egzistuoja ir mūsų tarpe. Masė yra galima ne tik tarp vietinių, bet taip pat ir tarp svečių. Kiekvieną kartą, kada grupė stengiasi suvaryti individą į formas ir nustatyti jo elgsenos detales, ji sumažina jo individualybę ir užminuoja jo kūrybingumą.
Nėra jokios abejonės, kad mūsų jaunimas neretai yra pastatomas šitokioje dviejų grupių spaudimo dilemoje: jei nori būti pripažintas savo tautiečių, tik tai daryk, ką jie nori ir būk šiek tiek antiamerikietiškas; bet jei nori būti priimtas ir pripažintas tarp amerikiečių, tai dirbk kartu su jais, bet tokiu būdu sudarysi progą tautiečiams tave laikyti atsimetėliu. Į kurią pusę eiti? Amerikiečiai šiandien retai jaudinsis, jeigu jų draugas studentas pasakys, kad jis yra lietuvis; jie daugumoje prieš jį daug diskriminacijos neturės. Žinoma, jei jis norės būti jų pilnai pripažintas, jis turės parodyti, kad jis gali gerai savo darbą atlikti. Bet, kai jis tai darys, tai gali susidaryti pavojus, kad jis nustos savo draugų lietuvių tarpe. Dažnai yra tėvų, kurie būtinai nori savo vaikus matyti tik lietuvių tarpe. Dėl to jie reikalauja, kad jie draugautų tik su lietuviais. Kai kurie net prieina prie to, kad jiems nesvarbu tų draugų moralinis ar etinis lygis: svarbu tik, kad jie yra lietuviai. Kad šitokia pažiūra yra gana ribota, nėra reikalo su tuo ginčytis. Kad ji yra diskriminacija, taip pat nėra dėl to žodžių aušinti. Bet kad ji yra visiška kultūrinė nesąmonė ir gal net kultūrinis paklydimas, tai manau, su tuo ne daug kas sutiks. Manau, kad šitame ir yra pagrindas konflikto, kurį mūsų jaunimas dabar išgyvena Amerikoje. Mūsų jaunimas yra verčiamas gyventi tarp dviejų kultūrų, kas jaunam galvojančiam žmogui yra sunkiai suprantama. Tai yra sunkiai suprantama ypač tiems, kurie šiame krašte užaugo ir jau baigia mokyklas. Naudotis šio krašto lengvatomis, universitetais, stipendijomis, pripažinimu, ir vis pabrėžti, kad mes čia nesame namie, kad mes čia nepriklausome, yra sunkokas dalykas. Taip mes galime kartoti, kad čia žmonės yra materialistai, 332 kad mes nenorime būti materialistais ir dėl to mes nenorime prisipažinti priklausą šiam kraštui. Bet ar materializmas yra tik Amerikos pažymys. Ar mes Lietuvoje neturėjome materialistų? Žinoma, jų ten buvo mažiau, nes mažiau kas pinigo turėjo. Mes galime kalbėti apie Amerikos žemą moralinį stovį ir lytinius pakrikimus ir sakyti, kad dėl to mes esame kitoki. Bet ar lytinis pakrikimas yra tik Amerikos specialybė? Atsimenu, kad dar Lietuvoje būdamas skaičiau Grušo "Karjeristus", kuriuose buvo aprašoma mūsų pačių korupcija, perversijos ir karjerizmas, kuris man dabar primena ir Porfumo ir Bobby Baker ir Causa Nostra vyrus. Skirtumas yra tik dimensijose, ne esmėje. Didesnis kraštas, daugiau žmonių, daugiau incidentų. Bet žmogaus prigimtis yra ta pati ir tautiniais motyvais jos uždengti negalima.
SVEČIAI VIRSTA NAMIŠKIAIS
Kalbant apie kultūrą, likti tautiniu šovinistu yra gana sunku. Kultūra yra visos žmonijos davinys. Taigi mėginti nustatyti kultūrinius skirtumus tarp lietuvių emigrantų Amerikoje ir tarp vietinių amerikiečių, mano nuomone, yra dirbtinas dalykas. Amerika yra kultūrinis tirpinimo katilas, kuris sugeba rasti vietos įvairių tautų savitumams, sugeba pasiimti iš jų, kas geriausio, ir inkorporuoti tai į savo kultūrą. Taigi, kaip galima nusistatyti kovoti su sistema, kuri nesipriešina gerom idėjom, jeigu jų yra ir jei jos tinkamai jai pasiūlomos. Kam kovoti, jeigu galima, pozityviai įsijungus, net visą kultūrą paveikti? Kam tad atsisakyti duoti visų žmonių kultūrai? Kam nemėginti perduoti tai, ką mes turime savyje gero ir kitiems, kuriems to reikia? Mes turime idealų, idėjų, gerų pasiūlymų. Puiku. Kodėl juos pasilaikyti sau? Kodėl neparodyti, kad lietuvis Amerikoje gali būti geru amerikiečiu ir geru lietuviu?
Esu minėjęs, kad jau dvidešimt metų mėginu pabrėžti tezę, kad konflikto tarp kultūrų negali būti. Jeigu dvi kultūros gyvens šalia viena kitos ir bus išmintingų žmonių išreiškiamos, jos susivienys ir po kurio laiko duos naują kultūrą, kuri bus geriausia išraiška abiejų. Kultūra yra žmogaus dvasios produktas ir, kaip toks, gali įjungti viską, kas yra teigiama, nežiūrint iš kur tai yra kilę. Tuo būdu jaunimas, augąs ir bręstąs tarp dviejų kultūrų, neaugs tarp dviejų kultūrų. Jaunimas taip, kaip ir visi žmonės, sukurs naują kultūrą, kuri jam bus jo dvasios tinkamesnė išraiška.
Mes galime kurti getus ir daryti nepatogumų savo jaunimui. Jeigu tai darysime išmintingai, tai pakels kūrybingumą; jeigu perdėsime, gausime neurotišką nesugebėjimą. Tiegi iš mūsų, kurie įtikinės savo vaikus užmiršti savo praeitį ir pasidaryti šio krašto piliečiais be pretenzijų ir be klausimų, tai darydami, paskatins jaunimą pasidaryti pilka mase, kurios čia yra ir taip per daug. Mūsų jaunimas yra didelė dovana ne tik mums, bet ir Amerikai. Jaunieji yra senos Lietuvos kultūros nešėjai ir jos inkorporuotojai čia. Jei jie to nepadarys, tai ta kultūra, kurią mes čia atsigabenome, numirs nepalikusi žymės. Bet inkorporuoti ją čia jaunieji turi ne kaip svečiai, bet kaip namiškiai. Jie yra jau vietiniai, ir jie turi tai žinoti. Jie turi didžiuotis savo kilme, turi ją pažinti, bet taip pat jie turi įsijungti ir į čionykštį gyvenimą.
Lietuvių kalbą mokėti ir ją vartoti yra didelis sugebėjimas ir didelė mūsų privilegija. Ją reikia vaikams perduoti. Bet mes turime neužmiršti ir tų, kurie neturi progos išmokti lietuviškai, nežiūrint to, kad jie yra lietuviai. Jie taip pat yra mūsų fakelo nešėjai. Neatsisakykime jų. Jeigu jie ką gero padaro, reikia juos pagerbti už tai; reikia įvertinti juos ne tik kaip lietuvius, bet kaip žmones. Reikia jiems duoti daugiau žinių apie Lietuvą ir apie jų praeitį ir parodyti, kad mes jais didžiuojamės. Aš neturiu nei kiek abejonės, kad kiekvienas emigrantas, nežiūrint kaip jis yra gerai priimamas, vis tiek jausis pareigą parodyti, kad jis gali būti nemažiau sugebąs, negu vietiniai. Tai darydamas jis perkompensuos ir duos savo įnašą kultūrai.
Jau 1946 metais savo mažutėje knygelėje "Žmogus šių dienų problematikoje" raginau pakeisti tuo laiku veikiančią lietuvių sąjungą bendruomene ir organizuoti visą mūsų išeiviją bendruomenės principais. Bene svarbiausiu dalyku tenai pabrėžiau reikalą kultūriniam augimui ir ugdymui. Jau tada dėl man šiandien nesuprantamų priežasčių (kaip mokslininkas aš netikiu intuicija, o savo to meto žinojimo aš nevertinu) pramočiau mūsų emigraciją būsiant ilgalaike ir jau tada siūliau steigti lietuviškus kultūrinius sambūrius, kurie sujungtų mūsų kilmės žmones pirmiausia humanistiniais, o paskui tautiniais pagrindais. Lietuvių bendruomenė buvo įsteigta nors ir kitais pagrindais; kultūriniai sambūriai atrodė tada per daug liberalūs ir jie nebuvo įjungti į bendruomenės programą. Bendruomenė augo, skurdo ir tebeskursta dabar, nes ji turi per daug statutų ir per daug viršininkų. Taip atsitinka kartais, kai kas nors nusistoto įvykdyti pusę programos vietoj visos. Deja, ta antra pusė, kuri turėtų būti vykdoma bent dabar, yra tik idėjos stovyje. Kai kurie atskiri pasireiškimai eina ta linkme, bet reikia daugiau ir stipresnių užsimojimų. "Lietuvių Dienos" duoda svarbų įnašą; "Lituanus" yra taip pat stebėtino svarbumo žurnalas, kuriam reiktų duoti daugiau dėmesio ir daugiau jėgų. Turime keletą knygų apie Lietuvą ir keletą brošiūrų. Lietuvos Vyčiai yra merdėjanti organizacija, kuriai mūsų jaunimas nepritinka ir kuri mūsų jaunimui netinka (tur būt, dėl to, kad ji mums netinka?). Taigi šiuo metu dalis mūsų jaunimo yra įsijungęs į Amerikos gyvenimą gana automatiškai, be plano ir sąmoningumo.
Bene vienas iš sunkiausiai emociniai suvirškinamų dalykų yra tai, ką Ruth Benedict vadina kultūriniu nutrūkimu (cultural discontinuity; plg. R. E. Muuss, Theories of adolescence. Random House, 1964). Pagal šią teoriją, jaunimas, priverstas augti ir vystytis tokiose sąlygose, patiria emocinių sunkumų. Aš manau, kad gairių ir pagalbos stoka, mūsų jaunimui sunkindama kelią įsijungti į šio krašto kultūrą be kaltės jausmo ir be menkavertystės pergyvenimo, daugeliui gali sukelti rimtų pergyvenimų, sumažinančių jų kūrybingumą. Aš neturiu abejonių, kad kelias bus surastas, bet tai gali būti padaryta su per dideliais nuostoliais ir su per didelėmis aukomis.
Mūsų jaunimas, kuris, be abejo, pergyvena universalines jaunatvės problemas, turi taip pat rasti kelią kultūriniam konfliktui pašalinti. Konfliktas kūrybą stabdo; konfliktas kultūrai kenkia. Mano siūlymas būtų svarstyti kultūrą kaip visos žmonijos vientisą dvasios pasireiškimą ir duoti jai kas galima geriausio. Taip pat siūlyčiau kultūros neidentifikuoti su tautybe, nors pabrėžti, kad kai kurios tautos turi ypatingų gabumų kultūrai pakelti. Siūlyčiau kalbos neidentifikuoti su kultūra, nors ji yra vertingas ir svarbus dalykas. Taip pat siūlyčiau neužmiršti, kad žmogus yra daugiau negu tautybių sienos, ir krikščionybė, kaip ir pats gėris, yra virštautiniai.
Kaip universali yra kultūra, taip universali yra ir jaunatvė, kurios sugebėjimai, ateitis ir aspiracijos yra ne tik mūsų, bet ir visos žmonijos viltis. * * *