PROF. DR. VYTAUTAS BIELIAUSKAS
Jaunuolis, ieškąs patarimo prieš rinkdamasis profesiją, atsidusdamas dažnai prasitaria: “Aš turiu tiek daug problemų. Negaliu nė apsispręsti, ką turiu gyvenime daryti. Nervuojuos ir jaučiuos kartais toks nevykęs, kad negaliu net savęs suprasti. Mano tėvas — visai kas kita: jis jau atsiekė, ko norėjo; saugus, pastovus; lengvai gali visas problemas išspręsti. Jis žinojo ir jau atsiekė, ko norėjo: Įsitvirtinęs savo padėtyj, pasiekė prestižo ir neturi ko bijoti”.
Tai savo tėvu besižavinčio jauno sūnaus žodžiai. Jie išreiškia jo bendrą laikyseną savo tėvų atžvilgiu ar jo pagarbias mintis apie vyresnę kartą. Daugelis vyresniųjų norėtų visada patirti tokį jaunuolių nusistatymą jų atžvilgiu bei iš jų išgirsti panašių atsiliepimų apie save. Keista tik, kad tokia laikysena atrodo per daug romantiška arba sukelianti nostalgiją, o ne sustiprinantį vidutinio amžiaus asmenį.
PROF. V. BIELIAUSKAS yra Cincinnati, Ohio (JAV), Xavier Universiteto psichologijos fakulteto dekanas. Šis straipsnis yra iš jo spaudai ruošiamos knygos "Human Relations in Marriage".
Jei šis vidutinio amžiaus asmuo, ypač perėjęs 40-tuosius metus, būtų atviras sau, jis paprastai nesijaustų esąs saugus, pastovus, viskam tinkamas ir visažinąs. Iš tikro jis kai kada jaučiasi ne kitoks kaip jo paauglys sūnus ar duktė ir gal net irgi neretai būtų reikalingas profesinio patarimo. Gal jis taip pat atsidusta ir prasitaria: “Pasižiūrėkit į tuos jaunuolius... Visa jų ateitis prieš akis. Jie gali daryti, ką tik jie nori... Sveiki, stiprūs, greiti, patrauklūs ir apsisprendę. Kaip būtų puiku, jei aš pats taip būčiau jautęsis, būdamas jų amžiaus. Tada būčiau daug ką nuveikęs. Dabar noriu kai ką pakeisti, bet bijaus. Dabar nė nebežinau, ar beturėčiau mėginti pakeisti savo klaidas. Na, matyt, jau pradedu senti ir sentimentalėti”.
Ir taip vidutinio amžiaus žmogus, lygiai kaip ir tas jaunuolis, pasijunta esąs sunkioj padėty. Išorėj jis gal atrodo ramus ir romus (juk jis jau išmoko nuduoti), bet jo viduj siaučia galybė problemų. O tos problemos yra komplikuotesnės už jaunuolio: jos liečia daug daugiau asmenų ir gali turėti žymiai rimtesnių pasekmių. Blogiausia, kad visuomenė negalvoja, jog toks žmogus galėtų turėti kokių problemų, jų nepramato Ir net neprileidžia. Iš tikrųjų, šis nusistatymas yra patvirtinamas net ir psichologijos: mes turime vaikystės, brendimo, jaunatvės ir senatvės psichologiją; tačiau labai mažai autorių yra rašę apie subrendusiųjų problemas. Bendrai paėmus, niekas nė nesitiki, kad subrendęs turėtų kokių problemų; o jei jam jų pasitaiko, tai jis laikomas neurotiku, nesubrendusiu. Ir taip jo proble mos yra nuvedamos į ankstyvesnius jo gyvenimo periodus; dabartinis jo amžius atskirai nesvarstomas.
"Asmuo savo gyvenimo vidury susiduria su sunkiai įsivaizduojamom problemom..." Kai kurie vyrai bando keisti darbą, kai kurios moterys desperatiškai pasirodyti patrauklios. Kodėl? Psichologijos profesorius peržvelgia to amžiaus vyrų ir moterų problemas šeimoj, darbe ir visuomenėj.
Šio straipsnio autoriaus tikslas yra čia pasvarstyti psichologines problemas, pasitaikančias subrendusio žmogaus amžiuje, kuris daugelio vadinamas vidutiniu amžiumi. Mūsų nuomone, dėl žmogaus ribotumo nėra nė vieno jo gyvenimo periodo, kuriame nebūtų tam amžiui specialių problemų. Tad logiškai galvojant, turime laukti ir šiam suaugusio periodui charakteringų problemų. Mūsų tikslas, jas svarstant čia, yra susipažinti su problemų priežastimis ir jų antropologine reikšme.
Vidutinio amžiaus problemas negalima svarstyti, neatkreipiant dėmesio į vedybini gyvenimą. Tad nesunku suprasti, kodėl svarstysime vidutinį amžių ir vedybinį gyvenimą kartu. Juk pagal statistikas, didžioji dauguma žmonių, pasiekę ar viršyję 40-sius metus, yra ar yra buvę vedę. Iš tiesų, kaip tik dėl to suaugusiųjų problemos yra sunkesnės ir socialiniai plačiau apimančios.
Taigi, norint geriau suprasti vidutinio amžiaus žmogų bei jo problemas, jį tenka svarstyti iš įvairių punktų: 1) sąryšy su juo pačiu, 2) su jo vedybiniu gyvenimu ir 3) su jo valkais ir visuomene. Kiekvienu atveju tarpasmeniniai santykiai yra vidutinio amžiaus žmogaus pagrindinės problematikos laukas.
VIDUTINIO AMŽIAUS ASMENS CHARAKTERISTIKA
1. Fizinėsir fiziologinės permainos
40-tuosius metus sulaukusiojo fiziologinės funkcijos paprastai yra visoje savo aukštumoje ir tuo metu svarbių negalavimų nepasitaiko. Tačiau, jei mes liestume ne tik 40-tuosius metus, bet ir po jų ateisiančius 50-tuosius bei 60-tuosius, tai turėtume pripažinti, kad, nors bendras kūno funkcionavimas ir nerodo smarkių sukrėtimų, visgi pasitaiko mažesnių, reikalaujančių didesnio dėmesio negu anksčiau.
Tokie smulkesni negalavimai, 40-taisiais metais beveik nepastebimi, vėliau gali sukelti daug vargo; pvz. virškinimo sistemos sutrikdymai gali padaryti kai kuriuos valgius nebepakenčiamais. Pati virškinimo sistema tampa mažiau efektinga. Toks asmuo greičiau pavargs ir jam reikės ilgesnio poilsio ir dažnesnių pertraukų bedirbant. Kai kurių glandų funkcijos sušlubuoja, o tuomet gonaduose vyksta tam tikros permainos ir prisitaikymai.
Pagal daugumą autorių, tame amžiuje vyksta “gyvenimo permaina”, techniškai vadinama klimakterijumu (menopauze). Klimakterijumas menopauses prasme pirmiausia aprašo tam tikrą apraišką moteryse. Jo metu vaikų gimdymo galia sumažėja ir pagaliau visai pranyksta. Tai gali atsitikti tarp 30 ir 55 metų, imant 47-tuosius vidurkiu. Apytikriai imant, jo galima tikėtis maždaug tarp 40-50 metų.
Nors tai normalus ir natūralus procesas, tačiau jis yra dažnai lydimas stiprių emocinių sunkumų. Visgi, aštresnius simptomus patiria tik apie 15% moterų. “Įprastiniai simptomai yra išbėrimai raudonomis dėmėmis dienos metu, o dažnai ir naktį, galvos skausmai ir svaigimai, nervuotumas, nervingas jautrumas ir apetito praradimas” (Clark, R. L. ir Cumley, R. W., “The Book of Health”, 1953, 325 p.). Šio periodo psichologiniai simptomai bus aprašyti vėliau.
Kai kurie autoriai mano, kad vyrai irgi pergyvena “gyvenimo permainą” arba klimakterijumą. Tačiau vyro biologinio produktyvumo sumažėjimas įvyksta palaipsniui, ir todėl, svarstant fiziologiškai, vyrams nėra specialaus gyvenimo pasikeitimo periodo. Nežiūrint to, tuo metu vyrai irgi patiria panašius psichologinius išgyvenimus. Jie bus aprašyti vėliau.
Kalbėdami apie fiziologinius ir fizinius pasikeitimus, mes taip pat turime paminėti, kad tuo metu padažnėja tam tikrų ligų atvejai, kaip vėžio, širdies ligų, plaučių uždegimo, ir įvairių šlapumo takų komplikacijos. Šiom ligom sergantieji tada jas sunkiau pergyvena.
2. Tipingi psichologiniai išgyvenimai
Nors tame amžiuje įvyksta fizinių pasikeitimų, tačiau jie yra mažesnės reikšmės už tuo metu vykstančius psichologinius išgyvenimus. Fizines ir fiziologines permainas lydi psichologiniai pergyvenimai, kaip nervingi baiminimaisi, perdėti rūpesčiai savo kūno stoviu bei pajėgumu ir kt. Viena tam laikui būdingų abejonių liečia lytinę sritį.
Menopauzės metu moteris pradeda nuogąstauti, kad ji praranda moteriškumą ir moters bei žmonos vaidmenį savo vyro atžvilgiu. Nors tokios baimės yra nepagrįstos, tačiau daug moterų jas patiria. Pagal mediciniškus davinius, menopauzei baigiantis, moteris tik nustoja galios gimdyti vaikus, tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar gali pilnai turėti lytinius santykius. Tad nepasisekimo jausmas lytinėje srityje yra daugiau įsivaizduotas, negu faktiškas.
Esu paminėjęs, kad vyrai taip pat pergyvena tam tikrą gyvenimo pasikeitimą ne tiek fiziologiškai, kiek psichologiškai. Pagal turimus davinius, vyras tarp 35-55 metų retkarčiais irgi jaučiasi lyg nustojęs lytinio pajėgumo. Tiesa, trumpesni ar ilgesni dalinio ar pilno nepajėgumo laikotarpiai tuo metu pasitaiko. Šie pergyvenimai paprastai turi stiprią psichiniai smukdančią įtaką: dažnai jie sumažina pasitikėjimą savimi — ne tik savo lytiniu pajėgumų, bet ir santykiuose su kitais; padažnėja depresijos, imama jaustis nereikalingu, apatišku ar apkartusiu. Gali kilti įtarimų žmonos atžvilgiu ar nusiskundimų, kad vaikai ir kiti jo nevertina ir nėra prasmės jo gyvenimui.
Iš ankstyvesnio svarstymo matome, kad moterys ir vyrai gyvenimo pasikeitimą išgyvena labai panašiai. Tačiau jie skiriasi būde, kaip tas problemas jie bando rišti. Moteris gal bandys pasitraukti ir išsiblaškyti socialiniame gyvenime. Vyras gal gali bandyti sau įrodinėti, kad jo sunkumai nekyla iš jo amžiaus, bet dėl aplinkybių.
Kaip jau anksčiau kitur esu rašęs (dr. V. Biliauskas, “Four negativistic phases in man’s life”, 1953), prieš menopauzės pradžią yra išgyvenama krizė. Tą krizę esu pavadinęs ketvirtąja negatyvistine faze. Ši fazė yra labai panaši į ankstyvesniąsias — tarp 3-4, 11-13 ir 21-24 metų. Anoje studijoje bandžiau parodyti, kad toji paskutinioji fazė yra visai panaši į paauglio pergyvenimus jaunystės pradžioje. Tose negatyvistinėse fazėse fiziniai pasikeitimai pasitinkami iš anksto psichologinėj plotmėj. Tai pasireiškia negatyvizmu ir nesocialiu elgesiu. Ketvirtoj fazėj, kaip ir kitose, stipriai reiškiasi negatyvizmas ir dėl to įsitempia santykiai su kitais. Ją Paul Bourget vadina “vidudienio demonu”. Tiek vyruose, tiek moteryse jis yra prieš pat menopauzę ir kaip tik dėl to apsunkina gyvenimo pasikeitimą, nes asmuo to laiko problemas pergyvena atsitraukęs nuo kitų žmonių, kurių pagalba jam kaip tik būtų reikalinga. Taip 40-ties metų ar senesnis asmuo savo gyvenimo vidury susiduria su sunkiai isivaizduojamom problemom. Jis pats vos besuvokia, kas jam darosi, ir kiti aplinkui vos gali jį besuprasti.
3. Socialinio pobūdžio bruožai
Paviršutiniškai žvelgiant, asmuo apie 40-tuosius metus turi įsigytą socialinę padėtį, kurioj galėtų maloniai jaustis. Tačiau šių laikų besirungiančioj visuomenėj niekas nesijaučia pasiekęs viršūnę ar galįs išsilaikyti atsiektoj aukštumoj. Daug žmonių mano, kad, norint būti viršūnėje, reikia siekti dar aukščiau, kitaip pradės slinkti žemyn.
Keturiasdešimtmetis pradeda patirti tam tikrų sunkumų, konkuruodamas su jaunesniais bendradarbiais, ir gali jaustis nebesaugus savo darbe. Kad jaustus saugesnis, jis gal bandys daugiau dirbti, bet ir daugiau išvargs. Jis gal net nuspręs pakeisti savo profesiją. Toks pakeitimas gali būti klaidingas, bet tai bent sudarytų progą pasiteisinimams. Jis gali imti konkuruoti su jaunesniais, bandydamas juos pralenkti visuose dalykuose.
Moteris gali mėginti sau įrodinėti, kad ji tebėra patraukli ir populiari, konkuruodama su savo dukra dėl josios kavalierių dėmesio. Labai galimas dalykas, kad, pasinaudodama savo patirtimi, ji laimės, bet tas, žinoma, nepadės jos santykiams su dukra. Deja, duktė visai negalės suprasti savo motinos “antros vaikystės”, o motina labai pasipiktins savo dukterimi, neįvertinančia jos pastangų, “mokant” ją kaip apsieiti su vyrais.
Vyras dažnai bando pakeisti savo darbą, bet daugumoj tie pakeitimai neišeina į gera. Iš tikrųjų, mūsų socialinė santvarka yra palankesnė jaunesniems. Sulaukusiajam 40 metų nėra nė 30% galimybės surasti patenkinamą darbą ar pagerinti padėtį, keičiant darbus. Daug darbdavių laiko 35-tuo-sius amžiaus metus kaip ribą, kurios sulaukusieji naujan darban nebepriimami. Toks nusistatymas labai apsunkina pastarųjų padėtį. Jei toks asmuo apsisprendžia pasilaikyti tą patį darbą, jis gali jaustis tai darąs vien dėl to, kad negali gauti geresnį; o jei jis pakeis, jam greičiausiai nepasiseks. Nė vienas pasirinkimas nepadeda jaustis saugiai ir savimi pasitikinčiai. Be to, pakeičiant darbą, gal keistųsi ir socialinis gyvenimas. O tai galėtų dar labiau apsunkinti jį ir jo šeimą.
Nežiūrint šių vidutinio amžiaus problemų sudėtingumo, socialinėj srity vyrai turi mažiau sunkumų už moteris. Jie turi savo darbą, kuris jiems suteikia galimybę atlikti savo specifišką vaidmenį visuomenėje. Tuo tarpu moterys, iki tol buvusios namų šeimininkės ir vaikų augintojos, atsiranda sunkesnėj būklėj. Tuo metu vaikams jų nebe tiek daug reikia, o vėliau jos bus dar mažiau reikalingos. Todėl jos pradeda jaustis praradusios prasmę ir naudingumą kitiems. Dėl to jos gali patirti depresijų, verkimo periodų ir perdėtai skųstis savo negalavimais. Daug autorių siūlo moterims tada susirasti kokį užsiėmimą ar praplėsti savo socialinį gyvenimą. Tačiau ne visada šiuos patarimus galima įgyvendinti.
Sekančiam numery: KUR VEDYBINIS GYVENIMAS PRASIDEDA...