VIKTORIJA ŠMAIŽIENĖ
1965 m.“Laiškų Lietuviams” konkurso suaugusiųjų trečiąją premiją laimėjęs straipsnis
Pagaliau atėjo ir Ramintos Žygelienės eilė. Ji priėjo prie pirmininkės stalelio, virpančiomis rankomis susitvarkė kelis prirašytus popieriaus lapus ir pažvelgė į susirinkusias. Širdis gi baladojosi pačiame gerklės gale... O, kaip ji nekentė to savo jaudinimosi!
— Gerbiama pirmininke ir mielos susirinkusios, — prabilo Raminta. — Pereitame, sausio mėnesio, susirinkime, mes penkios taip lengvai pasiėmėm išgvildenti ir pateikti diskusijoms temą “Santykiai tarp tėvų ir bręstančio jaunimo”. Tačiau, kai susėdusios pradėjome dirbti, tai pasijutome išplaukusios į jūras-marias... Nei galo nei krašto nesimatė. Tikrai, nežinojome ir nesuradome, iš kurio galo pradėti. Čia tiek medžiagos, tiek įvairios medžiagos!
— Tada nutarėm darbu pasiskirstyti. Stasė Morkūnienė pasiėmė religinę temos dalį, Ona Paukštienė — tautinę, Zita Orvydienė — socialinę ir Danutė Zubrienė — dorinę. Man teko paruošti įvedamąjį ir baigiamąjį žodį.
Čia Žygelienė giliai atsikvėpė, o jos širdis, kaip paprastai, po kelių pirmųjų sakinių, jau buvo nurimusi. Raminta, susimąsčiusi, lėtai perbraukė ranka, lyg lygindama, savo lapus ir pradėjo:
— Pradžiai panaudosiu svetimus žodžius: “Gyvenimas yra rimtas uždavinys, kurio išsprendimui žmogui tik vieną kartą amžių bėgyje duodama keliasdešimt metų” (I. Klug).
Mums gi, lietuviams, tas uždavinys daugiau negu rimtas. Jis komplikuotas. Jis pilnas klystkelių. Komplikuotas tuo, kad esame atplėšti nuo savo žemės ir išblaškyti po visą pasaulį. Klystkeliai? Pasikeitė aplinka, pasikeitė gyvenimo sąlygos. Lapas, ant kurio mūsų, kaip lietuvių tautos vaikų, uždavinys išrašytas, likimo suplėšytas į gabaliukus ir išmėtytas po visą pasaulį. Mes turime atpažinti jo dalelytes, rinkti jas, kruopščiai dėlioti, kad sudarytume vėl vieną vienetą ir, vieni kitų padedami, garbingai tą mums skirtą uždavinį išspręstume. “Nieko neturime savo”, sako šv. Bernardas, “o tik laikas yra mūsų”. Laikas gi nestovi vietoje. Štai, man bekalbant, jau praėjo pora minučių ir — nei vienos sekundės man niekas nebegrąžins. Taigi imkime tai, kas mūsų, ir padarykime ką tik galime geriausio!
VIKTORIJA ŠMAIŽIENĖ — mokytoja iš profesijos ir pašaukimo. Lietuvoje dirbo virš 12 m. Aklųjų Institute Kaune, taip pat — Šaulių Sąjungos teatro studijoje. Buvo Kauno radijofono priešmokyklinio amžiaus vaikų valandėlės vedėja, žinoma Tetos Onos vardu. 1944 m. su vyru ir 3 vaikais pasitraukusi Vokietijon, po karo apsigyveno Seli-genstadto stovykloje, kur dėstė gimnazijoj, suorganizavo vaikų teatrą ir vedė Vyturėlio chorą. Persikėlusi į Kanadą, Winni-pege dirbo visuomeninį darbą, vedė chorą, režisavo. Yra rašiusi “Motinoj ir Vaike”, “Skautų Aide”, “Trimite”, “Kary”, “Vyturėly”, “Lietuvos Aide”, “Moteryje” ir kt.
— Malūno ratas smagiai sukasi, kai ant jo verčiasi pylimu sutelktas vanduo. Jei tą pylimą suardytume, upė pakriktų, pasiskleistų gal mažomis vagelėmis. Tada ir malūnas sustotų, ir liktų pasmerktas tik vaiduokliams gyventi iki visiško sunykimo.
— Taigi, ką pražiopsome, ko nepadarome šiandien, tai eina į nuostolius pačiam žmogui, o per jį visai tautai. O jei ką blogai darome, tai tie darbai, kaip pikto sėklos, sudygs apleistose dirvose ir savo stagarais badys mūsų sąžinės akis... Tai bus etiketė, kurią kitataučiai prisegs lietuviui prie krūtinės.
— Peržvelkime tad šiandien pačią opiausią gyvenimo uždavinio dalį — tėvų santykius su savo bręstančiais vaikais — jaunuoliais. Pasidairykime, ar teisingu keliu einame. Pasistenkime išjungti savo “aš” ir pasižiūrėti į save iš šono. Jei darome klaidų, tai nebijokime patys sau prisipažinti. Jei sugebėsim tai padaryti, tai jau pusė darbo bus atlikta. Tada beliks tik sekti savo sąžinę.
— Žinau, kad labai sunku yra pakaltinti kuo nors save. Bet, iš kitos pusės, juk visi kiti mato tavo klaidas! Kas, kad jie tau to nesako, bet jie juokiasi iš tavęs, tave blogu pavyzdžiu stato, tyčiojasi. “Ne kiekvienas didelis darbas yra geras, bet kiekvienas geras darbas yra didelis”, pasakė Demostenas. Taigi, iš mūsų niekas nelaukia stebuklų. Tebūnie kiekvienas, nors mažiausias, mūsų darbas geras, ir kiekvienu tuo darbu mes padėsime po vieną plytą savo tėvynės išlaisvinimo ir atstatymo tvirtovei.
Raminta Žygelienė valandėlei nutilo. Stebint jos veidą galėjai spėti, kad šiuo metu ji klaidžioja, kur nors palei Šešupę... Staiga ji “sugrįžo”, pasiėmė savo popierius ir, pakvietusi sesę Oną Paukštienę, nuėjo j savo vietą.
* * *
— Tarp praeities, — prabilo Ona, — kur yra mūsų atsiminimai, ir tarp ąteities, kur yra mūsų viltys, dar yra dabartis, kur yra mūsų pareigos. Parašė G. Palau.
— Jau esame savo spaudoj plakami ir kryžiuojami už apsileidimą savo, kaip lietuvių, pareigose. Tačiau, atrodo, kad geras materialinis gyvenimas “užgrūdino” mūsų odą — nebejaučiame. Blizgančio doleriuko žvangėjimas užgulė mūsų ausis — nebegirdime.
— Tarnybos reikalais man tenka gerokai pavažinėti ir, žinoma, daugiausia toliau nuo didesnių centrų. Tenka lankytis lietuvių kolonijose, kur jų skaičius svyruoja tarp kelių dešimčių ir dviejų - keturių šimtų. Išnaudoju kiekvieną progą susitikti su savo tautiečiais. Tenka būti įvairiuose susibūrimuose ir privačiuose lietuviu namuose.
— Beveik visur, su labai mažomis išimtimis, lietuviai tikrai gerai įsikūrę. Labai reta šeima neturi savo namo ar automobilio. Žodžiu, mūsų tautietis ištvermingas ir gabus. Nors ir tuščiomis rankomis į svetimą kraštą atkeliavęs, bet per 16-17 metų, ne tik kad turi beveik visa, ką šiandien modernus pasaulis pasiūlo, bet ir juodai dienai, atrodo, apsirūpinęs.
— Kitaip tačiau atrodo mūsų lietuviškos dvasios reikalai. Tų, kurie ką nors daro, tėra saujelė. Neretai visas veikimas tesusideda iš vieno kito minėjimo, poros gegužinių, šokių vakarų, šiaip taip suklijuoto vaidinimo. Tuojau, greta ši darbą dirbančių žmonių — minios kritikų! Ne kūrybingos ir skatinančios kritikos, bet griaunančios ir niekinančios... Beveik po kiekvieno, kad ir sunkiausiose sąlygose, su nemažu pasiaukojimu padaryto darbo, kas nors kam nors užkliūva ir lieka sukandžiota širdim ir siela.
— Visų gi tų žmonių tarpe yra mūsų bręstantis jaunimas... Ar visa tai matęs, o gal patyręs, jis panorės stoti į lietuvių veikėjų ir kovotojų eiles?
— Jaunimas atsiminimų apie Lietuvą neturi, nes jis jau gimęs svetimoje žemėje. Vilčių Lietuvos ateičiai turi ir turės tiek, kiek mūsų karta sugebės įdiegti ir išugdyti. Bet, jei mes į savo pareigas žiūrėsime ir elgsimės, kaip kad aukščiau minėjau, vargu ar ta jaunoji atžala ras pateisinimo tas viltis puoselėti, užsikrauti pareigomis, kurios tik suėda laiką, kai galima būtų maloniau, o gal ir naudingiau, jį praleisti. Taigi, jaunimas bręsta mūsų tarpe, bet ar jis neš vaisių mūsų Lietuvai?
Dabar noriu pateikti keletą konkrečių į pesimizmą stumiančių faktų. Kalbant apie bręstančio jaunimo tėvus, tenka pastebėti, kad beveik devyni iš dešimties paniekino savo gimtąją kalbą. Nesakau — išsižadėjo. Mūsų vaikeliai nuo gimimo dienos yra “bėbiai”. Beaugdami jie geria “džiusą”, valgo “oranžius”, “kukius”, “keikus”, “poredžius”. Atneša tėveliui “sliperius”, velkasi “sveterius”, neramiai sėdi “karuose”, o paaugę daro “homworkus”. Nėra sakinio be vieno kito angliško žodžio. Kur gi kitur vaikas išmoks ir pažins gimtosios kalbos grožį? Pagaliau, ar vertas dėmesio ir pagarbos toks žargonas?
— Ypatingo siaubo buvau pagauta, kai kartą teko nakvoti diplomuoto ir aukštą vietą užimančio lietuvio šeimoje. Šeimoje buvo trys (III-VI skyriaus) vaikai. Kai atvažiavome radome vaikus prisikvietusius svečių. Tai buvo mokyklos draugai ir, aišku, visi kalbėjosi angliškai.
— Sekantį gi rytą nenorėjau savo ausimis tikėti — vis atrodė, kad tėvai su vaikais savitarpy taip pat kalba angliškai. Pagaliau visai netoli manęs motina paklausė savo aštuonių metų dukrytės: “Did you brush your teeth?” Kraujas sustingo mano gyslose... Ji, matyt, pastebėjo ir suprato mano nuotaiką. Taigi, nejaukiai nusijuokusi, tarė man: “A, žinote, vaikai — vis vaikai! Mokykloje ir su draugais vis angliškai, tai jiems ir namie taip lengviau”.
— Po pusryčių, kai likome su šeimininke vienos, ji man dar “aiškino”, kad vaikai, girdi, tiesiog nekenčia lietuvių kalbos! Jie saką: “Kur mes su ta lietuvių kalba eisime? Nei mokykloje jos nereikia, nei universitete, nei tarnyboje, kur “dedis” dirba!”
— Nereikia būti išminčiu, kad nesuprastume, kieno žodžius motina primetė vaikams... Žinoma, tai yra kraštutinis pavyzdys ir, Dieve duok, kad daugiau tokių lietuviškų šeimų nebūtų!
— Gryna ir nedarkyta mūsų kalba šeimoje kertinis akmuo yra lietuvybei išlaikyti. Sunaikinsime ją — ant kokio pagrindo ir ką bestatysime?
— Greta kalbos yra mūsų vardai ir pavardės. Nei kiniečiams, nei japonams, nei kitų senų tautų žmonėms ir į galvą neateina keisti savo vardą ar pavardę tam, kad kam nors ji būtų lengviau ištarti. Tik mes, lietuviai, taip nužemintai gailestingi angliškam liežuviui, kad ne tik savo vaikų gražius lietuviškus vardus keičiame 100% angliškais vardais, bet ir savo pavardes sudarkome taip, kad ir su mikroskopu jose lietuviškos kilmės neberasi.
— Kitą kartą vienos šeštadieninės mokyklos mokytojas sakė visiems vaikams atsinešti po vieną, bet kokį lietuvišką laikraštį. Atsirado pora vaikų, kurie pasakė, kad tėveliai jokių lietuviškų laikraščių namuose neturi...
— Taigi, sudarkę savo kalbą, suniekinę savo vardą, išsižadėję lietuviško spausdinto žodžio, ar begalime savo bręstančiam jaunimui apie Lietuvos meilę kalbėti? Kruvinos ašaros ir daugiau nieko...
— Mes visi tačiau suprantame, kad nelengva ir norint panašiose kolonijose lietuvybės sėklą sėti. Žinome, kad tikrai didesnę dienos dalį jaunimas praleidžia bekalbėdamas angliškai mokyklose, sporto ir kitokiuose klubuose bei pramogose. Bet?... Bet!... Mes turime ir tokių pavyzdžių, kur lietuvių vaikai puikiai kalba angliškai, mokosi prancūzų mokyklose, o kalba lietuviškai taip, lyg kad lankydami Kauno gimnaziją. Garbė jų tėvams! Jie t i k r a i yra lietuviai ir jų vaikai b u s lietuviai! Gaila tik, kad tokių gal tik iš šimto vienas...
Po šių žodžių Paukštienė 234 nusilenkė ir pasitraukė. Kambaryje buvo tylu, tylu...
* * *
Švelnioji Stasė Morkūnienė užėmė kalbėtojos vietą.
— Kalbėdama apie religinius tėvų santykius su vaikais, — nutraukė ji tylą, — negaliu nepasiūlyti jums sugrįžti į praeitį, kada buvome dar mažos mergytės... Kada motulės rankos palaikomos, greta jos rimtai ir iškilmingai žygiavome į bažnyčią... Kada netoli bažnyčios ji sustodavo, išsiimdavo iš pinignės pinigėlių ir, spausdama juos mums į delnelį, sakydavo: “Išdalinsi ubagėliams”. Ir dėdavome po pinigėlį vienam į kepurę, kitam į delną... Ir kaip šildė mažą širdelę padėkos žodžiai... Ir kaip meiliai nuo šoninio altoriaus šypsojosi Jėzulis, nes mes tai jo garbei darėme!
— Sugrįžti į laikus, kada tėvelis, eidamas ar važiuodamas pro kryžių ar bažnyčią, nusiimdavo kepurę... Kada einant pro kapines senelė ragindavo ir mokydavo kalbėti poterėlius už visus tuos, kurie čia jose guli... Kada Vėlinių vakarą miniomis plaukdavome į kapines ir ieškodavome labiausiai apleisto kapo, kad ant jo uždegtume žvakutę...
— Kada užteko laiko sekmadieniais Šv. Mišių išklausyti, o pavakarį vėl prisipildydavo bažnyčios mišparams. Kada, prieš eidami išpažinties, namuose pabučiuodavome tėtį, mama ir visus kitus, atsiprašydami, jei kuo nusikaltome. Kada atsineštą iš svetimo sodo obuolį motulė liepdavo nunešti ir grąžinti jį kaimynei. Kada nepersižegnojęs niekas nepaimdavo kąsnio į bumą... Ir kada diena būdavo pradedama ir baigiama malda...
— Kitaip ir negalima buvo, nes Dievulis visada ir visur mus matydavo. Namuose jis žiūrėdavo iš gėlėmis apkaišytų rėmų. Kieme ir laukuose — nuo aukštų kryžių ir puošnių koplytėlių, o tavo plakančią širdelę jis girdėjo bent ant siūlelio kabodamas ties ja.
— Mūsų motina maitino mūsų jauną širdį ir sielą gyvu tikėjimu, meile ir grožiu. Ji davė mums į rankas Dievulio užaugintą ramunytę ir rodė Jo garbei padangėje giedantį vieversėlį. Nebijodavo ji ir tėveliui pasakyti: “Bijok Dievo, ką tu čia dabar kalbi”!
— “Pripildykite saiką kviečiais ir atimsite velniui galimybę jį pripildyti smala”, pasakė T. Edwards. Pažiūrėkime, kuo mes šiandien savo vaikų širdis ir sielas pildome. Ar persunktas mūsų auklėjimas Dievo meile, jo ieškojimu? Ar paliekame savo vaikus Aukščiausiojo valiai ir esame tik tylūs stebėtojai, kada jų nesubrendusios jėgos grumiasi materialinio modernizmo audrose?
— Ar ateina kada nors mintis pasirausti savo prieauglio vidujiniame pasaulyje, pasikalbėti, pavyzdžiui, apie meldimąsi? Duoti jam suprasti, kad maldą sudaro ne žodžiai, kuriuos kalbi, bet tavo širdies, tavo dvasios stovis. Kad ryšį su Dievu sudaro ne krikšto metrikai, bet ieškojimas ir sugebėjimas atrasti jį visur ir visada. Ar mokai rasti jį ir ašarose ir džiaugsme? Ar įtikinai, kad tikrąjį džiaugsmą gali patirti tik tas, kas turi gryną sąžinę ir skaisčią sielą?
— Mūsų, šių dienų, vaikai nebeturi ko Dievo prašyti ir už ką jam dėkoti. Tai ne prasimanymas, bet skaudi tikrovė.
— Kodėl tada neparodai jiems aklo žmogaus? Kodėl nenuvedi į ligonines, kur žmonės kenčia, kur metų metais iš lovos neišlipa? Kodėl neparodai kalėjimų, kur uždaryti paklydę Dievo vaikai? Kodėl nepasakai apie brolį - lietuvį, kenčiantį Sibiro taigose? Kodėl nepaduodi laikraščio su išbadėjusių ir apdriskusių vaikelių nuotraukomis iš kitų, tolimų pasaulio vietų? Kodėl?
— Jei jums, tėvai ir motinos, šie žodžiai atskleidė ko nors naujo, tai jūs turite daug ir sunkaus darbo prieš akis!
* * *
Zita Orvydienė pradėjo savo kalbą šitaip:
— Mūsų religinis ir socialinis gyvenimas tampriai surištas paties Kristaus žodžiais: “Mylėkite vienas kitą”. Tačiau tos meilės dar niekada taip žemėje netrūko, kaip šiandien. Niekada žmogus žmogui nebuvo toks žiaurus, kaip šiandien. Atrodo, kad visas pasaulis kvėpuoja tik pykčiu, puikybe, kerštu ir pavydu... Teisingai sako Karolis Sonneshein: “Ar beturi dar kokią prasmę Viešpaties malda, kuri prasideda kreipimusi į Tėvą, jeigu vaikai nebežino, kad jie yra broliai tarp savęs?!” Nesiteisinkim tuščiais žodžiais: “O kur mes tu vargšu ieškosim? Šiandien visi visko turi!”
— Dar taip, rodos, neseniai ir mes sėdėjome to vargšo suole ir bailiu žvilgsniu dairėmės, kad kas pamaitintu, aprengtų ir ištrauktų iš nevilties jūros... Tos praeities mes neturime gėdintis. Mes ne per savo kalte ar apsileidima tapome benamiais. Nepragėrėme savo uždirbta turteli, bet nustojom jo dėl to, kad mylėjom laisvę. Mes pasirinkome geriau mirti badu, geriau žūti nuo bombų, negu tapti vergais. Ir šiandien mes, kaipo žmonės, laisvi laisvuose pasaulio kraštuose, bet esame daug kam ir daug už ką skolingi.
—- Gal tas, kurio uždarbio dali išskaitydavo mūsų šelpimui, atsidūrė šiandien sunkiose sąlygose? Juk yra ligų, nelaimiu ir čia. Aišku, neieškosime ir nesurasime tu, kurių duosnumu išsilaikėme, tačiau visai netoli yra kitas vargšas. Yra kitas ligonis, yra našlaitis. Gatvėje yra verkias vaikas ir žiema alkanas paukštelis. Ir niekas neprašo, kad tu su jais pusiau viskuo dalintumeis. Paukšteliui užtenka trupinėliu. Verkianti vaika paguosi, namo palydėsi ir kiek daug bevaikių lietuviškų šeimų... Kaip daug tavo namuose nebereikalingu, atsibodusių žaislų ir knygų, kurių niekas ne-beskaitys, ir kiek džiaugsmo tie daiktai suteiktų kokioje penktoje gatvėje nuo tavęs...
— Ar paragini savo vaikus parašyti laiškelį ir nupiešti paveikslėlį jo sergančiam draugui? Ar paduodi sriubos dubenėlį, kad nuneštų paliegusiam seneliui, kaimynui? Ar išaugtus, nusibodusius rūbus paverti valymo skuduriais, ar atiduodi juos labdaringoms organizacijoms, šąlantiems ir nuogiems aprengti?
— Beveik kiekviename mieste yra organizacijos, kurių žmonės reguliariai renka tam tikslui į gatvę išneštus popierius, butelius ir visokius kitokius dar naudotinus daiktus. Tačiau, kiek teko patirti, lietuviai visa tai meta i šiukšlynus. O kiek žmonių tomis “šiukšlėmis” sau pragyvenimui užsidirba!
— Žinau kitataučiu šeimų, kurios turi specialius “fondus” namuose: į juos vaikai ir jaunimas aukoja savo centus, kuriu atsižada gera valia, — nepirkdami saldainių ar kokios kitos pagundos. Žinoma, ir tėvai karts nuo karto atiduoda savo smulkius pinigus iš kišenės. Nuo to niekas šeimoje nenukenčia, o jaunas žmogus patiria, kad rūpestis kitų laime sukuria savąją.
— Tuščias dalykas bus, jei jūs apie visa tai vaikams tik pasakysite. Jūs turit būti trykštančiais artimo meilės šaltiniais. Ne vien to artimo, kuris pažįstamas ir mielas, bet kiekvieno žmogaus, kur ir koks jis bebūtu. “Tėvu elgesys yra knyga, iš kurios vaikai mokosi,” sako šv. Jonas Auksaburnis.
— Dar žvilgsnis į mūsų, lietuvių, savitarpio santykius. Mes mokame sėdėti ir baliavoti už vieno stalo, bet vos svečias išeina pro duris, mes ne tik jį savo tarpe apkalbame, bet skubame, kaip galėdami, ir kitiems, ką nors naujo sufabrikavę, paskleisti. Mes
VAIZDAI IŠ “LAIŠKU LIETUVIAMS’ 15 METŲ SUKAKTIES PARENGIMO. Viršuj: konkurso premijų įteikimas; kalba jury komisijos pirm. J. Ignatonis; stovi red. K. Trimakas, S. J., A. Gylytė (jaunimo I-oji premija), V. Šmaižienė (suaugusiųjų IlI-ioji), J. Jaškauskas (II-ji) ir Pr. Razminas (I-ji). Apačioj kairėj: baleto šokėjai V. Karosaitė ir J. Puodžiūnas išpildo Tchaikovskio Romansą. Dešinėj: deklamuoja akt. L. Barauskas.
mokame apie kieno nors nelaimę išgirdę pasakyti: “Taip jam ir reikia!”
— Keršijame kiekvienam, kuris kad ir netiesioginiai, nieko blogo nemanydamas, pataikė priminti mums mūsų klaidas. Mes pasityčiojimais išvarome žmogų iš bažnyčios, jei jis eilę metų joje nebuvo buvęs.
— Mes mokame per telefoną iškolioti savo kunigą, jei jis ne pagal mūsų skonį, pavyzdžiui, kad ir stalus salėje sustatė... Mes mokame boikotuoti ir griauti gerus sumanymus, jei žmogus, kurio nemėgstame, juos pasiūlė. Mes galime i žemę sutrypti šeštadieninės mokyklos mokytoją, jei jis išdrys duoti pastabą mūsų vaikui!
— Tur būt, niekam ne paslaptis, kad mes jau seniai susiskirstę luomais...
— Mūsų gi bręstantis jaunimas visa tai ir girdi, ir mato, ir žino... Taip, jis žino, kad, jei mama to ar kito žmogaus nekenčia, tai galima, susitikus, jam tiesiai į akis žiūrėti ir — nei nemirktelėti...
— Kas tas mūsų kaltes išpirks ir kas už jas atsakys?...
* * *
Po Orvydienės kalbos padaryta trumpa pertrauka ir išgerta kavutės. Visų nuotaika buvo prislėgta. Šiaip, eini per tą gyvenimą, skubi, čia žvilgterėjai, ten nugirdai... Bet, kai visa sudedi i vieną skraistę, darosi koktu! Dūsti! Ir, rodos, eitum kažin kur tyresnio oro ir saulėtesnio dangaus paieškoti. Bet gal ir kitur tas pats?
* * *
Danutė Zubrienė pasikalbėjo su pirmininke, patraukė pečiais ir, lyg nenoromis, prisiartino prie stalo.
— Aš nežinau, ar man skaityti, ką parašiau, ar ne? Mano žodžiai taip pat kartėliu persunkti, taip pat suskaudusios širdies išdava...
— Skaityk, skaityk! — pasigirdo beveik vienbalsiai. — Tam ir susirinkome.
— Gerai, — sutiko Danutė.
— Dorovė ir moralė... Yra šeimų labai gražiai, labai pavyzdingai gyvenančių. Yra širdies tyrumu ir dvasios skaistumu spinduliuojančių lietuvių, bet — labai mažas skaičius. Teisingiau pasakius, jie mažiau pastebimi. Šiaip, “normalaus” lietuvio ir (deja!) lietuvės vaizdas toks: vos keliems susitikus — ko ne ko — blevyzgų ilgai laukti nereikia. Jos dažnai jau į pasisveikinimą įpinamos. Atrodo, kad nėra džiaugsmo, nėra juoko, jei kiekvieno žodžio, kiekvienos minties nepalydės šlykščios pastabos. Žinoma, visai nesvarbu, jei čia pat ir jaunų žmonių, gal net vaikų esama. Vaikai, anot jų, nesupranta, o šių dienų jaunimas — et, kas jo nežino! Jaunimas gudresnis už mus! Juo biauresnį liežuvi vyras ar moteris turi, juo vertesni jie “kompanijoje”, juo linksmiau.
— Išgėrimai dažni ir gausūs. Juk tam ir šventės! Kada galvos įkaista ir gyvulys ima lysti iš žmogaus, tada visi velniai paleidžiami nuo grandinės... Tada surandamas meilesnis vyras, tada ima širdyje bręsti užuojauta kurio nors vyro “nelaimingai” žmonai... Tada užmirštama, kur savi namai ir — kada laikas juose būti. Užmirštama, kad namuose yra vaikelių, kurie ašarotais veideliais užmiega belaukdami mamytės, arba kad jaunuoliai ir jaunuolės, nežinios sukaustyta širdimi, vidunaktį užsimeta apsiaustą ir išeina į kavinę, kur ir tuo metu draugų netrūksta...
— Per degtinę mūsų broliai supažindino mus priglaudusių kraštų policiją su lietuvio vardu... Svetimų daboklių sienas klausosi nusigėrusių ir apsidaužusių lietuvių murmėjimų ir keiksmų...
— Ne be reikalo sakoma, kad visų nusikaltimo priežasčių pirmučiausią vietą užima gėrimas ir kad nė viena kita yda tos liūdnos pirmenybės neįstengia užimti.
— Vėliau... Taip, vėliau tie patys tautiečiai, kumštimis dauždamiesi į krūtinę, ant visos salės šaukia: “Mes, lietuviai...” Ir tie patys tautiečiai be atodairos drabsto purvais tuos, kurie savo asmenybėmis, savo nuomonėmis pastoja jiems kelią.
— Dar viena priežastis vedanti mus prie moralinio smukimo yra tinginystė. Su žiburiu reikia ieškoti žmogaus, kuris turėtų bet kokį laisvalaiko užsiėmimą. Tuo pačiu dingo galimybė jaunoms mergaitėms išmokti juostelę nušiaušti, berniukams išdrožinėti lietuvišką ornamentėli ar kitokių darbelių padaryti. Tos, kurios tų darbų moka, tyliai nueis į kapus, o jų vietos nebeužims niekas... Į tas nesunaudotas gyvenimo minutes turi gi kas nors kitas įsiskverbti. Ar esame tikri — kas?
— Visom ir visokiom savo ydom mes žeminam lietuvio vardą kitataučių akyse. Iš kitos pusės, daug yra tokių, kurie visomis išgalėmis tą vardą kelia. Bet keliais lašais nuodų gali užnuodyti didžiulį baseiną, o gyvo, pūvančio (dvasinio) lavono dvokimas skleidžiasi greit ir toli.
— Tikiu, kad tie, kuriems šie žodžiai nepritaikomi, ir nesijaus jais paliesti, tačiau kas nors daryti reikia! Reikia, kad tas dvokimas neužtroškintų mūsų dar gyvenimo neužgrūdinto jaunimo.
— Kai kūnas subyra į dulkes, dar lieka gyventi taurus vardas, — sako Šileris. O kas liks mūsų tėvynei, jei mes patys, savo rankom, užgniaušime jos rytojų?
* * *
Kadangi jau buvo vėlu ir visų galvos išvargintos sunkių, slegiančių minčių, tai Žygelienė savo ilgo rašinio nei nebeėmė į rankas.
— Visų pirmiausia, — kreipėsi ji į susirinkusias, — giliai atsikvėpkit ir nusišypsokit. Kada gydytojas ima aiškinti apie kurią nors ligą, jis nedėsto, kaip gražiai sveikas žmogus atrodo. Jo tikslas išryškinti ligą visame jos baisume, kad žmonės pažintų ir žinotų apsigynimo priemones. Bevei be išimčių, viena iš tų priemonių yra švarumas. Ar ne tas pats ir su tautos dvasia?
— Taip pat ir visa, ką čia šiandien girdėjome. Ne visur taip blogai ir, kur blogai, ne visi taip blogi. Tačiau, kaip nejaučiame oro, kuriuo kvėpuojame, taip nekrinta į akis normalus žmonių gyvenimas. Taigi, kas neserga, tam nereikia ir vaistų. O jei kas serga, kyla rūpestis, kaip jį įtikinti, kad jis serga? Kaip jį pastatyti prieš veidrodį, kad jis savo raupsus pamatytų? Kuo paliesti jo sąžinę, kad jis nevilktų paskui save į bedugnę ir savo vaikų, ir savo bręstančio jaunimo? Kad nekastų duobės savo tautai! Kaip perlipti per tuos dvasios ligonius ir pasiekti jų vaikus? Dar yra daug žmonių, kurie tebesinešioja dvasios lobių, gautų iš savo mokytojų Lietuvoje. Yra norinčių grąžinti tą skolą tėvynei, tik kaip prieiti? Kaip pasiekti to jaunimo širdis, kurias tėvai atitvėrė visu tuo, ką šį vakarą girdėjote, ir pripildyti jas, nors ir niekam nematytos tėvynės meile ir ryžtu aukotis jai? Kaip įkvėpti jausmą, kad garbinga būti per amžius garbingos Lietuvos vaikais?
— “Tegu miegas niekada neužmerkia tavo akių pirmiau, negu tu būsi tris kartus persvarstęs savo dienos darbus: Kas padaryta? Kur suklysta? Kas per apsileidimą liko neatlikta?” pasakė Pitagoras.
— Paskleiskim šio vakaro mintis kuo plačiausiai, nuoširdžiai jas priimkim ir ryt pradėkim naują tautinio prisikėlimo dieną.