ALFAS VALATKAITIS

     Ne tik gamta, bet ir nuomonių skirtumai ieško lygsvaros: kas vienų per daug liaupsinamas, kitų per daug peikiamas. Objektyvumo ieškojimas veda į nuomonių išbalansavimą. Geriau, kad toks išbalansavimas būtų atsiektas ne skirtingų grupių susikirtimais, bet randamas visų nuomonėse. To siekdamas A. Valatkaitis pripažįsta buv. prezidento A. Smetonos klaidas, bet taip pat jį užstoja, tvirtindamas, kad tą patį padarytų ir dėl kitų Lietuvos prezidentų bei ministerių pirmininkų, nes "jie visi buvo ne kieno kito, bet mūsų tautos vyrai".    — Red.

     Aleksandro Merkelio parašytai Lietuvos prezidento Antano Smetonos monografijai išėjus iš spaudos, kaip ir galima buvo tikėtis, laikraščiuose ir žurnaluose tilpo eilė recenzijų. Kai kurios jų, k. a. istoriko dr. J. Jakšto, Pr. Pauliukonio ir J. Ž-kio recenzijos, pilnos stiprių pasisakymų tiek monografijos, tiek jo autoriaus, tiek velionio prezidento A. Smetonos adresu Kai kur jaučiama greta nuoširdaus noro išlikti objektyviais taip pat ir geroka dozė kartelio. Š. m. sausio 27 d. “Dirvos’" 11-me numeryje tilpo autoriaus nepasirašyta dr. J. Jakšto š. m. sausio 23 d. “Drauge” atspausdintos recenzijos apžvalga, tikrumoje lyg ir recenzijos recenzija. Užtat kyla klausimas, ar verta būtų dar vieną recenziją apie šią

ALFAS VALATKAITIS yra Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje centro valdybos pirmininkas.

tikrai išgarsėjusią knygą rašyti? Juk ir pats autorius, ir jo knyga, taip pat ir viskas, kas vyko Nepriklausomoje Lietuvoje, gana kruopščiai išlukštenta ir išnagrinėta, nepagailint gana tankaus koštuvo ir paties prezidento A. Smetonos asmenybei “išblusinėti”. Vis dėlto tiek pačioje knygoje, tiek jos recenzijose yra kiek spragų, kurias reikia užpildyti, kad prezidento A. Smetonos knygoje pavaizduotas portretas būtų ryškesnis ir tuo pačiu pilnesnis.

     Rašytojas Andrew Boyle teisingai sako, kad niekados nėra lengva tiksliai apibūdinti tikrąjį charakterį ir pasiekimus didelės veiklos asmens. Nuo savęs pridėčiau, kad dar sunkiau yra teisingai įvertinti tokio asmens padarytas tikras ar gal tiktai tariamas klaidas. Joks valstybės vyras, o tokiu buvo ir mūsų prezidentas A. Smetona, negali visiškai prisitaikyti prie jį apsupančių žmonių pažiūrų. Visu šimtu nuošimčių toks prisitaikymas nėra įmanomas, nes ji apsupančiųjų tarpe yra įvairių rūšių individų, su jų pačių asmenybių sudėtingais kompleksais, nevisados viešai parodomais pasąmonėje glūdinčiais kartais labai oportunistiniais įsitikinimais. Vieni tų individų yra nuoširdūs to asmens gerbėjai, kurie, vėliau rašydami jo biografiją, aprašo jį pagal savo jausmų ar kartais politinių pažiūrų spalvą, aišku, mažiau ar daugiau prasilenkdami su absoliučia istorijos reikalaujama tiesa. Kiti vėl, pripratę lošti opozicijos kortomis, pasirodžius atitinkamo asmens biografijai, kruopščiai ieško joje vien tik blogybių. Todėl ir vieni ir kiti, savaip nuspalvindami aprašomojo asmens portretą, dažnai nepasitarnauja objektyvumui. Ir štai vieni mažiau ar daugiau “iš-šlovina” žmogų, kiti vėl jį gerokai suniekina.

     A. a. Antaną Smetoną pažinojo visa Lietuva. Vienok labai mažai kas pažino jį kaip žmogų. Norint pateikti tokio masto asmens tikrą atvaizdą, ypač norint išbalansuoti jo pasiektus laimėjimus su pralaimėjimais ar jo politinėmis ir kitokiomis klaidomis, neužtenka vien tik arti jo stovėjusio asmens parašytos biografijos. Neužtenka duoti knygoje jo nuo kūdikystės laikų įgytus tolimesniam gyvenimui pagrindus. Tikrasis vaizdas gali išryškėti tik gal iš ateityje pasirodysiančių veikalų apie aprašomo asmens gyventąjį laikotarpį, tiek imant jį vien Lietuvos mastu, tiek mūsų valstybės kaimyninių tautų politikos, tiek Europos kontinento tolimesnių valstybių politinių samprotavimų ir tada skelbiamų doktrinų, dariusių mūs tautai įtakos, plotmėje. Toks prezidento A. Smetonos portretas būtų tikrai labai mozaikinis. Bet užtat būtų daug tobulesnis, negu jį pavaizdavo šiame rašinyje minėtoji knyga ir tos knygos recenzijos. Tas portretas savaime išsitobulins, kai bus aprašyti ir kiti mūsų valstybės prezidentai agr. A. Stulginskis ir dr. K. Grinius, gal kada nors kieno nors išleisimą prof. A. Voldemaro monografija, teisingas atvaizdavimas gruodžio 17 d. perversmo ir ne paskutinėje eilėje teisingas aprašymas mūsų tautai garbės nepadariusio Suvalkijos ūkininkų sukilimo likvidavimo. Jei sakoma, kad istoriją kuria žmonės, tai nemažiau būtų teisinga pasakyti, kad atitinkamas istorinis laikotarpis kuria ir iškilių asmenų charakterį. Be to, kiek dar teigiamos ar neigiamos Įtakos kad ir labiausiai iškiliems asmenims padaro grynai artimiausieji žmonės, k. a. šeima, bičiuliai, gerbėjai, gerbėjais apsimetę oportunistai, nuoširdūs patriotai ir opozicionieriai. Tokiems veikalams parašyti reikalingi neeiliniai žmonės; Čia reikalingi ir istorikai, ir ekonomistai, ir politikai, ir net specialistai psichologai. Jiems tačiau daug gali padėti tai, kad jau turime laiko perspektyvą.

     Kada mūsų tauta yra visiems perdaug jau gerai žinomoje tragiškoje būklėje, o mums nežiūrint skaudžių pamokų vistiek trūko ir tebetrūksta vienybės, nuoširdžiai norisi, iškilus prezidento A. Smetonos asmenybės klausimui, paieškoti tai, kas mus jungia jo asmens kad ir pomirtinėje akivaizdoje. Užtat nemiela, kad net monografijos autorius visai nepagrįstai prezidentą A. Smetoną bando pristatyti skaitančiai visuomenei kaip kontroversinę asmenybę. Gal nejučiomis tokiam teigimui A. Merkelį paveikė buvusių ir net dabar šiame pasaulyje tebesančių asmenybių tikrai kontroversiniai pasisakymai. Juk net ir dabar kai kas mėgina sakyti velionį prezidentą buvus ir diktatorium ir politiniu neišmanėliu, kai kam dalinusiu šiltas vietas, o kai ką laikiusiu tiktai posūniais, persekiojusį nekaltuosius, nepasirūpinusiu valstybės reikalais, kai valstybę pradėjo ištikti nelaimės ir t. t. ir t. t. Taip teigusius nepavadinčiau nepatriotais, norėjusiais savo tautai ar valstybei blogo. Čia, savaime aišku, nėra tikslo kalbėti apie komunistus. Čia kalbama tik apie tuos, kurie savo pažiūromis nuo prezidento A. Smetonos ir šalia jo kraštą valdžiusių žmonių pažiūrų vienaip ar kitaip skyrėsi. Juk ne taip jau tolimoje Italijoje buvo “duče” su savo doktrina “partija, tai valstybė” ir Čia pat, pašonėje, Vokietijoje — “fuereris”, kurio doktrina buvo “valstybė, tai partija”. Politiniai vėjai tų politinių dvynukų propaganda buvo užkrėtę ir Lietuvos visuomenės kai kurias grupes. Kiti, linkę į socializmą, taip pat negalėjo pritarti tautininkų režimo politikai Lietuvoje. Pagaliau raskite istorijoje tokį režimą, kuriam per ilgesnį laikotarpį absoliučiai visi pritartų. Laimingesnė buvo ta tauta, kuri, kokiam perversmui įvykus, galėjo ilgesnį laiką būti patenkinta. Bet ir tokioje tautoje ilgainiui atsirasdavo nepatenkintų. Vieni jų tik apie tai galvodavo, kalbėdavo, rašydavo. O kiti padarydavo mažiau ar daugiau kruvinas riaušes, arba, jei galėjo, tai ir esamą režimą nuversdavo. Nekitaip buvo ir Lietuvoje. Nesakau, kad Lietuvoje viskas buvo idealiai gerai. Buvo mažesnių ir didesnių klaidų. Buvo ir nedovanotinų nusikaltimų. Bet toli gražu ne dėl viso ko galima kaltinti velionį prezidentą A. Smetoną. Ir didelis skaičius jam metamų kaltinimų netik nesiderina su dėsniu “de mortuos aut bene, aut nihil”, kas nelengva išvengti, bet ir iš viso neišlaiko jokios kritikos.

     Kai kas neigiamai pasisako dėl Lietuvos Tarybos laikais A. Smetonos kelionės į užsienį. Yra tačiau neginčytinų duomenų, kad tada A. Smetona užsienin važinėjo ne be tikrai didelės naudos Lietuvai. Yra tikras paradoksas, kad prof. A. Voldemaras savo laiku buvo pasisakęs už Lietuvos neutralitetą ir net kariuomenės nenorėjo Lietuvai turėti, o A. Smetona savo kelionėje užsienin kaip tik padėjo pagrindus stambiai paramai mūsų kariuomenės kūrimuisi. Kas iš viso būtų buvę iš paskelbto Vasario 16-sios akto, jei nebūtume turėję savo kariuomenės?

     Visą savo gyvenimą A. Smetona, jei ne darbu, tai nors plunksna stengėsi savo tautai padėti, kaip tik išmanė. O ar nebeatsimename, kad valstybėje, kurią a. a. A. Smetona pats padėjo sukurti, už pasisakymus spaudoje, turėjo atsisėsti į kalėjimą? Man vis dar tebeprisimena plačiai nuskambėjęs kan. J. Vaižganto-Tumo viešas kreipimasis Valstybės Teatre į tuometinį prezidentą A. Stulginski, kad paleistų iš kalėjimo pirmąjį Lietuvos prezidentą.

     Kai po gruodžio 17 d. perversmo A. Smetona tapo Lietuvos prezidentu, pasiremdamas kariuomene ir tuo momentu vyravusiomis krašte nuotaikomis, gana lengvai galėjo pasidaryti diktatorium, jei to būtų norėjęs. Jei jis to nepadarė, tai ar jis turėjo bet kokį palinkimą į diktatorius? Atrodo, ne.

     Kiti vėl kaltina jį pasiskelbus tautos vadu. Prisimenu, kad, berods, 1927 metais lankydamas Lietuvą, Tauragėje prezidentas A. Smetona savo prakalboje pasakė: “Aš nesu tautos vadas, kaip kai kas mėgina mane vadinti. Aš esu tiktai tas, kuris ruošia kelią ateityje būsimam tautos vadui”. Jei kas užmiršo tą nedidelį epizodą, tepasiskaito tų metų Lietuvos laikraščius. Jį tautos vadu paskelbė kiti. Dauguma tautos tokiam titului neprieštaravo, o labai žymi dalis jam ir nuoširdžiai pritarė.

     A. Smetona kai kurių kaltinamas nedemokratiškumu. Demokratija tikrumoje yra teisingiausia valdymo sistema. Bet dabartiniame pasaulyje turime ne tik demokratijų, bet ir įvairaus plauko “demokratijų”, kurių tarpe kai kurių demokratinių valstybių laivų dugne atsirado tiek skylių, kad yra tikras pavojus tiems dideliems demokratiniams laivams paskęsti. Mūsų prezidento A. Smetonos demokratija buvo kitokio pobūdžio. Jis nuoširdžiai siekė visos tautos vienybės. Jo demokratija pasireikšdavo labai vaizdžiai, kada, lankydamas visą Lietuvą, pas kurį nors Žemaitijos ūkininką atsisėsdavo prie stalo pietų ir jo vienoje pusėje sėdėjo paprastas artojas, o kitoje jo pusėje — to artojo žmona. Gi prezidento aukšti palydovai prie to paties stalo, vieni su kitais susimaišę, gardžiai valgydavo paprastą kaimo maistą, čia aukštas karininkas, čia gaspadoriaus kaimynas, taip pat ūkininkas, ar tų pačių ūkininkų samdiniai. Ar šitaip sugebėtų elgtis kurios kitos demokratijos galva?

     Kai kas sako taip pat, kad A. Smetona prezidentu buvo jėgos pagalba. Toks teigimas turėtų reikšti, kad lietuvių tauta jo nemėgo. Bet man prisimena, kad jisai, apsilankęs Kretingoje, vietos gyventojų, lygiai kaip ir visur kitur, buvo nepaprastai nuoširdžiai ir iškilmingai sutiktas. Jam neilgai ten buvus ir vos išvažiavus, gyventojus spontaniškai pagavo tokia nuotaika, kad gal vienos valandos laiko tarpe giminės, draugai ir pažįstami vieni pas kitus susiorganizavo pokyliauti ir, nors tatai nebuvo šventadienis, visas miestas iki aušros skambėjo lietuviškomis liaudies dainomis ir tostais “už mūsų tautos vadą” ir už “mūsų prezidentą”. Ar tai nėra tikros meilės savam valstybės galvai pasireiškimas?

     Prezidentas A. Smetona neva nesugyveno su dvasiškija. O kaip gi tada buvo, jei turėjome gražų skaičių kunigų Tautininkų Sąjungoje ir kun. V. Mironą net ministerlu pirmininku? Yra juk žinoma, kad patsai velionis prezidentas, nežiūrint kai kurių gana įtakingų žmonių spaudimo, nesutiko įvesti Lietuvoje civilinės metrikacijos. O tačiau, įsteigiant Lietuvoje bažnytinę provinciją ir paskyrus J. E. arkivyskupą Skvirecką provincijos metropolitu su Vatikano grafo titulu, mūsų prezidentas buvo ta proga apdovanotas senovinių monetų nedidele kolekcija... Gal A. Smetona buvo bažnyčios atžvilgiu nusistatęs priešingai? Atsimenu, kasmet tekdavo dalyvauti Prisikėlimo pamaldose Kauno Įgulos bažnyčioje, visados perpildytoje įgulos karininkų ir šaulių pareigūnų. Kasmet per prisikėlimą laukdavome prezidento atvykstant ir visada sulaukdavome. Jis netik sėdėjo jam skirtoje su vyr. štabo aukštais vadais prezbiterijos vietoje, bet ir meldėsi. Ar tai nėra viešas išpažinimas ištikimybės religijai ir bažnyčiai? Gerai velionis ir padarė tos jam dovanotos monetų kolekcijėlės nepriimdamas.

     Kilo karas. Vokietijos vyriausybė slaptai siūlė Lietuvos vyriausybei pulti lenkus ir ginklu išvaduoti mūsų sostinę. Žadėjo ir pagalbos ginklais. Tokios sugestijos buvo atmestos. Priešingu atveju norėtume, ar ne, būtume kalti, ar ne, daug kas plačiame pasaulyje šiandien mus identifikuotų su naciais. Čia kaip tik pasireiškė prezidento A. Smetonos valstybinė išmintis. Lenkai nuo senų laikų veidmainiškai vadindami mus broliais, nekartą apmėtydavo mus skaudžiais žodžių ir darbų akmenimis. Kaip būtų dabar? Bet šiuo atveju lietuvių tauta ir prieš savo, ir prieš pasaulio sąžinę liko švari.

     Kai iš Molotovo “malonės” mes “atgavome” Vilnių, Kaune susiorganizavo pilna entuziazmo eisena, kurios daugumą sudarė šauliai, nueiti prie prezidentūros bei pasveikinti prezidentą. Ilgai laukėme prezidento pasirodant rūmų balkone. Kai kam mūsų atrodė, kad net per ilgai. Net stebėjomės tuo. Pagaliau prezidentas išėjo. Ir jo ūkanota veido išraiška mūsų entuziazmą kaip bematant ataušino. Nebeatsimenu jo kalbos pažodžiui. Tiek tiktai, kad jis lyg aiškiaregis pranašas savo pasakytame žodyje nežadėjo mums didelio džiaugsmo atgautoje mūsų sostinėje. Priešingai, įspėjo jį aplankiusius, kad netolimoje ateityje Lietuvos laukia sunkios dienos. Tada kiekvienam, nors ir ne prie širdies prezidento žodžiai buvo, pasidarė aišku, jog velionis A. Smetona kažką negero pramato. Vėliau viskas, ką tada mums prezidentas pasakė, su kaupu išsipildė. Tas faktas įrodo kaip tik jo gilų įžvelgimą į padėtį ir besivystančius įvykius, o taip pat patvirtina nuomonę, kad jam tikrai netrūko valstybinės išminties.

     Jei jisai viską pramatė, tai kodėl prezidentas A. Smetona neparuošė tautos tokiai žiauriai galimybei? Lengva tokį kaltinimą mesti. Bet kaip pasielgtų toks kaltintojas pats prezidento vietoje būdamas, kada krašte buvo svetimos ir dar taip žiaurios galybės kariuomenės įgulos ir kada kiekvienas neatsargus, ar pakankamai neapgalvotas žingsnis galėjo tiktai pagreitinti tautos tragediją?

     Gal kaip tik ir buvo tada tikrai išmintinga apsišarvuoti kad ir labiausiai širdį slegiančia kantrybe, stebėti, kaip išsivystys tolimesni įvykiai, ir pagal tai atitinkamu momentu reikiamai pasielgti. Prezidentas A. Smetona taip ir padarė. Gavus Maskvos ultimatumą, prezidentas sukvietė vyriausybės posėdį prezidentūroje bei iškėlė reikalą priešo okupacijai pasipriešinti ginklu. Planas buvo toksai: karo mokyklai užimti Kauno radijo stotį, prezidentui pasakyti tautai kalbą, pranešant tikrą reikalo padėtį ir po to, ginklu okupantams besipriešinant, vyriausybei bei kariuomenei evakuotis į artimiausią svetimos valstybės teritoriją. Deja, iš visų posėdžiavusiųjų tiktai vienas gen. Kazys Musteikis tam tepritarė. Nepritariantieji savo nuomonę motyvavo, kad, jei mes priešo invazijai pasipriešintume, žiauriai nukentėtų visa tauta. Suomijos pavyzdys, berods, parodė ką kitą. Gal būt, mūsų 30 tūkstančių kariuomenės ir 60 tūkstančių šaulių ir nebepajėgtų kaip reikiant suomių pavyzdžiu pasipriešinti prieš ketvirtį milijono didumo raudonąją armiją, bet politiniai moralinė mūsų tautos padėtis būtų buvusi visai kita šiandieną. Turint galvoje žiaurias bolševikų mūsų tautos žudynes ir ištrėmimus, klausimas, ar, pasipriešinus Maskvai ginklu, mūsų tautos aukų skaičius būtų didesnis.

     Čia daugelio nuomonės skiriasi, kaip būtų geriau. Gal tik iš dar didesnės laiko perspektyvos istorikai ateityje geriau išspręs šią mįslę. Prezidentas A. Smetona dar kaltinamas ir tuo, kad jis turėjo galios įsakyti pasipriešinti, nežiūrint daugumos posėdžiavusiųjų nepritarimo, bet neįsakė. Gal dėl to taip padarė, kad nors savo aplinkoje ir turėjo tariamų ir tikrų bičiulių, šiame tačiau posėdyje pamatė, kad tik vienu generolu K. Musteikiu tegali pasitikėti. Suprantamo žmogiško pykčio apimtas, velionis prezidentas nutraukė posėdį ir savo sūnui liepė pakuoti lagaminus.

     Šiuo savo rašiniu neturėjau tikslo “išbaltinti” mūsų velionį Prezidentą. Nes, kaip jau minėjau, norėjau savo asmeniškais prisiminimais iškelti tuos faktus, kurie mus vis dėlto jungia velionio prezidento atminties akivaizdoje. Panašių faktų buvo ir daugiau. Tą patį pasakyčiau kalbėdamas apie prezidentus Stulginskį ir Grinių, lygiai kaip ir apie buvusius ministerius pirmininkus Voldemarą, Sleževičių ir kitus. Jie visi buvo ne kieno kito, bet mūsų valstybės vyrai. Esamoje padėtyje turėtume, minėdami šiuos ir kitus mūsų valstybės vyrus, mesti į šalį savo partinius bei pasaulėžiūrinius nusiteikimus ir patiekti visus faktus tiek teigiamus, tiek neigiamus, objektyviai, be kartelio ir nereikalingų priekaištų. Objektyvioje analizėje turėtų labiau šviesti mūsų meilė visam tam, kas yra lietuviška, kas yra mūsų. Nei vienas mūsų nėra neklaidingas, o mes vistiek mėgstame pamėtyti akmenukais ir didokais akmenimis į asmenis, apie kuriuos jungėsi mūsų tauta, visuomeninė veikla ir kurie visą savo gyvenimą, kad ir dažniau ar rečiau klysdarni, aukojo savo tautai ir valstybei. O kas tų klaidų nedaro? Štai, kad ir velionis Winstonas Churchillis, legen-dariniu virtęs ir genijumi apšauktas asmuo. Po jo mirties pasaulinėje spaudoje pasirodė ilgiausi straipsniai. Juose minimi taip pat ir Churchillio nepasisekimai, jo politinės klaidos. Jis neblogiau išlukštentas, kaip mūsų prezidentas A. Smetona. Tuose rašiniuose, kur, iškeliant jo gerąsias savybes ir jo milžiniškus pasiekimus, kritikuojamos ir jo klaidos. Toje kritikoje tačiau nesijaučia nei kartelio, nei pagiežos, nei perdėto pasmerkimo, ką kaip tik randame prezidento A. Smetonos kritikų rašiniuose.

     Visi pagaliau juk žinome, kad prezidentas A. Smetona yra padaręs klaidų, kaip ir kiekvienas kitas bet kuris valstybinio masto veikėjas ar krašto galva. Gal didžiausia jo klaida ir buvo, kad jisai neįsakė pasipriešinti Maskvos invazijai. Deja, velionis prezidentas. pasirodo, tikrų kaip reikiant bičiulių paskutiniame vyriausybės posėdyje neturėjo. Kodėl neturėjo? Čia iškyla jo uždaras būdas, lyg kokia “splendid isolation”. Tam užsidarymui yra tam tikrų specifinių priežasčių. Bet čia jų nenagrinėsime, nes nueitume per toli. Jei tikrų bičiulių tame paskutiniame posėdyje būtų buvę daugiau nei vienas, gal ir pasipriešinimas Maskvos okupacijai, ir mūsų tautos likimas būtų nuėjęs gerokai kitokia kryptimi.

     Ilgesnėje laiko perspektyvoje istorija visus tuos įvykius parodys ateinančioms kartoms gal kiek skirtingoje šviesoje, negu dabartinėje laiko perspektyvoje mes patys ją matome.

     Baigiant vis tiktai reikalinga pripažinti, kad knyga “Antanas Smetona” yra puiki skaityba senam ir jaunam ir gausus informacijų aruodas istorikams. Tikrai tenka būti nuoširdžiai dėkingiems už šį monumentalų veikalą tiek jo autoriui Aleksandrui Merkeliui, tiek knygos leidėjams — Amerikos Lietuvių Tautinei Sąjungai.

     Nemažiau turėsime būti dėkingi būsimiems Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Mykolo Sleževičiaus, Augustino Voldemaro, Stepono Kairio ir kitų mūsų tautos bei valstybės vyrų monografijų autoriams ir jų veikalų leidėjams. Ir šių monografijų parašymą nereikėtų ilgai atidėlioti, nes mes, vyresnioji karta, vienas po kito keliaujame į amžinybę. Būtų nedovanotinas nusikaltimas prieš busimąją lietuvių tautos kartą, jei tie, kurie gali, nepaliktų gairių tolimesniam Lietuvos sūnų ir dukterų keliui į Nepriklausomą Lietuvą.