PASAULIEČIAI, kaip visi krikščionys, turi teisę gauti gausiai iš savo ganytojų dvasinių Bažnyčios gėrybių, ypač Dievo žodį ir sakramentus. Jie turėtų jiems atvirai atskleisti savo reikalus bei norus ta laisve ir tuo pasitikėjimu, kuris pritinka Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Jiems leidžiama, o kartais net būtina pareikšti savo nuomonę apie reikalus, liečiančius Bažnyčios gerovę. Tokiems reikalams iškilus, tebūna tai daroma per Bažnyčios tam tikslui įsteigtus organus. Tebūna tai atliekama teisingai, drąsiai, išmintingai., pagarbiai ir su meile tųjų, kurie savo pareigomis atstovauja Kristaus asmenį. Kaip krikščionys, visi pasauliečiai turi krikščionišku paklusnumu tuoj pat priimti savo ganytojų sprendimus, nes jie yra Kristaus atstovai, mokytojai ir vadovai Bažnyčioje. Tegul jie seka Kristaus pavyzdį, kuris, būdamas net iki mirties paklusnus, atidarė visiems žmonėms palaimintą Dievo vaikų kelią. Ir jie neturėtų apleisti maldų už virš jų paskirtuosius vadovus, budinčius su atsakomybe už jų sielas.
TEGUL GANYTOJAI pripažįsta ir puoselėja pasauliečiams pagarbą ir atsakomybę. Noriai tepasinaudoja jų išmintingais patarimais; su pasitikėjimu tepaveda jiems darbus Bažnyčios tarnyboje, palikdami jiems laisvę veikti. Be to, tegul ganytojai skatina pasauliečius imtis darbų ir jų pačių iniciatyva. Su atida Kristuje ir tėviška meile tesvarsto pasauliečių pateiktus projektus, sugestijas ir norus. Ganytojai pagarbiai tepripažįsta tą tikrąją laisvę, priklausančią kiekvienam šiame pasaulyje. Iš šio šeimyninio dialogo tarp pasauliečių ir jų ganytojų tikimės labai daug nuostabių dalykų, būtent, kad pasauliečių tarpe sustiprės asmeninės atsakomybės pajautimas, kils entuziazmas, o savo talentais jie prisidės prie ganytojų planų įgyvendinimo. Antra vertus, ganytojai patyrusių pasauliečių pagalba galės aiškiau ir tiksliau spręsti dvasinius ir laikinus reikalus. Tuo būdu Bažnyčia, visų savo narių sustiprinta, galės našiau atlikti savo misiją pasaulį gaivinti.