DR. RIMVYDAS ŠILBAJORIS
ŠEKSPYRO jau niekam šiandien nebereikia pristatyti,nes jo vardas yra įėjęs į kiekvienos tautos kasdieninį žodyną ir ten jau pasiliks per amžius. Nėra prasmės jį čia ir aiškinti, nes pora žodžių negali pasakyti to, ko nepasakė šimtai storų tomų.
Mūsų amžiuje, kada žmogaus kalba taip iki neatpažinimo sudarkyta fantastiška mokslininkų terminologija, diktatorių melais ir kvailais reklamų svaičiojimais, mes galime tik padėkoti Šekspyrui už pasitikėjimą žodžiu. Padėkoti mažos tautos vardu, kurios balso jau beveik niekas nebegirdi.
Nes Šekspyras priklausė "ornamentuotos kalbos generacijai;" jis džiaugėsi kalbos stebuklu, tikėjo, kad ji yra tinkamas ir galingas įrankis žmogaus dvasios genijui išreikšti, turėjo drąsos ir talento ją taip vartoti, kad iš tikrųjų žodyje apsireikštų žmogaus dieviškumas.
Kaipo geras aktorius, Šekspyras žinojo, kad kiekvieno žodžio prasmė yra lygiai tiek fiziologinė, kiek ir protinė ar emocinė; kad mūsų judesiai, raumenys, kraujas, temperatūra, viskas dalyvauja ištariamo žodžio prasmėj, kad žodžio morfologija įjungia ir mūsų kūną, kad poeto kalbos gramatikoj reikia linksniuoti ir asmenuoti ne tik žodžių galūnes, bet ir mūsų pačių rankas ir kojas, mūsų pačių galvą ir širdį.
Kaipo didis genijus, Šekspyras suprato, kad žodis savo esme yra nukreiptas į amžinybę, kad jis yra raktas įamžinuosius sielos namus, kur glūdi visos mūsų paslaptys, visi mūsų troškimai ir nuo kūno ir nuo laiko išlaisvintas gyvenimas. Užtat taip galingai šiandien jo paliktose eilutėse ir skamba, iš tos šalies, iš kurios jau joks keliautojas negrįžta, didysis Šekspyro tylėjimas.
PROF. DR. R. Šilbajoris dėsto rusų kalbą ir literatūrą Ohio Valstybės Universitete (Columbus).