KUO LABIAU visu savimi įsijungiu į visą veiksmą, tuo mažiau turiu teisės sakyti, kad esu autonomiškas... Bet toks neautonomiškumas yra įsišaknijęs Būtyje, sferoje, kurią pasiekiu mąstydamas ir garbindamas... Tai reiškia, kad ši neautonomija yra pati laisvė. Šventume ir menininko kūryboje, kur laisvė žiba savo pilna šviesa, niekad nėra autonomijos. Juk šventajame, o taip pat menininkeaš ir autocentriškumas yra meilėj visiškai panardinti...
Gabriel Marcel
LAISVĖ— imponuojantis ir įkvepiantis žodis, kurio prasmė atrandama tik palaipsniui, pačiam pamažu laisvėjant,. Todėl nieko nuostabaus, kad ne viskas yra laisvė, kas pradedančio ar dar nepradėjusio laisvėti laisve vadinama. Taipogi ne viskas nelaisvė, kas apriboja. Tragiška yra tik tai, kad bandąs savo laisvę išsaugoti neretai gale pasijunta jos net neatradęs. Tačiau tai ne paprastas neapsiskaičiavimas: jis tik tokios savo “laisvės” ieškojo. Tokį savo “laisvės” saugotoją yra pavaizdavęs Sartre trilogijoj “Les chemins de la liberte”: kairių, pažiūrų, profesorius Mathieu Delarue nepasišvenčia jokiam darbui nei organizacijoj, nei kaimyninės tautos laisvinime, nei pagaliau kovoj už savo tautos laisvę, nes, anot jo, “tai ne mano reikalas" Jis nei neveda moters, nors ji po kelią metų, santykiavimo su juo ima laukti kūdikio, nes vedybos iš jo atimtų “laisvę”. Galų gale visgi jis prisipažįsta, kad, nors savo “laisve” laisvas, tėra savim pačiu “niekas”.
Kaip pasimetimas laisvės kely yra tragiškas, taip jos atradimas nepaprastai brangus. Brangus, nes nelengva laisvės esmę suvokti ir dar sunkiau ja gyventi. Pradedančiam visada peršasi kas lengva — atsikratyti visų išorinių varžtų: pradedant vystyklais ir baigiant valstybės ir Bažnyčios “suvaržymais”.
Paviršius visad pirmiau matomas; gelmė daugelio nė nesuvokiama. Bet juk pasitaiko laisvesnių žmonių grandinėse už gatvėj laksiančiuosius. Gatvėj lakstantieji gali būti minios demagogų vedami už nosies, o kalėjime sėdintieji gali savy talpinti (nacių kalinamo Alfred Delp žodžiais) “didžią vidinę platybę ir laisvę”. Tuo nenoriu pasakyti, kad, norint būti laisvu, reikia užsidėti, grandines, bet tik pavaizdavau laisvę savo esme esančią ne išorine, bet vidine — ne tiek rankoms skeryčioti, kiek pačiam apsispręsti kuo būti ir ką daryti, žinant, kuo būti ir daryti tikrai verta.
O tas apsisprendimas paprastai įvyksta ne “vystyklus nuspardant” ir ne kalkuliuojant savo “laisvę” išsaugoti, bet širdimi ir protu gyvenant pilną žmogaus gyvenimą. Taip gyvendami neišvengiamai sutinkame kitus: jų ieškojimai, atradimai, rūpesčiai ir likimas tampa ir mūsų ieškojimu, atradimu, rūpesčiu ir likimu draugystėj. šeimoj, organizacijoj, tautoj, religijoj. Tokie ryšiai pareikalauja aukos ir išsižadėjimo. Tačiau laisvė jais ne prarandama, bet pašvenčiama. Argi ne laisvesnis tautietis renkąs BALFui aukas nuo durų prie durų, už vakarais prilipusį prie televizijos? Ir ar ne tas laisvesnis jaunuolis, kuris porą metų prakaituoja Afrikos ar Pietų Amerikos žmonių skurdui ir tamsumui pašalinti, už beslampinėjantį gatvėse?
Taip pat ir religijoj. Juk religija yra laisvas užsiangažavimas ir laisvinantis pasišventimas. Tik “nežinia kaip'” krikščionių tarpan patekusiam ir tik nepasišventusiam ateina mintis, kad kas nors religijoj jo laisvę karpo: reikia tikėti, nors nebežino kodėl; reikia daryti, nors neima noras. Ar kažkas netvarkoj su religija, kam ji uždėjo “varžtus”? Ar verčiau kažkas netvarkoj su sustojusiu ar dar nepradėjusiu eiti pasišventimo keliu?
Ką reiškia— nestovėti vietoj, bet eiti? Einąs nerimstančiai ieško tiesos, prasmės, konkrečiai — kitų... ir kito, kuriam galėtų pasišvęsti. Jo paties ieškojimai sudaro progą sutikti ir Kristų. Atvira širdimi jį sutikęs neatlaiko Jo traukos: Jo ieškojimai, atradimai, rūpesčiai ir tikslai tampa ir jo paties ieškojimu, atradimu, rūpesčiu ir tikslu. Tokiam nebereikia klausti kodėl tikėti; nereikia laukti, kol noras užeina. Užtenka mylėti ir daryti, ką — tos meilės skatinamas — nori. O pasišventimas Kristui iššaukia kitaip nepatiriamą energiją ir entuziazmą. Tai ir yra krikščioniškoji laisvė ir laisvėjimas.
Kęstutis Trimakas, S. J.