PASKUTINĖJE Vakarienėje, tą pačią naktį, kada jis buvo išduotas, mūsų Išganytojas įsteigė savo kūno ir kraujo Eucharistijos auką.
Tai jis padarė šimtmečiams sudabartinti kryžiaus auką, iki jis vėl ateis, ir pavesti savo mylimai sužadėtinei Bažnyčiai savo mirties ir prisikėlimo paminėjimą— tai yra meilės sakramentą, vienybės ženklą, meilės ryšį,
Velykų puotą, kurioj valgomas Kristus, siela pripildoma malone ir mums duodamas ateities garbės laidas.
Todėl Bažnyčia karštai trokšta, kad Kristaus ištikimieji, kada tik dalyvaus šioje tikėjimo paslaptyje, nebūtų svetimi ir tylūs stebėtojai, bet, gerai suprasdami apeigas ir maldas, aktyviai įsijungtų į tą šventą veiksmą, suvokdami ką darą su pamaldumu ir pilnu bendradarbiavimu.
Iš liturgijos konstitucijos