Vol. XVI. Nr. 7. LIEPA-RUG-PIŪTIS. JULY - AUGUST
* * * NAUJAS VYSKUPAS PRABILO 217
Bžn. Konstitucija PASAULIEČIAI IR GANYTOJAI 219
Prel. V. Balčiūnas PASAULIETIS KRIKŠČIONIS IR KUNIGAS 222
H. Edwards ALGIMANTAS KEZYS, S. J. 226
Prof. V. Bieliauskas MEILĖ ŠEIMOJE — II 228
V. Šmaižienė DALYVAVO TRYLIKA 232
A. Grauslys PAKELEIVĮ PRIIMTI 238
J. Kaseliūnas MELSTIS PROTĖVIŲ KALBA 240
K. Trimakas, S. J. IŠEIVIŲ PASTORACIJA 241
* * * POKALBIS TARP KUNIGŲ IR PASAULIEČIŲ 245
A Tyruolis DANTĖ IR BEATRIČĖ 247
Dantė Alighieri BEATRIČĖS KILNUMAS 247
K. Bučmys, O.F.M. RASINIAI KLAUSIMAI FILMUOSE 249
G. Ivaškienė VASAROS ŠVENTĖS ŠEIMOJ 251
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 300. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Čonnecticut.
Po konsekracijos Romoje naujasis vyskupas Pranas Brazys, M.I.C., sutikęs lietuvius išeivius Europoje, šiuo metu lankosi Šiaurės Amerikoje. Iš jo įvairiomis progomis pasakytų kalbų galima susidaryti pirmą vaizdą, kuo jis gyvens, kuo rūpinsis, kaip sieks nuteikti kitus. Sekančiame puslapyje pateikiame jo pasakytų Čikagoje svarbesnių kalbų santraukas ar ištraukas. LIETUVIŠKAI VISUOMENEI: Gegužės 26 d. kalbėdamas Čikagos lietuvių visuomenei, vysk. Brazys pabrėžė tėvynės meilės, vienybės ir drąsos reikalingumą. Jis paminėjo, jog popiežius Paulius VI yra susirūpinęs persekiojama tikinčiąją Lietuva ir todėl paskyrė naują vyskupą tremtiniams lietuviams jų kenčiančią tėvynę priminti ir tuo pačiu jai išsaugoti kuo daugiau iš jų. “Šv. Tėvas nori, kad neužmirštume savo tėvynės jos skaudžioje valandoje”. Vyskupas pacitavo popiežiaus žodžius: “Neužmiršk priminti lietuviams, kad patriotizmas, kai jis yra tikras, yra dorybė". Vysk. Brazys taip pat nurodė, kad popiežius paskyrė naują vyskupą atsiekti lietuvių tarpe vienybę. Josios reikia tarp grupių, organizacijų, tarp jaunosios ir vyresniosios kartos, pagaliau tarp skirtingų religijų žmonių. Be to, kai pasaulis yra apimtas utilitaristinio protingumo, kai ieškoma tik naudos sau, tikriems darbams atlikti reikia daug drąsos. Daugumai jos trūksta. “Mes, krikščionys, turime būti atsirėmę į Kristų. Siūlyčiau daugiau drąsos, kitaip pasaulis mirs iš protingumo”. LIETUVIAMS KUNIGAMS: Gegužės 19 d. JAV Kunigų Vienybės seime vysk. Brazys skaitė paskaitą, daugumoj apsvarstančią kunigų ir pasauliečių santykius pagal naują konstituciją apie Bažnyčią. Bažnyčia visada suprato save, tačiau išvadoms susiformuoti reikia laiko ir todėl jos supratimas ryškėja su laikais. “Bažnyčia nėra hierarchija, bet visi tikintieji,... lygūs krikštu”, skirtingi savo uždaviniais. Jų yra trys rūšys: kunigai - hierarchija, vienuoliai ir pasauliečiai. Kiekviena rūšis turi savo specialių, kitų neatliekamų funkcijų. Vienybė priklauso nuo tų funkcijų atsakingo vykdymo, bendradarbiavimo ir dialogo. “Reikia mums, kunigams, tą dialogą skatinti”. Reikia palikti laisvės ir iniciatyvos, idant asmens veiktų kaip asmens. Reikia “pasauliečiams leisti pareikšti net ir kritikos, kad ir religiniuose reikaluose, kad jiems nereikėtų ieškoti vietos socialistiniuose, o ne katalikiškuose laikraščiuose, kuriuose nebūtų vietos ar to net nėra laukiama”. Tad reikia vietoj izoliuojančio monologo vesti dialogą. Pasauliečiai dalyvauja ne tik netiesioginėje, bet ir tiesioginėje apaštalavimo misijoje. Įvairiuose kraštuose buvo gražių bendradarbiavimo prošvaisčių ir anksčiau, bet šiais laikais tai labiau akcentuojama dėl ateizmo ir liberalizmo, prieš kuriuos turime mobilizuoti visus. Kolei mūsų pasauliečiai, kaipo katalikai, bus silpni, tol socialinėj, ekonominėj ir kitose srityse nieko nebus atsiekta.
PASAULIEČIAI, kaip visi krikščionys, turi teisę gauti gausiai iš savo ganytojų dvasinių Bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodį ir sakramentus. Jie turėtų jiems atvirai atskleisti savo reikalus bei norus ta laisve ir tuo pasitikėjimu, kuris pritinka Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Jiems leidžiama, o kartais net būtina pareikšti savo nuomonę apie reikalus, liečiančius Bažnyčios gerovę. Tokiems reikalams iškilus, tebūna tai daroma per Bažnyčios tam tikslui įsteigtus organus. Tebūna tai atliekama teisingai, drąsiai, išmintingai., pagarbiai ir su meile tųjų, kurie savo pareigomis atstovauja Kristaus asmenį. Kaip krikščionys, visi pasauliečiai turi krikščionišku paklusnumu tuoj pat priimti savo ganytojų sprendimus, nes jie yra Kristaus atstovai, mokytojai ir vadovai Bažnyčioje. Tegul jie seka Kristaus pavyzdį, kuris, būdamas net iki mirties paklusnus, atidarė visiems žmonėms palaimintą Dievo vaikų kelią. Ir jie neturėtų apleisti maldų už virš jų paskirtuosius vadovus, budinčius su atsakomybe už jų sielas.
TEGUL GANYTOJAI pripažįsta ir puoselėja pasauliečiams pagarbą ir atsakomybę. Noriai tepasinaudoja jų išmintingais patarimais; su pasitikėjimu tepaveda jiems darbus Bažnyčios tarnyboje, palikdami jiems laisvę veikti. Be to, tegul ganytojai skatina pasauliečius imtis darbų ir jų pačių iniciatyva. Su atida Kristuje ir tėviška meile tesvarsto pasauliečių pateiktus projektus, sugestijas ir norus. Ganytojai pagarbiai tepripažįsta tą tikrąją laisvę, priklausančią kiekvienam šiame pasaulyje. Iš šio šeimyninio dialogo tarp pasauliečių ir jų ganytojų tikimės labai daug nuostabių dalykų, būtent, kad pasauliečių tarpe sustiprės asmeninės atsakomybės pajautimas, kils entuziazmas, o savo talentais jie prisidės prie ganytojų planų įgyvendinimo. Antra vertus, ganytojai patyrusių pasauliečių pagalba galės aiškiau ir tiksliau spręsti dvasinius ir laikinus reikalus. Tuo būdu Bažnyčia, visų savo narių sustiprinta, galės našiau atlikti savo misiją pasaulį gaivinti.
■ VYSKUPAS LIETUVIAMS IŠEIVIAMS
Jo gyvą žodį išgirdę ar jo idėjas paskaitę (žr. šio nr. 217-219 psl.), įvertiname Prano Brazio, M.I.C., paskyrimą vyskupu. Jo mintys ir planai žengia žingsnis į žingsnį su atsinaujinančia Bažnyčia. Taip pat jis gyvai junta esąs paskirtas lietuviams išeiviams.
Tas pajutimas ateina iš viršaus. Naujojo vyskupo konsekracijos proga popiežius Paulius VI, pareiškęs savo rūpestį kenčiančia Lietuva, pastebėjo: "Tėvišku susirūpinimu ir dideliu palankumu sekame ir jus, Lietuvos vaikai, pasklidusius visame pasaulyje. Džiaugiamės garbaus mūsų brolio vysk. Vincento Brizgio uolia veikla jūsų naudai. Kad jam bent dalinai palengvintume sunkioje tarnyboje ir priimdami prašymus, kurie mus pasiekė, pakėlėme vyskupu kitą sūnų, kuriam pavedėme rūpintis dvasiniais lietuvių reikalais Europoje" (ši popiežiaus kalba tilpo L'Osseivatore Romano, II 14; liet. vert. iš Šaltinio 2 nr.).
"Mano paskyrimas vyskupu yra pirmas šios rūšies įvykis, liudijąs didelį šv. Tėvo dėmesį mūsų tautai," pasakė vysk. Pr. Brazys.
Panašų dėmesį savo išeiviams broliams rodo naujasis vyskupas, sakydamas, kad teks mėginti surasti tokias religinės bendruomenės formas, kurios pajėgtų apjungti pasklidai gyvenančius tautiečius Europoje. Jis pramato, kad "ateityje reikės vis daugiau ir daugiau dėmesio skirti veiklesniam pasauliečių įsijungimui į religinių bendruomenių statybą". Dalyvaudamas JAV Kunigų Vienybės Seime Čikagoje, nurodė užsimojimus naujai išversti Šv. Raštą, leisti teologinę literatūrą, kad lietuviška visuomenė neatsiliktų nuo daromos Bažnyčioj pažangos tose srityse.
■ KUNIGŲ VIENYBĖS SEIMAS
Šalia padėkos popiežiui Pauliui VI už naujo vyskupo paskyrimą ir vysk. Brizgio bei vysk. Brazio pasveikinimų, rezoliucijomis Kunigų Vienybės Seimas Čikagoje pasmerkė Lietuvos okupaciją, tikinčiųjų persekiojimą, pasisakė prieš bet kokį bendra-220 darbiavimą su okupantu, prašė visus lietuviškų parapijų klebonus, gavus vietos vyskupo leidimą, įvesti lietuvių kalbą į liturgines apeigas, kvietė kunigus pagal Visuotinio Vatikano Susirinkimo priimtą Bažnyčios konstituciją siekti artimo bendradarbiavimo tarp kunigų ir pasauliečių, įtraukiant pasauliečius į bendrus Bažnyčios ir parapijų rūpesčius, puoselėti pašaukimus į kunigystę ir vienuolynus.
Centro valdyba perkeliama į Čikagą ir jos pirmininku išrinktas šv. Kryžiaus parapijos klebonas kun. Edv. Abromaitis.
PREL. VYTAUTAS BALČIŪNAS
“Kunigui duota galia didesnė net už Marijos. Marija vieną kartą savo galingu “fiat” pašaukė žemėn iš dangaus Dievo Sūnų, o kunigas šimtus ir tūkstančius kartų, visados, kai tik ištaria konsekracijos žodžius,” — šaukia, norėdamas išgarbinti nepaprastą kunigo didybę, giliau nepagalvojęs pamokslininkas ar rašomos pigaus pamaldumo dvasinės knygelės autorius.
“Ir kiekvienas tikintysis yra kunigas. Juk šv. Petras rašė visiems tikintiesiems: “Jūs esat išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė!” Tad niekuo ypatingu nesiskiria kunigas nuo paprasto tikinčiojo,” — metasi į antrą kraštutinumą kitas, norįs iškelti kiekvieno krikščionio didybę.
Labai žalingas savo pasekmėmis yra kunigystės tiek per didelis, tiek per menkas vertinimas. Nejučiomis juo atsiremia ir iš jo išplaukia visai klaidinga pasauliečio tikinčiojo pažiūra į savąjį pašaukimą bei paskirtį. Ji visai nebeatitinka Dievo minties.
PREL. VYT. BALČIŪNAS iš Romos lankosi JAV, veda misijas bei rekolekcijas ir ieško pašaukimų į kunigus.
Suprasti, kas yra kunigas, tegalima tik pirma gerai supratus, kas yra krikščionis. Suprasti, kokia yra kunigo paskirtis, padeda aiškus eilinio tikinčiojo paskirties supratimas. Žinoti, koks savo žmogiškąja prigimtimi yra kunigas, įgalina žinojimas, koks yra kiekvienas tikintysis. Labai trumpai tat prisiminkim, kas yra krikščionis, kokia yra jo paskirtis ir koks yra krikščionis, o po to atsakykim sau į klausimą, kas yra kunigas, kokia yra jo paskirtis ir koks yra kunigas.
I. KRIKŠČIONIS
1. Kas yra krikščionis?
Tai Mistinio Kristaus Kūno narys, Šv. Dvasios bažnyčia, Švenčiausios Trejybės, gyvojo Dievo, būstinė. Tai sudievintas žmogus, suprantant šį posakį tikrąja žodžio “sudievintas” prasme. Tai žmogus, po natūralaus gimimo iš motinos grynai žmogiškam gyvenimui, gimęs ne mažiau tikrai antrą kartą iš Šventosios Dvasios nepalyginamai aukštesniam, dieviškajam gyvenimui. Kaip vynmedžio šakelė, pagal paties Kristaus duotą prilyginimą — siurbia vynmedžio syvus ir gyvena jo gyvenimu, taip per krikštą įsijungęs į Kristų tikintysis gyvena Jo gyvenimu. Per Kristų jame yra, gyvena ir veikia visa Švenčiausioji Trejybė. Krikščionis — tai “antrasis Kristus”, kaip mėgo jį vadinti pirmaisiais šimtmečiais Bažnyčios Tėvai.
Štai kas giliausia savo esme yra kiekvienas krikštytasis. Jis visa savo būtimi, savo būties gelmėse gyvena paties Dievo gyvenimu, kurį sutelkė jam krikšto malonė. Ir šitai yra nenusakomos jo didybės pagrindas. Nėra ir negali būti kitos už ją didesnės. Šalia krikšto malonės nieko negalima gauti, kas nors iš tolo galėtų su ja lygintis. Visos kitos antgamtinės dovanos yra už ją mažesnės.
HUGH EDWARDS
NIEKADA nepamiršiu ano žiemos vakaro, kada pirmą kartą pamačiau Tėvo Kezio kūrybos darbus Lietuvių Jaunimo Centre Čikagoje. Po kelionės sniegotos, mano įsivaizdavimu, lietuviškos žiemos metu, atradau nuostabią parodą fotografijų, atitinkančių mano nuomonei apie puikų lietuvišką meistriškumą ir techninių priemonių pagarbų vartojimą. Tačiau vis iš naujo peržvelgiant tuos paveikslus man didžiausią ir nebeišdildomą įspūdį paliko tai, kad jie apreiškė patį autorių ir jo santykį su pasauliu. Buvo tikrai džiugu matyti fotografijas, kurios nekėlė nesuprastų ir iškreiptų problemų (atrodo, kad kiekvienam sunkiam laikotarpy žmonės nori dauginti problemas, gal būt, tam, kad išsiblaškytų ar nesvarstytų tų, kurios yra reikšmingesnės, neatmestinos, su jais visada liekančios; dažnai mes išpučiame visai nė nekentėjusių žmonių teigimus apie jų tariamą kančią). O čia prieš mus buvo tiesus žmogus, atskleidžiąs naują tikrovę, kuri, vis artimiau su ja susipažinus, atrodė lygiai reali, o gal net realesnė už kitas. Šios fotografijos reprezentuoja filosofiją, kuri gali drąsiai stoti prieš bet kokį trapų laikinumą ir kuri iš už baimės ir nusivylimo šydo remiasi pagrindinėmis tiesomis.
Daugumas tų paveikslų buvo iš Europos; tik keletas— iš Amerikos.
II
PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Psichologijos prof. V. Bieliauskas rašo: "Daugelis žmonių šiandien Vakarų kultūroje gyvena nuolatinės romantikos iliuzijoje. Jie laukia, kad jų romansas tęstųsi ir po vedybų ir jie yra priversti pergyventi didelius nusivylimus." Kas tad yra tikra meilė šeimoje? Į tai autorius atsako šiame straipsnyje.
PAGRINDINIS MEILĖS APRAŠYMAS
Aprašydami įvairias žmogiškos meilės rūšis, kaip lytinę meilę, romantinę meilę, erotinę meilę ir etinę meilę arba C a r i t a s , mes vis dėlto nedavėme meilės definicijos. Dėl to dabar mes norime atkreipti dėmesį į meilės, kaip tokios analizę ir mėginti atsakyti į klausimus: kas yra tas, kurs myli; dėl ko mes mylime; kaip meilė paveikia asmenybę ir kaip meilė skiriasi nuo panašių jausmų.
Tarpžmogiškoji meilė yra jausmas, kuriuo yra išreiškiamas stiprus prisirišimas prie kito asmens, kuris yra suprantamas kaip vertė. Šis prisirišimas yra toks stiprus, kad mylįs asmuo yra linkęs laikyti net savo egzistenciją beprasme be žmogaus, kurį jis myli. Mylimas asmuo yra suprantamas idealu, kuris praturtina mylinčiojo asmenybę. Esmėje mylintysis yra nepatenkintas savimi, jei jis prie savęs negali prijungti savo meilės objekto. Šis nepasitenkinimas savimi, šis jautimas savyje pilnumos trūkumo sukelia tam tikrą nerimą ir verčia žmogų ieškoti meilės objekto.
Tur būt, pagrindinis savimi nepasitenkinimas to, kuris pasiruošęs mylėti, yra pergyvenamas v i e n a t v ė s pajautime. Meilė yra vaistas prieš vienatvę. Meilėje žmonės patiria vienas kito artumą. Šiame artume susitinka dvi vertės: mylinčiojo ir mylinčiosios, kurios viena kitą papildydamos tarsi kuria naują vertės vienetą. Bet ne tik nauja vertė išauga meilėje. Meilės pagalba ir mylinčiųjų asmenybės vertė pakyla. Jei aš myliu, tai aš ne tik praturtėju kito asmens verte, bet ir savo asmenybe duodu tam tikrą savitą vertės supratimą tai, kurią aš myliu.
Turint galvoje, kad asmuo, kurį aš myliu, yra man speciali vertė, aš būsiu linkęs šią vertę ne tik stebėti, bet aš taip pat norėsiu ją turėti tiktai sau. Dėl to, iš šito punkto žiūrint, meilė visada turi savyje šiek tiek savinaudos ir pavydo jausmo. Asmuo, kurį aš myliu, yra vienkartinis atsitikimas, ir dėl to aš negaliu jo su nieku dalintis. Tiesa, yra autorių, kurie galvoja, kad meilė neturi vietos pavydui, bet mes su jais nesutinkame ir galvojame, kad ten, kur visiškai nėra pavydo, nėra nei meilės. Žinoma, nenorėdamas dalintis mylimu asmeniu su kitais, aš turiu būti įsitikinęs, kad aš turiu savyje visas reikalingas vertes. Bet turėti savyje vertes reiškia būti asmenybe. Dėl to mes sutinkame su T. Reik, kuris sako, kad “mylėti reiškia būti asmenybe” (“On love and lust”, 1957).
VIKTORIJA ŠMAIŽIENĖ
1965 m.“Laiškų Lietuviams” konkurso suaugusiųjų trečiąją premiją laimėjęs straipsnis
Pagaliau atėjo ir Ramintos Žygelienės eilė. Ji priėjo prie pirmininkės stalelio, virpančiomis rankomis susitvarkė kelis prirašytus popieriaus lapus ir pažvelgė į susirinkusias. Širdis gi baladojosi pačiame gerklės gale... O, kaip ji nekentė to savo jaudinimosi!
— Gerbiama pirmininke ir mielos susirinkusios, — prabilo Raminta. — Pereitame, sausio mėnesio, susirinkime, mes penkios taip lengvai pasiėmėm išgvildenti ir pateikti diskusijoms temą “Santykiai tarp tėvų ir bręstančio jaunimo”. Tačiau, kai susėdusios pradėjome dirbti, tai pasijutome išplaukusios į jūras-marias... Nei galo nei krašto nesimatė. Tikrai, nežinojome ir nesuradome, iš kurio galo pradėti. Čia tiek medžiagos, tiek įvairios medžiagos!
— Tada nutarėm darbu pasiskirstyti. Stasė Morkūnienė pasiėmė religinę temos dalį, Ona Paukštienė — tautinę, Zita Orvydienė — socialinę ir Danutė Zubrienė — dorinę. Man teko paruošti įvedamąjį ir baigiamąjį žodį.
Čia Žygelienė giliai atsikvėpė, o jos širdis, kaip paprastai, po kelių pirmųjų sakinių, jau buvo nurimusi. Raminta, susimąsčiusi, lėtai perbraukė ranka, lyg lygindama, savo lapus ir pradėjo:
— Pradžiai panaudosiu svetimus žodžius: “Gyvenimas yra rimtas uždavinys, kurio išsprendimui žmogui tik vieną kartą amžių bėgyje duodama keliasdešimt metų” (I. Klug).
Mums gi, lietuviams, tas uždavinys daugiau negu rimtas. Jis komplikuotas. Jis pilnas klystkelių. Komplikuotas tuo, kad esame atplėšti nuo savo žemės ir išblaškyti po visą pasaulį. Klystkeliai? Pasikeitė aplinka, pasikeitė gyvenimo sąlygos. Lapas, ant kurio mūsų, kaip lietuvių tautos vaikų, uždavinys išrašytas, likimo suplėšytas į gabaliukus ir išmėtytas po visą pasaulį. Mes turime atpažinti jo dalelytes, rinkti jas, kruopščiai dėlioti, kad sudarytume vėl vieną vienetą ir, vieni kitų padedami, garbingai tą mums skirtą uždavinį išspręstume. “Nieko neturime savo”, sako šv. Bernardas, “o tik laikas yra mūsų”. Laikas gi nestovi vietoje. Štai, man bekalbant, jau praėjo pora minučių ir — nei vienos sekundės man niekas nebegrąžins. Taigi imkime tai, kas mūsų, ir padarykime ką tik galime geriausio!
VIKTORIJA ŠMAIŽIENĖ — mokytoja iš profesijos ir pašaukimo. Lietuvoje dirbo virš 12 m. Aklųjų Institute Kaune, taip pat — Šaulių Sąjungos teatro studijoje. Buvo Kauno radijofono priešmokyklinio amžiaus vaikų valandėlės vedėja, žinoma Tetos Onos vardu. 1944 m. su vyru ir 3 vaikais pasitraukusi Vokietijon, po karo apsigyveno Seli-genstadto stovykloje, kur dėstė gimnazijoj, suorganizavo vaikų teatrą ir vedė Vyturėlio chorą. Persikėlusi į Kanadą, Winni-pege dirbo visuomeninį darbą, vedė chorą, režisavo. Yra rašiusi “Motinoj ir Vaike”, “Skautų Aide”, “Trimite”, “Kary”, “Vyturėly”, “Lietuvos Aide”, “Moteryje” ir kt.
— Malūno ratas smagiai sukasi, kai ant jo verčiasi pylimu sutelktas vanduo. Jei tą pylimą suardytume, upė pakriktų, pasiskleistų gal mažomis vagelėmis. Tada ir malūnas sustotų, ir liktų pasmerktas tik vaiduokliams gyventi iki visiško sunykimo.
ALFONSAS G RAUSLY S
Ketvirtasis gailestingumo darbas kūnui
Ketvirtasis gailestingumo darbas kūnui — tai pakeleivį į namus priimti. Atrodo, kad jau pats katekizminis to darbo nusakymas, bent šiame krašte, suskamba nemaloniai, nes kiekvienas tuojau pagalvoja, kad “pakeleivis” — tai tas pat kaip “nepažįstamas”. O jei jau nepažįstamas, priimtas pavežti automobiliu, čia kartais apiplėšia ar nužudo labdaringą vairuotoją, tai tuo labiau pavojinga įsileisti nepažįstamą žmogų ilgesniam laikui į savo namus.
KAS YRA “PAKELEIVIS”?
Besiaiškinant šio žodžio prasmę ir belyginant įvairių kalbų vertimuose Šv. Rašto posakius, kuriais to labdarybės darbo reikalaujama, prieiname išvadą, kad čia turima galvoje tremtinius ar benamius, kurie yra nustoję savo tėvynės ilgam laikui, ar tokius, kurie tik trumpam laikui yra iš savo namų iškeliavę ir toje kelionėje dėl savo neturtingumo reikalingi pagalbos. Į tokio pakeleivio sąvoką čia įeina ir tie, kurie, neturėdami nieko artimo, būdami vieniši, kartkartėmis skaudžiai pasiilgsta tikra prasme namų jaukumo, to, kas vadinama šeimos židiniu, nes šiaip tik namų pastate, kaip sakoma, vegetuojama, o normaliam šeimyniškos atmosferos name gyvenama. Vokiečiai, tų dviejų namų sąvokas skirdami, pirmuosius vadina “Haus”, o antruosius “Heim”. Šioji praplėsta pakeleivio sąvoka pateisinama ir Šv. Raštu, kai šv. Povilas sako, kad visi esame “keleiviai ir svečiai žemėje” (Žyd. 11, 13). Kitaip sakant, visi ilgiau ar trumpiau išgyvename benamiškumo jausmą ir todėl visi, jei ne šiandien, tai rytoj galime pasidaryti reikalingi artimo širdies.
Tokia prasme pakeleivių mes sutinkame ar galime sutikti savo ar mūsų artimųjų žinomoje aplinkoje ir todėl pakeleivis nebūtinai turi reikšti “nežinomą ar nepažįstamą”.
Ką toliau reiškia reikalavimas tokį pakeleivį “į namus priimti”? Tai reiškia kurį laiką leisti jam pas save pagyventi ir jį išlakyti arba pasirūpinti, kad tokį išlaikymą jis gautų ten, kur ir mums ir jam būtų patogiau ir reikėtų mažiau abiem pusėm varžytis. Tai reiškia taip pat pasistengti jį perstatyti valstybės ar privatinės organizacijos labdarai, kad jo padėtis nusistovėtų ir jis gautų bent kokį medžiaginio gyvenimo užtikrinimą. Taip reikėtų daryti tada, kai “pakeleivis” yra neturtingas, ligonis ir negali pats savęs išlaikyti.
Tėve Kęstuti,
Noriu keliais sakinėliais atsiliepti dialogo (tarp kunigų ir pasauliečių) reikalų. Tuo pačiu, žinoma, ir pasiskųsti.
Esu beveik visu 100% įsitikinęs, jog iki šiol man nepavyko surasti kunigo, kuriam būtų pakeliui išsikalbėti su manim. Po to, kai jiems pasiunčiau savo rašinį “Tremtiniai ir Bažnyčia”, tik vos keli beatsakė, bet tik vienas teikėsi pakalbėti į temą, kurio pavardės čia neminėsiu. Likusieji savo laiškuose nutylėjo arba nežymiai davė kažką suprasti, jog šiai temai dialogo nėra!
Todėl man yra jau beveik daugiau negu aišku, kad popiežiaus šauksmas (dėl pasauliečių įjungimo į pokalbius) liks aidu tyruose. Pasauliečių “talka”, gal būt, bus prisiminta ir užsimota su jais išsikalbėti, kai jau bus po laiko — Bažnyčios Tėvams išsiskirsčius. Liūdna, nes iki šiol mano užkalbintieji kunigai visiškai nesijaučia įpareigoti ką nors panašaus pravesti. Štai jų atsakymai: “Šiame negaliu nieko padėti. Esu prisiekęs ištikimybę popiežiui. Neturiu laiko polemizuoti. Kelk reikalą spaudoje!” O svetimtautis kunigas, psichologinių knygų autorius, pasakė įtikinamai: “Katalikų Bažnyčia stovi aukščiau tavo ir visų kitų tautinių svajonių — paklusk jai, čia jokių išsiaiškinimų negali būti!”
Mūsų, lietuviškojo kraujo, kunigų žado netekimas bene ar tik nebus solidarizavimas anam svetimtaučiui kunigui? Spaudoje iš mūsiškių kunigų, berods, tik vienas St. Yla yra pareiškęs, jog “krikščionybė stovi augščiau”. Aš tam jo pasakymui, žinoma, nei kiek neprieštaraučiau, jei apie dominavimą nebūtų kalbama.
Tautybės ir katalikybės santykių nagrinėti mums nereikėjo laisvoje Lietuvoje; nesirūpinome dėl pirmavimų, nes Bažnyčia savo pareigas žinojo, kadangi tautine sąmone buvo kam rūpintis ir be jos įsikišimo. Taipgi tais santykiais nesuinteresuotos tos tautos ir valstybės, kurios laisvėje ir nepriklausomybėje gyvena. Jos turi priemonių ir būdų priversti Bažnyčią savo tarnybai. Tačiau jokių priemonių ir būdų neturime mes — tremtiniai, kad mūsų pačių tikėjimas mums patarnautų išlikti gyvais tėvų kraštui. Rodos taip aišku, kad ir tremtinys yra žmogus su tautybe, bei kad pasigailėjimo vertas padaras — kuris save laiko tik kataliku. Tačiau tai žinome tik mes. Sava kalba kalbantieji svetimtaučiai dvasiškiai to nesupranta ir niekada nesupras, kol patys netaps tokiais pat tremtiniais. Jie ne tik įsako paklusti K. Bažnyčiai, bet dar ir nacionalistu išvadina “nepaklusnųjį”, ko žinoma niekada neištartų mūsų kraujo dvasiškis, jei mūsų ir ypač prieauglio dvasios išganymas būtų jam pavestas. O, rodos, kunigas ir vienas ir kitas to paties tikėjimo, bet prieš vieną iš jų tampame nesveikuojančiais “nacionalistais”, atseit, kažkokiais nusikaltėliais, o mūsiškis — tik tyli, tai stebėdamas ir nei kiek nesiskųsdamas, kad kažkuriame tolimame misijų krašto užkampyje ne sava kalbo poteriauja bei kitų kalbų mokosi.
Skaityti daugiau: Balsas iš Pietų Amerikos: Įvesti šeštąjį Bažnyčios įsakymą melstis protėvių kalba!
Pone Kaseliūnai,
Jūsų laiškas liečia svarbų klausimą. Nėra pagrindo apie jį nutylėti. Priešingai, jei jis yra svarbus, reikia kalbėti, ypač jei jis liečia du tokius brangius dalykus kaip Bažnyčią ir lietuvybę.
Ar bažnytinės institucijos nutautina, ar bent prisideda prie nutautinimo? Jūs laiške sakote, kad Pietų Amerikoje — taip. Vienur kitur panašių ženklų matome ir JAV. Ar taip gali būti, ar tai derinasi su pačia Bažnyčia?
Yra aiškių faktų, rodančių, kad Bažnyčia išeivius globoja. Jų svarbiausias — Pijaus XII apaštališkos konstitucijos “Exsul Familia” išleidimas ir pagal jos nuostatus visame pasaulyje išeivių pastoracijos tinklo įvedimas. Apie Bažnyčios laikyseną emigrantų atžvilgiu tenka spręsti ne iš vietinės seselės ar nutautėjusio kunigo, bet iš šios oficialios ir įvairiuose kraštuose įgyvendintos enciklikos, apibūdinančios svetimuose kraštuose gyvenančių emigrantų ir juos aprūpinančių kunigų teises. Enciklika neliko tik prirašytas popierius. Ji buvo įgyvendinta. Štai ir šių metų pradžioje buvo konsekruotas naujas lietuvis vyskupas, popiežiaus Pauliaus VI skirtas išeiviams lietuviams Europoje (žr. šio “L. L.” nr. 220 psl.). Ir vysk. Brazys nuolat viešai kartoja, kad popiežius jį paskyrė aprūpinti išeivius dvasiškai ir juos išlaikyti ištikimus savo tėvynei (žr. 218 psl.). Jis taip pat paminėjo, kad vokiečių bažnytinė hierarchija yra jam pažadėjusi suteikti visokeriopą paramą veikiant lietuviškoje pastoracijoje.
Be to, pernai gan plačiai nuskambėjo Londono arkivysk. Heenan skatinimas lietuviams išlikti ištikimiems tėvynei. Tokių pavyzdžių yra daug daugiau. Jie kryžiuojasi su Jūsų laiške ir rašiny suminėtais faktais, o taip pat su kai kuriais mums žinomais faktais JAV.
Kadangi tie faktai vienas kitam prieštarauja, jie negali būti motyvuojami tos pačios dvasios — krikščionybės. Tad kurie iš jų kyla iš krikščionybės ir kurie ne?
Skaityti daugiau: Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime reikia kelti išeivių pastoracijos reikalą.
Vienas pagrindinių atsinaujinančios Bažnyčios troškimų yra atviresnis pokalbis ir tampresnis bendradarbiavimas tarp kunigų ir pasauliečių (žr. Bažnyčios konstitucijos ištrauką šio L .L. nr. 219 psl.). Spausdiname porą isidėmėtinų nuomonių ir informaciją apie vieną sektiną praktiką.
• Pasaulietis apie santykius
Santrauka gegužės 16 d. Čikagos DePaul. universitete skaitytos Daniel Callahan paskaitos “Pasauliečiai ir kunigija: iššauka ar konfliktas”. D. Callahan yra vienas veikliausiųjų JAV katalikų pasauliečių, “Honesty in the Church" knygos autorius, vienas savaitraščio “Commonweal” redaktorių.
Jei prieš kelis metus būtų tekę kalbėti apie pasauliečių ir kunigų ryšių trūkumus, būtų reikėję nusiskųsti dažnai matomu perdėtu kunigų paternalizmu. Dabar bent spaudoje padėtis pasikeitusi — šiandien pasaulietis yra raginamas būti aktyvus, savo protu talkinti Bažnyčiai. Dalykai dar neatrodo taip gerai, pažiūrėjus i kasdienybę: Bažnyčios Susirinkime pasauliečiai — be balso; parapijoje jie yra lektoriai, vietų nurodynėtojai, kepsnių išpardavimų rengėjai — apie patį parapijos tvarkymą retai jų nuomonės teiraujamasi; pasauliečiai raginami ugdyti vertinantį žvilgsnį į Bažnyčią, o tačiau vien tik praėjusią žiemą septyni JAV vyskupai smarkiai pasisakė prieš Bažnyčios kritikus.
Teorija yra pralenkusi praktiką. Kodėl? Sunku pakeisti giliai įaugusius įpročius. Sunku žvelgti į Bažnyčią kitaip, ne vien kaip į autoritetinę sistemą. Pagal prancūzą Congar, daugybė veikalų apie Bažnyčią yra tik “hierarchologijos”. Naują viltingą žvilgsnį duoda Susirinkimo priimtos konstitucijos apie Bažnyčią du pirmieji skyriai, kurie apibūdina Bažnyčią kaip laisvų žmonių bendruomenę su bendru likimu.
Jei pasauliečio misija yra būti liudininku pasaulyje, tai kunigo — būti pranašu. Kunigas turi atsukti pasauliečio dėmesį į pasaulį. Tačiau ligšiol dažnai buvo tik taip kalbama, tarsi pasauliečio pirminis tikslas būtų vien išlaikyti savo parapiją. Jeigu nebus nurodytos didesnės galimybės, pasaulietis liks abejingas. Dabar Amerikoje nėra pavojaus antiklerikalizmui, nes jį atstoja didelis nusižiovavimas.
Pasaulietis gali šūkauti ir rašyti manifestus, o vistiek Bažnyčioje jis turės tik tas teises, kurias jam atiduos kunigas. Jau yra atėjęs laikas, kada kunigas turi žvelgti į pasaulietį kaip į savo bendradarbį.
VISAS kultūringasis pasaulis šiemet mini didžiojo visų amžių poeto Dantės Alighieri 700 metų gimimo sukakti (1265-1321). Pats poetas savo “Dieviškojoj Komedijoj” sako, kad gimęs Dvynių ženkle, t. y. tarp gegužės ir birželio pabaigos. Beatričę (liet. Laiminančiąja.) Dantė pažinęs nuo 9 savo amžiaus metų ir ji jam padariusi tokį įspūdį, jog po ankstyvos jos mirties jis pasiryžo sukurti apie ją tai, ko niekas dar nebuvo sukūręs apie žemiškąją moterį. Jau Dantės ankstyvam kūriny “Vita Nuova” (Naujasis Gyvenimas) žemiškoji meilė Beatričei virsta dangiškąja, plačiau išryškinta “Dieviškojoj Komedijoj” (1307-21). Beatričė nėra kokia šventoji, nors kaip ją poetas begarbsto, ji eina tik šventumo simboliu, “Dieviškojoj Komedijoj” ji yra teologijos alegorija. Kaip Dantę per Pragarą, Skaistyklą palydi romėnų poetas Virgilijus, taip per Dangų (Rojų) — Beatričė, o šv. Bernardui vadovaujant jis gali išvysti ir pačią Trejybę. Be didžios poetinės vertės “Dieviškoji Komedija” turi neįkainojamos dorinančios ir auklėjančios reikšmės: žmonijai rodo kelią nuo nuodėmės į palaimą. Dantė atbaigė dar anksčiau italų literatūroj įsigalėjusį “dolce stil nuovo” —- švelniosios, kilniosios meilės stilių. Šios ištraukos iš “Vita Nuova” yra to stiliaus pavyzdys.
A. T.
(Iš Dantės “Vita Nuova”) Vertė A. TYRUOLIS
|
1
Kai meiliai sveikina kitus, žavioji
Mano ponia kilnumo tiek parodo.
Jog nei, nustebę, atsaką beduoda.
Nei pakelia akis jie, prieš ją stoję.
Nepaiso ji, ar garbę kas jai kloja,
Nes kuklumu ji visad vainikuota,
Atkilus žemėn iš dangaus atrodo.
Ir lyg nežemiška — stebuklingoji.
Nėra to, kursai ja atsižiūrėtų,
Bet ji žvilgsniu maloniai guodžia širdį.
Jei kas to vertas ir užsitarnavo.
Ir rodos, lyg iš veido jai spindėtų
Tiek Meilės dvasios, jog kas tai patirti
Galėjo, sielai "dūsauk" tarti gavo.
|
2
Tas tikrą laimę gali pamatyti.
Kas mano ponią tarp kitų išvysta;
Ir kas draugystę gali palaikyti
Su ja, Aukščiausiam ačiū išpažįsta.
Ir kur jos grožis ir dorybė žydi,
Pavydas kilti kitose nedrįsta.
Ir kas su ja tik eina, ją palydi.
Tvirtybė, meilė, grožis tam pražysta.
Jos žvilgsnis visa pildo nuolankumo,
Nevien tiktai ją garbėje atspindi,
O ne, per ją garbės ir kitos laimi.
Ir tiek visoj jos elgsenoj kilnumo.
Jog, kas jos grožį gali atsiminti.
Tas atsidusti turi meilės laimėj.
|
"L. L." konkurse apie tėvus ir bręstanti jaunimą tiek suaugusieji, tiek jaunuoliai iškėlė būtiną reikalą, įsijaučiant į kitų padėtį, vieni kitus suprasti. Tą patį gyvai pavaizduoja šis nuoširdus ir atviras lietuvaitės laiškas tėvui. — Red.
Tėveli,
Vakar, pavargus, nusiminus ir gyvenimu nusivylus, parėjau iš posėdžio ir kritau į lovą. Priėjęs man tarei: “Žinau, kad tau rūpesčiai slegia širdelę — prisimenu aiškiai jaunystės dienas, jaunystės skausmus. Ilsėkis, dukrele, greitai vėl saulutė nušvies tavo takus”.
Kaip žaibas Tavo žodžiai apšvietė tą tamsumą, kurioje laikiau paslėptą baimę Tavęs. Pirmą kartą pamačiau aiškiai, kad Tu mane supranti geriau negu kas kitas, kad labiau už kitus myli mane. Esame atitolę per septyniolika metų — per visus tuos mano aklumo metus, kai Tu mano akyse buvai tiktai duonos uždirbėjas. Pradėjau galvoti, atsiminti ir pamažu suprasti, kodėl esame taip svetimi, ir kodėl tavęs bijau, ir kodėl taip dažnai susipykstame.
Mūsų būdai panašūs. Kai buvai jaunas, buvai idealistas, pilnas dabartinės mano energijos ir užsidegęs ta liepsna, kuri kaitina mano užsimojimus. Tave graudeno tos pačios skriaudos, dėl kurių aš ašaras lieju, skaitei tas pačias knygas, kurios mane domina, ir kėlei kardą prieš tuos pat neteisingumus, prieš kuriuos aš dabar kovoju. Labiausiai mus suartina Tavo sugebėjimas rašyti, ir, tur būt, iš Tavo meilės eilėraščiams ir kūrybai aš paveldėjau talentą valdyti žodžius.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
Amerikos viešajame gyvenime vis labiau užakcentuojant rasinį klausimą, tuo pačiu ir filmai, kaip visuomeninio gyvenimo viena iš eilės meniniu išraiškų, negalėjo praeiti pro šią problemą tylomis.
Tyliųjų filmų eroje ir garsinių filmų pradžioje negrai artistai daugiausia būdavo naudojami tik naivių tarnų, valkatų, žiaurių nusikaltėlių rolėse. Laikui slenkant, laikysena bent dalinai pasikeitė ir pagaminta eilė filmų, kuriuose aiškiai užakcentuojamas žmogiškosios dvasios visuotinis didingumas. Tačiau neišvengta persimetimo į kitą kraštutinumą.
Tokie kūriniai, kaip “Lost Boundaries”, “Intruder in the Dust” ar “No Way Out”, negrų veikėjus apgaubė antžmogišku kilnumu, kai tuo tarpu prieš negrus nusistatę baltieji būdavo pristatomi žiaurių ir nepataisomai supuvusių išnaudotojų rolėse. Tokia režisorių ir filmų statytojų laikysena savo perdėtu dirbtinumu ir nenuoširdumu jokiu būdu negalėjo žiūrovo giliau paveikti.
Pirmas nusisekęs bandymas teisingiau pristatyti rasių klausimą — tai Stanley Kramer 1958 m. filmas “The Defiant Ones”. Sidney Poitier ir Tony Curtis — kaip juodas ir baltas kaliniai — abu kartu išbėga iš pietinių valstybių kalėjimo. Surakinti bendra grandine, abu dalijasi bendru likimu, kartu veržiasi į laisvę, kartu džiaugiasi ir barasi, kol galų gale vienas kitam pajunta užuojautos ir ima pagelbėti. Nei vienas iš šių dviejų charakterių nepristatomas kaip viršijančiai tobulas, bet stengiamasi išlaikyti objektyvumą, pavaizduojant abiejų kalinių silpnybes ir vertingesnes savybes.
Rasinis klausimas kiek gausiau ir aštriau paliečiamas paskutinių trijų metų laikotarpio filmuose.
1963 m. pavasarį, laukiant Oscar premijų iškilmių, karštuolių sukurstyti negrai ruošėsi masinėms demonstracijoms, nes, girdi, net aštuoniose kategorijose dėl premijų pelnytai kandidatuojančiame filme “To Kill a Mockingbird” juodieji nebuvo pakankamai atvaizduoti kaip Amerikos gyvenimo integralinė dalis. Iš tikro šis filmas, kuriame baltas advokatas (Gregory Peck) pasiaukojančiai gina klaidingai apkaltintą negrą (Brock Peters), gali būti skaičiuojamas tarp nuoširdesnių bandymų teigiamai spręsti rasių klausimą.
Žinoma, iš baltųjų pusės nesulaukta jokių demonstracijų, kai Stanley Kramer kitame savo filme “Pressure Point” paveda negrui psichiatrui (Sidney Pointier) prižiūrėti baltą ligonį (Bobby Darin), iškrypusi į visokeriopą nenormalumą.
LIEPOS 2 d. prisimename Marijos Aplankymą. Tai artimo meilės šventė, pradėta pačios Dievo Motinos, aplankant toli gyvenančią giminaitę Elžbietą. Nepamirškime vaikams suminėti anų laikų kelionės sunkumo: pėsčiomis, per karštį, per dykumą, plėšikų ir laukinių žvėrių pavojuje. Šventės prasmę perneškime ir į dabartinį gyvenimą. Patarkime savo vaikams aplankyti kurią nors pažįstamą, kūdikio belaukiančią moterį. Tegul pasisiūlo jai pagelbėti. Mergaitė gali indus suplauti, berniukas — ką nors greitosiomis iš krautuvės parnešti. O ir mes patys galime švelnesniu žodžiu ją užkalbinti.
Rugpiūčio 6 d. — Viešpaties Atsimainymas. Anais laikais Taboro kalne Petras, Jokūbas ir Jonas trumputę akimirką patyrė tą grožį ir laimę, kurie laukia mūsų, baigus žemišką gyvenimą. Papasakokime tai savo vaikams, o mažiesiems ta pačia proga paaiškinkime apie pomirtinį gyvenimą. Jis neatrodys taip bauginantis, kai vaikas sužinos, kad tikri žmonės — apaštalai — savo akimis matė tą dangišką grožį.
Švč. P. Marijos Dangun Ėmimas (rugpiūčio 15 d.) yra seniausiai švenčiama Marijos šventė. Tą dieną grąžinkime į savo šeimas gražųjį lietuviškų Žolinių paprotį. Nors po paprastą žiedelį nusineškime maldaknygėje bažnyčion. Tai lyg visų laukų ir pievų liudijimas, kad aną, taip reikšmingą dieną, Marijos karstas rastas tuščias.
Rugsėjo 8 d. — Mergelės Marijos Gimimas, jos žemiškojo gimimo diena. Gimimo, kuris buvo kitoks nei mūsų, nes nuo pat pradžios Marija buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės. Kadangi mažieji taip mėgsta švęsti gimimo dienas, jie gali prie namie esančios Marijos statulėlės atnešti gelių ir tarti: "Sveikiname Tave gimimo dienoje, Marija". Kai kurie vaikai šia proga nupiešia Marijai pasveikinimus.
Gintarė Ivaškienė
15 METU SUKAKTIS
“Laiškai Lietuviams” visoje eilėje pastarųjų metų yra tapę tokiu būtinu ir tokiu nepamainomu leidiniu mūsų išeiviškoje bendruomenėje, kad be jų čia daug kur būtų jaučiama niekuo kitu neužpildoma tuštuma. Žurnalas per penkiolika metu iš kelių gana at-kištinių puslapių dabar yra išaugęs į plačias sritis aprėpiantį leidinį, žiūrintį į viską moderniu ir giliai krikščionišku žvilgsniu.
Draugas, VI 19
Ypatingai jame (“L. L.”) akcentuojama lietuviškos šeimos kultūra. Tvirtos redakcijos, technikiniu spaudos atžvilgiu žurnalas pralenkia daugelį tos rūšies amerikiečiu leidinių. Estetinė jo pusė ypač pakilo, prisidėjus fotografui menininkui kun. Alg. Keziui, S. J.
Lietuvių Dienos, gegužis
Prieš keliolika metų Čikagoje apsigyveno būrelis Tėvų Jėzuitų. Jie išjudino jaunimą, išjudino senimą ir visas organizacijas priglaudė po savo stogo sparnais. Čia mes susirenkame įvairių švenčių progomis, tai pasimelsti į koplyčią, tai prie paminklo žuvusiems karžygiams su vėliavomis nulenkiam galvas, tai paskaitų išklausyti į sales ir vėl grįžtame sustiprėję dvasiniai prie savo planų ir darbų.
Mums Čikagoje Tėvai Jėzuitai yra visų čia suminėtų kultūrinių darbų žiburiai... Ateikime mes jiems į talką, kas kuo galime. Šį kartą aš noriu kviesti plunksnos darbininkus daugiau rašyti į “L. L.”, buvusius mano kolegas mecenatus pasilikti ir kitiems metams rėmėjais, ieškoti naujų rėmėjų ar grupės išleisti “L. L.” atskirus numerius, o taip pat radijo valandėlės apmokėtojų... Aš gi su savo šimtine pasilieku ir kitiems metams konkursui remti. Man jūsų planai ir darbai arti prie širdies. Linkėjimai 15-mečiui jaunuoliui augti ir stiprėti.
NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME
Už žurnalo 15 m. sukakties pavykusi paminėjimą esame dėkingi daugeliui asmenų. Ypatingą padėką reiškiame šokėjams Violetai Karosaitei ir Jaunučiui Puodžiūnui už baleto žavingos programos išpildymą; muz. Antanui Nakui — už specialiai šiai šventei sukurtus muzikinius interliudus bei rūpestingą sieloj imąsi jos meninę programą beruošiant; akt. Leonui Barauskui — už įspūdingą poezijos deklamavimą; K. Oželiui — už scenos apšvietimą; Ant. Rimavičiui — už muzikos techninę priežiūrą; Č. Rukuižai ir Ant. Rauchui — už scenos priežiūrą.
Dėkojame Z. Adomavičiūtei, O. Gradinskienei, D. Kurauskienei, M. Marcinkuvienei ir E. Trimakienei, suruošusioms skoningus užkandžius to vakaro rengėjams.
Ačiū visiems konkurso mecenatams: V. Kuliešui su Ponia, dr. St. Biežiui su Ponia, kun. A. Stašiui, V. Tumasonienei ir kun. J. Velučiui. Dėkojame jury komisijos nariams: J. Ignatoniui, D. Lukienei, V. Tumasonienei, kun. P. Patlabai ir J. Kavaliūnui.
Ačiū “Draugo” ir “Dirvos” laikraščiams, Sophie Barčus ir Margučio radijo valandų vedėjams už informacinius skelbimus.
Taip pat nuoširdžią padėką reiškiame visiems mūsų žurnalo 15 m. sukakties proga mus sveikinusiems, aukomis, savo darbu ir bendradarbiavimu jo leidimą ligi šiol rėmusiems ir toliau remiantiems.
Leidėjai Tėvai Jėzuitai, redakcija ir administracija
GIEDROS ROMANO KONKURSAS
Korporacija “Giedra” ir Vyresniosios Giedrininkės skelbia romano konkursą šiais nuostatais: 1. Premijuojamas tikrai literatūriškai vertingas kūrinys. 2. Premijos dydis — $1,000.00 (tūkstantis dol.). Premija nedaloma. 3. Romano pagrindinė veikėja turi būti stipraus charakterio lietuvė moteris. 4. Kūrinys turi būti parašytas mašinėle, ne mažesnis kaip 200 romaninio formato puslapių. 5. Kūrinys pasirašomas slapyvardžiu. Atskirame uždarame voke turi būti pažymėta: a) tikroji pavardė ir vardas, b) adresas ir telefonas, c) kūrinio antraštė, d) autoriaus slapyvardis. 6. Kūrinius siųsti “Giedra” romano konkurso komisijai, 6621 So. Troy Ave., Chicago 60629, Ill. 7. Kūriniai turi būti prisiųsti ne vėliau kaip 1966 m. birželio 30 d. (pašto antspaudo data). 8. Konkurso komisiją sudaro: Kazys Bradūnas, Česlovas Grincevičius, Dalia Kucenienė, Izabelė Motekaitienė, Juzė Vaičiūnienė. 9. Autorius, laimėjęs šio konkurso premiją, be papildomo honoraro pirmosios laidos teises perleidžia vyresniosioms giedrininkėms ir korporacijai “Giedra”. 10. Rankraščiai, nelaimėję konkurso, grąžinami autoriams.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
DAIGELIAI. Čikagos Aukštesniosios Lituanistikos Mokyklos 15 m. veiklos apžvalga ir 1964-1965 m. moksleivių metraštis. Redagavo V. Misiulis, E. Aglinskaitė, J. Bielskutė, V. Narutis, A. Pakalniškis, J. Šuopytė, D. ir J. Vaičeliūnaitės. Metraščio globėjas — dir. J. Masilionis. Tarp daugelio mokinių rašinių premijuoti E. Aglinskaitės, Ž. Bilaišytės, B. Indreikaitės ir V. Naručio rašto darbai.
Anatolijus Kairys. VIŠČIUKŲ ŪKIS. Trijų veiksmų satyrinė komedija, premijuota Čikagos Scenos Darbuotojų Sąjungos 1964 m. Išleido “Terra”. Spaudos darbus atliko M. Morkūno spaustuvė. 91 psl. Kaina nepažymėta.
LITHUANIAN SPORTS REVIEW. May 1965. Published by Lithuanian Athletic Club “Aras”. Editor Povilas Zumbakis, Jr.
2345 West 56 th Street, Chicago, Illinois 60636