Šeštasis gailestingumo darbas kūnui
ALFONSAS GRAUSLYS
Sunki liga — tai mirties beldimasis į mūsų gyvenimo duris; lengva — priminimas, kad esame mirtingi. Kiekvienu atveju liga yra kančia, kuri išbando mūsų krikščionybės gyvumą ir gyvenimiškumą ar jos paviršutinumą. Šia prasme M. M. Teilhard de Chardin, žinomo jėzuito mokslininko sesuo, yra rašiusi: “Yra trys bandymai, kurie tik tada pasidaro vaisingi, kai jie apvaldo-mi: pagunda, skrupulai (t. y. nepagristi kankinantys sąžinės svyravimai ir abejonės. — A. G.) ir liga”. Liga yra tikrai moralinis žmogaus išbandymas, nes vienus ji sugniuždo, kitus gi dvasiniai pakeičia ir subrandina. Čia svarstomas labdarybės darbas bent dalinai nori padėti sergančiam jo bandymą pakelti ir laimėti.
LIGONIS IR LIGA
Sunkus ligonis yra žmogus fizinės negalios stovyje. Jam reikia svetimų rankų, kojų, akių patarnavimo, kad jam ką atneštų, kur nors už jį nueitų, ką nors jam paskaitytų ir t. t., nes jis pats yra prirakintas prie vienos vietos.
Dvasine prasme toksai ligonis yra nekartą visiško abejingumo (taigi pusiau mirusiojo) padėtyje. Jo niekas nedomina. Grožis jam neegzistuoja. Jam viskas vis tiek pat. Jis išgyvena pačią didžiausią kankinančią vienatvę, nes niekas jo kančios negali nei iš jo atimti, nei ja pasidalinti, nei ją pilnai suprasti. Visą kančios naštą jis turi patsai vienas pakelti. “Kas gali būti asmeniškesnio už kančią? Baisus yra tasai mūsų pastangų bejėgiškumas pavaizduoti kitiems mūsų kančios tikrovę. Antra vertus, tragiškas yra ir tų žmonių užuojautos neatitikimas tai kančiai. Tai vis perdaug aiškus įrodymas, kad kančia negalima su nieku pasidalinti. Labiausiai yra vienišas žmogus, kai jis kenčia” (Th. Merton).
Sirgdamas žmogus dvasiniai kenčia ir dėl to, kad “liga yra vienas didelis žmogaus pažeminimas” (Z. Maurina). Jos metu pasirodo žmogus visame savo vargingume ir priklausomybėje nuo kitų. Nekartą ligoje suaugęs žmogus virsta bejėgiu vaiku. Gulėdamas ligoninėje, pažeminimą nesykį jis patiria ir iš ligoninės kai kurių tarnautojų, kurie apsipratę su ligoniais net ir visai be kaltės neturi to jautrumo, kurio taip reikia ligoniui. Patyrimo įkvėpta Z. Maurina yra rašiusi apie tokius tarnautojus, kad “kiekvienas jų pažvelgimas gesina gyvybę”. To pažeminimo patiria ligonis ypač neturtingiems skirtose ligoninėse, kai jis įvairių gydytojų ar studentų (kad ir mokslo tikslais) apžiūrinėjamas virsta tartum daiktu.
Šis pažeminimas ligoje kyla ir iš to, kad ligoje žmogus lyg tampa tik kūnu, nes kūno kančia dažniausiai visą ligonio dėmesį sutelkia į kūną. Štai kodėl sunkios ligos atveju taip nelengva pakelti akis į dvasines aukštybes. Anot vieno posakio, pasitikėti paskutinių valandų atgaila negalima, nes sergančio žmogaus pati atgaila serga. Apie tą žmogaus sunkios ligos metu virtimą kūnu, apie tą dvasingumo aptemimą subtiliai yra rašęs Th. Mann “Zauberberg” romane.
Žvelgiant giliau ir jautriau į pačią ligą, ji dvelkia paslaptimi ir todėl kažkuo šventu. Tai dalinai yra paslaptis dėl to, kad daugelio ligų priežastis ir kilmė nėra pilnai aiški. Jau mislė yra ir tai, kad pilnai nežinome, kaip dvasia veikia kūną, gydydama ar sirgdindama. Todėl “vidinių galimybių vystymosi sutrukdymas iššaukia ligas. Tam tikros žuvų rūšys žūna permažam akvariume” (Z. Maurina).
Liga yra paslaptis, nes patys didieji šventieji buvo paliečiami ypatingai didelių ir slaptingų ligų ir kančių. Prisiminkime tik tokius šventuosius mistikus kaip šv. Teresėlę iš Avilos ar šv. Joną nuo Kryžiaus. Čia prisimintini ir Kristaus žaizdomis pažymėti stigmatikai, kad ir šiuo metu gyvenąs Italijoje kapucinas tėvas Pijus. Štai kodėl artintis prie sunkaus ligonio reiškia artintis prie paslapties, kuri reikalauja pagarbos.
Didžiųjų krikščionių giliu įžvelgimu, kančia yra natūralus krikščionio stovis. Kiekvienas krikščionis, anot jų, per krikštą įjungtas į Kristų, į jo Mistinį Kūną, tuo pačiu yra įjungtas ir į jo kančią. Anksčiau ar vėliau jis šaukiamas drauge su Kristumi išgyventi jo kančią. “Krikštas, kurs mus panardina Kristaus mirtyje (nes visos sakramentų malonės gaunamos Kristaus mirties nuopelnų dėka. — A. G.) pašaukia į mus visus mūsų gyvenimo kentėjimus” (Th. Merton). Nenuostabu, kad apčiuopiamiausias Nukryžiuotojo pavaizdavimas, anot mistikų, yra ligonis lovoje, nes jo kančios lova yra jo kryžius.
Kentėjimai...— jie nėra mano kentėjimai. Tai Kristaus kančia, kuri, tartum vynuogių keras, įaugo savo šakelėmis į mano gyvenimą, kad galėtų ten išauginti vešlias kekes.
Tomas Mertonas 341
KAIP LIGONĮ LANKYTI?
Ligonį reikia lankyti. Jei kas neturi jį lankančiojo, jei jis yra pamirštas, tada jis, nors nemiręs, yra jau palaidotas. Vargas tokiam vienišam, kurs su Evangelijoje minimu ligoniu gali pasakyti: “Aš neturiu žmogaus” (Jon. 5, 7), neturiu, kas mane atsimena.
Ligonis taip reikalingas lankytojo! “Kad gyvenčiau, turiu aš matyti gyvų žmonių veidą” (Z. Maurina). Tokie gyvi tegali būti tik tie, kurie ligonį aplanko širdim nešini. Oficialūs ligonio prižiūrėtojai dažnai šiuo atžvilgiu būna negyvi, nes jie atlieka tik pareigą, o pareiga dažnai būna šalta. Kaip paduota ranka padeda luošam peržengti kliūtį, taip meilė padeda pakelti ligą ir, mirčiai priartėjus, peržengti jos slenkstį.
Mokėti tinkamai ligonį lankyti ir jį paguosti nėra lengva. Nenuostabu tad, kad kiekvienas jautresnis lankytojas eina pas ligonį su tam tikra baime, nes jis nežino, ar jam pavyks bent valandėlei švystelėti spinduliu ligonio tamsoje. Jei jau bendravimui su sveikaisiais reikia susiderinimo ir takto, tai tuo labiau jų reikia susitinkant su ligoniais.
Ligonio nervai yra dažniausiai įtempti ir jo jautrumas liguistas, tad lankytojas, eidamas pas jį, turi apsiginkluoti didele išorine ir vidine ramybe. Čia prisimintina, kad “meilė gerai žino, kiek daug savęs reikia išsižadėti, kad turėtų iš ko duoti” (H. de Lubac). Šitokia ramybė pasireiškia, kai pas ligonį kalbame nedaug ir ne perbalsiai.
Pasikalbėjimuose su ligoniu neturime kalbėti apie save ir savo reikalus, bet tokių pokalbių turinys turi būti ligonis ir jo stovis. Todėl ligoniui reikia leisti apie savo ligą išsipasakoti, nes daugelis jų į tai yra linkę ir tai jiems palengvina. Jei jau pasikalbėjimuose su visais galioja taisyklė: “geras būdas kitiems patikti— tai su jais kalbėtis apie juos pačius”, tai tuo labiau tas tinka kalbantis su ligoniais.
Ligonį lankant ypač netinka kalbėti jam apie savo džiaugsmus, sumanymus, apie išgyventas ar būsimas pramogas, nes tokių temų akivaizdoje ligoniui jo liūdnas stovis pasidaro dar liūdnesnis. Reikia tad nujausti, kuo galime jį paguosti ir pradžiuginti. Atsiminkime, kad ne viskas, kas sveikam teikia džiaugsmą, pradžiugina ir ligonį. Nekartą būna ir taip, kad lankytojo paguodos žodžiai ligonį tik kankina, nes jis nežino ligonio kančios laipsnio ir atspalvių. Nors liūdna, bet nekartą sveikasis prakalba į ligonį jam visai svetima ir nesuprantama kalba; jo patarimai šauna pro šalį, o kartais net ir užgauna ligonį. Nereikia, pavyzdžiui, kaip tai dažnai daroma, guosti ligonį nurodant, kad kiti dar labiau kenčia, nes kiekvienam kenčiančiam jo kryžius yra pats sunkiausias. Svarbu taip pat nujausti ir tai, kiek ilgai galima pas ligonį pabūti, kad jį nepervarginus.
“Būti ligoniu — tai laukti Kristaus”. Tuos žodžius pasakęs R. Schneider čia turėjo galvoje tą Evangelijoje aprašomą ligonį, kurs 38 metus sirgo, gulėjo prie tvenkinio ir buvo Kristaus pagydytas. Tad lankytojas turėtų atsargiai prisidėti prie ligonio susitikimo su Kristumi sakramentų pavidalu. Ir jei tikintis ligonis savo kančioje apčiuopiamiausiai paguodžiamas religine paguoda, tad koks neapsakomas yra nežmoniškumas komunistų, kurie (kaip iš Lietuvos gautų davinių sužinome) net ir raštu tos paguodos ligoniui prašant, prie jo neprileidžia dvasininko ligoninėje. Čia prisimintini kardinolo Faulhaberio žodžiai: “Tik žiaurumas pasiunčia bejėgį be šviesos ir vadovo, be maisto ir paso į naktį”. Toji šviesa ir maistas — tai ligonių sakramentai.
Religinio įsitikinimo lankytojas turėtų bandyti įkvėpti ligoniui ir tą religinę nuotaiką, kuri ligą pašventina ir padaro ją antgamtiniu žvilgsniu vaisingą. Tai ramus ir tylus kančios pakėlimas, atgailos dvasioje aukojant už savo nuodėmes. Šitoks aukojimas, jo lovą paversdamas skaistykla, jį apvalo ir brandina Dievo regėjimui.
Lankant ligonį dažniausiai nunešamos jam gėlės, kad jų grožis bent valandėlei palengvintų pakelti gamtinį kančios biaurumą. Tačiau jei ligonis dar gali skaityti, reikėtų šalia gėlių nunešti jam ir gerą dvasinę knygą, kad dvasinių minčių įtakoje jo siela labiau atsivertų Dievui.
Lankant ligonį svarbiausia yra su juo kalbėti ir jam patarnauti su meile, nes ligonis labiausiai laikosi meile sustiprintas. Šią ligonio lankytojo meilę turi kurstyti toji pagrindinė šio labdaringo darbo įkvėpėja — mintis, kad ligoniui skiriama meilė yra meilė pačiam Kristui, kurs po ligonio pavidalu slepiasi ir to meilės aplankymo nori. Apie tą norą jis pats yra pasisakęs, kalbėdamas apie paskutinę Didžiosios Atskaitomybės dieną: “Buvau... ligonis, ir jūs mane aplankėte...” (Mat. 25, 36).
Šis gailestingas darbas auklėja patį lankytoją, nes, pamačius daug didesnę artimo kančią, darosi lengviau ir kantriau pakelti savo lengvesnius vargus. Tas darbas turėtų mums įkvėpti pastovią dvasią ir ryžtingumą, kurį praplėstume į visus žmones, nes visi, ligoniai ir neligoniai, ilgisi supratimo, švelnumo ir meilės.