"L. L." konkurse apie tėvus ir bręstanti jaunimą tiek suaugusieji, tiek jaunuoliai iškėlė būtiną reikalą, įsijaučiant į kitų padėtį, vieni kitus suprasti. Tą patį gyvai pavaizduoja šis nuoširdus ir atviras lietuvaitės laiškas tėvui. — Red.
Tėveli,
Vakar, pavargus, nusiminus ir gyvenimu nusivylus, parėjau iš posėdžio ir kritau į lovą. Priėjęs man tarei: “Žinau, kad tau rūpesčiai slegia širdelę — prisimenu aiškiai jaunystės dienas, jaunystės skausmus. Ilsėkis, dukrele, greitai vėl saulutė nušvies tavo takus”.
Kaip žaibas Tavo žodžiai apšvietė tą tamsumą, kurioje laikiau paslėptą baimę Tavęs. Pirmą kartą pamačiau aiškiai, kad Tu mane supranti geriau negu kas kitas, kad labiau už kitus myli mane. Esame atitolę per septyniolika metų — per visus tuos mano aklumo metus, kai Tu mano akyse buvai tiktai duonos uždirbėjas. Pradėjau galvoti, atsiminti ir pamažu suprasti, kodėl esame taip svetimi, ir kodėl tavęs bijau, ir kodėl taip dažnai susipykstame.
Mūsų būdai panašūs. Kai buvai jaunas, buvai idealistas, pilnas dabartinės mano energijos ir užsidegęs ta liepsna, kuri kaitina mano užsimojimus. Tave graudeno tos pačios skriaudos, dėl kurių aš ašaras lieju, skaitei tas pačias knygas, kurios mane domina, ir kėlei kardą prieš tuos pat neteisingumus, prieš kuriuos aš dabar kovoju. Labiausiai mus suartina Tavo sugebėjimas rašyti, ir, tur būt, iš Tavo meilės eilėraščiams ir kūrybai aš paveldėjau talentą valdyti žodžius.
Tėveli, dabar esu nei vaikas, nei moteris. Klajoju pasimetus per sunkiausius brendimo metus — kojos, atrodo, stovi tvirtai ant žemės, o galva sukasi tarp debesų. Idealai nėra pilnai suformuoti, vertybių skalė dar nesudaryta. Taip reikalinga patarimų! Norisi dažnai kreiptis į Tave, Tave klausti daugybės klausimų, kurie kasdieną kankina mane. Bet vis nedrįstu prasižioti. Lengviau numoti ranką, nusišypsot ir pasakyt, kad viskas tikrai gerai sekas, problemų neturiu.
Kodėl nesakau, neklausiu? Atrodo, visada esi užsiėmęs savo rūpesčiais ir vargais. Dažnai matau Tave susilenkusi, galvą nukabinusi, — tokiom dienom Tave pykina smulkmenos ir be pasigailėjimo bari visus, kurie Tau užkliūna. Bari be saiko ir be reikalo — užrėki ant mažiausio broliuko, kad jo batas atrištas; supykęs ir suerzintas šauki ant sesers, kad ji tinginė, nemokanti jokio darbo gerai atlikti. Juo daugiau bari, juo labiau pyksti, juo mažiau valdai skaudžius žodžius, kurie pilasi iš Tavo burnos. Kritikuoji vyresnį broli už bet kokį, nors prieš penkis metus padarytą, nusikaltimą. Sakai, kad mama nemokanti vaikų auginti. Pagaliau, įkaitęs pamatai mane.
Kiti, barami, tylėjo, netardami žodžio prieš neteisingus kaltinimus. Aš negaliu iškęsti, ir kiekvienam Tavo piktam sakiniui surandu bent dešimt atsakymų. Mano atsikalbėjimas Tave tik erzina ir pratęsia nemalonumų valandas. Mano gyslose teka tas pats karštas kraujas, kuris aštrina Tavo žodžius. Nepasiduodam nei vienas. Aš maža, jauna, nebijau kirsti Tau drąsiai, kai jaučiu, kad neteisingai mane bari. Tu mano drąsą skaitai rodymą nepagarbos, ir dar labiau pyksti. Aš skaitau Tavo barimą bereikalinga nesąmone ir nepasiduodu.
Tėveli, nuo pat mažens Tau drąsiai į akis kalbu ir drąsiai nesutinku. Nors atrodo, kad esu nebaili drąsuolė, tai tiesa. Drebu Tau atsakinėdama ir bijau Tavo barimo. Puikybė neleidžia nusižemint, todėl skausmo ir gailesčio ašaras verkiu tyliai naktį, kad Tu niekad negirdėtum.
Nevisada esi toks rūstus. Kai linksmai juokauji, veži šeimą iškylon, tada būni laimingas. Nesinori tokiom valandom drumzlinti Tavo džiaugsmo vandens savo menkais rūpesčiais. Taip ir lieka tiek linksmose, tiek piktose dienose mano vargai neišpasakoti. Todėl barniai būna mūsų ilgiausias pasikalbėjimas.
Nežinai, Tėvuk, kaip pasiilgstu Tavo švelnaus ir suprantančio žodžio, kaip norisi išgirsti Tavo išmintingų patarimų. Lengviau būtų užaugti, subręsti, jei Tu lydėtum mano žingsnius, jei Tu dažniau pasakytum: “Žinau, kokie rūpesčiai slegia širdelę — prisimenu aiškiai jaunystės skausmus”.
Tavo dukrelė
Irena
P. S. Tėvuk, supranti mane. Gaila, aš pajutau tai per vėlai. Suprasiu — su Dievo pagalba — savo vaikus. Ar ir jie pajus per vėlai? Tai, gal būt, ir yra gyvenimo didžiausia tragedija.