KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE GREATEST STORY EVER TOLD
Kiekvieną kartą, kai pastatomas naujas filmas, pavaizduojąs kai kuriuos Senojo ar Naujojo Testamento įvykius, žiūrovas viltingai laukia ko tai didingo, pagaunančio, pakeliančio. Dažniausiai tokiais atvejais tenka tik nusivilti. Filmų statytojams bent iki šiol ypač nesisekdavo su Kristaus gyvenimo pavaizdavimu. Paskutinysis Samuel Bronston bandymas prieš keletą metų išleistame filme “King of Kings” buvo kažkas pasibaisėtino. Tad su visai pagrįstu abejingumu laukta ir naujausio bandymo atkurti ekrane tą didžiausią ir svarbiausią istoriją.
“The Greatest Story Ever Told” vargu būtų galima laikyti didžiausiu ir svarbiausiu iš visų iki šiol pagamintų filmų. Vis dėlto pelnytai nusipelno įvertinimo kaip iki šiol sėkmingiausias filmas, pavaizduojąs Kristaus gyvenimą.
Šio filmo statytojas ir režisorius George Stevens eilėje savo ankstesnių filmų, kaip “Shane”, “Giant”, “A Place in the Sun”, “The Diary of Anne Frank”, pakartotinai yra parodęs savo meniškus ir kūrybinius sugebėjimus. Kristaus gyvenimo pavaizdavimui Stevens ruošėsi su visu kruopštumu net penkis metus, kartu su keletą bendradarbių sukurdamas filmo tekstą. Pagrinde buvo laikomasi Senojo bei Naujojo Testamento ir Fulton Oursler bei Henry Denker knygų apie Kristaus gyvenimą.
Ne tik suaugę, bet ir vaikai jau yra susipažinę su pačiu Kristaus gyvenimu ir daugelį Evangelijos išsireiškimų moka atmintinai pažodžiui. Tad šitokios rūšies filme nebegalima laukti staigmenų ir žiūrovas tik įdomaujasi, kokiu būdu naujas režisorius pavaizduos kurią sceną ar kaip išryškina kurią šventraščio asmenybę. Stevens, artimai prisilaikydamas Evangelijų teksto, sėkmingai išvengia Holly-woodo filmams taip būdingų sensacinių papildymų, kaip pvz. šalutinių intrygų, orgijų, vežimų lenktynių ar sensuališkumu perkrauto tradicinio Salomes šokio.
Kristaus rolei parinktas švedų artistas Max von Sydow. Nors kai kurie žiūrovai bus matę jį anksčiau Ingmar Bergman filmuose (“The Seventh Seal”, “The Magician”, “The Virgin Spring” ir kt.), plačiosioms audiencijoms jo veidas dar visai naujas ir nepriprastas. Von Sydow lengvai moduliuojamu balsu ir pagaunančia vaidyba sukuria kilnų Kristaus pavaizdavimą. Ne paties artisto, bet režisoriaus kaltė, kad pirmoje filmo dalyje Kristus pavaizduojamas daugiau kaip socialinis ir politinis, o ne religinis vadovas.
Marijos rolė paskirta Dorothy McGuire. Jos išvaizda ir laikysena patraukli, nors viso filmo metu neištaria nė vieno žodžio. Tik kiek neįprasta matyti tą patį ir nei kiek nesenstantį veidą 33 metų laikotarpyje.
Viso filme yra 117 skirtingų individualiai pasireiškiančių rolių, kurių apie 60 išpildo didesnio vardo ir plačiai pažįstami artistai. Tai kaip tik laikytina vienu iš svarbesnių režisoriaus trūkumų. Trumputėse, kartais tik kelius momentus trunkančiose, progose pasirodo visa eilė pažįstamų veidų Ir žiūrovą tik išblaško nuo pagrindinės minties, lyg paskatinant jį spėlioti koks čia artistas dabar prabėgo ar pasimaišė. Pvz. pakeliui į Kalvarijos kalną iš minios trumpam išlenda Carroll Baker kaip Veronika ar nukryžiavimo scenoje John Wayne šūkteli kaip Romos kareivių šimtininkas. Neįprasta matyti negrą Sidney Poitier kaip Afrikos žydą Simono Kireniečio vaid-meny.
Kiek gausesnėse šalutinėse rolėse geriausiai pasirodo Charlton Heston kaip Jonas Krikštytojas, Jose Ferrer kaip Herodas Antipas, David Mc Callum kaip Judas ir kt.
Išoriniai filmavimo darbai atlikti Glen Canyon, Utah valstijoje, ir Kalifornijos Death Valley dykumoje. Miestai, šventyklos ir įvairūs pastatai buvo atkurti Culver City studijose. Visi įvykiai pristatomi spalvotame Ultra Panavision 70 filme, pritaikytame Cinerama vieno objektyvo prožektoriui. Neįskaitant pertraukos, filmas trunka 221 minutę.
Nepaisant filmo ilgumo, eilėje atvejų lyg perdėto lėtumo ir kai kurių smulkesnių trūkumų, šis filmas ypatingai rekomenduotinas visiems šeimos nariams.
THE SOUND OF MUSIC
Solistė Julie Andrews, sulaukusi didelio pasisekimo scenos veikaluose “The Boy Friend”, “My Fair Lady” ir “Camelot”, pirmuosiuose savo filmuose “Mary Poppins” ir “The Americanization of Emily” pasirodė ir kaip puiki kino artistė. Naujausiame savo filme “The Sound of Music” pasiekia tikrai neįprasto tobulumo tiek dainavimo, tiek visos vaidybos atžvilgiu.
Kaip jauna nenuorama postulantė, Marija vienuolyno viršininkės nurodymu apsiima globoti našlio kapitono Trapp septynis vaikus. Gana aštrus tėvas pastebi, kad meilė ir muzika našlaičius labiau pajėgia sutvarkyti, negu jo griežtas švilpukas. Nežiūrint simpatizuojančios turtingos našlės, kapitonas įsimyli Mariją ir ją veda. Bendrą gausios šeimos džiaugsmą aptemdo nacių okupacija. Kapitono sąžinė neleidžia jam priimti kvietimo tarnauti nacių laivyne. Nemalonių pasėkų vengiant, visa šeima dainuodama patraukia per kalnus į Šveicariją.
Persaldytos operetės stiliuje filme skiriama vietos ir naciams ir vienuolėms. Tačiau šios abi kategorijos nelabai derinasi prie muzikalinės komedijos, nei kiek nepajėgiant pagrįsti nacių žiaurumo ar vienuolių kilnumo. Ypač vienuolės pavaizduotos gana naiviai, išskiriant nebent motiną viršininkę, kurią tikrai puikiai atlieka Peggy Wood. Kanadietis artistas Christopher Plummer kapitono vaidmenyje pasirodo visai šaltai ir neįtikinančiai. Ypač nesiderina prie dialoguose jo vartojamo bari-toniško balso tenoriškas jo dainavimas, arba, teisingiau pasakius, lūpų judesių pritaikymas prie kito dainavimo.
Eleanor Parker, kaip turtinga konkurentė dėl kapitono širdies, Ben Wright kaip nesugebantis austras nacis ir Richard Haydn kaip apskaičiuojantis teatralas nors ir nedėkingose rolėse pasirodo su pakankamu įsijautimu. Tikrai malonų įspūdį sudaro muzikali vaikų grupė, tik jau vyriausioji iš jų (Charmian Carr), nors ir dainuoja jai pritaikytą dainą “Sixteen, Going on Seventeen”, labiau atrodo “21 going on 25”.
Trumpoje rolėje kaip seselė Sofija pasirodo Marni Nixon, iki šiol dainavusi tik užkulisiuose už kitas artistes, pvz. už Deborah Kerr filme “King And I”, už Natalie Wood filme “West Side Story” ar Audrey Hepburn “My Fair Lady”.
Didelis režisoriaus Robert Wise nuopelnas darniai įjungiant filmo įvykius į autentiškus Austrijos Alpių ir Salzburgo vaizdus, pristatomus žaviose spalvose.
Dėl šio filmo dainų pastebėtina, kad jos pagauna ne tik patrauklia melodija, bet pasižymi ir prasmingu turiniu, išvengiant daugelio populiarių dainų vien paviršutiniško rimavimo ir žaidimo žodžiais.
Neįskaitant pertraukos, filmas tęsiasi tris valandas ir rekomenduotinas visiems šeimos nariams.
LORD JIM
Filmų gamintojas ir režisorius Richard Brooks, ypač pasižymėjęs su “Cat On A Hot Tin Roof” ir “Elmer Gantry”, bando Joseph Conrad populiarų romaną “Lord Jim” pervesti į pustrečios valandos epinį filmą. Nors Super Panavision 70 platūs veiksmingų scenų vaizdai gausiai pripildo ekraną, iš režisoriaus pasigendama gilesnio pagrindinio veikėjo charakterio išryškinimo ir jo komplikuotas vidinis nusiteikimas pasilieka paslaptimi iki pat filmo galo.
Gerai išlavintas britų prekybinio laivyno karininkas Jim įtariamo pavojaus atveju su keliais tarnautojais pabėga iš laivo, nesirūpindamas skendimo pavojuje likusiais 800 muzulmonų keleiviais. Nors vėliau teismo tardymo metu ir išteisinamas, tačiau, nusikaltimo gėdos persekiojamas, Jim neranda ramybės ir išnaudoja kiekvieną progą įrodyti savo drąsą. Galutinai dėkingų žmonių apšaukiamas net “Lord” titulu dėl parodytos drąsos ir sumanumo, kai padeda Malajų džiunglių vietiniams gyventojams išsivaduoti iš terorizuojančio išnaudotojo. Ir vėl papildęs klaidą, Jim savanoriškai ją išperka savo gyvybe.
Tikrai nuostabu, kad Peter O’Toole, taip įspūdingai pasirodęs filmuose “Lawrence of Arabia” ir “Becket”, pagrindiniame Jim vaidmenyje pasirodo gana blankiai. Jis atrodo perdėtai švelnus, užsidaręs ir jo vidinė kančia nepakankamai ryški.
Daug sėkmingiau išryškinami šalutiniai charakteriai. Ypatingai pagaunanti Paul Lukas vaidyba prekybininko Stein vaidmeny. Jis suteikia Jim progą įrodyti savo drąsą ir su giliu įsitikinimu išsilaiko suprantančiu ir užjaučiančiu draugu. Eli Wallach, kaip žiaurus kapitonas, priduoda filmui stiprų dramatinį toną.
Filmavimo darbai atlikti autentiškose pietinės Azijos vietovėse.
Filmas tinkamas suaugusiems ir jaunimui, išskiriant vaikus, kuriems kaikurios kovų žiaurios scenos gali palikti neigiamą įspūdį.