Sekančios ištraukos paimtos iš Šviesos-Santaros 1964 m. išleisto Šekspyro “Hamleto” A. Nyka-Niliūno lietuviško vertimo.
HAMLETAS. Nebūkite tačiau nė perdaug jaukūs; tegu jūsų pačiu nuojauta būna matas ir vadovas: veiksmą derinkite prie žodžio, žodį — prie veiksmo ir, svarbiausia, žiūrėkite, kad neperžengtumėte prigimčiai esmingo nuosaikumo ribos, nesgi visa, kas perdėta, yra priešinga vaidinimo paskirčiai bei tikslui, kurs buvo pradžioje ir dabar tebėr — tarytum veidrodi laikyti priešais gamtą: dorybei parodyti tikruosius jos bruožus, ydai — jos atvaizdą, amžiui ir laiko įsikūnijimui — jų atspindžius bei formas. Tad visa tai, kas perdėta ar nedasakyta, nors ir prajukintų neišmanėlius, suprantančiam apmaudą tesukels; ir tik vieno iš šių pastarųjų nuomonė turėtų jums daugiau reikšti, negu viso teatro pirmųjų. Bet yra aktorių (aš mačiau juos vaidinant ir girdėjau, kaip tūli, juos vertindami, kėlė į padanges), kurie, nevartojant nešvankių išsireiškimų, nemokėjo nei krikščioniškai, nei pagoniškai, nei žmoniškai laikytis ant kojų, nei, pagaliau, kalbėti, tik žargstėsi ir bliovė taip, jog aš ėmiau galvoti, kad koks nors gamtos padienis bus sukūręs žmogų, ir blogai sukūręs, nes taip šlykščiai jie pamėgdžiojo žmoniją. (III veiksmas, II scena)
HAMLETAS
O kad tasai perkietas mano kūnas Sutirptų ir išnyktų kaip rasa!
Ir jeigu Viešpats būtų neuždraudęs Savižudybės! Dieve, mano Dieve!
Koksai beprasmis, tuščias ir šleikštus Atrodo šis pasaulis ir jo monai.
Šlykštus! Šlykštus! Tarsi apleistas sodas Kur vien tik piktžolės augina sėklas.
Ir taip dabar reikėjo atsitikti!
Du mėnesiai — ne, dar nė tiek! — kaip mirė;
Ir koks puikus karalius: šis prieš jį —
Tiktai satyras prieš Hiperioną!
Ir mano motiną mylėjo taip,
Jog vėjui pūsterėt šiurkšciau veidan nebūtų leidęs. O dangau ir žeme!
Ar prisimint? Ji kybojo prie jo Taip, lyg nuo soties alkis tedidėtų.
Vos mėnuo — bet geriau neprisimint!
Silpnybe, tavo vardas — moteris! —
Vos mėnuo — kurpės dar nesunešiotos,
Kuriom ji mano tėvo kūną sekė,
Tarso Niobė, verkdama, — ir ji (O Dieve! Net žvėris, kurs neprotauja,
Ir tas ilgiau gedėtų!) ištekėjo
Už dėdės, kurs į tėvą panašus
Tik tiek, kiek aš į Herkulį! Vos mėnuo —
Niekingų ašarų aitri druska
Jos užverktas akis dar tebegraužia —
Ir ištekėjo. O skuba gėdinga! -—
Taip pulti kraują žagianciojon lovon!
Ne, nieko gero juk iš to nebus.
Tad plyšk, širdie, bet aš turių tylėti!
I veiksmas. II scena
HAMLETAS. Tarp mūsų kalbant, ko jūs vis zujate aplink, tarsi norėdamas suuosti mano kvapą ir į spąstus įvaryti?
GILDENSTERNAS. O, Prince! Mano atsidavimui perdaug įsidrąsinus, meilė nebemoka mandagiai elgtis.
HAMLETAS. Aš to gerai nesuprantu. — Ar nenorėtumėte pagroti šiuo vamzdžiu? GILDENSTERNAS. Kad aš nemoku, Prince. HAMLETAS. Prašau.
GILDENSTERNAS. Patikėkite manim — nemoku.
HAMLETAS. Aš jus maldauju. GILDENSTERNAS. Nemoku nė paimti, Prince. HAMLETAS. Tai yra taip pat lengva, kaip ir meluoti. Spaudykite pirštais ir nykščiu šias skylutes, pūskite per burną, o jinai prabils iškalbingiausia muzika. Žiūrėkite, štai čia vožtuvėliai.
GILDENSTERNAS. Bet aš nemokėčiau išgauti nė vienos darnesnės gaidos. Visai nemoku. HAMLETAS. Tad žiūrėkite, kokiu niekingu daiktu jūs mane laikote! Jūs norėtumėte groti manimi; jūs tariatės žiną mano vožtuvėlius; jūs norėtumėte mano paslapties širdį išrauti ir išbandyti mane nuo žemiausių iki aukščiausių gaidų. Daug muzikos yra čionai; tasai mažytis instrumentas turi puikų balsą, o vis dėlto jūs nepajėgiate priversti jo prabilti. Tegriebia nelabasis! Nejaugi jūs manote, kad manimi groti lengviau, negu šiuo vamzdžiu? Vadinkite mane kokiu tik norite instrumentu, bet groti vistiek negalėsite.
III veiksmas, II scena