PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS

TĘSINYS STRAIPSNIO "VEDYBINIS GYVENIMAS PO 40-TŲJŲ METŲ"

    Nežiūrint to, kad vedusieji gali tapti nebetikri vienas kitu, pergyventi emocinę "spygliuotą" įtampą ar net sukilti viens prieš kitą,autorius - psichologas "gyvenimo pasikeitimą" vadina amžiumi, "kada vedybinis gyvenimas iš tikro tik prasideda". Kodėl?

PROBLEMOS SUAUGUSIŲJŲ VEDYBINIAME GYVENIME

    Ankstyvesni vidutinio amžiaus fiziologinių, psichologinių ir sociologinių savybių apibūdinimai aiškiai nurodo, ko galima tikėtis to amžiaus žmonių vedybiniame ir šeimyniniame gyvenime. Savaime suprantama, kad ši fazė sudaro krizę ir šeimai, ir pačiam vedybiniam gyvenimui. Tai patvirtina šeimų išsiskirimų statistikos, palyginant jas su išsiskiriančių jų amžiumi. Daugiausia išsiskirimų pasitaiko tarp tų, kurie vedė dar nesulaukę 20-tųjų amžiaus metų, ir tarp tų, kurie yra vedę ir pasiekę 40-50 metų amžiaus. Žinoma, statistikos parodo tik vaizdo dalį, bet, kaip ten bebūtų, ši dalis kalba ryškiai už save. Dėl to yra verta atidžiai pažvelgti į vedybinio gyvenimo ir šeimos sunkumus šiame žmogaus vystymosi laikotarpyje ir pasvarstyti “suaugusiųjų” vedybinio gyvenimo problemas.

1. Santykiai tarp vedusiųjų

    Šiuo metu santykiai vedybiniame gyvenime yra krizėje. Vyras ir žmona arba pradeda vesti nepriklausomą gyvenimą, arba tampa nebetikri vienas kitu. Jiems kyla abejonės dėl jųjų vaidmens. Jie pergyvena nusivylimą savimi ir kartu mano, kad jie nuvilia savo partneri. Dažniausia, vietoj savo problemas pripažinę ir aptarę kartu su antra puse, jie “sukyla”.

    Šis “sukilimas” yra labai įdomiai aprašomas Edmund Bergler knygoje “Revolt of the Middle Aged Man”, kur mėginama psichoanalitiniu žvilgsniu persvarstyti vidutinio amžiaus žmogaus elgsenos priežastis. Bergler, sutikdamas su šiuo autoriu, vidutinio amžiaus sukilimą lygina su emociniais paauglio pergyvenimais. Ši revoliucija veda į rimtas emocines įtampas, nesusipratimus ir sunkumus susiderinti. Bergler mano, kad daug vidutinio amžiaus vyrų kenčia dėl nesąmoningo noro save kankinti arba, vartojant psichoanalitinį terminą, dėl masochizmo. Nesvarbu, ar mes sutinkame, ar nesutinkame su šia psichoanalitine interpretacija, viena yra tikra, kad tokia kančia yra paties asmens pasidaryta.

    Vedusiųjų elgesys tame amžiuje yra panašus į alegorijoj aprašomą ežių elgesį. Pagal bendrą žmonių įsitikinimą, šie gyvuliai šaltame ore atsiduria paradoksinėj būklėj. Norėdami sušilti ir vienas kitą sušildyti, jie buriasi krūvon ir gula šalia vienas kito. Tačiau, kuo arčiau vienas kito prisišlieja, tuo labiau vienas kitą duria spygliais. Ir taip jie yra priversti atsiskirti ir šalti pavieniui.

    Šis pasakojimas (nesvarbu, ar atitinkąs tikrovei) labai gerai pavaizduoja emocines įtampas kenčiančius žmones. Tiems žmonėms irgi reikia emocinės šilumos iš kitų žmonių ir žmogiško artumo. Tuo pačiu metu, kai jie prisiartina prie vienas kito, jie vienas kitą atstumia savo neišmintingu elgesiu. Ir taip lieka vieni šalti savo pačių sukurtoj izoliacijoj.

    Tokio “spygliuoto” elgesio neretai pasitaiko bet kuriame vedybinio gyvenimo laikotarpyje. Tačiau jie itin pasireiškia suaugusio fazėje. Tuo metu vedusiems reikia daug supratimo, jausmų bei emocinės šilumos. Jiems, gal būt, jų reikia labiau, negu bet kada anksčiau. Tačiau jie nenori prisipažinti savo emocinio alkio. Be to, gal jie mano, kad jų amžiuje jie turėtų būti daugiau nepriklausomi, mažiau romantiški ir iš viso mažiau jausmingi. Jie gal galvoja viską žiną, kas žinotina apie vedybinį gyvenimą ir savo partnerį. Jie gal jaučiasi šiek tiek panašiai kaip žmogus, kuris kasdien, į darbą eidamas, turi praeiti pro Niagaros krioklį. Kas neįprasto krenta tam žmogui į akis? Per daug triukšmo, per daug vandens, per daug turistų, trukdančių susisiekimą, ir per daug kvailai besielgiančių jaunų porų. Matomai jis nepastebi gamtos stebuklo ir kūrinijos didybės, nes jis prarado jautrumą tokiems dalykams. Rutina užmušė jo aukštesnes aspiracijas, o jo vertybės tapo tuščios. Toji tragedija, kuri gali mus užklupti mūsų ryšy su gamta, taip pat gali atsitikti mums ir mūsų santykiuose su kitais žmonėmis, o taip pat mūsų vedybiniame gyvenime. Nuobodulys, vaizduotės stoka, vertybių žeminimas vedybiniam gyvenimui sudaro bet kada pavojų, o jie tankiau pasitaiko vidutinio amžiaus porose.

    Tai laikas, kada vedybų partneriai turi prisipažinti, kad jie privalo dar daugiau išmokti apie vedybas; tai prisipažinti visai nėra herojiška: tuo tik patvirtinami tikrovės faktai. Tai laikas, kada žmogus pagaliau pradeda suvokti ir suprasti, kas iš tikro sudaro vedybinę meilę. Jis ar ji atranda, kad meilė nėra vien erotiniai pergyvenimai ir kad net erotiniai pergyvenimai iš tikrųjų priklauso nuo kitų žmogiškosios asmenybės aspektų. Tuo metu jis pradeda vis daugiau suvokti save ir savo vedybinį partnerį esant asmenimis. Tačiau asmuo reiškia individo visumą, t. y. kombinaciją visų asmeniškų ir socialinių vertybių, realizuotų šiame asmenyje. O vertybės vėl nurodo reikalą abstraktaus galvojimo, daugiau minties ir gilesnio svarstymo. Taip šiuo metu vyras ima pažinti savo žmoną iš jos vertybių taško, o žmona išmoksta vertinti savo vyrą kaip vertybių savininką ir gynėją. Ir taip jie suvokia, kad pats vedybinis gyvenimas yra vertybė, kurią tikrai supranta tik nedaugelis žmonių.

    Savo esme besiartinantieji 40-tieji ar vėlesnieji metai nebūtinai veda vedybinį gyvenimą į krizę. Iš tiesų, iš to taško žiūrint, nei menopauzė, nei gyvenimo pasikeitimas, nei negatyvistinė suaugusio fazė, nereiškia ką tai tragiško ir neišvengiamo. Teisingai į tai žvelgiant, reikėtų laukti tų pergyvenimų, žinant, kad bus galima vystytis ir tapti geresniu vedybiniu partneriu. Be abejo, vedybiniame ir šeimyniniame gyvenime bus palinkstama į didesnį dvasingumą, sulaukus 40-tųjų, 50-tųjų ar 60-tųjų metų. Fiziologinės funkcijos menkės, bet tai normalu. Tik tie, kurie tepripažįsta fizines ir biologines vertybes, turi pagrindą nusiminti ir nuliūsti, suprasdami, kad jų gyvenimas jau pasiekė aukščiausią tašką. Jie nelaimingi, nes jie nežiūri į tikrovę. Tai dėl to jie sukyla ir bando sau ir kitiems įrodyti, kad jiems senėjimo dėsniai netaikomi. Tik jie bijosi prarasti savo vietą vedybiniame ar šeimyniniame gyvenime, nes jie pastatė savo vedybinį gyvenimą ant silpnų ir praeinančių pagrindų. Tie žmonės, kurie nesugebėjo išvystyti aukštesnių vertybių, pasiekę vidutinį amžių, turi būti apimti baimės, rūpesčių ir netikrumo dėl savo ateities. Jie turėtų bijoti, kad jų žmonos jais gali nusivilti, jei jų vyriškumas laikinai susilpnėja. Jie nesitikės supratimo ir paguodos iš savo partnerio, nes jų pačių požiūriu nėra vietos supratimui ir paguodai net tada, kai vedybinis partneris pasirodo silpnas kokioje srityje. Tokie tame laike nesijaus saugūs vedybiniame gyvenime, nes jie niekada jame nebuvo saugūs. Tokie daugiau varžysis su savo vedybiniu partneriu, negu jam padės kritiškame laikotarpyje.

    Taigi 40-tuosiuose gyvenimo metuose ar kiek vėliau santykiai tarp vedybinių partnerių gali labai įsitempti ir pasunkėti. Tačiau to galima išvengti, jei vedybinis gyvenimas yra grindžiamas teisingu vertybių supratimu. Bet vidutinio amžiaus žmonių gyvenimą apsunkina tųjų vertybių nesuvokimas ir mūsų aplinkoj paplitęs materialinių, fizinių ir fiziologinių dalykų pervertinimas. Mūsų visuomenė garbina jaunystę, aukština jos fizinę jėgą ir vitališkumą! Tai puikios savybės, kurių neverta atsižadėti, bet jos randamos ir gyvulių pasaulyje. Žmogus skiriasi nuo gyvulių visų pirma savo pažinimo ir aukštesnių dalykų vertinimo galiomis. Ir vedybinis gyvenimas negali išsilaikyti be šių žmogiškų bruožų. Tačiau tas vertybes suvokti nepradedam būdami 40-ties metų. Tas mokslas prasideda labai anksti gyvenime, o sulaukę 40-tųju metų ar vėliau, esame, tarsi, tų vertybių srityje egzaminuojami.

2. Tėvai ir vaikai

    Nenorėdami silpninti savo temos, svarstydami apie suaugusiųjų vedybinio gyvenimo problemas, negalime praleisti nepaminėję to fakto, kad vedybinis gyvenimas tame amžiuje paprastai jau yra apdovanotas vaikais, tuo metu gal jau paaugliais. Tie beaugantys vaikai mums primena daug daugiau apie mūsų amžių. Jie prisideda prie mūsų amžiaus problemų dar kitomis ypatingomis problemomis.

    Tėvai dažnai tuo metu labai prisiriša prie savo vaikų, kad net kartais palieka savo partnerį. Tėvai gali nesąmoningai identifikuotis su savo vaikais ir iš to patirti tam tikrą saugumo jausmą. Dažnai tai daroma po skraiste tėvų meilės vaikams ar vaikų paklusnumo tėvams. Iš tikro tie vaikai jaučia, kad “tėvų meilė ir jausmai” jiems užmetami, kas juos padaro nelaimingais. Tuo pačiu metu apleistasis partneris taip pat yra nelaimingas ir likęs be pagalbos. Todėl kuo stipriausiai pabrėžiame, kad tėvai turi prisiminti, jog jie vedė ne savo vaikus, bet žmonas, o motinos — savo vyrus. Šeima yra įsitvirtinusi ant tėvo-motinos santykių ir, jei tai pakeičiama, kyla pavojus visai šeimai.

    Tai laikas, kada tėvai turi išmokti išsižadėti savo vaikų, o taip pat viens kitą labiau vertinti. Čia vėl teisinga laikysena ir aiškus galvojimas daug lemia šeimą apsaugojant nuo didelių problemų.

SANTRAUKA IR IŠVADOS

    Mes aprašėme, kai kurias psichologines vidutinio amžiaus problemas ir nurodėme, kad 40-taisiais metais ar po jų mes visi patirsime tam tikras fizines ir psichologines permainas. Tie pasikeitimai atsitiks tarp 35-55 metų, sukeldami to amžiaus žmonėms didesnes ar mažesnes prisiderinimo problemas. Bandėme apibrėžti kai kurias sunkenybes, kurių galima sulaukti vedybiniame gyvenime 40-tųjų, 50-tųjų ar 60-tųjų metų bėgyje. Taip pat pastebėjome, kad šie sunkumai gali, bet nebūtinai turi, atsitikti ir kad šios problemos gali sukelti naują augimą ir vystimąsi vedybiniuose santykiuose. Suaugusiųjų vedybinis gyvenimas turi savas problemas ir kai kurios iš jų gali būti sunkios. Tačiau subrendusi laikysena, gera nuojauta vertybėms, stiprūs moraliniai ir religiniai ryšiai gali padaryti 40-tuosius ir vėlyvesnius metus įdomesnius ir malonesnius patiems vedusiems. Kur to stokojama, nebus susiderinta ir gal bus reikalinga profesinė pagalba.

    Žmogiškas augimas ir vystymasis yra visada surištas su skausmu ir nepatogumais. 40-taisiais metais pasitaikantys vargai ir skausmai parodo, kad mūsų augimas ir vystimasis nepasibaigia prieš 40-tuo-sius metus, kad ir toliau augame ir vystomės, nors mūsų plaukai pražilo ir mūsų “aukštis” didėja daugiau horizontaliai, negu vertikaliai. Vystimasis apie 40-tuosius metus ir po jų yra brendimas į pilną nuo vertybių priklausančią ir pati vertinga tampančią asmenybę. Pagal tą brendimo matą turi vystytis ir vedybinis gyvenimas. Tuo atžvilgiu vedybinis gyvenimas yra kaip vynas: jis gerėja su metais. Taip būna, jei vynas laikomas tinkamose sąlygose, uždarytas ir giliam rūsy. Vedusiųjų pora taip pat turi būti saugi savo aplinkoje ir turi vertinti savo vertybes. Ji turi giliai pagrįstus ryšius, kurie perviršytų visas jųjų silpnybes ir trūkumus. Aš manau, kad 40-tieji metai yra amžius, kada v e d y b i n i s   g y v e n i m a s   i š   t i k r o   t i k   p r a s i d e d a.