GENIUS PROCUTA
Praėjusiame numeryje buvo aprašyta, kaip okupuotoje Lietuvoje jaunimo organizacijos, mokyklos ir kitos įstaigos naudojamos jaunimą susovietinti. Šį kartą aptariama ateistinė propaganda, jos metodai, nepasisekimai ir nauji mėginimai net vaikų darželiuose. Visgi yra pasipriešinančiųjų— ne tik tyliai, bet ir balsiai — prieš šį neteisėtą smurtą, pažeidžiantį įgimtas žmogaus teises, kurios tik popieriumi, bet ne veiksmais "garantuojamos'' Sovietų Sąjungos konstitucijos (žr. tėvo laišką mokyklos direktoriui 49 psl.) — Red.
ATEIZMO PROPAGANDA
Bendrai paėmus komunistinis režimas, siekdamas savo tikslų Lietuvoje, pirmiausia turi suvaikinti - suniekinti visa tai, kas yra lietuviška ir krikščioniška. Už tai be atodairos ir per akis yra iškraipomi istoriniai faktai, mokslas yra pakinkomas Dievo nebuvimo įrodymui, kiekviena pasitaikiusia proga šmeižiami ir apkaltinami taip vadinami “buržuaziniai nacionalistai” (t. y. lietuviai, kurie priešinasi rusinimui bei sovietizacijai), “bažnytininkai” ir “kulto tarnai” (kitaip sakant, tikintieji ir dvasiškiai).
Ypatingai plačiai paplitusi mokslinio ateizmo propaganda, kuri yra varoma per visą mokyklos tinklą nuo vaikų darželių. Mokslinio ateizmo propaganda yra sovietinis terminas. Mokslo toje propagandoje beveik nėra, o propagandos labai daug. “Aktyviai kovoti prieš religijos įtaką vaikams, visomis priemonėmis formuoti jų mokyklinę - materialistinę pasaulėžiūrą — vienas iš svarbiausių tarybinės mokyklos uždavinių,” rašo oficialus Švietimo Ministerijos organas (“Tarybinis Mokytojas”, 1963 m. rugsėjo 15 d.).
“Draugai ir draugės”, kreipiasi LKP CK pirmasis sekretorius Sniečkus per Tarybų Lietuvos mokytojų suvažiavimą, “nesvarbu ką jūs bedėstytumėte, kokiose klasėse bedirbtumėte, visi jūs turite vieną bendrą ir svarbų uždavinį — ugdyti mokslinę, materialistinę pasaulėžiūrą, auklėti jaunimą tikrais ateistais. Kiekviena pamoka, visas jūsų darbas, turi būti pajungtas religinių prietarų griovimui...” (“Tarybinė Mokykla”, 1961 m. sausis).
Na, be abejo, kaip partija sako, taip mokytojai daro. Vieni su entuziazmu, kiti formaliai, treti mėgina to darbo vengti. Tie, kurie atsivertė į ateistus, vykdo partijos įsakymus su tokia didele aistra, kad Sovietų Sąjunga rado net reikalą išleisti įsakymą, draudžiantį užgaudinėti tikinčiųjų jausmus, nes buvo pastebėta, kad tokie metodai tikinčiųjų nepaveikia, o apsunkina ateizmo skleidimą.
PRIEVARTA
Vykdant antireliginę kovą, dažnai net pavartojama tam tikra jėga. Pavyzdžiui, tie tėvai, kurie gina Sovietų Konstitucijoje garantuotas sąžinės laisvės teises ir savo vaikams, grįžusiems iš mokyklos ateistinių pamokų, įrodinėja, kad Dievas yra ir kad religija nėra bloga, būna pakviesti mokyklon, o ten partijos atstovas įsako nesikišti į mokyklos reikalus. Jei tėvai ir toliau nesilaiko tokio patarimo, tas faktas būna praneštas jų darbovietės komunistų partijos komitetui. Ten reikalas būna pastatomas taip: arba klausyk mūsų, arba lauk iš darbo!
Yra pasitaikę keliolika atvejų Lietuvoje, kada iš tėvų teismo sprendimu buvo atimti vaikai, nes jie reikalavo, kad jų vaikai eitų bažnyčion ar skatino vaikus netikėti mokyklos mokoma antireligine propaganda. Vyresnieji žmonės į bažnyčią gali eiti, bet jaunuomenė, įstaigų tarnautojai, o ypač mokytojai, jau nekalbant apie partijos narius, eidami į bažnyčią, rizikuoja savo darbu arba partijos bilietu.
Kaip iš tarybinės spaudos galima suprasti, vaikai, ypač jaunesnieji, yra apklausinėjami, kas jų šeimoje lanko bažnyčią, švenčia šventes ir t. t. Religija spaudoje, per radiją, televiziją ir daugybę ateistinių knygų yra atvaizduojama kaip kažin kokia žema ir liguista tamsybė.
Sovietų Sąjungoje religinė statistika neskelbiama, vienok aišku, kad Lietuvoje tikinčiųjų skaičius yra sumažėjęs. Bažnyčia ir religija pirmiausia yra puolamos iš ideologinio - filosofinio taško, paskui grynai iš politinio ir visuomeninio samprotavimo, įrodinėjant, kad Bažnyčia ir dvasiškija visais laikais rėmė turtingųjų luomą ir drauge su jais išnaudojo darbininkiją. Žiūrint iš komunistinio taško, anot vieno tarybinio autoriaus, “bažnytinė organizacija mūsų šalyje yra vienintelė legaliai veikianti organizacija su priešiška mums ideologija”. Toks teigimas yra tikslus. Kai kam gali kilti klausimas, kodėl sovietinis režimas, taip fanatiškai nusiteikęs prieš religiją ir Bažnyčią, vis dėlto šią instituciją toleruoja, t. y. neuždaro ar nelikviduoja. Atsakymas yra gan trumpas. Komu48 nistų partija tai su džiaugsmu padarytų, bet bijo rizikuoti didžiulio pasipriešinimo, kuris kiltų jų pačių teritorijoje, o taipogi visame pasaulyje tikinčiųjų tarpe. Be to, komunistai gerai žino, kad administracinis religijos uždraudimas automatiškai tikėjimo nesunaikintų. Vietoje didelės rizikos komunistų partija pasirinko ilgesnį, bet tuo pačiu ir saugesnį religijos sunaikinimo kelią. Ar tas jiems pasiseks padaryti? Mano manymu, niekas šiuo metu į tą klausimą negali galutinai atsakyti.
Komunistinis režimas Lietuvoje deda daug pastangų religiją sunaikinti. Deja, negalima pasakyti, kad tos pastangos neduotų gan apčiuopiamų vaisių. Iš kitos pusės, patys komunistai nėra jais patenkinti. Komunistų partija ir komjaunimas kuone nuolatiniai skundžiasi, kad ateistinis auklėjimas ir propaganda nėra pakankamai išvystyti, kad “praeities liekanos — religiniai prietarai” vis dar nėra išgyvendinti.
SISTEMOS STOKA
B. Bitinas, Mokyklų Mokslinio Tyrimo Instituto pedagogikos sektoriaus vedėjas, taip išdėsto ateistinio auklėjimo pagrindinius tikslus: 1. perauklėti mokinius, esančius religinių prietarų įtakoje; 2. ugdyti mokinių tvirtus ateistinius įsitikinimus; 3. auklėti aktyvius ateistus, kovotojus už religinių pažiūrų įveikimą žmonių sąmonėje. Toliau ateistinio švietimo uždaviniai išryškinami sekančiai: 1. parodyti mokiniams materialistinį mokslo pobūdį, atskleisti mokslo ir religijos nesutaikomumą; 2. įrodyti žemišką religijos pagrindą, istorišką laikiną jos pobūdį, klasinę (politine prasme) prigimtį ir reakcinį vaidmenį klasinėje visuomenėje; 3. išaiškinti komunistinės ir religinės moralės priešingybę, reakcinį religinės moralės pobūdį; 4. parodyti religinių dogmų ir apeigų nepagrįstumą ir absurdiškumą; 5. suteikti mokiniams žinių iš religijos, bažnyčios ir ateizmo istorijos, be abejo, iš komunistinio taško (žr. “Tarybinis Mokytojas”, 1962 m. gruodžio 9 d.).
Toliau draugas Bitinas sako, kad ateistinio auklėjimo sistemą sudaro ateistinis švietimas, mokinių ateistinė veikla ir individualus darbas su religingais mokiniais ir jų tėvais. Šie uždaviniai sprendžiami pamokose ir užklasinio darbo metu. Kad ši naujoji “mokslo” šaka nėra toks lengvas dalykas ir patiems “specialistams”, galima suprasti iš sekančio Bitino pareiškimo: “Iki šiol dar nėra parengtos bent patenkinamos ateizmo auklėjimo tyrimo metodikos Ir, gal būt, todėl neretai pedagogai gali tik bendrais bruožais apibūdinti savo auklėtinių pažiūras į religiją ir ateizmą. Tokią tyrimo metodiką galima būtų parengti pedagogų, psichologų, filosofų ir ateizmo propagandininkų bendromis pastangomis”. Kaip matote į tariamai rimtą pedagogų, psichologų ir filosofų kompaniją įsimaišo ir ateizmo propagandininkai, kitaip sakant, iš naujo “mokslo” gaunasi tiktai kraštutiniškai subjektyvi, antimoksliška komunistinė indoktrinacija.
TĖVO LAIŠKAS KOMUNISTINĖS MOKYKLOS DIREKTORIUI
MANAU, kad tie, kurie nuoširdžiai tiki dievu (komunistinėje spaudoje Dievas visuomet rašomas maža raide — G. P.), nelaikomi naujo gyvenimo stabdžiu. Todėl nuoširdžiai sakau Jums, kad tikiu dievu. Tikiu tuo dievu, kuris praturtino mano sielą meile žmonėms, gėriu ir grožiu. Būdamas tikintis, noriu, kad ir mano vaikai, mylėdami dievą, užaugtų dorais žmonėmis. Aš jokiu būdu negaliu sutikti su tuo, kad neturiu teisės (taip sako net mano vaikai) mokyti savo vaikus tikėjimo, vesti juos į bažnyčią. Jeigu Jūs, mokytojai, turite teisę skelbti ateistinę propagandą, tai aš turiu teisę mokyti juos tikėjimo. Jeigu Jūs turite teisę reikalauti, kad mokinys neitų į bažnyčią, tai aš turiu teisę jį vesti, kad jis ten pažintų tikėjimą, apie kurį mokykloje kalbama tik iš blogos pusės.
Idealiomis sąlygomis tokia antireliginė indoktrinacija turėtų būti labai sistematinga; t. y. “visų pirma reikėtų pasiekti, kad kiekvienas pirmos klasės mokytojas per pirmą pusmetį išaiškintų tėvų ir kitų šeimos narių pažiūras religijos ir ateizmo klausimais, nustatytų, kokią įtaką šios pažiūros turėjo mokiniui, numatytų būdus ir priemones religingų šeimos narių įtakoje esančiam vaikui perauklėti. Po to kasmet turėtų būti daromos išvados apie tokių mokinių ateistinio auklėjimo rezultatus, kad penktos klasės vadovas galėtų aiškiai numatyti tolimesnio ateistinio auklėjimo gaires. Jei visas ateistinis mokinių auklėjimas nuo pirmos klasės vykdomas nuosekliai ir sąryšingai, aštuonmetė mokykla bus pajėgi perauklėti mokinius, atėjusius i ją iš religingos šeimos ir tebesančius tokios šeimos įtakoje”.
Po šių visų samprotavimų draugas Bitinas baigia gan pesimistiškai: “Tačiau patirtis rodo, kad, nesant tokios sistemos, mokinių ateistinė auklėjimo kokybė yra menka, o auklėjimo priemonių ir formų veiksmingumas nedidelis”. Taip samprotavo gan aukštas Lietuvos TSR Švietimo Ministerijos pareigūnas 1962 m. gale.
NAUJI MĖGINIMAI
Per pastarąjį pusantrų metų laikotarpį ateistinė propaganda Lietuvoje tikriausiai pakilo. Štai 1964 m. pradžioje prie Šiaulių miesto komunistų partijos komiteto Ateistų Taryba įsteigė ikimokyklinių įstaigų sekciją, t. y. komitetą, kuris rūpinsis ateizmo skleidimu vaikų darželiuose. Tas gal skamba kiek juokingai ir neįtikėtinai, bet nemanykite, kad šio komiteto nariai laksto pagal kiekvieną mažametį ir jį įtikinėja: “Vaikuti, Dievulio nėra; vaikuti, Dievulis — senų žmonių išmislas”. Ne, taip nėra. Jie veikia vaikus per pedagogus ir bando į darbą įkinkyti pačius tėvus.
Ateistinės Tarybos galva taip nusako naujos sekcijos veiklą: “Mūsų sekcija atėjo į pagelbą ikimokyklinių mokymo įstaigų pedagogams. Baigiami ruošti ateistinio darbo ikimokyklinėse įstaigose nuostatai. Vaikų darželiuose ir lopšeliuose steigiami ateistiniai kampeliai, tėvams ruošiamos konferencijos vaikų materialistinės pažiūros ugdymo klausimais”. Šis Šiaulių miesto atvejis nėra vienintelis, nes tokiam sumanymui jau anksčiau buvo pritariusi ir raginusi LTSR Švietimo Ministerijos ikimokyklinių įstaigų skyriaus viršininkė Kliūkienė. * * *
Baigdamas interpretacijų neduosiu. Jas turime padaryti kiekvienas sau. Tik pacituosiu vieno drąsaus tikinčiojo tėvo laiško ištrauką mokyklos direktoriui.
žr. citatą šio psl. viršuj
Tokiu laišku šitas mums nežinomas drąsus lietuvis tėvas, tarsi ankstyvųjų amžių krikščionis, tikėjimo vardan nuėjo į plėšriųjų gyvulių areną. Jis nuėjo tuščiomis rankomis, bet gilaus žmoniškumo vedamas apginti savo vaikų; drauge jis nuėjo apginti įgimtas žmogaus laisves — tavo, mano ir kitų. Šio viso akivaizdoje mes negalime tylėti ir likti pasyvūs, nes tai būtų netik išdavimas tikėjimo ir lietuviškumo, bet drauge ir pačio žmogaus. Tai būtų lygu savęs sunaikinimui. Taipogi žinokime, kad okupantas yra gan jautrus kokiai nors didesnei mūsų akcijai, įpratome statyti didesnius ar mažesnius religinius - tautinius paminklus, tai yra gerai. Vienok jie nedaug kuo padeda persekiojamai mūsų tautai. Sukaupkime visas savo jėgas, sumanymus, raskime naujus kelius, o taip pat atgaivinkime pamirštuosius ir nukreipkime visą dėmesį į prie kryžiaus kalamą Lietuvą. Paminklus, jei mes jų būsime verti, pastatys ir kiti.