JONAS BOGUTA
Kaip žmogus gali būti daug ko apspręstas, bet neišspręstas?
Kodėl yra nesusipratimas laikyti kataliką varžomu dogmomis?
Argi pripažindami kitaip tikintiems sąžinės laisvę, mes propaguojame klaidą?
JONAS BOGUTA ruošiasi doktoratui iš teorinės fizikos Illinois Universitete, Urbanoje, JAV.
Svarstysiu čia apie laisvę, iš vienos pusės žinodamas, kad esu absoliučiai laisvas, o iš kitos suprasdamas, kad faktiškai nebuvau laisvas, nesu laisvas ir nebūsiu laisvas. Jeigu kas klaustų, kodėl kalbu apie laisvę, turėčiau atsakyti sekančiai. Laisvės klausimas yra aktualus mums kaip žmonėms, kaip katalikams ir kaip lietuviams. Kaip žmonėms, ta prasme, kad kiekvienas individas nori žinoti ne vien tiktai, kas jį apsprendžia, bet taip pat, kas jį išsprendžia. Tai reiškia, laisvė paliečia egzistencinius žmogaus momentus ir juos įprasmina. Kaip katalikams mums laisvės svarstymas yra aktualus ta prasme, kad nuo jos išryškinimo priklausys mūsų misijos pasisekimas šiame pasaulyje, o kaip lietuviams laisvės klausimas yra opus, nes mes esame nelaisvės vaikai; tad prieš mus gyvai iškyla laisvės ir laisvinimo klausimas.
ŽVILGSNIS Į LAISVĘ
Pirmiausia pasakysiu, ko nesakysiu, cituodamas Heideggerį iliustracijai. "Laisvė tiesai yra nebūtis, kuri buvo žmogaus širdyje ir kuri priverčia žmogiškąją tikrovę kurtis, užuot buvus" (J. Girnius, "Žmogus be Dievo", 295 psl.). Taip Heideggeris išreiškia savo mintis laisvės kilmei. Tuo norėjau pasakyti, kad esu žmogus, kuriam lengviau orientuotis fizikoje negu metafizikoje. Tačiau norėčiau visai aiškiai pasakyti, kad laisvės problemos svarstymas yra gilus ir sunkus. Kaip dr. J. Girnius "Žmogus be Dievo" knygoje parodo, tai liečia gėrio ir blogio, kaltės ir paties Dievo klausimą. Ir tuo pačiu, jeigu laisvės atsakymas įvelia visus šituos klausimus, tai ir yra reikalinga kalbėti ne vien tik apie laisvę, bet ir apie laisvėjimą; laisvėjimą, kaip progresyvų teorinį ir praktinį laisvės supratimą. Todėl galiu jums kalbėti apie laisvę, nors ir nesu pats visai laisvas.
Mes, katalikai, esame per daug įsitikinę, kad laisvė yra darymas to, kas yra privalu, t. y. ką mes laikome ar kas mums laikoma privalu. Tai reikštų, kad to nedarantieji yra pavergti blogų ydų ir elgiasi prieš žmogiškumą. Bet toks laisvės supratimas nėra pilnas. Juk laisvai galima pasirinkti ne tik, kas privalu, bet ir vieną gėrį virš kito arba net ir kas bloga. Jeigu norime kalbėti apie laisvę, tai turime priimti visas jos implikacijas, o nesustoti pusiaukelėje. Jei kalbame apie laisvę, tai turime ne tik prileisti krikščionybės priėmimą, bet taip pat jos atmetimą. Žiūrint iš šios pusės, mes galime pradėti suprasti ne vien tik laisvę, bet taip pat pajusti, jog esame mylimi ir kad ta meilė gali būti paneigta.
KVĖPUOTI AR NEKVĖPUOTI
Kilus fizikos mokslui ir nustačius materijos veikimo dėsnius, kilo aštri problema, ar žmogus gali būti laisvas. Panašus klausimas buvo statomas ir tų, kurie laikė žmogaus elgesį apspręstu ankstyvesnių patyrimų bei auklėjimo, tvirtinančių, kad tokiose įtakose ir aplinkybėse toks žmogus su tokiu auklėjimu bei tokiais patyrimais visada elgsis vienodai.
Yra nesunku sukritikuoti šį determinizmą, bet vis vien reikia jam pripažinti tiesos. Be abejo, žmogus yra apspręstas: pvz., man sunku ir beveik neįmanoma pasielgti prieš tai, kas mano pasisavinta. Mano elgesio didelė dalis yra automatiška, beveik instinktyvi. Bet reikia vis dėlto atsiminti, kad determinizmas žmogų, nors ir apsprendžia, bet jo neišsprendžia. Pats žmogus savyje yra atsakymas, o ne jo išorinės formos. Negalima mane sutapatinti su visais mano elgesiais, nors jie man ir priklauso. Jų negaliu nuneigti. Tie elgesiai yra mano, ne aš jų. Visgi kartais galiu elgtis visai atvirkščiai, negu anksčiau. Galiu taip pat ir visai kitaip reaguoti. Tačiau blogiausiu — bet gal ir pagrindiniausiu — atveju galiu teigti, kad aš pats sąmoningai suvokiu, kad esu laisvas. Tik tai yra svarbu. Ir ta galimybe pačiam pajusti, kad esu laisvas, jau yra mano laisvės išraiška.
Kaip iš vienos pusės turime saugotis iš determinizmo išplaukiančio laisvės paneigimo, taip iš kitos pusės mes negalime sutapatinti laisvę su visų paviršutinių formų pasirinkimu. Kaip, pavyzdžiui, mes nesame nei laisvi, nei nelaisvi kvėpuoti. Mums reikalinga kvėpuoti. Teigti, kad mano laisvė yra apribota, nes man reikia kvėpuoti, yra aiškus nesusipratimas. Šituo pavyzdžiu noriu išreikšti mintį, kad laisvė negali būti sutapatinta su visko pasirinkimu. Taip pat noriu pabrėžti, kad nekalbu apie jokius varžymus. Juk kvėpavimas nėra varžymas. Tad laisvė tegali reikštis, anot dr. J. Girniaus, istoriškame kontekste: "esu absoliučiai laisvas, bet mano laisvė nėra absoliuti, nes tegaliu savo laisvę vykdyti tik jau duotoje situacijoje — galiu ateičiai ryžtis, tik jau prisiėmęs praeitį".
Susumuojant ligšiolines rašinio mintis: žmogus yra apspręstas savo aplinkos, bet neišspręstas. Ji jo negali išspręsti, nes jis nėra aplinka, taip kaip žmogus nėra kaulų maišiukas. Bet antra vertus, jo laisvė reiškiasi duotoje situacijoje, kurios jisai pats nesukuria ir dažniausia pakeisti negali. Tad jo laisvė nėra absoliuti ir, nebūdama absoliuti, negali būti absoliuti vertybė. Šitą mintį mes toliau vystysime, klausdami, kam žmogus yra laisvas.
Dabar norėčiau paliesti temą, kuri natūraliai, bet, man atrodo, klaidingai išplaukia iš laisvės svarstymo. Jeigu grubiai pasakius, kad laisvė yra pasirinkimas tarp vienos vertybės ir kitos ar tarp gėrio ir blogio, ir kad laisvė yra vertybė savyje, tai reikštų, kad nėra esminio skirtumo, ką renkiesi, tol kol laisvai renkiesi. Tas lygu Sartre teigimui, kad laisvė neturi esmės. Paprastai pasakius, žmogus, būdamas laisvas, yra įpareigotas pats sau susirasti, kas yra privalu. Arba, susikurti savo esmę. Bet yra aišku, anot Hegelio, kad tamsoje visos karvės yra juodos. Tai reiškia, jeigu vertybės yra subjektyviai kuriamos, tai nėra pagrindo vieną rinktis virš kitos. Tad laisvė, lig šiol reiškusi subjektyviu vertybių kūrimu, lengvai degeneruoja į jokios vertybės rinkimąsi. Rinkimasis vertybių tada pasirodo kaip laisvės varžymas.
LAISVĖ — GALIMYBĖ — KRIKŠČIONYBĖ
Aš čia norėčiau pristatyti dar kitą laisvės sampratą, kuri man atrodo labai svarbi.
Mes esame linkę laikyti laisvę ar bent jos išraišką pasirinkimu. Stovim tarp kelių alternatyvų ir apsisprendžiame už vieną. Tačiau jau vien ta galimybė turėti tas alternatyvas yra esminė laisvės išraiška. Mes čia nieko nesirenkame, mums tik duodama galimybė rinktis. Duosiu jums konkretų pavyzdį iš dabartinio gyvenimo. Yra labai akademiška kalbėti, už kurį kandidatą į JAV pre-
Krikščionybė pažada žmones padaryti laisvus; ji nežada juos padaryti nuo nieko nepriklausančiais.
— W. R. Inge
zidentus balsuos negras Alabamoje. Balsavimas būtų jo laisvės išraiška, bet yra taip, kad negras dažniausiai negali balsuoti. Klausti, už ką balsuoja, kai iš viso negali balsuoti, nėra labai įdomu. Tad įgyti galimybę balsuoti reiškia gauti savo politines teises. O tos teisės yra teisėtos dėl paprasto fakto, jog jos priklauso žmogui, kuris yra politiniai laisvas. Čia laisvė reiškia turėjimą galimybės, t. y. politinė laisvė nereiškia vien tik balsavimą už vieną ar kitą kandidatą, bet taip pat galimybė balsuoti iš viso.
Šitą galimybės sulyginimą su laisve iškeliu dėl to, kad, bent man, jisai yra reikalingas suprasti, ką krikščionybė pridėjo prie laisvės klausimo svarstymo. Iš vienos pusės žiūrint, tai nieko. Vergai paliko vergais. Despotiški karaliai kilo ir žlugo. Nematau, kaip politinę laisvę galime priskirti krikščionybei. Juk aišku, kad politika nėra religija, nors ir yra valdoma jos bendrų normų. Bet kadangi laisvė yra ne vien pasirinkimas, bet taip pat galimybė pasirinkti, tada atsistojame kitoje šviesoje. Pavarčius senovės graikų dramas, tuojau pastebime dievų ir žmogaus susikirtimą. Tiesa, drama turi iškelti konfliktą, bet tų dramų ypatinga tematika rodo, kad žmogus savo būtyje buvosusikirtęs su dievų absoliutizmu ir likimo nelankstumu, nes nebuvo nieko, kas jam teiktų galimybę rinktis. Tas, kas buvo išpranašauta, įvyko, dievų kerštas patenkintas.
Krikščionybė mums pristato atpirktą pasaulį, kuris aiškiu kontrastu atsistoja prieš pasaulį, valdomą Olimpo dievų. Apaštalai džiūgavo ne dėl to, kad jiems nereikės penktadieniais valgyti mėsos, bet dėl to, kad žmonijai buvo suteikta galimybė, galimybė pasirinkti atpirkimą. Čia ir glūdi žmogaus išlaisvinimas — pagrindinės ir svarbiausios grandies perskėlimas. Abstrakti tiesa savyje, bent man, nėra labai svarbi. Jeigu viską abstrakčiai žinočiau, tai būtų gerai, bet visvien klausčiau "tai kas". Tiesa savo reikalingumą įgyja tada, kada ji konkrečiam gyvenime atsistoja netiesos šešėlyje. Skęstančiam žmogui valtis turi visai kitą prasmę, negu tam, kuris visuomet ant sausos žemės. Taip pat su krikščionybe. Jinai nugriauna senas sienas ir atveria visai naujas žmogaus vizijas. Žmogus yra išlaisvintas nuo dievų keršto, nuo nelankstaus likimo. Bausmė nepanaikinta, bet jinai atsistoja naujoje plotmėje. Jau nebe kaip likimas ar patenkinimas dievų keršto, bet kaip laisvo ir asmeniško sprendimo išdava, iš kurios išsivaduoti galimybė dar lieka.
LAISVĖ IR TIKĖJIMAS
Laikyti, kad katalikas nėra laisvas, bet varžomas visokiomis dogmomis, man rodos, yra nesusipratimas. Anksčiau minėjau, kad laisvė nėra galimybė viską pasirinkti, bet reiškiasi duotoje istorinėje situacijoje. Taip pat laisvė nėra nieko rinkimasis, nes tai yra tiktai indiferentiškumas. Ir turėtų būti aišku, kad yra skirtumas tarp indiferentiškumo ir laisvės. Nors ir galime nesutikti su ateistiniais egzistencialistais, bet visvien reikia pripažinti faktą, kad jie giliai supranta kai kurias laisvės implikacijas. Gal ir geriau negu mes patys, nes jie daug aštriau atsistoja prieš laisvės klausimą, o angažavimosi sąvoka jiems yra esminė. Bet taip pat yra esminių skirtumų. Jie patys turi kurtis savo esmę, kaip mums jinai yra duota. O gavus esmę arba, kitaip pasakius, gavus, kas yra privalu, kalbėti apie laisvę kaip rinkimąsi jau sunku. Kas yra privalu, yra privalu. Ir jeigu priimi tai, kas privalu, ir atvirkščiai apsisprendi, tai negalima laikyti laisvės išraiška, bet jos niekinimu.
Duosiu konkretų pavyzdį. Jeigu žmogus apsisprendžia būti fiziku, tai jis turi priimti ir sekti tuos dėsnius, kurie apibūdina gamtą. Sakyti, kad Newtono dėsniai apriboja mane, nes negaliu pasirinkti, ar jie teisingi, ar ne, yra tikra nesąmonė. Jie iš tikro mane išlaisvina. Jeigu dėsniai yra teisingi, tai jei išlaisvina mane iš nežinojimo bei klaidos. Jie nėra vergija, bet palaima. Ir jeigu nusprendžiu jų nenaudoti, tai iš tikro nėra mano laisvės išraiška, bet tiktai jos niekinimas. Mano Alma Mater turi moto "Tiesa tave išlaisvins". Galvoti, kad tas, kas yra teisu, mus pavergia, yra nesusipratimas. Tas yra privalu, kas teisu. Tai reiškia, kad tas, kas yra privalu, nevaržo, bet atskleidžia laisvę.
Tai, kas yra teisu ir tuo pačiu privalu, negali plaukti iš laisvės kaip tokios. Laisvas pasirinkimas nekuria vertybes. Kiekvienas sprendimas turi būti laisvas. Bet vien dėl to, kad laisvai renkamės, dar nereiškia, kad renkamės teisingai. Tai, kas yra privalu, jau plaukia iš tikėjimo, o ne laisvės. O, kaip minėjau anksčiau, tikėjimas ir laisvė viena kitos nepaneigia. Laisvė ir tikėjimas nėra tas pat. Be jos jis degeneruoja į prievartą. Tikėjimas visuomet turi būti laisvas.
SĄŽINĖS LAISVĖ
Šia mintimi norėčiau ir užbaigti bendrą laisvės klausimo svarstymą. Be abejo, jisai buvo suskaldytas ir nepilnas. Pabaigoj paliesiu vieną laisvės klausimą iš dabartinio mūsų gyvenimo.
Vatikano Suvažiavimo trečiosios sesijos užbaiga palieka stebėtoją truputį nusivylusį ir gerokai neramų. Be abejo, jis buvo naudingas Bažnyčios vidinėms reformoms. Tačiau šalia vidinių reformų yra ir santykiavimas su kitaip tikinčiais. Tad atsisakymas ar delsimas svarstyti sąžinės laisvės klausimo yra ne vien tik erzinantis, bet ir keliantis rūpestį. Tas delsimas sukelia psichologinę nuotaiką, kurioje sunku išvengti nepasitikėjimo jausmo. (Red. pastaba: gal tam nepasitikėjimui išvengti ar bent jį sumažinti Paulius VI tuoj po trečiosios sesijos paskelbė, jog sąžinės laisvės deklaracija bus priimta ketvirtosios sesijos pradžioj; tą temą išsamiau paliesime netolimoje ateityje.)
Aš nematau nei reikalo, nei pasiteisinimo šio klausimo delsimui. Laisvės klausimas eina prieš politikavimą, prieš visus diplomatinius manevravimus. Argumentas, kad aiškus pasisakymas už sąžinės laisvę, gali sukelti daug kompeticijos iš protestantų pusės, man atrodo, yra nesusipratimas. Be abejo, kiekviena institucija turi stengtis išlaikyti savo narius ir rūpintis jų gerove. Bet Bažnyčia nėra politinis klubas. Anot istoriko Arnold Toynbee, ta Bažnyčia ir tas tikėjimas išliks ir klestės, kuris atras atgarsį žmonių širdyse. Ir jeigu tikime, kad esame viena, katalikiška ir apaštališka Bažnyčia, tai kaip tik turėtų būti mūsų pareiga skleisti laisvę ir pasitikėjimą. Kaip jau minėjau, be laisvės negali būti tikėjimo.
Čia nėra klausimas keisti ar nekeisti dogmas. Tas, kas yra teisu, yra teisu. O tiesa priimama savo pačios verte. Joks prievartavimas negali būti teisus. Be laisvės neuždegsime žmonių širdis.
Atrodo, kad, besvarstydami sąžinės laisvę, įsivėlėme į labai neesminę problemą. Jeigu mes laikome savo tikėjimą tikru ir jeigu kiti mus neigia, tai kaip galime jiems teikti laisvę. Tai reikštų, kad propaguojame ir skatiname klaidą. Kitaip pasakius, kaip galime gerbti tai, kas yra klaidinga?
Man atrodo, kad čia glūdi sukietėjęs žvilgsnis, kuris nebalansuotai žiūri į žmogų. Teoretiškai kalbant, tai, ką mes tikime, tuo ir esame. Tačiau yra "tikinčiųjų", ne pagal tikėjimą gyvenančių, ir yra netikinčiųjų, bent kai kuriais atžvilgiais besielgiančių, tarsi tikėtų. Klaidos mes nepriimame, nes yra skirtumas tarp klystančio žmogaus ir klaidos. Tokiam pripažinti laisvę nėra jo klaidos pripažinimas, bet pagarba žmogui.