PETRAS PAKALNIS
KAIP IR KODĖL SOVIETŲ SĄJUNGOS VIDAUS EKONOMIJA KEIČIAMA
Kai bolševikai pagrobė Rusijos valdžią ir apsisprendė įvesti komunistinę ekonomijos santvarką, Leninas prisipažino vienam savo draugui, kad toji santvarka bus pats didžiausias bandymas. Tokio eksperimento, jo nuomone, žmonija dar niekada nebuvo mačiusi.
LENINO PASTANGOS
Nors Leninas negalėjo pramatyti, kuo tas bandymas pasibaigs, bet, aklai tikėdamas Markso teorija, nuo pirmųjų valdymo dienų pradėjo valstybinti pramonę ir prekybą, o ūkininkus privertė parduoti savo produktus valdžios agentams nustatytomis kainomis.
Kol tęsėsi pilietinis karas prieš Kolčiaką, Denikiną ir Vrangelį, tol ūkininkai ir darbininkai kantriai neša komunistų jungą, bet kai karas pasibaigė, ūkininkai pradėjo maištauti. Leninas, nenorėdamas prarasti ūkininkų simpatijų ir būdamas garbingas žmogus, dešimtame komunistų partijos kongrese pasiūlė įvesti naują ekonominę politiką, vadinamą NEP. Pagal jo planą didelė suvalstybintos pramonės ir prekybos dalis turėjo pereiti į privačias rankas, o ūkininkai, sumokėję žemės mokesčius, galėjo laisvai parduoti savo produktus rinkoje. NEP buvo įvesta 1921 metais.
STALINO PENKMEČIU PLANAI
1924 metų pradžioje Leninas numirė ir žymesniųjų komunistų tarpe prasidėjo rungtynės dėl vyriausios valdžios.
Tas rungtynes laimėjo Stalinas, ištremdamas ar sušaudydamas kai kuriuos Lenino bendradarbius, o kitus pavergdamas savo valiai. Kai Stalinas pasijuto esąs tvirtas ir galįs policijos, šnipų ir kariuomenės pagalba valdyti visą kraštą, tuokart 1928 m. pabaigoje jis paskelbė 5 metų ekonomijos planą, pirmąją petiletką. Panašų planą jau buvo sugalvojęs ir Leninas, bet ankstyva mirtis neleido jam to plano pradėti. Pagal Stalino planą ūkininkai turėjo būti suvaryti į kolchozus, o pramonė ir prekyba vėl privalėjo grįžti į valdžios rankas. Be to, pramonė turėjo būti taip išplėsta, kad ji galėtų prilygti bent Vakarų Europai. Finansų pramonės praplėtimui Stalinas tikėjosi gauti tuojau pakėlęs žemės mokesčius, iš degtinės monopolio, iš prekybos su užsieniu, kuri ir NEP laikais buvo valdžios rankose, ir likviduodamas pasiturinčius ūkininkus, pirklius ir pramoninkus. NEP laikais pramonė, prekyba ir žemės ūkis buvo gerokai atsigavę ir Stalinas tikėjosi, kad, pagriebęs tą riebų kąsnį, galės įvykdyti savo petiletką.
Pirmasis 5 metų planas pradėtas vykdyti 1929 metais be jokio pasigailėjimo ir be skrupulų. Sušaudęs kelis tūkstančius ūkininkų ir sukišęs 2,500,000 žmonių į darbo stovyklas, Stalinas pravedė savo valią ir įvedė raudonąją baudžiavą. Bet jau 1931 metais jis pabaigė visas iš ūkininkų, pramoninkų ir prekybininkų atimtas santaupas. Tuokart Stalinas ėmėsi kitų drastiškų priemonių: jis įvedė labai šykščias maisto, drabužių, batų ir panašių prekių korteles, tarsi Rusijoje būtų karo stovis. Kas atliko nuo skurdaus rusų pragyvenimo, tą Stalinas žemomis kainomis parduodavo užsienyje. Tuo suktu triuku Stalinas norėjo įsigyti užsienio valiutos ir sugriauti kai kurias kapitalistinių kraštų pramonės ir žemės ūkio šakas. Bet Anglija, Belgija ir Prancūzija nuo šio Stalino planuoto smukdymo apsigynė ir laisvasis pasaulis pradėjo suprasti tikrą komunizmo veidą. Vykdant pirmąją petiletką toliau, Rusijoje taip nukrito pragyvenimo lygis, kad 1932-1933 metais rusai pergyveno badą.
Pabūgęs bado, užsienio spaudos kritikos ir Anglijos, Belgijos bei Prancūzijos vyriausybių reakcijos, Stalinas pristabdė petiletką ir pradėjo kaltinti ne save, bet tuos, kurie jo planą neva perdaug uoliai vykdė. 1935 m. jis leido kiekvienam ūkininkui turėti daržą, kad žmonės, dirbdami kolchozuose, nemirtų badu. Bet jis pats savo patogumui turėjo 5 vilas, 25 prabangius limuzinus ir gyveno, kaip koks karalius. Partijos vadams ir aukštiems karininkams buvo įsteigtos atskiros krautuvės, kuriose nieko netrūko net karo metais.
KRUŠČIOVUI ATSIVĖRĖ AKYS
Po Stalino mirties vėl užvirė kova dėl vyriausios valdžios, kurią, kaip atsimename, laimėjo Nikita Kruščiovas, tas pats ištikimas Stalino tarnas, kuris savo laiku likvidavo tūkstančius Ukrainos ūkininkų. Kruščiovas, pasmerkęs Staliną už žiaurumą, gerokai atleido diktatūros įtampą, bet nekeitė nei užsienio politikos, nei ekonominės sistemos. Jis, kaip Leninas ir Stalinas, norėjo pavyti ir pralenkti laisvojo pasaulio pramonę bei žemės ūkį ir parodyti visiems komunizmo sistemos pranašumą. Bet visi bandymai, partijos šūkiai ir organizacinės struktūros nedavė norimų rezultatų, ir Rusija pasijuto atsilikusi ne tik nuo Vakarų Europos ar Amerikos, bet taip pat net nuo kai kurių savo satelitų.
Atrodo, kad Kruščiovas, važinėdamas po užsienį, pradėjo suprasti, kur yra komunistinės sistemos klaida, bet neturėjo drąsos radikaliai keisti savo sistemą. Keisdamas sistemą, jis turėjo atsižadėti komunistinių principų ir grįžti prie privačios nuosavybės institucijos bent žemės ūkyje, kuris serga chronišku nepajėgumu jau 47 metus. Juk niekam nėra paslaptis, kad Rusijos ūkio darbininkai didesniąją dalimi pragyvena iš 1 margo (akro) sklypelių, kurie, nors sudaro tik 3% visos dirbamos žemės, duoda 50% mėsos ir pieno, 60% bulvių ir 80% kiaušinių. Padidinus tuos sklypelius du ar tris kartus, pakiltų ūkio produktų kiekybė ir nebereikėtų skųstis, kad trūksta mėsos, pieno, sviesto ir kitų būtinų produktų. Jugoslavijos ir Lenkijos pavyzdys, kur 85% dirbamos žemės palikta privačiose rankose, aiškiai kalba už privačios nuosavybės palikimą, bet Kruščiovas, nutaręs trauktis atgal, pasirinko kitą, mažiau į akis krintantį kelią.
MARKSO TEORIJŲ ATSISAKOMA
Prieš porą metų Charkovo profesorius Jevsey Liebermann pasiūlė įvesti pelno motyvą kaip vienintelį pramonės organizavimo ir tvarkymo pagrindą. Ne centralinė valdžia turėtų diktuoti, ką, kaip, kiek ir kada reikia pagaminti, bet įmonių direkcija. Įmonių pelną reikėtų padalinti darbininkams arba, reikalui esant, gerinti produkcijos procesą. Tuokart ir įmonių direkcija, ir patys darbininkai turės tikrą paskatinimą dirbti daugiau ir geriau.
Prof. Liebermann pasiūlymas buvo plačiai diskutuojamas ir 1964 m. pradžioje išbandytas 2 audinių (tekstilės) fabrikuose Maskvoje ir Gorky mieste. Tas bandymas taip pavyko, jog spalio mėnesio pradžioje buvo duotas leidimas Liebermann planą pritaikyti vienam trečdaliui visų įmonių, gaminančių smulkias prekes kasdieniam vartojimui.
Dabar naujieji Rusijos valdytojai Brežnevas ir Kosyginas tą planą taiko jau ir sunkiajai pramonei. Pagal Izvestijos laikraštį (1964 m. gruodžio 25 d.), nuo šių metų pradžios Liebermann planas bus bandomas Lvovo mieste 4 įmonėse, kuriose gaminamos sunkios pakrovimo mašinos, audiniai, televizijos aparatai, ir vienoje anglių kasykloje.
Šių metų sausio mėnesį pranešta, kad apie 400 Rusijos fabrikų, gaminančių prekes vartotojams, o taip pat visa eilė žaliavas perdirbančių įmonių tuoj pradės veikti pagal Liebermann planą, kurį Maskva vis dar bando aiškinti kaip nekapitalistinį.
Pasižiūrėjus arčiau į Liebermann planą, yra aišku ir nespecialistui, kad jame yra du kapitalistinės sistemos elementai, būtent, pelnas ir privati iniciatyva. Taigi, po nepavykusio komunistų bandymo, pradėto Rusijoje 1917 metais, dabar aišku ir komunistams, kad, norint pažengti ekonominiame gyvenime, reikia atsisakyti Markso teorijų. Socialistai marksizmo išsižadėjo jau seniai, o komunistai jį laidoja lėtai, apdairiai ir atsargiai.