ANTANAS NAKAS ir KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

     Šiuo metu vienas šs opiausių bažnytinių klausimų, liečiančių tikinčiuosius, yra liturginė reforma, populiariau suprantama pamaldų keitimo vardu. Kadangi tai liečia jautrius pamaldumo reikalus, gyvai tuo klausimu pasisakoma vietovėse, kur tie pakeitimai įvedami. Mūsų dėmesį atkreipė "šių metų sausio 15d. "Dirvoje” atspausdinta Antano Nako ''Nuomonė dėl pamaldų reformos” , kai kuriais atžvilgiais būdinga prie naujų pamaldų nepritampantiems ar joms nepritariantiems. Išdėstytos mintys yra atviros, stačios, vaizdingos. Talpindami čia kai kurias ištraukas (kursyvu), norime savo skaitytojus supažindinti su tomis mintimis, o taip pat komentuoti, papildyti ir atsakyti, tokiu būdu užmezgant pokalbį, kurio tikslas yra pilnesnis reformų prasmės supratimas. Tad prašome nesusidaryti klaidingo vaizdo. Tai daroma nei su kartumu, nei su atstumiančiu jausmu, tarsi pasaulietis neturėjo kištis''ne į savo reikalą”. Mes tvirtiname, kad tai yra p. Nako ir kiekvieno pasauliečio reikalas. Todėl džiaugiamės, kad kas iš rūpesčio pasisakė tuo svarbiu klausimu, nors ir neigiamai. Jei kas atidžiai sekė "L. L.”, turėjo progos pastebėti beveik kiekviename numeryje, ypač "Gyvenimui tekant” skyriuje, jog šitokius pokalbius ir vertiname, ir tiesiog prie jų vedame. Kai iš paties p. Nako sužinojau, kad jis yra aną straipsnį pasiuntęs "Dirvai", užtikrinau, jog, jei jis nebūtų ten spausdinamas, jis būtų talpinamas "Laiškuose Lietuviams”. P. Nakas pripažino, kad savo straipsnyje pavartojo daug druskos ir prašė manęs atsakant taip pat nevartoti sachariną ar cukrų, bet druską. Tuo prašymu čia pasinaudoju.   — Red.

ANTANAS NAKASmuzikas ir teisininkas, Čikagoje veda fortepijono muzikos studiją bei dažnai rašo spaudoje.

    P. Nakas savo straipsnį pradeda: Vatikano Antrasis Susirinkimas nustatė naujas liturgines apeigas. Naujos apeigų reformos išdėstytos konstitucijoje... Nors Bažnyčios susirinkimas šias reformas vadina "Konstitucija", tačiau reikia manyti, kad tai yra tik laikinos taisyklės, nes jose nėra jokio pastovumo ir reformos dar neužbaigtos. Čia norisi patikslinti, kad tą konstituciją sudaro ilgalaikiai principai ir bendros normos, pagal kurias reformos bus planuojamos ir vykdomos, atsižvelgiant į žmones, vietą ir laikus. Dabar vyksta Bažnyčios eksperimentas su tikinčiaisiais. Atidžiai stebima, kaip tikintieji reaguos į naujas reformas ir kaip jie jas pasisavins. Žodis "eksperimentas" čia netiksliai pavartotas. Kaip naujos melodijos pagrojimas pianinu, norint suteikti gaivaus malonumo, nėra eksperimentavimas su klausytojais, bet verčiau su pianinu, taip ir apeigų reformos nėra eksperimentavimas su tikinčiaisiais, bet su apeigomis, norint jiems padėti geriau jas suprasti ir aktyviau jose dalyvauti. Žmonės nėra liturgijai, bet liturgija žmonėms. Juk argi ne į žmones atsižvelgdama Bažnyčia įvedė gimtosios kalbos vartojimą ir jų didesnį bendradarbiavimą pačiose pamaldose?

    Ypač naujomis reformomis yra susirūpinę tėvai Jėzuitai, kurie mėgsta naujoviškumus.Hmm-m?... Dalyvavimas bendroje maldoje, taip kaip buvę prieš du tūkstančius metų, esąs prasmingas ir išganingas. Taip, jis prasmingas ne dėl to, kad buvo daroma prieš du tūkstančius metų, bet jau vien dėl to, kad, (vieno dailininko entuziastingu posakiu po dialoginių Mišių) "kai bendrai susirenkame, verta kartu pasimelsti" — nekalbant jau apie tai, kad tuo metu vyksta už visus Kristaus Auka, kurioje ir mes kartu aukojamės. Viso šio pagerinimui į liturgines apeigas įvedama tautinė kalba.

ANGELIŠKI BALSAI NENUTILS

    P. Nakas tęsia: "Nekalbama nieko apie nepaprasto grožio bažnytinę muziką, apie vieną iš didžiausių ir subtyliausių jos pasireiškimųgregorijonišką giedojimą... Argi dings angeliškas berniukų ir tėvų Kapuzinų gregorijoniškas giedojimas?... Pagal naują liturgiją, atrodo, jiems vietos daugiau nebebus... Manau, kad šiandien šv. Cecilijamuzikų patrone, grojant didingais vargonais himnus Visagalio akivaizdoje, su priekaišto šypsniu žiūri į Bažnyčios Tėvų susirinkimą.

    Skubu nuraminti p. Naką ir visus kitus šv. Cecilijos globotinius, pasakydamas, kad ji užbėgo skaudžiam jųjų likimui už akių, pašnibždėdama į ausį bent vienam iš anų 44 gal ir nelabai prigirdinčių komisijos narių pačius melodingiausius žodžius visoj konstitucijoj:

    "Visuotinis Bažnyčios muzikinis palikimas yra nepaprastos vertės turtas... Bažnyčia gregorijinį giedojimą laiko ypatingai tinkamu romėniškajai liturgijai. Todėl, atsižvelgiant lygiai į kitas sąlygas, jam turi būti duodama pirmenybė liturginėse pamaldose". Kad tie melodingi žodžiai neliktų tik melodija, ištisame skyriuje apie liturginę muziką surašyti potvarkiai vyskupijose steigti komisijas muzikos reikalams, paruošti rinkinius gregorijinio giedojimo, o taip pat "nesudėtingų melodijų vartojimui mažesnėse bažnyčiose ... Žmonių religinis giedojimas turi būti prityrusiai puoselėjamas". Taigi, nėra pagrindo nusiminti: angeliški ir ne taip angeliški balsai galės dar skambiau garbinti Dievą.

KAS IŠBLAŠKO IR KAS SUTELKIA

    Naujas pamaldas p. Nakas taip apibūdina: Naujose Mišių apeigose netenka ir kalbėti apie susikaupimą. Neduodama tam nei laiko, nei sąlygų. Pagal duodamus nurodymus reikia stoti, klauptis, sėsti ir iš lapelio garsiai skaityti skurdžias ištraukas iš mišiolo. Šis liturgijos lapelis apgailėtinai menkai atrodo. Jis neprilygsta ir šešėliui geros maldaknygės, pavyzdžiui, kad ir kunigo Ylos puikiai naujai maldaknygei... Kur dabar iškilmingumas naujose liturginėse apeigose? Niūri tyla, pertraukiama pilkos minios beprasmiu murmėjimu ir užpakalyje stovinčio kaimyno užkimusio balso vibracija...

    Pone Nakai, ar Jūs nesutiktumėte, kad, atėjęs į koncertą ne koncerto ūpe prasčiau vertina patį koncertą, negu šis iš tikro yra išpildomas? Ar ne tas pats atsitinka su asmeniu, atėjusiu į bendras Mišias nebendruomeniniame ūpe?...— "Pilka minia", "kaimynas užkimusiu balsu", "murmėjimas"... Nesuprasti ar nepamėgti dalykai taip pat pailgėja ir padažnėja. Iš tikro naujose pamaldose bendra malda užtrunka tik tiek, kiek ištisa "Pulkim ant kelių" giesmė, o atsistojimų pasitaiko vos keletas daugiau negu anksčiau.

    Kai neįsitraukiama į bendrą maldą ir kai į tai, kas prasmingai išraiškai skirta, žiūrima kaip į beprasmį gestą, tada visa, kas skirta susikaupimui ir iškilmingumui, paverčiama neiškilmingu ir išblaškančiu dalyku. Tačiau ne patys ženklai yra išblaškantys, bet jiems priešinga nuotaika ir žvilgsnis. Liturginės reformos tikslas (apie kurį Jūs savo straipsnyje nė vienu žodžiu neužsiminėte) kaip tik ir yra ne išorinės apeigos, bet dvasia už jų... Ta dvasia persisėmusiam viskas tampa prasminga, sutelkiančia ir iškilminga.

    Žinoma, nė vienos bendros Mišios dar neprilygo Čikagos Scenos Mylėtojų Donelaičio "Metų" inscenizacijos rečitavimo lygiui. Bet su jais mes nė nebandome konkuruoti. Juk jie visi ( scenos) mylėtojai. O mes dar ne visi (bendrų Mišių) mylėtojai. Dar tik pradžia. Ir mes parodysime, ką mes galime, kai į mylėtojų pusę pereis daugiau iš bendros maldos metu tyliai kun. Ylos maldyno šešėlio storumą su Mišių lapelių plonumu palyginančiųjų būrio.

NEATPAŽINTA PRIVILEGIJA

    Tikinčiųjų reakcija dėl naujos liturgikos labai įvairi: vieniems patinka, kitiems, ne, o tretieji neapsisprendė...

    Kalbant apie žmonių nuomones, norisi štai ką pridėti. Dar visai neseniai — prieš liturginę reformą — tikintieji galėjo teisėtai nusiskųsti, kad Mišiose kunigas jiems nesuprantama kalba ne tik meldėsi, bet ir skaitė tas Šv. Rašto vietas, kurias jie turėtų išgirsti ir suprasti; taip pat, kad jiems nebuvo sudaromos sąlygos aktyviau dalyvauti Mišiose (pvz. net ministrantai atsakinėdavo jų vietoj ir už juos).

    Žinoma, visada buvo galima rasti pakaitalą: tikintieji galėjo pasiimti mišiolo vertimą, arba ką nors pagiedoti, arba bent giedančio choro pasiklausyti, arba stvertis už maldaknygės ar rožančiaus.

    Pačiu reformos faktu ir jo aiškinimu dabar pripažįstame, kad tie pakaitalai nebuvo jau tokia gera išeitis. Ir už tai dabar esame "baudžiami". Esame "baudžiami" ta prasme, kad, kai tikintiesiems dabar suteikiama galimybė tikrai įsijungti į Mišias, vietoj to, kad visi džiaugtųsi, kai kurie nepasitenkina. Ir tai sakau, visai ne kaltindamas, nes niekas už savųjų privilegijų nesinaudojimą ar net nežinojimą nekaltina, bet nuoširdžiai apgailestaudamas, kad taip, deja, yra. Pasiguodimui sakau, kad tik dalis nepritampa. Įpratus vienaip, yra nelengva pritapti prie kitko. Tačiau mes, žmonės, esame gyvi ir gajūs. Kai prasmę atrandame, iš senų vėžių pereiname lengviau į naujas.

LOTYNIŠKAI AR LIETUVIŠKAI?

    Dar klausimas, ar tikslinga liturgiją kalbėti lietuvių kalba? Sakoma, kad lotynų kalbos daug kas nesupranta. Jei kunigai iki šiam laikui būtų padėję daugiau pastangų per pamokslus paaiškinti lotynų liturgini tekstą, tai ir mūsų beraštės kaimo bobelės seniai būtų išmokusios ir supratusios, ką reiškia lotyniški žodžiai.

    Bet, rodos, visi iš pamokslų laukia daugiau religinės ir moralinės inspiracijos ir informacijos, gyvenimiškai gvildenamų aktualių temų ir žmogiškąją bei krikščioniškąją prasmę atskleidžiančių minčių, o ne lotynų kalbos pamokų (žr. "L. L." 1964, lapkritis, 330-331 psl.; gruodis, 363 psl.). Kam apsisunkinti balastu, kai yra svarbesnių dalykų?

KAIP PATIRTI BRANGŲ FAKTA

    Žmogus yra ir individualus asmuo, ir bendruomenės narys. Jam reikia ir individualumo ir bendruomeniškumo. Vieno persvara, o kito stoka veda į iškrypimus: į individualistiškumą (jei net būry ar bendram kulte noriu būti ir daryti viską vienas) arba į paskendimą - pasimetimą minioj (jei minioj "ištirpdinu" savąjį aš). Yra reikalinga proporcija tarp tų dviejų savybių. Tik tada jos bus sveikos: ir individualumas — ne izoliuotas, ir bendruomeniškumas — ne vergaujantis.

    Pilnai galima sutikti su "Darbininke" (1965 sausio 29) išreikšta mintimi, kad "šis (p. Nako) nuoširdus ir spalvingas atsiliepimas gali būti suprantamas, kaip atsiliepimas religinės dvasios, ... kurioje atsvėrė jausmas, intuicija, kartais net mistika ir ypač individualizmas". Tačiau abejotinas tolimesnis sprendimas, kad "reformos kurs tradicijas, kurios ugdys religinę dvasią su racionalizmo persvara, su individualizmo palenkimu kolektyvinei tvarkai". Juk iš konstitucijos ir konkrečių pastangų matome, kad reformos tikslas nėra kolektyvinė tvarka, bet bendruomeninė dvasia (pvz. žr. liturginės konstitucijos ištrauką šio nr. 73 psl.), kurios reikia, kad individualumas būtų sveikas. Tad yra netikslu neigiamai kalbėti apie "individualizmo palenkimą", bet verčiau pozityviai apie siekį atrasti darną tarp individualumo ir bendruomenės dvasios išreiškimo (juk dėl to ir siekiamas prasmingas ir aktyvus asmenų dalyvavimas bendroj maldoj). O kur to siekti? Privačiose maldose? Neįmanoma. Tai kur? Bendruomeniniam kulte — bendroj Mišių aukoj, po vienu stogu susirinkus. Jeigu jau ir čia liksime vieni, melsimės vieni, ar net vieni muzikos klausysimės, tai kur pasijusim, patirsim, ir kur išreikšim brangų faktą, kad esam, norim, prašom ir meldžiamės kartu?

UŽ GIRGŽDANČIŲ BALSŲ

    Kažin ar yra tikslu teigti, jog dabartinėj reformoj bus "racionalizmo persvara". Jausmui, intuicijai ir net mistikai patirti pilnai pakanka bendrai ir balsiai meldžiantis "Tėve mūsų" — bet bendrai melstis reiškia ne vien bendrai tarti žodžius, bet bendrai jausti, norėti ir prašyti, kartu jaučiant ir kitus šalia, ir Tėvą viršuj. Taigi, ne tiek kreipiant dėmesį į girgždančius balsus, bet į tai, kas už jų... Tada tokie pergyvenimai pralenks tėvų Kapucinų gregorijoniškų ir angeliškų berniukų chorų sukeliamus jausmus. Malonu ir prasminga yra patirti Dievą mu-86 zikoj ir kitur. Bet dar prasmingiau jį atrasti kituose. Todėl ar tik nebūtų tiksliau reformoj praktiškai ieškoti ne aš - Dievop, bet mes - Dievop kelio, o, teoriniu žvilgsniu stebint, vertėtų pastebėti ne racionalizmo, bet meilės persvarą.

    Čia ir susiduriame su pačiu pagrindiniu liturginės reformos tikslu. Liturginė reforma nestovi vieniša. Ji yra tik dalis Bažnyčios pastangų atsinaujinti visose srityse — visaapimančiame krikščionių gyvenime. Konkrečiais darbais į kitus atsižvelgianti dvasia turi būti ugdoma ne vien liturgijoj, bet ir gyvenime. Jei solidariau krikščioniškai gyvensim, nuoširdžiau kartu ir liturgijoj melsimės. Antra vertus, bendra liturginė malda yra pajėgi iššaukti ryžtą: "Jei bendrai meldžiamės, solidariau krikščioniškai ir gyvenkime". Tokiu būdu bendra malda veikia į gyvenimą, o gyvenimas į maldą. Liturginė reforma siekia pakeisti ir vieną, ir kitą.

*  *  *

    Visu tuo netvirtinu, kad dabartinių Mišių apeigų sudėtis yra tobula (tikrai yra nemaža nesklandumų), ar kad jų išpildymas pasigėrėtinas (kai kur yra daug ko pageidautino), ar kad tėra tik vienas — balsiai kalbėjimo — būdas aktyviai Mišiose dalyvauti (pati konstitucija ne tik leidžia, bet ir pageidauja giedojimą ir kitus iškilmingumus pagal vietos sąlygas).

    Tačiau nežiūrint, kad nesklandumų pasitaiko (kur jų nėra?), visgi reikia atsižvelgti į siekiamą tikslą ir įsijungti į bendras pamaldas, nes tik tada bus galima patirti tą dvasią, kurios ieškoma už tų išorinių apeigų. Lengvesne ir labiau patenkinta širdimi esant, nebenervina pasitaiką nesklandumai. Juos stengsimės pagal galias pakeisti, bet jie nebebus visą laiką mūsų dėmesio centre. Gi pačiame dėmesio centre bus, kas ir turi būti: Dievas ir su mumis bendrai besimeldžiantieji.

GERIAUSIAS VYNAS ANT GALO

    Visgi p. Nakas pamaldų permainoms labiau pritaria, negu iki šiol aiškindamiesi prileidome. Neigė jis tik, jo nuomone, nesu-sisekusias paviršutines apraiškas. Teigė gi muziką, susikaupimą, iškilmingumą, kuriems yra priderama vieta ir pakeistose pamaldose. Dar svarbiau: jis reformoms netiesioginiai pritaria savo rūpesčiu. O kas rūpinasi, tas arčiau reformų, negu indiferentas. Jis netgi pasakė turįs sugestijų, kaip būtų galima geriau padaryti. Jojo sugestijas mums būtų tikrai įdomu išgirsti.

    P. Nakas taip pat savo straipsnyje išsireiškė: reikia pripažinti, kad pamaldose, kuriose dalyvauja tarpusavyje susigyvenęs žmonių sambūris tai labai tinka (mano pabraukta — K. T.). Pavyzdžiui Korp! "NeoLithuania" ar skautų vasaros stovyklų metu... Šiais žodžiais pripažįstamas naujų pamaldų tinkamumas tam tikslui, kuriam jis taikomas — išreikšti bendruomeninę dvasią susigyvenusiųjų ar bandančiųjų susigyventi tarpe. O atsilankantieji į pamaldas tokie yra, ar bent, kaipo krikščionys, turėtų mėginti būti. Gausesnis žmonių skaičius didelėj bažnyčioj gal kiek darnų kalbėjimą apsunkina, bet prasmės neatima.

    Pagaliau ne be reikalo savo straipsnio gale p. Nakas padėjo lemiančius žodžius, patvirtindamas, kodėl jis aną straipsnį iš viso rašė: "ir tai padariau tik vienu motyvu: "Te Deum Laudamus". Nuostabiu sutapimu tai tie patys žodžiai — tik lotyniškai — iš tų pačių "skurdžių ištraukų iš mišiolo". Ir mes iš jų meldžiamės: "Giriame Tave,... Dieve".

    Taigi, susitikome... Tik ne lotyniškai, bet lietuviškai — prašom, p. Nakai. Čia mes visi lietuviai (lotynai seniai jau išmirė)...— ir visi esam iš to paties "susigyvenusių (ar bent bandančių susigyventi) žmonių sambūrio". Padėkit mums labiau susigyventi... Ir žinote, jeigu jūs lotyniškai, o mes lietuviškai — tai tas pat, kaip mes koncertuotume pianinu, o jūs balalaika, — nors ir visi Dievo garbei. Be abejo, jūs pianinu tikrai geriau sugebate.

    Viskas gera, kas gerai pasibaigia... Tada viskas gerai iš naujo prasideda. Veskime ir toliau pradėtą pokalbį, kad ir šį vakarą — prie kavos puoduko, o sekmadienio rytą — prie altoriaus...

    Mišių auka yra pašvęstasis vyksmas, kuriame dalyvauja visa tikinčiųjų bendruomenė. Ji atsiskleidžia Dievui, savo Tėvui, garbinimais, dėkojimais permaldomis per jo Sūnų, mūsų Brolį Jėzų Kristų. Toje atvirų širdžių sutartinėje vyksta kunigo ir tikinčiųjų dialogas. Kunigas meldžiasi visų vardu arba pakaitomis su jais.

    Dialogas Mišiose visada vyksta, kai kunigui atsakinėja bent vienas patarnaujančiųjų prie altoriaus. Juo pilnesnis šis dialogas būna tada, kai ne vienas, ne keletas, o visi tikintieji, lyg choras, įsijungia į pakaitinius maldavimus ar atsakymus. Visų dalyvavimą Mišių aukoje šiuo dialoginiu būdu Bažnyčia ypatingai skatina.

Iš St. Ylos maldyno “Tikiu Dievą”

    Jei kas apmąsto apie tai (Kristaus gyvenimo paskutiniuosius įvykius)kad ir vien meno žvilgsniu, tas negali būti nedėkingas už tai, kad Bažnyčios aukščiausia vadovybė pristato šią tragediją be kraujo praliejimo kaipo jos Viešpaties Kančios mistinį paminėjimą dialogu, apsirengimu ir net gestais. Man pačiam atneša daug malonumo ir pagarbos prisimenant, kad paskutinis graikų choro palikimas, dingęs visur mene, atrandamas Mišiose, tarnautojui atsakinėjant kunigui.

Žodžio menininkas-poetas Oscar Wilde