ALFONSAS GRAUSLYS

     Kaip religinio įsitikinimo stiprumą patvirtina tikinčiojo gyvenimas, taip ir artimo meilė, toji religijos palydovė, pasireiškia gailestingumo darbais. Per šiuos ištisus metus nagrinėsime tos artimo meilės veiklumą, kuris pasireiškia septyniais kūno ir septyniais sielos gailestingumo darbais.

ŠIO KLAUSIMO SVARBA

     Kodėl prie šios temos ilgiau sustosime? Tai ne vien dėl to, kad Dievas ir artimo meilė yra labiausiai pabrėžiamas Kristaus įstatymas ir kad artimo meilė yra Jo sekėjų tikriausia žymė, bet dar ir dėl to, kad krikščionio gailestingas veiklumas gali įtikinamiausiai ir sėkmingiausiai prisidėti prie Kristaus mokslo plitimo ir pamylimo net ir tenai, kur žmonės yra nuteikti prieš ji.

Anapus geležinės uždangos

     Prieš akis turime ir priešreliginę gyvenimo tikrovę anapus geležinės uždangos. Ten krikščionybė marinama, nes jai neleidžiama plisti ir viešai pasireikšti. Priešiškose sąlygose ji turi virsti nežinoma, negirdima ir nejaučiama gyvenime. Kiekvienai jos įtakai yra užkirstas kelias. Šmeižiama ji neturi teisės nei gintis, nei protestuoti, nei teisybės ieškoti. Tokia visiško beteisiškumo padėtis ten vadinama “sąžinės laisve”. Kada tikintiesiems ten draudžiama net gera organizuotai daryti, tada belieka tik viena krikš-58 čionybės skelbimo ir jos plitimo galimybė — tai atskirų tikinčiųjų pavieniems žmonėms rodomas artimo meilės įkvėptas gerumas, gailestingumas, patarnavimo dvasia ir kt.

     Šitaip pristatomas reikalas nėra neatitinkanti tikrovę svajonė. Tik prisiminkime pirmuosius krikščionybės amžius. Juk pagonys labiausiai susidomėjo krikščionimis, pamatę pas juos savitarpę meilę, kurios pas save nebuvo patyrę: “Žiūrėkite, kaip jie mylisi!” — kalbėjo jie tarpusavy. Po to ne vienam jų turėjo kilti klausimas: kodėl krikščionys taip nuo jų skiriasi ir kas juos tokius padarė?

     Kai už geležinės uždangos krikščionybei neleidžiama laisvai kvėpuoti, tai tik paskiri jos nariai tegali gyvai reikštis, gera darydami vieni kitiems ir visiems tiems, kuriuos sutinka. Tokios konkrečios meilės dvasios jokie religijos priešai negali uždrausti nei jos sukontroliuoti, o pagaliau ir patys priešai, asmeniškai susidurdami su tokiais tikinčiaisiais, iš dalies nuginkluojami. Kai prieš esamą priešų ugdomą neapykantą atsistos tikinčiųjų meilė, tada ir neapykantos apakinti, tuodu jausmu sugretinę, pamatys, kur juoda ir kur balta, ir šis matomas skirtumas bent dalį jų vers susimąstyti ir tų gerų žmonių įsitikinimais susidomėti. Kaip pirmųjų amžių krikščionys nugalėjo pagonybę įsitikinimų tvirtumu ir iš jų trykštančia meile, taip ir šiandien nėra kito krikščionybę apginančio ginklo, kaip tik meilė.

     Kad artimo meilė daro įtakos tiems, kurie mylimi, tai, patyrimu remdamies, tvirtina ir tikintieji, ir netikintieji. Jauni katalikai darbininkai Prancūzijoje, vadinami žosistais, yra įsitikinę, kad, kur pareiškiama meilė, ten Dievas praeina. Anot jų vieno dvasios vado, “kur mes esame su meile, ten, labiau negu mes, Kristus yra ir veikia”. O ir netikinčiųjų atstovas rašytojas A. Huxley mano, kad, “jei žmogus turėtų daug meilės ir gerumo, tada jis galėtų tikrai susilaukti tam tikro atgarsio beveik iš kiekvieno, su kuriuo susidurtų, ir tai nežiūrint to, koks tai žmogus bebūtų”.

     Jei krikščionys tikrai sukurtų meilės bendruomenę, tai visi į ją teiktųsi, niekas nenorėtų iš jos pasišalinti. Gi “bedievybė auga kaip tik tiek, kiek pas krikščionis dieviškoji artimo meilės jėga krinta” (G. Bernanos). Kaip normalūs žmonės, tik meilės vedini, sukuria šeimą ir duoda pradžią naujai gyvybei, taip ir dvasinė gyvybė perteikiama meilės įtakoje. Tik sielose tų, kuriuos mylime, gali gimti aukštesnio dvasinio gyvenimo užuomazga, ilgesys...

Vakarų pasauly

     Ir Vakarų pasaulyje yra daug kraštų, kurie krikščioniški tik iš vardo ir kur krikščioniškosios meilės tiek maža, kad žmonės gali ramiai žiūrėti į ten esantį socialinį neteisingumą, nedarydami skubių ir radikalių reformų. Čia ypač prisimename Pietų ir Centralinės Amerikos kraštus. Beveik visi tie kraštai slegiami didžiausios nelygybės, nes tik vienas kitas gyventojų nuošimtis valdo tų kraštų žemės didžiąją dalį. Neturtingieji, sudarydami krašto gyventojų daugumą, gyvena skurdžiose sąlygose. Socialiniai sąmoningų katalikų labai nedaug ir jie beveik neturi įtakos į visuomeninį viešąjį gyvenimą.

     Nenuostabu, kad pagal Lotynų Amerikos vyskupų davinius tik 3,5% vyrų ir 9,5% moterų praktikuoja religiją; tik 20-30% vaikų lanko religines pamokas; tik 1,8% mirštančiųjų priima paskutinius sakramentus. Lotynų Amerikoje gyvena į pasaulio katalikų, o jie turi vos 1/11 pasaulio kunigų... Jei tenai katalikai būtų meilės bendruomenė ir tos meilės vardan reikalautų teisingų reformų, tada ten taip liūdnai neatrodytų katalikybės stovis.

REIKIA TEISINGUMO

     Šia proga mes norime pabrėžti, kad visuomeninių santykių pagydymui vien artimo meilės neužtenka, nes visada bus daug tokių turtingųjų, kurių meilė nepalies, jų geriems darbams neišjudins ir nieko radikaliai nepakeis. Jei mes tik artimo meilę ugdytume ir pamirštume, kad Kristus liepė “alkti ir trokšti teisybės”, mes pasidarytume panašūs tiems, pagydysime, nes dauguma tos meilės neturės ir todėl visada reikės teisingumo, kurs vers nemylinčius į artimo reikalus atsižvelgti. Štai kodėl ir žinomas šiame krašte skaitlingų knygų autorius trapistas Thomas Merton savo knygoje “Life and Holiness” įspėja nesuprasti artimo meilės per kurie vien lopo skurdų žmonijos rūbą ir nebando jį naujai iš naujos medžiagos siūti. Vien tik lopymais amžinai neišsiversime, nes ateis laikas, kad rūbai bus tiek sunešioti, kad drauge su lopais nukris. Reikia tad siekti pilnos meilės, taigi ir teisingumo, nes niekada visų žaizdų vien meile nesiaurai, nes, anot jo, “nėra meilės be teisingumo”. Skyriuje “Meilė socialiniu atžvilgiu” jis stropiai pasisako už teisingumo pareigą, kuri kyla iš pilnai ir subrendusiai suprastos artimo meilės. Galvodami tad apie tokią pilną artimo meilę, turėtume maldauti: “Lai Dievas duoda savo Bažnyčiai meilės. Nėra širdies, kurios negalėtų Bažnyčia meile pasiekti... Galima pasipriešinti malonei, protui, bet kas atsilaikys prieš meilę?” (Lacordaire).

Alkaną papenėti.

Trokštantį pagirdyti.

Nuogą apdengti.

Pakeleivį į namus priimti. Kalinį sušelpti.

Ligonį aplankyti.

Numirėlį palaidoti.

Nemokantį pamokyti. Abejojančiam patarti. Nuliūdusį paguosti.

Pikta darantį sudrausti. Įžeidimus atleisti. Nuoskaudas nukęsti.

Melstis už gyvus ir mirusius.

PAIMK TIK MANO ŽODŽIUS...

TUŠČIAŽODŽIAUJANČIO “MALDA”

Viešpatie, grąžink man ramybę!

Tu žinai: žmogus negali gyventi įtampoje,

Jo širdžiai reikia poilsio.

Viešpatie, aš esu pavargęs.

Dieve, aš Tave garbinau kalbomis Ir pasauli gelbėjau rezoliucijomis.

Mano gomurys išdžiūvo nuo didelių žodžiu Ir akys pavargo nuo posėdžių dūmų.

Paimk mano žodžius, Viešpatie,

Bet mane palik ramybėje.

“BUKITE GAILESTINGI”

     Kaip jau iš šio straipsnio pradžios aiškėja, šioje straipsnių serijoje mes liesime, tik tą artimo meilės dali, kurią gali praktikuoti kiekvienas krikščionis asmeniškai. Teisingumą platesniu mastu vykdyti, reformas daryti, tai nėra pavienių eilinių tikinčiųjų uždavinys. Mes čia norime kalbėti tik apie tokį apaštalavimą, kuris galimas visur, taigi ir ten, kur jis viešai negali pasireikšti. Mes čia ir nagrinėsime, kaip tokią artimo meilę praktiškai vykdyti. Šio įžanginio straipsnio pabaigoje išsiaiškinsime, ką tai reiškia “būti gailestingu” ir kokios nuotaikos reikalingos tokiam gailestingumui vykdyti.

     “Gailestingas yra tas, kuris svetimą kančią paverčia sava kančia” (J. F. Goerres). Tai šių laikų žymios vokiečių katalikų teologės vykusi gailestingumo sąvoka. Tą sąvoką praplėsdami, galime pridėti, kad gailestingas yra ir tas, kuris kiekvieną svetimą rūpestį paverčia savu, kuris nesijaučia ramus, kai aplink tiek daug nelaimių, sergančių, dvasiniai prislėgtų, skurdžiai gyvenančių ir skriaudžiamų. Gailėtis — tai jau pradėti mylėti, tai dvasiniai sustoti prie kenčiančio ir prie jo pasilenkti.

     Artimo gailestis — tai būti jo žinioje, kai jam reikia patarnavimo, kurio jis pats negali atlikti. Šitokios nuotaikos buvo šv. Elzbieta, apie kurią minėtoji vokiečių teologė rašė, kad ji turėjo genialią širdį, negirdėta jėga atsidavusia artimui. Tad gailestingai artimo meilei reikia širdies, nes beširdžiams gailestingumo darbai — tai nesuprantama kalba. Tokią patarnavimo nuotaiką gailestingos širdies įtakoje turėjo ir lenkų labdarybės apaštalas Brolis Albertas (1916), kuris šitaip yra pasakęs: “Turime būti geri kaip duona. Viešpats tapo duona ir mes turime virsti kitiems duona”.

     Patarnauti vienas kitam, teikiant kitam tai, ką mes turime, o jis neturi, galima įvairiais būdais. Tuos būdus kiekvienam padiktuoja jo gera širdis. Tačiau neturime manyti, kad tik tie yra neturtingi, kurie pinigų neturi, kad patarnauti tegali vien pasiturintieji. “Stebėkite, kuriuo atžvilgiu kitas yra neturtingas. Gal tu kaip tik esi turtingas tuo, kuo kitas yra beturtis ir kuo tu gali jam patarnauti” (šv. Augustinas). Taip, pavyzdžiui, artimas yra labai negyvenimiškas, nesusigaudo gyvenimo padėtyje, o kitas turi daug gyvenimiško patyrimo — tad jis gali anam duoti patarimą iš savo patirties turtingumo.

     Patarnauti vienas kitam — tai vienas kitam gyvenimą lengvinti, padėti sunkenybių, nemalonumų ir kančių išvengti. Kaip nemylintieji tampa vienas kitam našta, taip besimylintieji, perkelta prasme, vienas kitą neša.

     Kiekvienam tokiam artimo meilės darbui reikia save pamiršti, nes be to meilė neįmanoma, reikia save aukoti, nes kitaip negalėsime kitiems pasiaukoti.

KETURIOLIKA RAKTŲ

     Septyni gailestingumo darbai kūnui, būtent, alkaną papenėti, trokštantį pagirdyti, nuogą apdengti, pakeleivį j namus priimti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti ir numirėli palaidoti, o taip pat ir septyni gailestingumo darbai sielai, kaip nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti ir melstis už gyvus ir mirusius — tai 14 meilės raktų į žmogaus širdį. Juk kenčianti siela — tai atvira siela, ar bent tokia, kurios duris kiekvienas gali su meilės raktu atidaryti. Jei tokiais kančios atvejais kuris tikintysis su vienu iš tų meilės raktų ateina, jis tas duris atidaro ir tada siela nesunkiai įtiki į tą tiesą, kuri šiam ateinančiam tą raktą į rankas įdavė, nes ir karti tiesa pasidaro patraukli, kai ji apsivelka meilės rūbu.

     Visi gailestingumo darbai — tai paguodos šaltiniai, visi jie liūdesį ramina, o guosti — tai religijos uždavinys. Ir šiaip vienišas žmogus skausmo valandoje yra dar vienišesnis. Kai septynių gailestingumo kūnui ir sielai paskatinimų sužadintas kas nors pas ji ateina, tada jis pasijunta mažiau vienišas ir tą atėjimą išgyvena kaip saulės pasirodymą. O ir tie gailestingumo vykdomi darbai juos vykdančio meilę vis labiau ugdo, nes “artimo meilė be maisto turi mirti, o tas maistas, tai geri darbai” (Ozanam).