Tėve Kęstuti,

    Noriu keliais sakinėliais atsiliepti dialogo (tarp kunigų ir pasauliečių) reikalų. Tuo pačiu, žinoma, ir pasiskųsti.

     Esu beveik visu 100% įsitikinęs, jog iki šiol man nepavyko surasti kunigo, kuriam būtų pakeliui išsikalbėti su manim. Po to, kai jiems pasiunčiau savo rašinį “Tremtiniai ir Bažnyčia”, tik vos keli beatsakė, bet tik vienas teikėsi pakalbėti į temą, kurio pavardės čia neminėsiu. Likusieji savo laiškuose nutylėjo arba nežymiai davė kažką suprasti, jog šiai temai dialogo nėra!

     Todėl man yra jau beveik daugiau negu aišku, kad popiežiaus šauksmas (dėl pasauliečių įjungimo į pokalbius) liks aidu tyruose. Pasauliečių “talka”, gal būt, bus prisiminta ir užsimota su jais išsikalbėti, kai jau bus po laiko — Bažnyčios Tėvams išsiskirsčius. Liūdna, nes iki šiol mano užkalbintieji kunigai visiškai nesijaučia įpareigoti ką nors panašaus pravesti. Štai jų atsakymai: “Šiame negaliu nieko padėti. Esu prisiekęs ištikimybę popiežiui. Neturiu laiko polemizuoti. Kelk reikalą spaudoje!” O svetimtautis kunigas, psichologinių knygų autorius, pasakė įtikinamai: “Katalikų Bažnyčia stovi aukščiau tavo ir visų kitų tautinių svajonių — paklusk jai, čia jokių išsiaiškinimų negali būti!”

     Mūsų, lietuviškojo kraujo, kunigų žado netekimas bene ar tik nebus solidarizavimas anam svetimtaučiui kunigui? Spaudoje iš mūsiškių kunigų, berods, tik vienas St. Yla yra pareiškęs, jog “krikščionybė stovi augščiau”. Aš tam jo pasakymui, žinoma, nei kiek neprieštaraučiau, jei apie dominavimą nebūtų kalbama.

     Tautybės ir katalikybės santykių nagrinėti mums nereikėjo laisvoje Lietuvoje; nesirūpinome dėl pirmavimų, nes Bažnyčia savo pareigas žinojo, kadangi tautine sąmone buvo kam rūpintis ir be jos įsikišimo. Taipgi tais santykiais nesuinteresuotos tos tautos ir valstybės, kurios laisvėje ir nepriklausomybėje gyvena. Jos turi priemonių ir būdų priversti Bažnyčią savo tarnybai. Tačiau jokių priemonių ir būdų neturime mes — tremtiniai, kad mūsų pačių tikėjimas mums patarnautų išlikti gyvais tėvų kraštui. Rodos taip aišku, kad ir tremtinys yra žmogus su tautybe, bei kad pasigailėjimo vertas padaras — kuris save laiko tik kataliku. Tačiau tai žinome tik mes. Sava kalba kalbantieji svetimtaučiai dvasiškiai to nesupranta ir niekada nesupras, kol patys netaps tokiais pat tremtiniais. Jie ne tik įsako paklusti K. Bažnyčiai, bet dar ir nacionalistu išvadina “nepaklusnųjį”, ko žinoma niekada neištartų mūsų kraujo dvasiškis, jei mūsų ir ypač prieauglio dvasios išganymas būtų jam pavestas. O, rodos, kunigas ir vienas ir kitas to paties tikėjimo, bet prieš vieną iš jų tampame nesveikuojančiais “nacionalistais”, atseit, kažkokiais nusikaltėliais, o mūsiškis — tik tyli, tai stebėdamas ir nei kiek nesiskųsdamas, kad kažkuriame tolimame misijų krašto užkampyje ne sava kalbo poteriauja bei kitų kalbų mokosi.

      Žodžiu, klaidžiojame ir fiziniai (kaipo tremtiniai) ir dvasiniai (kaipo katalikai). Tik vis dar negaliu suprasti, kodėl mes vengiame pasiskųsti pačiam klaidintojui — Bažnyčiai (Popiežiui)? Nejaugi gautumėm smūgį galvon, jei pasiūlytumėm įvesti šeštąjį Bažnyčios įsakymą “melskis protėvių kalba?! Tai nesąmonė? Jį atmestų Bažnyčios Tėvai? Popiežiai pristigtų temos savo enciklikoms? Būtų nusikalsta prieš Dievą? Nusikalsta koegzistavimui su tautų pavergėjais? Tikėjimo priešais? Tautybių engėjais? Suduotas smūgis “nacionalizmo” bei “nesveikų” apraiškų sąvokoms? Ar kaip kitaip būtų? (Pvz. pritrūktų kunigų misijų kraštams?).

      Labai norėčiau, kad “L. L.” skiltyse atsirastų vietos čia pateikta tema, kol vyksta Tėvų Susirinkimo sesijos Vatikane!

Jonas Kaseliūnas

Žemiau talpiname ištrauką iš J. Kaseliūno rašinio "Tremtiniai ir Bažnyčia", kuriame nurodomas pagrindas, kodėl reiktų įvesti šeštąjį Bažnyčios įsakymą melstis protėvių kalba.  Red.

      “Gerbk savo tėvą ir motiną!” Tai mūsų pedagogų (mokytojų) dažniausiai vartojamas argumentas šeštadieninėse mokyklose ar vienkartiniuose lietuvių kalbos kursuose, norint išaiškinti pagarbos būtinybę savo tėvų kalbai, jų papročiams ir t. t., bet viskas atsimuša lyg žirniai į sieną. Ir kaipgi neatsimuš, jei vietiniu katalikiškų mokyklų mokytojai penkias dienas savaitėje mūsų vaikui šią tiesą savaip išvedžioja: negimtąja kalba poteriauti verčia, vietine kalba Mišių neapleisti įsako, jei nenori būti atleistas iš mokyklos ar blogo pažymio susilaukti. Taip su mūsų vaikais kitataučiai elgiasi todėl, jog jiems pilnai pakanka fakto, kad jie ir jų tėvai katalikai ir, aišku, gerai žinodami, kad katalikų Bažnyčia yra jų pusėje. Šis (Bažnyčios) Susirinkimas turėtų įnešti griežtą patvarkymą vyskupijoms, kad svetimtaučių vaikai būtų katekizuojami, prie komunijos ruošiami ir tikybos išklausomi tik savo tėvų kalbose!