Reikia žodžio, kuris būtų kaip švyturys;
kuris pro ūkanas, pro perversmus, pro katastrofas kalbėtų ateities kartoms ir būtų kaip antspaudas, liudijantis apie mūsų darbus,
kaip mūsų vėliava.
Reikia tokio žodžio, kaip tasai,
kuris iš Mikalojaus Daukšos prakalbos atsišviečia ligi mūsų dienų,
kaip Donelaičio atkopianti saulė, kuri budina svietą,
kaip Simano Daukanto Lietuvos praeities regėjimai, kaip Maironio pranašystės,
kaip Krėvės kūrybinis genijus.
Jeigu tektų tarti, kas tas žodis dabar,— negalėtume.
Gal jis glūdi šiandieninių autorių raštuose, o gal jis yra netikėtas:
ar įrašytas Sibiro lietuvaičių maldaknygėje, ar arkivyskupo Juozapo Skvirecko laiške popiežiui,
ar Lietuvos žmonių laiške Šventam Tėvui, ar visai šiandien mums nežinomo žmogaus,
ar slypi partizano testamente,
o gal arkivyskupo Mečislovo Reinio iš Vladimiro kalėjimo i pasaulio šviesą prasiveržęs balsas: “Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą.
Jie gyvena amžinai.
Tas žodis bus kaip Jono Biliūno žiburys, pastatytas kalno viršūnėje, ir tuo pranašesnis, kad tai bus laisvas lietuviškas žodis, laisva lietuvio kūryba ir laisva jo idėja.
Antanas Vaičiulaitis